Apmokestinimas

     Būdamas tiesiogine plėšimo forma, apmokestinimas yra vienas iš seniausių finansinio pasipelnymo metodų. Priverstinė apmokestinimo prigimtis leidžia jį prilyginti organizuotų nusikaltimų grupuočių praktikoms reikalauti pinigų už apsaugą. Žinoma, vyriausybės kuria įstatymus, tad joms lengva nemokėjimą paversti nusikaltimu.

 

     Vienas iš vyriausybės egzistavimo pateisinimų yra tas, kad ji suteikia galimybes kaupti išteklius dėl bendrojo gėrio. Tačiau monarchijos nebuvo sukurtos kaip būdas patenkinti plačiosios visuomenės poreikius! Žvelgiant į istoriją, vyriausybės patenkindavo visuomenės poreikius tik retkarčiais, kad suvaldytų nerimstančius pavaldinius; dažniausiai jos kaupdavo turtą tik sau. Pastovaus kapitalo šaltinio valstybei reikia tam, kad išlaikytų galią, o ne tam, kad užsiimtų filantropija.

     Šiais laikais didžiausias turtas kaupiasi privačiame, o ne valstybiniame sektoriuje, tačiau valstybė vis dar reikalinga, kad prižiūrėtų rinką ir išlygintų jos kuriamą disbalansą. Kad tai įrodytume, tereikia pažvelgti, kaip išleidžiami mokesčių pinigai. Didžioji dalis federalinio JAV biudžeto skiriama kariuomenės ir vidaus saugumo finansavimui. Tai atitinka organizuoto nusikalstamumo principą: mokėk už savo paties apiplėšimą. O mes mokame ne tik už save – mūsų sumokami mokesčiai finansuoja žmonių išnaudojimą visame pasaulyje. Už tai mes mėgaujamės pilietybės privilegijomis, bet taip pat užsitraukiame visų, gyvenančių po Vakarų remiamų karinių režimų jungu, priešiškumą.

     Kad ir ką politikai sako apie taupymo priemonių būtinumą ar laisvos rinkos nepažeidžiamumą, kariuomenė ir policija visada bus finansuojamos iš mokesčių. Net privačios saugumo kompanijos nemažą dalį pajamų gauna iš vyriausybės. Įsivaizduok, kaip galėtų būti sumažintas skurdas, jei kovai su juo būtų panaudoti šimtai milijardų dolerių, kurie kiekvienais metais yra išleidžiami skurdą keliančių struktūrų apsaugai. Tuo pačiu metu, socialinės paslaugos ir parama yra nuolat mažinamos, ir tai tęsis tol, kol viešas pasipiktinimas netaps per stiprus, kad būtų sukontroliuotas valstybės represijomis. Tokioje šviesoje galima aiškiau suprasti, kodėl kapitalistai kariuomenės jėgą laiko geresne investicija nei socialines programas.

     Tai tik vienas iš apmokestinimo vaidmenų kapitalizme. Kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui – pridėtinės vertės mokestis, neproporcingai apsunkina gyvenimą neturtingiesiems. Tačiau net mokėdami daugiau turtingieji vis tiek savo mokesčių atgauna daug daugiau, pavyzdžiui, subsidijų iš korporacijų ar vyriausybės paramos jai naudingiems projektams forma. Taigi, apmokestinimas yra daugiau nei paprastas plėšikavimas: tai yra būdas nuolatos perskirstyti pelną taip, kad jis pateiktų į piramidės viršų. Bankų išpirkimų amžiuje vyriausybės vis begėdiškiau privatizuoja pelną ir viešina nuostolius. Kad paskatintų ekonomiką, vyriausybė palaiko bankus ir superka skolas, leisdama privatiems kapitalistams užsidirbti milijonus spekuliuojant finansų rinkoje. Kai šios schemos nesuveikia, už tai turi sumokėti plačioji visuomenė. Būdami tarp vyriausybės ir verslo, mes esame plėšiami iš abiejų pusių.

     Paveldėjimas

     Nuosavybė vis dar perduodama iš kartos į kartą kaip kadaise karaliaus titulas. Turtas negalėtų išlikti paskirstytas taip neproporcingai, jei nebūtų kaupiamas per kartas. Savimi besididžiuojantys kapitalistai dažnai teigia, kad viską užsidirbo patys, tačiau konkurencija niekada nebuvo sąžininga.

