Michelio Foucault atminimui


     Pasitaiko individų, kuriems nepakenčiamos, neįmanomos ir iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, tvarka ir organizacija, – šlykštūs ne tik patys žodžiai, bet ir su jais susiję institutai. Jie nenori ir negali pripažinti valstybės egzistavimo – tai organiška šių žmonių savybė, jų varomoji jėga, egzistencijos vektorius. Mes juos vadiname anarchistais, nors tai gali būti ir žmonės, nepriklausantys jokioms anarchistų grupėms ar judėjimams. Nepakantumas valstybei – ne pasipriešinimo technologija, o vidinė gyvenimo šerdis, jaučiama visuose jų veiksmuose ir žodžiuose. Jų poelgiai, kartais gana prieštaringi ir nepanašūs vienas į kitą, yra aiškiai bendri tipologiškai.

      Aleksandras Tarasovas – žinomas radikalus teoretikas, sociologas, politologas, kultūrologas ir istorikas. Didžiausias kairiojo radikalizmo ir ekstremistinių jaunimo judėjimų specialistas Rusijoje. 8-ajame XX amžiaus šimtmetyje vadovavo savo paties įkurtai Sovietų Sąjungos Neokomunistų partijai (SSNKP) ir patyrė politines represijas. Knygų „Provokacija”, „Tiesa apie Jugoslaviją”, „Politinis ekstremizmas Rusijoje” autorius. Moksliniai ir publicistiniai jo tekstai išversti 27 kalbomis. Poetas ir prozininkas, glaudžiai susijęs su kontrkultūros apraiškomis.

      Pirmas skyrius, švietėjiškas - tiems, kurie miglotai įsivaizduoja, kas buvo 1968 metais ir kaip tai susiję su mumis šiandien

      Visa kapitalizmo istorija, visa liberaliųjų idėjų istorija ir kapitalistinių sistemų šalininkų apmąstymai apie laisvę, demokratiją ir žmonių teises yra tokie veidmainiški, kad šitos istorijos net nėra su kuo palyginti. Mongolų orda, kryžiuociai žudė šimtus tūkstančių, bet jie niekada nekalbėjo apie žmogaus teises ir demokratiją – viskas buvo paprasta, žiauru ir atvira. Nei viena pati žiauriausia praeities despotija nežinojo tokio veidmainiškumo. Beribis cinizmas ir neįtikėtinas, istorijoje neturintis analogų žiaurumas, kuris vyksta ir šiomis dienomis, nepraėjo ir negali praeiti be pėdsakų. Kapitalizmo vystymąsi, tai yra visuomeninių santykių sistemos raidą, nukreiptą į prekių gamybą norint jas parduoti arba gauti iš to pelną, lydėjo neįsivaizduojamas žiaurumas. Dažnai kalbama apie hitlerinį žydų genocidą arba apie stalininį genocidą, tačiau niekur neminima, kad anglų prekybinės kompanijos ir kiti europiniai kolonizatoriai XVII-XIX amžiuje nužude kur kas daugiau indėnų, indusų, kinų, afrikiečių ir airių nei Hitleris - žydų. Nužudė juos siekdami pelno.

       Po Stalino, Pol Poto, Mao Zedongo, Fidelio Castro ar Šiaurės Korėjos diktatorių sunku kalbėti apie marksizmą. Tačiau dėl to mažiausiai kaltas pats Karlas Marxas. Dar būdamas gyvas jis dažnai prašė save atskirti nuo marksistų. Marksizmas turi daug veidų, todėl jo neįmanoma lengvai nurašyti į istorijos šiukšlyną. Šalia sovietinio, kubietiško ar Mao Zedongo marksizmo visada egzistavo ir vadinamasis Vakarų marksizmas. Be to, kai kurių Rytų komunistinio bloko šalių intelektualai bandė surasti patrauklesnes marksizmo formas, vadinamąjį „marksizmą su žmogaus veidu“. Tai buvo nesėkmingi bandymai, tačiau jie rodo didelį šios politinės filosofijos lankstumą.

