Stevphenas Shukaitis – šiuo metu pasaulyje bene labiausiai žinomas anarchistinės pakraipos aktyvistas, turintis lietuviškas šaknis. Jis yra vienas iš garsaus leidybos bei medijų projekto „Autonomedia” bendradarbių. „Autonomedia” (autonomedia.org) tai anarchistinė bendruomenė, kuri leidžia radikalias knygas, kuria ir praktiškai įgyvendina politines aktyvizmo programas. Per keliolika metų „Autonomedia” išleido apie 100 knygų ne tik tokius kultinius autorius, kaip Hakimas Bey'us, Bobas Blackas ir subkomandantė Marcosas, bet ir daugybę naujų radikalios aktyvizmo teorijos bei praktikos kūrėjų. Pats Stevphenas Shukaitis yra keliolikos knygų bendraautorius ir redaktorius. Naujausias jo redakcinis darbas - kartu su bičiuliu Davidu Graeberiu leidykoje „AK Press” išleista knyga „Constituent Imagination: Militant Investigations, Collective Theorization” (2007).

anarchizmas       Kas yra anarchizmas? Kas yra anarchija? Kas yra anarchistai? 

       Anarchizmas - tai įsisąmoninimas to, kaip gyventi geriausia. Anarchija  - tai gyvenimo būdas. Anarchizmas - tai idėja, kad vyriausybė (valstybė) yra nereikalinga ir žalinga. Anarchija - tai visuomenė be valstybės. Anarchistai yra žmonės, kurie tiki anarchizmu ir trokšta gyventi anarchijoje - taip, kaip kažkada gyveno visi mūsų protėviai. Žmonės, tikintys vyriausybe (liberalai, konservatoriai, socialistai ir fašistai) yra „valstybininkai“.

       „Kaip bebūtų, šįkart aš ateinu kaip nugalėjęs Dionisas, paversiantis pasaulį švente... Nors neturiu daug laiko“
      Nietzsche (iš jo paskutinio, „pamišėliško“ laiško Cosimai Wagner)

      Piratinės utopijos

     XVIII amžiaus jūrų klajūnai ir korsarai sukūrė „informacinį tinklą“, aprėpusį gaublį: primityvus ir skirtas pirmiausiai nuožmiems reikalams, tinklas vis dėlto funkcionavo pasigėrėtinai. Tinkle būta išsibarsčiusių salelių, atokių slėpyklų, kur buvo plukdomi apžiūrėti laivai, prisiplėštas lobis mainytas į prabangos ir būtinas prekes. Kai kuriose iš šių salų įsitvirtino „tikslinės bendruomenės“, ištisos minivisuomenės, sąmoningai gyvenusios už įstatymo ribų ir nusprendusios jį tęsti – nors trumpą, bet laimingą gyvenimą.

     Filosofija negyvena vien filosofijos fakultetuose. Ji veikia kasdienio, praktinio patyrimo lygmeniu. Pirmojo pasaulyje Bolonijos universiteto kūrėjai šiandien labiausiai nustebtų ne dėl mūsų mokslo sampratos (tai jiems būtų galima nesunkiai išaiškinti), bet dėl mūsų požiūrio į save, visuomenę ir universiteto pašaukimą. Senojo universiteto kūrėjai vadovavosi klasikinei filosofijai pažįstama tiesa, kad valstybės ir kitų viešųjų institucijų tikslas – auklėti piliečius, kad jie „būtų geri ir sugebėtų kilniai elgtis“ (Aristotelis). Dabartinis universitetas pagrįstas Franciso Bacono darbuose randamu įsitikinimu, kad mokslas turi būti gamtą ir visuomenę apdorojanti jėga, o universitetas turi veikti kaip naujus produktus siūlanti gamykla.