     Paveldėjimas, kaip nelygybės palaikymo būdas, gyvavo dar tūkstančius metų iki kapitalizmo. Tai viena iš seniausių patriarchalinių institucijų; jos ištakos tikriausiai artimai susijusios su privačios nuosavybės išradimu. Santuoka yra viena iš kelių valstybės sankcionuotų institucijų, kuri prisideda prie turto sutelkimo per paveldėjimą. Debatuose dėl tos pačios lyties santuokų problema paprastai parodoma kaip kultūrinė ar religinė, nors ji taip pat yra ir ekonominė.

     Feodalinėje Europoje vyriausias sūnus paveldėdavo visą žemės turinčios šeimos sklypą, kad šis nebūtų padalintas į mažesnes teritorijas, kurias lengvai galėtų atimti kaimynai. Jaunesnius vaikus iš turtingų šeimų tai vertė ieškoti postų valdymo organuose, versluose, Bažnyčioje ar kariuomenėje, o vėliau ir užjūrio žemynų kolonizacijoje. Laikui bėgant šios institucijos ėmė lemti kapitalo judėjimą ne mažiau nei paveldėjimas. Bet tai reiškia tik tai, kad yra daugiau būdų kurti bei gilinti nelygybę. Jie visi vienas kitą palaiko.

     Pinigai ir nuosavybė nėra vieninteliai dalykai, kuriuos žmonės paveldi. Turtingos šeimos perduoda socialinius įgūdžius ir tinklus, akcentus ir žodynus, įtakingas pavardes ar santykius su institucijomis – universitetas, gaunantis didelę paramą, bus labiau linkęs priimti alumnų palikuonis, kad ir kokie kvaili jie būtų. Taip, kaip baltųjų vaikai gali paveldėti visus šiuos pranašumus ir baltųjų privilegijas, juodaodžiai paveldi ilgalaikes vergystės ir segregacijos, savo protėvių terorizavimo bei tėvų, besistengiančių konkuruoti rasistinėje visuomenėje, apleisties pasekmes. Tas pats galioja bet kur – vietiniams gyventojams, pabėgėliams ir nelegaliems imigrantams bei visiems išnaudojamiesiems ir pašalintiesiems.

     Nenuostabu, kad tėvai nori padaryti viską, ką gali, kad pasirūpintų savo vaikais. Tačiau kyla klausimas, ar geriausias būdas tai padaryti yra reprodukuoti nelygiai turtą beskirstančią sistemą. Perduodami savo turtus kitai kartai, turtingieji kartu perduoda pavojų, kad šiuos turtus perims kiti. Jie palieka savo palikuonis pasaulyje, kuriame kiekvienas turi verstis per galvą besivaržydamas arba priimti užtikrintą skurdą – darbo pasaulį.

     Tyrimai ir pažanga

     Optimistai visada žadėjo, kad technologinė pažanga suvienys žmoniją ir užbaigs kivirčus bei pašalins stygių. Antoine’as de Saint-Exupery naiviai rašė apie tai, kaip lėktuvas panaikins nacionalinius konfliktus ir sukurs žmonių brolystę. Netrukus po to lėktuvai buvo panaudoti siekiant sunaikinti didžiąją dalį Europos ir numesti atomines bombas ant Japonijos.

     Progresas nėra panacėja. Kapitalizmas tam tikrus išradimus kuria greičiau nei bet kokia kita socialinė sistema, bet tik savo paties reikmėms. Technologijos tiesiog įkūnija jas pagimdančius socialinius ir ekonominius santykius: visuomenėje, judančioje link katastrofos, geresnė technologija tik leis mums ją pasiekti greičiau.

     Mes jau turime priemonių panaikinti daugelį žmoniją kamuojančių sunkumų, tačiau jėgos, kurios struktūruoja visuomenę, užkerta tam kelią. Tie patys motyvai, kurie skatina farmacijos kompanijas kurti vaistus, neleidžia joms dalintis rezultatais su neturtingaisiais. Daugelis sunkumų, su kuriais žmonės šiandien susiduria, kyla iš absurdiško technologijų naudojimo. Šiuo metu mums išradimų reikia ne technologijose, o socialinėje struktūroje.

     Žinojimo gamyba valdoma valstybės ir rinkos – nuo kariuomenės ir korporacinių tyrimų programų iki jų kontroliuojamų akademinių interesų. Savitiksliai tyrimai – tokie kaip NASA programa – visada turi paslėptą darbotvarkę, pavyzdžiui, naujų ginklų technologijų paiešką. Net prižiūrimi valstybinių organizacijų, procesai, kuriais kuriamos naujos technologijos, vargiai yra „demokratiški“ – nors visuomenei dažnai turi didesnį poveikį nei bet kokia politinė strategija.