    Antikapitalistai: M.G. Gimęs 1976 m. Hiperrevoliucijos išpažinėjas. A.P. Gimimo metai tie patys. Antikapitalistas neomarksistas... Tardytojas: Žilvinas Andriušis.

     Na, tai dėstyk savo, kaip tu pasakei, hiperrevoliucijos idėją. 

   
M.G. Hiperrrevoliucija – tai universaliausias būties apibrėžimas. Tai visų gyvenimo apraiškų formavimas per konfliktą su esama situacija bandant ją pakeisti. Tai yra, visose kultūrose nuo pat žmonijos pradžios tiktai šiandien mes nuolatos vartojam neomarksistinius ir visokius kitokius "-istinius" terminus ir retoriką. Aš šitą revoliucijos sampratą, kurią marksizmas galbūt taiko kažkokiai socialinei, ekonominei ir filosofinei terpei, taikau viskam – religijai, misticizmui, maisto susiradimui, seksui ir muzikai.


alt       Anarchizmas - tai politinė teorija, siekianti sukurti visuomenę, kurios nariai bendradarbiautų tarpusavyje laisvanoriškumo ir lygiateisiškumo pagrindais. Žodis „anarchija” (graikiškai αναρχία) reiškia bevaldystę, valdovo ar suvereno nebuvimą. Anarchizmas iš esmės prieštarauja visoms hierarchinio valdymo formoms - valstybinėms, kapitalistinėms, religinėms, kultūrinėms ir pan. Tokios valdymo formos anarchizmo požiūriu yra ne tik nereikalingos, bet ir kenkiančios individui, žalojančios jo individualumą. Vietoj autoritarinių politinių ir priverstinių ekonominių struktūrų, anarchistai siūlo socialinius santykius, paremtus savanoriškomis laisvų asmenų asociacijomis autonomiškose bendruomenėse, tarpusavio pagalbą ir savivaldą. Anarchija reiškia  harmoningą lygiateisių narių visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu.

       Kai kalbama apie istorinius fenomenus, tokius kaip 1789 metų revoliuciją, [Paryžiaus] komuną,1917 metų revoliuciją, iš dalies tie įvykiai nesileidžia būti suprastinti iki socialinio determinizmo ar iki priežasčių grandinių. Istorikai šito nelabai mėgsta: po įvykio jie atkuria priežastis. Tačiau jau pats įvykis žymi atskilimą, atsiskyrimą nuo priežastinių ryšių; jis šakojasi, nukrypsta nuo dėsningumų, sukuria nestabilią padėtį, kuri atveria naujas galimybių erdves. Fizikas Ilja Prigoginas kalbėjo apie struktūras, kuriuose išlieka, bet nėra neutralizuojami menkiausi skirtumai, ir kur tarpusavyje rezonuoja nepriklausomi reiškiniai. Įvykis gali būti apgręžiamas, slopinamas, į ką nors įtraukiamas, išduodamas – vis tiek kažkas liks nepasenę. Tik išdavikai gali pasakyti, kad jis paseno. Įvykis, kad ir atsitikęs senovėje, niekad nepasens. Jis atveria plyšius į tai, kas įmanoma. Jis įsibrauna tiek į žmogaus vidų, tiek į minios sūkurį.

alt     Apskritimu apibrėžta A raidė

     A raidės simbolika siekia Biblijos laikus. Pirmoji graikiškos abėcėlės raidė alfa (didžioji alfa raidė – A) žymi dievišką pradą ir visos kūrinijos pradžią. Apskritimu apibrėžta A raidė – šiuo metu pats populiariausias anarchizmo simbolis. Pirmą kartą jį panaudojo Tarptautinės darbininkų asociacijos Ispanijos Taryba 1-ojo Internacionalo laikais (1864-1876). Vėliau šis simbolis buvo plačiai naudojamas Ispanijos pilietinio karo metais. 1956 metais jį savo emblemoje pritaikė Briuselio anarchistai „Alliance Ouvriere Anarchiste” (АОА), o 1964-aisiais – Prancūzijos libertarinio jaunimo organizacija „Jeunesse Libertaire”.

