Kiekvienas iš mūsų, išskyrus žuvusiuosius, žino, kad nuo JAV okupacijos Irake pradžios sukanka penkeri metai. Kai šiam karui ieškoma analogų istorijoje, pirmiausiai ateina į galvą Izraelio įvykdyta Palestinos okupacija, tačiau taip pat prisimenamas JAV karas Vietname ir Prancūzijos – Alžyre. Nepaisant didžiausių Busho administracijos ir kitų karo rėmėjų pastangų pateikti pozityvų Irako avantiūros vaizdą – panašų į Europos išlaisvinimą nuo nacizmo, – iš tiesų 2003-ųjų invazija ir po to vykusi okupacija išlaikė visas blogąsias kolonijinio karo savybes, atsiskleidusias aukščiau minėtuose karuose.
Palyginti galima tiek tokias detales, kaip brutalūs vyrų ir berniukų suiminėjimai vien dėl to, kad jie priklauso okupuotai tautai, tiek tokius didelio masto reiškinius, kaip godus pelnymasis ir postringavimai apie okupuotos tautos nesugebėjimą tvarkytis pačiai. Galima paminėti okupantų vykdomas nekaltų žmonių žudynes ir besipriešinančių okupantams bei jų marionetinei vyriausybei jėgų posūkį į terorizmą. Pridėkime prie šio sąrašo okupantų pastangas kiršinti pavergtuosius tarpusavyje, pabrėžiant jų skirtumus, ir susidarysime šiandieninės situacijos Irake vaizdą.
Jei paklausysite tų okupacinių pajėgų karių, kurie grįžo iš Irako, sužinosite, kad jie ne tik yra nusiteikę prieš karą, bet aktyviai jam priešinasi. Deja, daugelis jų uniformuotų bičiulių numoja ranka, esą jiems tai nerūpi. Pagaliau, sako jie, ne nuo mūsų viskas priklauso. Sprendimus priiminėja politikai ir generolai. Gal tokia apatija ir suprantama Irako ir Afganistano bazėse, kur per didelis susirūpinimas gali atnešti daugiau netekčių, bet mums, kurie esame be uniformos, negalima nesirūpinti tuo, ką patiria Irako ir Afganistano gyventojai bei tose šalyse įkurtose bazėse tarnaujantys kariai. Galiausiai neturime ko prarasti, išskyrus atsisakymą prisiimti atsakomybę už žudynes ir griovimus, kurie atseit vyksta mūsų labui. Tos atsakomybės vengimas skatins dar labiau smerktinus veiksmus nei tuos, apie kuriuos žinome dabar.
Frantzas Fanonas savo paskutinėje knygoje „Mirštantis kolonializmas“ rašo apie situaciją, į kurią Prancūzija pateko po penkerių karo su Alžyru metų. Jis nuspėjo, kad Prancūzija arba turės intensyvinti savo karinius veiksmus, arba palikti šalį ir leisti Alžyrui pačiam apsispręsti dėl savo ateities. Panašioje situacijoje dabar yra Vašingtonas. Jis turi arba stiprinti savo karinę ir politinę kontrolę, arba išeiti ir leisti irakiečiams apsispręsti dėl jų išdraskytos šalies ateities. Amerikiečių tauta daugiau nebenori siųsti savųjų karių į Iraką, bet Irake esama JAV apginkluotų ir finansuojamų karių bei vietinės sunitų milicijos, kuri klauso Vašingtono nurodymų. Dėl to Vašingtonas gali tikėtis sėkmės. Pentagonas jos sieks bet kuria kaina.
Oficialiosios JAV žiniasklaidos komentatoriai susirūpinę: kas nutiko? Kaip Vašingtonas galėjo leisti iš rankų išslysti užtikrintai pergalei? Kaip kariauna, turinti pranašumą visose srityse, nesugeba palaužti pasipriešinimo Irake (ir Afganistane, kuriame konfliktas trunka dar dviem metais ilgiau nei Irake)? Kodėl Irako naftos nepakanka tam, kad būtų apmokėta už okupacijos metu patirtus nuostolius, o šalis vis dar nėra perdirbta pagal Vašingtono viziją. 2008-ųjų kovo 16-ąją New York Times komentatorius Johnas Burnsas pilname pagyrų straipsnyje aprašo 2003-ųjų kovo ataką Bagdade, kai sprogimai esą reiškė artėjantį Irako gyventojų išsilaisvinimą nuo baisaus diktatoriaus Saddamo Husseino – gal būtent jo valdžią dabar kai kurie irakiečiai rinktųsi kaip alternatyvą okupacijai ir beširdžiam naikinimui? Kaip tai galėjo atsitikti? – klausia jis, ir jam pritaria jo kolegos, amerikietiško imperializmo apologetai. Žinoma, jo nuomone, karas ir okupacija buvo ne neteisėta ir amorali, bet blogai vykdoma. Kaip dauguma JAV gyventojų – politikų, piliečių, biurokratų ir kitų – šie komentatoriai pamiršta Irako žmones ir jų neapykantą okupantams. Gal irakiečiams ir nepavyks išstumti okupantų iš savo šalies, bet jie neleis priešų misijai pasisekti. Dabartinė aklavietė, maištingumas ir vidinės kovos nedaro gera irakiečiams, bet taip pat neleidžia JAV ir jo marionetėms Bagdade sukurti jų trokštamo režimo.
Per pastaruosius penkis metus pasaulis matė daug šiurpių scenų iš Irako. Bombos automobiliuose ir savižudžių bombos. Miestai apšaudyti JAV bombomis ir pabūklais, vaikai nuo balto fosforo ir kitų cheminių ginklų nudegintomis rankomis. JAV pajėgų murtas prieš kalinius ir jų kankinimas, galvų kirtimas sukilėliams. Iš oro atakuojamos vestuvės ir laidotuvės, sudužę malūnsparniai ant žemės. Atrodo, niekas nestebina tų vyrų ir moterų, kurie duoda įsakymus. Jie sėdi savo kontorose ir keliauja šarvuočiais, lydimi samdinių karių, be įspėjimo žudančių visus įtaringesnius asmenis. Taip yra todėl, kad JAV surengė invaziją į Iraką, ir jis tebėra okupuotas.
Pasaulio tautos nėra suinteresuotos Irako okupacija. Net mes, JAV gyventojai, užmokame už jų godumą savomis gyvybėmis. Šiai avantiūrai dabar per dieną išleidžiama daugiau, negu jai prasidėjus. Šimtai tūkstančių Amerikos vyrų ir moterų jau dalyvavo okupantų veiksmuose, dar tūkstančiai juose dalyvaus šiemet. Irake žuvo apie keturis tūkstančius žmonių (dar aštuoni šimtai – Afganistane). O kiek tūkstančių irakiečių žuvo JAV invazijos ir okupacijos metu, nežinoma; milijonai neteko namų, tūkstančiai pūva kalėjimuose, daugiausiai dėl to, kad jie vyrai ir dėl to, kad priešinasi okupacijai. Iš šių veiksmų pelnosi absoliuti mažuma, bet jie tebevyksta. Kodėl? Dėl tų, kurie negali baigti karo, abejingumo. Neužtenka tik būti nusiteikusiam prieš karą. Reikia jam aktyviai priešintis. To reikalauja ne tik mūsų sąžinė, to reikalauja ateitis.
2008.03.19.