     Už šią pažangą atsakingi ekspertai neturi blogų kėslų. Dažniausiai juos motyvuoja smalsumas, troškimas išnaudoti savo talentus ar siekis padėti kitiems. Tačiau vienintelis būdas jiems gauti reikiamus išteklius ir galimybes yra susitaikyti su institucijų, besivaikančių pelno dėl galios, diktuojamomis kryptimis. Keli metai paraiškų pinigams gauti rašymo nuo idealizmo išgydys bet ką. Kiek inžinierių ir kompiuterių programuotojų savo kelią pradėjo norėdami pasiūlyti kažką visuomenei, o baigė dirbdami karinėms jūrų pajėgoms?

     Kad tokia tvarka būtų išlaikyta, tyrėjai yra atribojami nuo savo tyrimų pasekmių. Dirbtinio intelekto pionieriams netenka būti susprogdintiems bepiločių lėktuvų Pakistane. Kai žinojimo pažanga atskiriama nuo jo pritaikymo, etiniai svarstymai tampa abstraktūs. Žinių vaikymasis ima būti laikomas universaliu gėriu, kuris peržengia paskirų gyvų padarų gerovę – ne tik gyvų skrodimų laboratorijose, bet ir plačiojoje visuomenėje. Ironiška, kad kapitalistinėje sistemoje tyrimai paremti bendru intelektu, bet kuria privačią nuosavybę. Žmonės būna protingiausi, kai dalinasi informacija ir idėjomis; šiandieninės korporacijos kovoja, kad maksimizuotų bendradarbiavimą, tuo pačiu monopolizuodamos prieigą prie rezultatų. Ideali korporacinė prekė būtų sukurta iš neapmokamo visos žmonijos darbo, bet prieinama tik per vieną tiekėją. Didžioji dalis darbo, įdedama į bet kokio patentuojamo išradimo sukūrimą, būna atlikta dar prieš bet kokią legaliai įtvirtinto išradėjo veiklą. Patentai ir intelektinės nuosavybės teisės gali atlyginti pirmajam pasiekusiam proveržį, tačiau jie taip pat užgniaužia informacijos ir idėjos apytaką.

     Iš tiesų viena iš pagrindinių korporacinių tyrimų funkcijų yra patentuoti ir sustabdyti išradimus, kurie galėtų sutrikdyti esamus verslo modelius. Pramonės šakose, kuriose gamybos priemonės yra monopolizuotos poros korporacijų, smulkūs išradėjai tiesiog negali varžytis, kad ir kokios sumanios būtų jų idėjos. Ši sistema yra efektyviausias būdas ne gaminti žinojimą, o versti jį kapitalu.

     Taigi tyrimai pasitarnauja kapitalo kaupimui ir patys veikia kaip kapitalas; jie taip pat atranda naujas galimas kapitalo formas. Korporacijos dabar gali patentuoti genetiškai modifikuotus organizmus ir genetinės informacijos panaudojimą. Mūsų pačių biologija tapo nauja teritorija plėšimui – tai nauja kaupimo perspektyva, nes beveik visa kita, kas buvo bendra, jau privatizuota.

     Ar be kapitalizmo imperatyvų būtume išradę gigantiškas sėklas ir kitas suplanuoto senėjimo formas? Ar mes skirtume daugiau išteklių, kad sukurtume technologijas, kurios sukelia vėžį, o ne tam, kad rastume būdą jį pagydyti? Ką dar galėtume sukurti be šių imperatyvų?

     Medicina

     Kas gali būti vertingiau nei sveikata? Vienas įtikinamiausių kapitalizmo pateisinimų yra pažanga, kurią jis paskatino medicinos moksluose. Tačiau jokia ankstesnė visuomenė nebuvo paskirsčiusi priėjimo prie medicininio žinojimo ir priežiūros taip netolygiai kaip mūsiškė. Širdies persodinimo nauda pasirodo dviprasmiška, kai kainuoja koją ir ranką!

     Mūsų kūnai ne visada mums atrodė tokie svetimi. Anksčiau vaistai tiesiog augdavo ant medžių, ir kiekvienoje šeimoje būdavo kas nors, kas žinodavo, kaip juos panaudoti. Nuo inkvizicijos vykdytų raganų deginimų iki Amerikos Medicinos Asociacijos pastangų apriboti gydymo praktikuotojų kiekį, šimtmečiai kryptingos kovos prieš tradicinę mediciną paliko mus beviltiškai priklausomus nuo elitinės gydytojų klasės. Ši kova paraleli „Naujojo pasaulio“ kolonizacijai – tai yra būdai per prievartą sukurti naujas rinkas.