       Religinis kapitalizmas yra šių laikų ženklas. Nuo pat modernaus kapitalizmo atsiradimo kilo klausimas, koks jo santykis su religija. Jau Karlas Marxas knygoje „Das Kapital“ („Kapitalas”, 1867) rašė apie prekių fetišistinį ar mistinį charakterį, pilną metafizinio apsukrumo ir teologinių kaprizų.

       Kiek vėliau vokiečių sociologas Georgas Simmelis knygoje „Philosophie des Geldes“ („Pinigų filosofija”, 1900) rašė, kaip pinigai šiomis dienomis iš lėto psichologiškai pakeitė tradicinio Dievo vietą. Vėlgi Maxas Weberis studijoje „Die protestantische Ethik und der „Geist" des Kapitalismus“ („Protestantinė etika ir kapitalizmo dvasia”, 1904/05) nurodė kalvinizmą kaip religinę kapitalizmo priežastį. Taip pat vokiečių ekonomas Alexanderis Ruestowas nagrinėjo kapitalizmo ir religijos santykį. Jis knygoje „Das Versagen des Wirtschaftsliberalismus als religionsgeschichtliches Problem“ („Ekonominio liberalizmo išdavystė kaip religijos istorijos problema”, 1945) abejoja Adamo Smitho aptartu laissez-feire („nestabdomu“) liberalizmu, kuris, jo manymu, paremtas pagoniškomis nuostatomis, jog egzistuoja „nematoma ranka“ ar „nematoma harmonija“, kuri reguliuoja valstybės nekontroliuojamą ekonomiką. Jei taip būtų, tai visuomenės gėris kiltų iš pavienių asmenų nestabdomų egoistinių veiksmų.

       (Seminaro „Tradicinė lyčių sistema: nuo prisitaikymo iki sabotažo“ pranešimas, perskaitytas alternatyvaus moterų festivalio SABOTAŽAS metu)

       Nors ir turiu pateisinti pavadinimą, pradėsiu ne nuo heteronormatyvumo, ir net ne nuo zoofilijos, o nuo labai bendro klausimo: kokia turėtų būti efektyvi sabotažo strategija? Tarkime, ar vakarykščiai Ladyfest'o filmai “Skalvijoje“ – sabotažas? Kaip į juos reaguotų tipiškai (t.y. patriarchališkai) mąstantis žiūrovas? Ar istorijos apie moteris, kurios imasi “vyriškų darbų“, tik todėl, kad daugiau nėra kam juos atlikti, arba todėl, kad trokšta dar geriau rūpintis savo vyru ir vaikais, nors kiek sutrikdytų darnų tokio žiūrovo sąmonės sraigtelių sukimąsi?

       Manau, kad ne. Priešingai, tik suteptų tuos sraigtelius, dar kartą paliudydamos seną “tiesą“, kad moterų nesugebėjimas būti autonomišku subjektu tebėra “savaime suprantamas“ visame pasaulyje. Gal vienas kitas mūsų hipotetinis žiūrovas ir pagalvos, kad feminizmas nėra jau toks baisus ir absoliučiai nepriimtinas dalykas, bet tik todėl, kad nepajus jokios grėsmės savąjam status quo: tų filmų “feminizmas“ negriauna patriarchalinio supratimo, kas yra “vyras“, o kas – “tik moteris“; priešingai, šiuo supratimu jis ir remiasi (logika tokia: “Duokite moterims daugiau teisių ir laisvių – taip jos labiau padės vyrams, papildys šeimos biudžetą ir geriau auklės vaikus, taigi geriau atliks tradicines 'moters' pareigas“). Jau vien filmų ciklo pavadinimas Why Women Count? (tiesa, lietuviškai išverstas ne taip drastiškai) glosto tradicionalisto ausį: supraskime, moterys nėra visiškas nulis, jos IRGI šį tą reiškia, o, pagaliau, juk ir negražu šitaip skriausti (pvz., apipilti sieros rūgštimi) gyvą padarą – nuo to tik blogiau vyrams ir vaikams (tai jie WHAT REALY COUNT).