      Samas Harrisas (g. 1967) - amerikiečių rašytojas, filosofas, religijos kritikas, 2005 m. apdovanotas Amerikos PEN klubo prizu už geriausią negrožinę knygą „Tikėjimo pabaiga” („End of Faith”, 2004). 2006 metais išleido milžiniško populiarumo susilaukusį bestselerį „Laiškas krikščioniškai šaliai” („Letter to a Christian Nation”). Samo Harriso, kaip ir brito Richardo Dawkinso bei amerikiečio Danielio Dennetto knygos perkamos labiau nei kai kurių religinių lyderių raštai. „Religija skaldo žmonių bendriją“, „Auginti vaikus taip, jog jie manytų priklausą kuriai nors tikybinei grupei, yra absurdiškas begėdiškumas“ - štai Samas Harriso žodžiai iš jo parašytų knygų, kurios vadinamos tiesiog lobiu ateistams.

      Ką tik ėjau per tiltą ir mąsčiau apie šitą "bezd@lių" tūsą, apie revoliuciją, kurią mes "norim įžiebti"...

      Mes tokie pat naivūs, kaip kad žmonija buvo naivi visais laikais. Visuomet atsirasdavo kažkokių bezdalių, kurie manydavo, kad žmonės patys gali vairuoti savo likimą, tačiau taip niekada nebuvo - visuomet būdavo šeimos motina, genties motina, genties tėvas, vadas, vyr. žynys, didikų luomas, karalius, buržuazija, globalusis kapitalas. Ta prasme, niekada istorijoje dar nebuvo taip, kad žmonės patys vairuotų savo likimą, galbūt išskyrus keletą referendumų iškart po didžiosios prancūzų revoliucijos ir keletą savivaldos atvejų a la Perlojos respublika, kuriuos, iš kitos pusės, galima interpretuoti kaip "gerojo karaliaus" atvejus. Karoče, ką noriu pasakyt - normalaus precedento, kai masė pati formuoja savo likimą, niekada nebuvo.

        Demonstracija      

        Demonstracija – tai labiausiai gerbtina tradicinio pasipriešinimo forma. Tai viena iš akivaizdžiausių ir universaliausių protesto technologijų, kuri pagrįstai kelia asociacijas su marksizmo istorija, klasių kovos ir darbininkų judėjimo istorija. Verta iškart pažymėti, kad būtent tokie akivaizdumai ir universalijos visada sukelia didžiausias abejones pasirenkant pasipriešinimo technologijas, kurios iš esmės nesuderinamos su inertiškumu ir prievarta. Šiuolaikinis pasipriešinimas kaip tik ir stengiasi sugriauti visus akivaizdumus ir universalijas, inercijos ir prievartos zonose atrasti pažeidžiamas, silpnas vietas, praėjimus, apgriuvusias sienas, kurias galima įveikti ir peržengti. Šiandieninis pasipriešinimo kovotojas – tai individas, pasiryžęs begaliniam kilnojimuisi, tiksliai nežinantis, nei kur jis bus, nei apie ką galvos rytoj, nes visą savo dėmesį yra sutelkęs šiandienai. Pasipriešinimo kovotojas – visada „lokalus” ir „specifinis”, jis yra „universalaus” dogmatiško „revoliucionieriaus” priešybė.

     Pradėkime klausimu apie medijas. 2005 m. gegužės mėnesį Prancūzijoje vykusio referendumo dėl Europos Konstitucijos metu didžioji dauguma visuomenės informavimo priemonių pritarė balsavimui už Konstituciją, tuo tarpu 55 proc. rinkėjų balsavo prieš. Vadinasi, manipuliuoti žiniasklaida galima tik iki tam tikros ribos? Ar toks rinkėjų balsavimas neatspindėjo tuo pačiu metu nepasitenkinimo jomis?
 

     Bendra mūsų su Edwardu Hermanu parašyta knyga apie manipuliavimą informacija nepalietė jos pasekmių publikai klausimo. Tai sunki tema. Keletas atliktų tyrimų byloja apie didesnę įtaką manipuliuojant informacija labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui. Didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui.