     Šiandien mūsų santykyje su savo kūnais dalyvauja ir daugybė nepažįstamųjų; mūsų kūnai vis dar siunčia mums žinutes, bet mes nemokame jų skaityti arba esame kurti – verčiau pasitikime dietologais, dantistais, ginekologais ir tuzinu kitų sričių specialistais. Mes pajudėjome nuo kūno-sielos priešpriešos prie savęs padalinimo į nesuskaičiuojamas nepriklausomas dalis ir sistemas, kurių kiekvieną patiriame kaip svetimas esybes. Net mūsų mintys pasirodo esančios anapus mūsų pažinimo – atsiduodame psichiatrams, psichologams ir terapeutams.

     Tai nereiškia, kad onkologai ar toksikologai neturi naudingų įgūdžių – turi, ypač tokiame užterštame pasaulyje. Šių specializacijų esmė yra mus gydyti, bet tik dėl pinigų – ir ši tvarka vienas sveikatos priežiūras iškelia prieš kitas.

     Pavyzdžiui, prevencinės medicinos tyrimai beveik visiškai neskatinami, nebent tik epidemijų prevencijai, kad žmonės būtų išlaikomi darbingi. Sveikatos pramonė sudaro tokią didelę ekonomikos dalį, kad jei žmonės nebesusižeistų ir nebesirgtų, kiltų didžiulė krizė. Kita vertus, šiuolaikinio darbo ir vartojimo pavojai siūlo pelningas verslo galimybes; Durhamas Šiaurės Karolinoje anksčiau buvo tabako gamybos centras, o dabar save vadina „Medicinos miestu“. Kaip ir suplanuotas senėjimas, jatrogeninės, t. y. medicinos pramonės sukeltos ligos iš verslo perspektyvos yra, tiesą sakant, naudingos tol, kol nesuteikia pranašumo konkurentams. Jei bet kokios pramonės sukeliamas ligas kategorizuosime kaip jatrogengines, medicinos pramonė ims atrodyti kaip reketo forma – kartu su draudimo pramone, kuri yra dar viena reketo forma.

     Kapitalizmui vis plečiantis į kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, sveikata tampa vis labiau lemiama kapitalo pasidalijimo, ir ne tik dėl ligoninių sąskaitų. Dar prieš porą kartų visas maistas buvo organiškas; dabar tai tapo papildomai parduodama vertybe – ir gana brangia.

     Sveiko maisto kooperatyvai turtinguose priemiesčiuose įgyvendina naujausias mitybos užgaidas, o kiti rajonai net neturi maisto parduotuvių, tik kampines krautuvėles. Tai atspindi gamybos procesą, kuriame migrantai dirba su pesticidais, kol jų viršininkai sėdi ortopedinėse kėdėse.

     Kol jie neturi priemonių gydyti socialines ir ekonomines ligų priežastis, gydytojai – nepaisant visų gerų norų – gali gydyti tik pavienes patologijas. Į vartojimą orientuotoje visuomenėje tai dažniausiai reiškia prekių priskyrimą. Santykis tarp gydytojo ir paciento medicinos profesijose tapo beveik atsitiktinis, palyginus su tuo, kas vyksta laboratorijose. Vaistų kompanijos nusprendžia, ko yra mokomasi, kaip panaudojami atradimai ir kas gali prieiti prie rezultatų. Šiame kontekste gydytojai dažniausiai veikia kaip ne kas daugiau nei persimokę vaistų pardavinėtojai.

     Tai skatina vartotojišką santykį su sveikata ir mechanišką požiūrį į savo kūnus. Kai kuriose grupėse atrodo, kad šiandien beveik visi vartoja vaistus – gydomų ligų spektras vidurinėje klasėje nuolat auga, kol žemesniųjų klasių ligos paliekamos negydomos. Kad ir kokie naudingi ar žalingi būtų paskirų vaistų efektai, jie visi turi ir socialinį vaidmenį, nes normalizuoja šį vartotojišką santykį ir jį grindžiantį susvetimėjimą.