       Bet koks klausimas – tai mėginimas primesti kontekstą, įsprausti pašnekovą į rėmus, uždaryti jį į narvelį kaip tokio klausimo adresatą, paversti jį TUO, kas gali būti ŠITAIP klausinėjamas ir turi atsakinėti į TOKIUS klausimus. Atsakymas į klausimą – kad ir koks jis būtų, teigiamas ar neigimas, – tuo pačiu yra sutikimas su klausimo kėlimo būdu, pripažinimas, kad taip klausti GALIMA, kad galima ir reikia į tokį – visiškai teisėtą – klausimą ATSAKYTI. Sabotažu čia būtų neįprastas atsakymas, pažeidžiantis ar sulaužantis pačią klausimo logiką. Užuot klausinėjus Why Women Count? ir ieškojus “svarių“ argumentų (because…1…, 2…, 3…), reikėtų dekonstruoti tokius klausimus keliantį mąstymą, atmesti jį kaip kuriozišką nesusipratimą.

       Iliustracija. Užvakar pusiau oficialiame vakarėlyje prie manęs priėjo žinomas “Atgimimo“ žurnalistas, truputį perdaug išgėręs:

       – Turiu jums klausimą.

       – Prašau, klauskite.

       – Bet aš turiu KLAUSIMĄ (pakartojo reikšminga intonacija).

       – Gerai, – sakau, – turėkite.

       – Tuoj. Prisėskime, – žurnalistas giliai įkvėpė ir prisimerkė. – Ar jums patinka vyrai?

       Aš irgi įkvėpiau: na, ir…? Kas vyksta? Ko iš manęs tikimasi? Atsakymo “Taip“ arba “Ne“? Ir ko čia iš tiesų klausiama? Ką konkrečiai tas žurnalistas nori sužinoti: mano orientaciją, skonį, gyvenimo būdą? Ne, ne tik. Čia, regis, vyksta įdomesni dalykai… Klausimas spraudžia į kampą. Kamantinėjamas subjektas maloniai prašomas rinktis vieną variantą iš (tariamai) jam siūlomų dviejų: 1) “Taip, patinka“ (potekstė: “Aš – normalus/i“ ir “Tegyvuoja normalumas, kuriuo – kaip ir jūs – tikiu visa širdimi!“); 2) “Ne, nepatinka“ (signalas žurnalistui: “Taip taip, kaip ir visos lesbietės, aš nekenčiu vyrų. Jūs teisus: queer tapatybes generuoja nuoskaudos ir neapykanta. Visi nepikti, nenuskriausti – taigi, normalūs – žmonės yra hetero“. Ir vėl “Tegyvuoja normalumas!“). Pasirinkimo iš esmės nėra: klausimo logika iš karto tave meta į nekvestionuojamą “normalumo“ prezumpcijos pasaulį, kuriame turi tik dvi galimybes – tapatintis su “normalumu“ (ir taip jį patvirtinti) arba nesitapatinti ir pasmerkti save “nenormalumui“, vis tiek nepadarant jokios žalos “normaliųjų“ tikėjimui “normalumu“. O atmesti reikėtų pačią “normalumo/nenormalumo“ logiką. Parodyti jos absurdą. Todėl, vietoje atsakymo, paklausiau: “O jums? (patinka vyrai?)“. Nekorektiškasis mano pašnekovas pasimetė ir ėmė gintis: “Kaip tai?? Ką norite tuo pasakyti??“. – Manau, tą patį J. Taip ir išsiskyrėme.      