      Jau nuo pat teorinių kapitalizmo principų sukūrimo pradžios kalbama ir apie kapitalistinės sistemos krachą. Žymūs teoretikai, filosofai ir sociologai apokaliptiškai pranašauja „Vakarų saulėlydį” ir „pasaulio pabaigą”. Panašios nuotaikos dažnai ima vyrauti ir pasaulinio garso ekonomistų stovykloje. Makroekonomikos, rinkodaros ir finansų specialistai nuolat įspėja apie gresiančias pasaulines ekonomines krizes ir totalinę pinigų rinkos griūtį. Konkrečiais faktais ir logiškai argumentais parodoma, kad vakarų pasaulio biržos jau seniai prekiauja „oru”, kad finansinė kapitalizmo sistema yra ne kas kita, o didžiulis „išpūstas burbulas”, kuris tuojau pat sprogs. Tačiau burbulas nesprogsta, rinkos negriūva, o žadėtoji pasaulio pabaiga niekaip neateina. Kodėl taip yra? Kas palaiko finansines oro pilis ir neleidžia subliūkšti finansinių maklerių išpūstiems kapitalistinės ekonomikos oro balionams? Siūlome susipažinti su vienu iš daugelio straipsnių šia tema, kuriame gana logiškai nurodomos svarbiausios Vakarų pasaulio ekonomikos permanentinio augimo priežastys ir sąlygos.

anarchija mat     1861 m. panaikinus baudžiavą, Rusijoje atsirado politinių reformų poreikis. Prasta užsienio politika, valdininkų korupcija, darbininkų išnaudojimas, nedemokratinis valdymas, socialinės problemos skatino radikalių revoliucinių jėgų kūrimąsi ir stiprėjimą.1898 m. susiburia Rusijos Socialdemokratinė Darbo partija, 1902 m. iš narodninkų judėjimo liekanų susikuria Socialistų Revoliucionierių partija (eserai), Rusijos imperijos pakraščiuose buriasi nacionaliniai išsivadavimo frontai, Petrograde, Kronštate, Maskvoj, Bialystoke susikuria stiprūs anarchistų judėjimai.

      1968 metų vasario 28 dieną, įgyvendinant indo Šri Aurobindo ir jo dvasinės bendražygės Miros Alfassa idėją, tradicinių Indijos kaimelių apsuptyje įsikūrė ateities miestas Aurovilis. Iškilmėse dalyvavo apie 5000 žmonių iš 124 šalių, kurių kiekvienas atsivežė po žiupsnelį gimtosios žemės, kad miesto įkūrimo proga žmonių vienybės vardan sumaišytų ją urnoje kartu su kitų atvykusiųjų atvežta žeme. Kuo pasižymi gyvenimas ateities mieste? Visų pirma, čia gyvenantys žmonės neužsiima politika, bet kokios religijos skleidimas taip pat netoleruojamas, skatinamas dvasinis tobulėjimas. Manoma, kad Dievas yra vienas, o religijos yra konfliktų priežastis.

       Kiekvienas iš mūsų, išskyrus žuvusiuosius, žino, kad nuo JAV okupacijos Irake pradžios sukanka penkeri metai. Kai šiam karui ieškoma analogų istorijoje, pirmiausiai ateina į galvą Izraelio įvykdyta Palestinos okupacija, tačiau taip pat prisimenamas JAV karas Vietname ir Prancūzijos – Alžyre. Nepaisant didžiausių Busho administracijos ir kitų karo rėmėjų pastangų pateikti pozityvų Irako avantiūros vaizdą – panašų į Europos išlaisvinimą nuo nacizmo, – iš tiesų 2003-ųjų invazija ir po to vykusi okupacija išlaikė visas blogąsias kolonijinio karo savybes, atsiskleidusias aukščiau minėtuose karuose.