     Remiantis gryna kapitalizmo logika, pašalintieji turėtų sulaukti medicininės pagalbos tik tada, kai juos reikia sutramdyti, o išnaudojamieji – tik tokiais būdais, kurie maksimizuoja jų vartojimą ir darbingumą. JAV, grobuoniškų draudimo kompanijų laimei, jau artėja prie tokio idealo, o Europos vyriausybės skuba išardyti savo socialinės paramos struktūras. Kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse kai kurie žmonės jau patiria „medicininę priežiūrą“ kaip pretekstą kišimuisi ir prievartai. Tuo tarpu Ritalinas, Prozacas, Xanaxas, Paxilas ir litis atlieka tą pačią funkciją kaip ir kofeinas ar energetiniai gėrimai, sutepdami ekonomikos ratus. Šios dvi situacijos ne taip ir skiriasi: jos abi yra būdai disfunkciškoje visuomenėje išlaikyti žmones gerai prisitaikiusius.

     Tapatinimasis

     Individas, iš kurio atimta prasmė, renkasi atlikti paskutinį šuolį į beprasmybę susitapatindamas su pačiu prasmę atimančiu procesu. Jis tampa Mes, išnaudojamuoju, besitapatinančiu su išnaudojančiuoju. Nuo to momento jo jėgos yra Mūsų jėgos, bendros jėgos, dirbančiųjų aljanso su savo viršininkais, žinomo kaip Išsivysčiusi Tauta, jėgos. (Fredis Perlmanas)

     Mes nesitapatiname su savo nuskurdintais gyvenimais - jie negali būti mūsų. Mes perduodame savo siekius, savo savastį surogatams – tarsi atsitiktiniams atstovams tų, kurie valdo ir pelnosi mūsų sąskaita.

     Žiūrovas tapatinasi su filmo pagrindiniu veikėju, skaitytojas su biografijos subjektu, balsuotojas su politiniu kandidatu, pirkėjas su reklamos modeliu. Sporto sirgalius triumfuoja per savo palaikomą komandą; garbintojas valdo absoliučią galią per savo dievybę; niekas ištikimai gyvena per įžymybę, vienu metu ją garbindamas ir jausdamas jai pagiežą. Klausydamas radijo grindis plaunantis kasininkas dainuoja kartu su pop žvaigždėmis, besigiriančiomis, kiek jos daug uždirba.

     O dirbantysis tapatinasi su kapitalistu. Jis taip pat turi nuo veltėdžių saugotinos privačios nuosavybės – ar bent jau kada nors turės! Laisvoje rinkoje jis yra potencialus kapitalistas; argi jam nederėtų ginti savo potencialių interesų? Visi pasiėmę paskolą yra vidurinioji klasė, ar bent jau stengiasi tokia atrodyti. Kas norės pripažinti, kad pralaimi klasių kovą, kai atrodo, kad visi kiti veržiasi į priekį?

     Panašiai, studentai, dirbantys prastai apmokamus darbus, nemato savęs kaip prastai apmokamų darbuotojų, o įsivaizduoja, kad po studijų baigimo jų laukia šviesesnės perspektyvos. Taigi, ištisa klasė nesitapatina su savo vaidmeniu ir nereikalauja geresnio gyvenimo: jei esi įsitikinęs, kad judi link aukštesnės piramidės pozicijos, tu nenori, kad tie, kurie liks žemiau, gyventų geriau.

     Nacionalizmas ir patriotizmas yra kraštutiniai šios tapatybės projekcijos, kuria pavaldiniai sumaišo savo interesus su valdančiųjų, atvejai. Saugokis pirmo asmens daugiskaitos! „Mes pasiekėme aukščiausius gyvenimo standartus žmonijos istorijoje”, – giriasi ekonomistas skaitytojams, kurie to standarto nepasiekia; „Atėjo laikas rizikuoti savo gyvybėmis ir ginti savo laisvę”, – skatina prezidentas, kuris niekada nekels kojos į kovos lauką. Jei svetima kariuomenė įsiveržtų į šalį, iškirstų visus medžius, užnuodytų upes ir priverstų vaikus augti apleistus ir susigėdusius, kas nesiimtų ginklo, kad ją išvarytų? Tačiau kiek žmonių noriai parsiduoda kaip bendrininkai, kai vietiniai verslininkai daro tą patį?

     Praktiškai visos žinomos tapatybės formos sumenkina skirtumus vienos kategorijos viduje, kad pabrėžtų skirtumus tarp kategorijų. Taigi visos kategorijos linksta išblukinti vidinius konfliktus ir galios nelygybę, kartu paryškindamos išorinius. Ar galime įsivaizduoti bendrystę, kuri nebūtų pagrįsta grubiomis abstrakcijomis, ir suprasti save kaip ypatingus individus, kuriems vis dar būtų naudingiau vieni kitais rūpintis? Ar galime tapatintis vieni su kitais, o ne su kategorijomis ar valdančiaisiais?