       Kiekviena tvarka, kiekviena hierarchinė struktūra išlieka neginčijama, sakrali, natūrali ir stabili tol, kol galioja draudimas iš jos juoktis (vergai nedrįsta juoktis ponui į akis, jie neironiški; jei drįstų – vergo/pono santykis subyrėtų akimirksniu, tapatybės pakryptų ir galios balansą prireiktų kurti iš naujo; juokas iš tvarkos ir yra pats fundamentaliausias galios struktūrų griovimo aktas; tai laisvė). Todėl sabotažą aš suprantu kaip visiškai kitokią strategiją nei vakarykščiuose filmuose – ironišką, sarkastišką, agresyvią (o ne nuolankią), imančią (o ne prašančią). Tikras sabotažinis veiksmas turėtų išjuokti, suardyti, apversti patriarchalinę logiką, priversti ją neigti save, sugrūsti zoofilišką (taip, būtent zoofilišką – čia ne klaida) mąstymą atgal į jį sukūrusias galvas. Parengti teroristinį žodyno perrašymo planą ir uzurpuoti galios poziciją: laisvai ir atvirai, be teisinimosi ir be atsiprašinėjimo. Bangladeše, be abejo, jis nepavyktų. Bet mes – mes JAU GALIME. Todėl siūlau sau (ir, tikiuosi, jums) pasilinksminti kabinėjantis prie klasikos ir jos “tradicinių vertybių“ – prie heteronormatyvumo.

       Sąvoka „heteronormatyvumas“ (įvesta Queer studies teoretiko Michaelio Warnerio 1991 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurie padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota. Heteronormatyvumo pagrindas – idėja, kad „heteroseksualumas“ (plačiąja prasme) yra natūralus, normalus ir geresnis už bet kokį kitą santykių būdą. O ją (idėją), savo ruožtu, grindžia tariamas truizmas “priešingybės traukia“ (prieš porą šimtmečių pakeitęs antikinę savaime suprantamybę “panašus patinka panašiam“ – kuri iki tol buvo nė kiek ne mažiau savaime suprantama, o „priešingybės“ tik stūmė, bet ne traukė). Dar tiksliau, „priešingybių“ seksualiniame lygmenyje apskritai nebuvo (sąvoka „priešinga lytis“ – vėlyvas modernybės išradimas; pasak istoriko Thomo Laqueur, iki 17 – 18 aa sensu stricto tebuvo viena lytis, nes „vyras“ ir „moteris“ laikyti to paties žmogaus tipo variacijomis, o ne kažkuo iš esmės skirtingu, atvirkščiu ar priešingu).

       Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (tai iki šiol patvirtina daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas. Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors... ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas, vadinasi... Jeigu tavęs tame pasaulyje nepripažįsta racionaliu subjektu, tai reiškia tik viena – tau nepripažįsta žmogaus statuso (tokia ir šiandien dar girdimų samprotavimų apie „moterišką logiką“ kilmė, kuriuos tipiška lietuvė laiko beveik komplimentu, o tipiškas lietuvis nesivaržo gana draugiškai dalinti).

       Heteronormatyvumo tada dar nebuvo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (o kiekviena būtis, kalbant Aristotelio žargonu, „iš prigimties“ siekia gėrio), tačiau tobulam (vyrui) mylėti netobulą (moterį) anaiptol nebuvo filosofiškai ir krikščioniškai neproblemiška (greičiau, tai atleistina ir, reprodukciniais sumetimais, pateisintina, bet garbės nedaranti silpnybė, kurios, jei tik įmanoma, derėtų vengti). Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon “vyras“ dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).