     Kiekvieną rytą, pusę šešių, mano radijas įsijungia transliuodamas žinias. Paprastai aš jau būnu prabudusi. Kai tai prasidėjo, aš pykau, kad žadintuvas mane ištreniravo taip gerai, jog jo net nebereikėjo. Tada ėmiau apie jį galvoti ironiškai – kaip apie gyvenimo trenerį, skatinantį mane įveikti laukiančią dieną. Dabar mano kasrytinės penkios minutės tiesiog patvirtina, kad mano kūnas pakankamai išsimiegojo ir yra pilnai įkrautas.

     Aš esu valytoja. Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu. Kai buvau vaikas, buvau pasiryžusi gyventi nuotykių pilną gyvenimą. Pabaigiau gimnaziją ir užsirašiau į mainų programą su Norvegija. Kai apie tai pasakiau savo tėvui, jis buvo įsiutęs:
„O kaip tavo darbas?“. Jis turėjo omenyje gamyklą, kurioje tą vasarą dirbau tik porą mėnesių.
„Aš išeisiu“, – pažadėjau. Jis atrodė nesupratęs.
„Bet už šešių mėnesių tu jau priklausysi sąjungai!”. Tuo metu aš maniau, kad jis mane užmuš. Kitą mėnesį išvykau į Trondheimą.

     Nuo tada praėjo beveik trisdešimt metų. Kažkaip gyvenimas sugrąžino mane namo. Aš rengiuosi dar vienai valymo pamainai valstybiniame universitete. Tai darau dar tik kelis metus. Atlyginimas padorus, o sąjunga padvigubina jį išmokomis. Gyvenu nedideliame name darbo klasės rajone; mano vaikai jau užaugę ir didžioji dalis paskolos išmokėta. Kai jauna palikau namus, maniau, kad mano tėvas beprotis.

     Negaliu sakyti, kad man labai patinka darbo aplinka. Studentai netvarkingi ir manęs vengia. Profesoriai apsileidę ir įsitikinę, kad jų sunkus darbas užtarnavo jiems teisę po savęs nesusitvarkyti. Jei ne paštu gaunami čekiai, pamirščiau, kad priklausau sąjungai. Didžioji dalis mano bendradarbių yra niurzgūs baltieji, kurie nekenčia moterų, o aš esu vienintelė moteris. Turiu nuolat taikstytis su rasistinėmis užgaulėmis ir mizoginija.

     Gero valytojo darbas yra nematomas. Galėtum sakyti, kad darau dalykus rankomis: darau, kad daiktai dingtų iš koridorių. Esu atsakinga už tai, ko ore neužuodi. Rūpestingai dažau tualetų dalis, kurių niekas niekada nepastebi. Šiuo darbu aš didžiuojuosi – ne dėl jo pasekmių, bet dėl to, kad jį atlieku gerai.

     Mes patys esame nematomi. Mano draugai ir aš esame maištingi darbininkų klasės vaikai, iš kurių buvo pavogtos visos naujausios mados. Aštuoniasdešimtaisiais buvome bepročiai, kurie patys savo namuose statė sliekų pilnas kompostų dėžes ir pakeitė amerikietiškumo supratimą. Devyniasdešimtaisiais išsiaiškinome, kaip daržovių aliejų paversti kuru. Pirmajame šio šimtmečio dešimtmetyje metėme nuotykius, grįžome dirbti ir atradome, kad mūsų skoniai tapo pritaikyti masėms. Masiškai gaminami kompostai, biodyzelio degalinės, hibridinės mašinos ir internete pardavinėjami rankų darbo niekučiai sukelia mums nostalgiją.

     Didžioji darbo dalis šiandien nerūpi niekam. Nei viršininkams, nei darbuotojams, nei klientams. Nors dirbu aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę, didžiąją dalį laiko praleidžiu tuščiose klasėse skaitydama knygas, tvarkydama paveldėtas daržovių sėklas savo valytojos sandėliuke ar snausdama nuošaliame kabinete. Panašu, jog niekam nerūpi, kad savo aštuonių valandų pamainos darbą nudirbu per tris.

     Šiame darbe esama ir materialios naudos. Pavyzdžiui, niekam iš mano draugų niekada nebereikės mokėti už tualetinį popierių ar valymo priemones. Biuro kėdė su mažu įplyšimu atitenka kaimynui. Kai pakeičiamos sofos, senosios išdalinamos tarsi per Kalėdas. Aš vertinu ne pačius gaunamus daiktus, o jų palaikomą pogrindinę dovanų ekonomiką. Man tai ne tiek politinė problema, kiek gyvenimo būdas.

     Tačiau būtent tai ir yra problema. Viskas mūsų gyvenimuose nulemta darbo. Ne tik piniginės pajamos, bet ir socialiniai ryšiai, gaunami daiktai, visą gyvenimą lavinami įgūdžiai. Tai dalykai, palaikantys mus iš kartos į kartą, tačiau jų nepakanka. Jų nepakanka, kad ištrūktume lauk.

     Kita vertus, aš negaliu nedirbti. Man reikia pinigų. Dar svarbiau, kasnakt man reikia užmigti išsekusiai ir besijaučiančiai, kad kažką pasiekiau. Tikite ar ne, bet pastato būklės palaikymas reikalauja daug įgūdžių; tai gali kelti ir iššūkius, ir pasitenkinimą. Tačiau tas tris šimtus sekundžių iki kol suskamba mano žadintuvas aš vis mąstau, kur dar galėčiau pritaikyti savo žinias, kaip dar galėčiau pasijausti, kad kažką pasiekiau. Ką dar galėčiau nuveikti be sąskaitų mokėjimo ir studentų abejingumo palaikymo?

     Kiekvieną rytą žinios įsijungia prieš man sugalvojant atsakymų. Kas jis dabar, šis žadintuvas, kuris pirma buvo šeimininkas, o po to gyvenimo treneris? Gerai nežinau. Galbūt jis trukdo man susiprasti. Galbūt visą likusį gyvenimą, kiekvieną darbo dieną, jis skambės kaip tik prieš man prieinant didžiąją idėją.

     Kiekvieną kartą aš keliuosi ir einu į darbą. Nuleidžiu galvą ir panardinu šluotą. Aš čia, kažkur universitete, valanti grindis – galima bendrininkė tavo didžiajam pabėgimui. Snaudžianti, bet pasiruošusi sėbrė. Mieganti ląstelė. Tačiau tai iššūkis ir tau – išsiaiškinti, kuris iš mūsų pirmasis atsakys į klausimus, kurie parodys, kaip atlikti gerą darbą keičiant pasaulį.

     Tapatybė

     Žmonės iš Afrikos nebuvo įverginti dėl to, kad jie juodaodžiai; jie buvo apibrėžti kaip juodaodžiai, nes buvo įverginti. (Noelis Ignatievas)

     Tapatybės kategorijų peržengimas nėra lengva užduotis. Jos gali būti konstruktai, bet tam tikru atžvilgiu jos realesnės už realybę. Pavyzdžiui, rasė yra biologinė fikcija, bet socialinis faktas. Kai kurios mūsų tapatybės sampratos vystėsi šimtus ar tūkstančius metų, iki tokio lygio, kai negalime įsivaizduoti pasaulio be jų. Gali būti sunku prisiminti, kad tai nėra „natūralūs“, neišvengiami gyvenimo faktai.

     Mūsų žinomos tapatybės formos yra paremtos skirtimis tarp savęs ir kito, dominuojančiųjų ir dominuojamųjų – tokių kaip krikščionių ir „stabmeldžių“ supriešinimas, pasitarnavęs kaip pastarųjų užvaldymo ir išžudymo pateisinimas. Juodumas taip pat buvo išrastas kaip tam tikrų žmonių pavergimo racionalizacija, o baltumas – kaip skirtingų etninių grupių aljansas, paremtas bendromis privilegijomis – tai iliustruoja vėliau prie aljanso prijungtos papildomos tautybės. Baltieji kontraktiniai tarnai vargiai pasipelnė iš šių privilegijų taip, kaip jų baltieji šeimininkai, tačiau jie buvo sistemiškai atskirinėjami nuo juodųjų vergų ir jiems buvo suteikiama kaip tik tiek pranašumo prieš pastaruosius, kad išnaudojami baltieji ir juodieji nesukiltų kartu. Šios kategorijos vėliau taip pat pasitarnavo padalinant akcijų turėtojus ir gamyklų darbininkus.