       Dabar pats laikas paklausti, o kuo čia dėta zoofilija? Tikrai, ar atsitiktinumas tai, kad kasdienės sąmonės lygmenyje zoofilija – pirmas heteronormatyvistų-seksistų argumentas, pirma asociacija, kuri ateina jiems į galvą susidūrus su gėjais (visi žinome tą nuginkluojančią logiką: „Jei šiandien leiskime ramiai gyventi homoseksualams, tai kas mūsų laukia rytoj? Tuoj savo teises pareikš zoofilai, nekrofilai, etc. O tada – galas civilizacijai!“). Galima pamanyti, kad čia tiesiog įpykęs žmogus vardija visus jam žinomus „iškrypimus“, jų „baisėjimo“ tvarka, ir nesureikšminti šių samprotavimų. Tačiau atrodo, kad homoseksualumo ir zoofilijos ryšys jo sąmonėje yra kur kas labiau tiesioginis: patys homoseksualūs santykiai kasdieniuose pašnekiuose neretai kažkokiu nesuvokiamu pagrindu prilyginami zoofilijai (supraskime: subjektą „žmogumi“ daro tik trauka „priešingai“ lyčiai; visi, kas tos „natūralios“ traukos nejaučia – nežmonės). Sakau „nesuvokiamu“, nes – atsižvelgiant į ką tik minėtą istorinį „priešingybių“ ir jų traukos „natūralumo“ supratimą – kur kas įdomiau būtų susirūpinti heteronormatyvios seksistinės galvosenos ištakomis ir paklausti, ar ji – tiesiog tam tikro mąstymo produktas (t.y. ar heteronormatyvumą ir seksizmą generuoja tam tikra logika, grįsta metafizinėm ir religinėm prielaidom), ar gal, verčiau, reikėtų kalbėti apie specifinį geismą? Ar į neracionalią, gamtinę, subžmogišką būtybę, esančią anapus logikos, kultūros ir politikos (tai yra į moterį, kaip ją suvokia patriarchalinė heteronormatyvi sąmonė) nukreiptas geismas negalėtų ir neturėtų teisėtai vadintis zoofiliniu? Ar zoofilija nėra tikrasis vardas tos erotikos rūšies, kurios būtina sąlyga – partnerio nežmogiškumas? Juk heteroseksistinis santykis yra ne kas kita, kaip patriarchalinių gender tapatybių pasitvirtinimas statant moterį „į vietą“ (kuri visada žemiau ją statančio žmogaus). Ar zoofilija nėra slaptas tos sąmonės variklis? Tada agresyvi reakcija į kitokius (į homoseksualus) tikriausiai būtų psichologinė projekcija?

       Pamėgdžiojant išjuokti heteronormatyvaus diskuso retoriką, nukreipti jo baimes prieš jį patį – gal taip išeitų visai nebloga sabotažinė akcija? Kodėl mums nesužaidus jų žaidimo savaip? Perkelkime jų logiką ir žodyną į savo kontekstą, pasiūlykime jiems veidrodį, kuriame jie gautų progą išvysti, kad didžiosios siaubo figūros (Zoofilo) veidas yra jų pačių. Perrašykime homoPHOBIA kaip zooPHYLIA (linksmos klaidingos asociacijos: žmonės, nesimokę klasikinių kalbų, savoką “homofobija“ dažnai klaidingai supranta ne kaip “to paties baimę“, o kaip “žmogaus baimę“ ir leiskime homofobui pagaliau pasijusti tuo, kuo jis ir yra – zoofilu.

       2007.05.11

alt     Žodis „anarchija” (graikiškai αναρχία - „be valdžios”) reiškia bevaldystę arba valdžios nebuvimą. Anarchija anaiptol nereiškia chaoso, betvarkės, nihilizmo ar moralinio nuopuolio, kaip teigia šiuolaikinė oficialioji politologija, o harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą jos narių laisve ir lygiateisiškumu, asmens apsisprendimo teise ir žmonių tarpusavio pagalba.

     Šiandien nėra vieno universalaus termino „anarchizmas” aiškinimo. Žodynas „Webster's Third New International Dictionary” apibūdina anarchizmą trumpai, bet aiškiai: „Tai politinė teorija, besipriešinanti visoms valdžios formoms bei suvaržymams ir ginanti savanorišką, nepriverstinį bendradarbiavimą bei laisvą individų ir jų grupių vienijimąsi siekiant patenkinti bendrus poreikius”. „Britannica/Webster” žodynas pateikia labai panašų anarchizmo apibrėžimą: „Tai politinė teorija, kuri teigia, kad visa vyriausybės valdžia yra nereikalinga ir nepageidaujama, ir gina visuomenę, paremtą savanorišku individų ir jų grupių bendradarbiavimu". Trumpesni žodynai, tokie kaip „New American Webster Handy College Dictionary”, apibrėžia anarchizmą kaip „politinę doktriną, teigiančią, kad visa valdžia turi būti panaikinta".


       Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne perdaug vertingomis mūsų kasdienybei.

       Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

       Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (...). Nes ateitis yra jau šiandien...“

       Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

       Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

       Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

       Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

       Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

       Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptim, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

       Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

       Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

       Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hėgelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

       Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

       Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

       2007 m.