     Ilgą laiką tapatybė kapitalistinėje sistemoje buvo apsprendžiama santykyje su gamyba. Valstiečiai, pirkliai ar kilmingieji buvo atskiriami pagal tai, ką jie gamino ar turėjo; mėlynųjų, baltųjų ir rožinių apykaklių dirbantieji vis dar yra. Kai žmonės kategorizuojami pagal savo gamybos vaidmenis, tapatinimasis pagal kitus kriterijus gali būti maišto forma: iš to radosi XV-ojo amžiaus religiniai disidentai ar XX-ojo amžiaus vidurio hipiai. Tačiau pastaruoju metu tapatybės konstravimui svarbesniu tapo vartojimas: „Dienomis aš vairuoju vilkiką, bet country muzikos fanas esu visąlaik”. Gamybos vaidmenims tampant vis mažiau fiksuotais ir patikimais, kapitalizmas inkorporavo kitus tapatybės priskyrimo būdus: šiandien esame raginami maišyti ir derinti beveik begalinį vartotojų tapatybių, pasirodančių kaip personalizuotos reklamos mūsų Facebook puslapiuose, spektrą.

     XXI-ajame amžiuje ilgalaikės tapatybės kategorijos vis mažiau koreliuoja su gamybos vaidmenimis, tačiau esminės kapitalizmo nelygybės išlieka. Vergija buvo panaikinta, o juodaodis tapo prezidentu, tačiau kalėjimuose juodaodžių šiandien daugiau nei bet kada. Moterys gali balsuoti, dirbti ne namie ir net tapti premjerėmis tol, kol paremia tą pačią programą kaip ir vyrai.

     Nuo nacionalinio išsilaisvinimo sąjūdžių iki Juodųjų Panterų ir Lesbiečių Keršytojų, tapatybė buvo kolektyvinio pasipriešinimo kūrimo ašis. Tačiau tie, kurie priešinasi kapitalizmui tik dėl to, kad jis trukdo tokiems žmonėms, kaip jie, tapti kapitalistais, yra lengvai įtraukiami. Nužudyk ar įkalink Juodąsias panteras, leisk keliems Billams Cosbiams ar Michaelams Jordanams pakilti iki viršūnės, ir likusi bendruomenė supras, kad vienintelis kelias iš skurdo veda per rinkos konkurenciją. Kapitalizmas kursto pasidalinimus tarp žmonių, kad palengvintų turto koncentraciją, tačiau jis taip pat leidžia paskiriems individams būti ekonomiškai mobiliais tokiais būdais, kurie išsaugo jo vidines savybes.

     Kai izoliuojami ir nugalimi radikalūs tapatybe paremti judėjimai, galios struktūra gali įtraukti ir reformistinius likučius. Siekdami geresnių galimybių kapitalistiniuose rėmuose, reformistai pasitarnauja legitimuodami kapitalizmą, gindami kai kurių galimai sukaupsiamą pelną kaip visiems tam tikros tapatybės asmenims naudingą dalyką. Blogiausiu atveju privilegijos diskursas gali būti panaudotas, kad būtų užkirstas kelias tikram pasipriešinimui: kaip baltieji drįsta pulti įvairių rasių policininkus keršydami už juodaodžio nužudymą? Ironiška, kad tokia tapatybės politika net sugrįžo prie diskusijų apie klases. Kai kurie aktyvistai vietoj kapitalizmo sutelkia dėmesį į „klasizmą“, tarsi skurstantieji būtų tiesiog viena iš socialinių grupių, o šališkumas jų atžvilgiu – didesnė problema nei struktūros, kurios kuria skurdą.

     Kapitalizmo gaminamos tapatybės paprastai jį reprodukuoja. Jei norime eiti toliau, tikslas turi būti ne tik kovoti už savo kaip dirbančiųjų, moterų ar imigrantų interesus; jie gali būti įgyvendinami tuose pačiuose rėmuose geresnių atlyginimų, aukštesnių stiklinių lubų ar pilietybės formomis. Kapitalistai gali nusileisti, bet to kainą jie bandys perkelti kitiems išnaudojamiesiems. Pavyzdžiui, reaguodami į studentų protestus Kalifornijoje po universitetų finansavimo sumažinimo, politikai pasiūlė privatizuoti valstybinius kalėjimus, kad pinigai iš jų galėtų būti perkelti į švietimo biudžetą. Turime peržengti savo dabartines tapatybes ir vaidmenis, iš naujo atrasdami save ir savo interesus per pasipriešinimo procesą. Savo solidarumą turėtume statyti ne ant bendrų savybių ar socialinių pozicijų, o ant bendro nesutikimo su savo vaidmenimis ekonomikoje.

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12.

     Sociologai.lt