Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

    
     Šiek tiek Meksikos istorijos

       Idant suprastume, kas vyksta Meksikoje, šios šalies vidaus įtampas, turime atsižvelgti į istorinę specifiką. Meksika – tai didingos majų, actekų, olmekų civilizacijos lopšys. Civilizacijų, kurios savo didingumu pribloškė čia atplaukusius ispanus, tačiau neatlaikė užkariautojų invazijos. Teigiama, kad ispanai pirmą kartą išsilaipino Meksikoje 1518 metais. Jau po metų konkistadorų būrys, vadovaujamas Korteso, užpuolė indėnus ir suėmė vadą Montesumą. Kilo didžiulis sukilimas prieš ispanus, tačiau ispanai jį numalšino ir jau 1522 metais Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos gubernatoriumi. 1535 metais buvo įkurta Naujosios Ispanijos vicekaralystė, kurios sostinė – Mechikas.

XIX amžiuje Meksika išsivadavo iš Ispanijos valdžios, buvo sukurta Meksikos imperija, kuri vėliau buvo pertvarkyta į Meksikos Respubliką. To amžiaus viduryje vyko įnirtingos meksikiečių ir amerikiečių kovos, kurios Meksikai baigėsi apverktinai – beveik pusė teritorijos, taip pat ir daug aistrų kėlęs Teksasas, buvo prijungta prie JAV.
 

1910 metais Meksikoje prasidėjo antifeodalinė revoliucija, kuri nuvertė Porfirio Diaz Mori diktatūrą. Tačiau netrukus prasidėjo vidiniai nesutarimai tarp revoliucionierių. Šių kivirčų sūkuryje žuvo ir vienas iš populiariausių Meksikos nacionalinių didvyrių – Emilio Zapatas. Vidaus kovas pabaigė Plutarco Ellias Calles, kuris buvo pagrindinis Institucinės revoliucinės partijos iniciatorius. Ši partija buvo sukurta, siekiant užbaigti vidinius nesutarimus, ir net septyniasdešimčiai metų įsitvirtino valdžioje. Institucinė revoliucinė partija Meksiką valdė iki pat 2000 metų, kai pirmą kartą po ilgo laikotarpio Meksikos prezidentu tapo kitos partijos atstovas Vincente Fox‘as.
 

IRP sugebėjo suformuoti nepajudinamą valdžios vertikalę, kuri daugeliu aspektu panaši į Komunistų partijos valdžią Sovietų Sąjungoje. Ši vertikalė veikė praktiškai nepriklausomai nuo rinkimų, nors Meksikoje oficialiai ir egzistavo kelios opozicinės partijos, tačiau jų įtaka buvo labai menka. IRP valdymas Meksiką išskyrė iš daugumos kitų šio regiono valstybių. Pirmiausia ji plėtojo gerus santykius su Sovietų Sąjunga bei Kuba. Ypač šilti buvo Meksikos valdžios santykiai su Fideliu Castro. Tai, be kita ko, reiškė, jog, skirtingai nei kitose Lotynų Amerikos valstybėse, Meksikoje nebuvo prielaidų kairiajai opozicijai atsirasti. Sovietų Sąjunga ir Kuba buvo įrengusi ne vieną stovyklą, kurioje buvo apmokomi būsimi sukilėliai ar opozicionieriai iš įvairių valstybių, bet ne iš Meksikos.
 

Ar pati IRP buvo kairuoliška? Gal tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu. Bent jau nuo 1988 metų IRP visu greičiu pradėjo Meksikoje įgyvendinti neoliberalią politiką. Šiuo atžvilgiu ji labai primena ekskomunistines partijas – autoritarines, neoliberalias ir kartu priklausančias Socialistų internacionalui.
 

Skurdžiai gyvenantys Meksikos indėnai niekada nejautė Meksikos valdžios rūpesčio, tačiau neliberalios reformos ir privatizavimo vajus tapo ypatingu iššūkiu jų egzistencijai. Pavyzdžiui, Chiapo provincijos gyventojai indėnai pradėjo jausti itin stiprų spaudimą palikti savo protėvių žemę. Spaudė latifundininkai, stambieji žemvaldžiai, kurie turėjo didžiulę įtaką valdžiai ir kuriems indėnų valdomos žemės atrodė geidžiamas kąsnis. Be to, šiose žemėse glūdi daug naudingų iškasenų. Taigi indėnai tapo kliūtimi, kuria tiek ekonominis, tiek politinis elitas norėjo nusikratyti.
 

Labai skaudus smūgis indėnams valstiečiams buvo 1992 metais priimta Meksikos Konstitucijos 27 straipsnio pataisa, kuri panaikino bendruomeninę žemės nuosavybę ir žemę pavertė preke. Praktiškai tai reiškia bandymą sunaikinti indėnus po vieną, darant didžiulį spaudimą parduoti savo nuosavybę.
 

Beje, būtent po šio sprendimo Chiapo provincijoje gyvenančios indėnų bendruomenės paragino zapatistus ruoštis karui. Pastarieji paprašė laiko ir pradėjo aktyviai rengti sukilėlius. Karo paskelbimo datą padiktavo tolesni įvykiai – pirmiausia Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties (NAFTA) pasirašymas.
 

Dar 1989 metais Kanada ir JAV pasirašė laisvos prekybos sutartį. Vėliau prasidėjo derybos su Meksika ir buvo parengta NAFTA, kuri turėjo įsigalioti 1994 metų sausio 1 dieną. Pagal šią sutartį pusė JAV prekių, parduodamų Meksikoje ir Kanadoje, turėjo būti atleistos nuo muitų, kitai pusei muitai palaipsniui mažinami ir per 15 metų panaikinami visai. Meksikos valstiečiams didžiausią nerimą kėlė valdžios subsidijų vietos kavos gamintojams panaikinimas bei kukurūzų importas.
 

Meksikos valdžia arogantiškai ignoravo indėnų valstiečių nuogąstavimus. Ji pajuto globalios triumfuojančios vartotojiškos demokratijos skonį ir kalbėjo išskirtinai neoliberalizmo kalba. Šioje situacijoje savo „Basta“ viešai išsakė zapatistai.
 

      Zapatistų manifestas

       Jau pirmąją karo dieną zapatistai paskelbė savo manifestą, kuriame teigiama: „Mes esame 500 metų kovos padarinys. Pradžioje – prieš vergiją, kare už Ispanijos nepriklausomybę, vėliau – prieš grėsmę būti suvirškintiems Šiaurės Amerikos ekspansionizmo, paskui už mūsų Konstitucijos įtvirtinimą ir Prancūzijos imperijos pasitraukimą iš mūsų šalies, paskui, kai Porfirijaus Diazo diktatūra atsisakė teisingai vykdyti reformą ir liaudis sukilo, pagimdydama savo nacionalinių didvyrių, pasirodė Vilja ir Zapatas, tokie pat skurdžiai, kaip ir mes, neišsimokslinę, kaip ir mes. Jie buvo panašūs į mus, kuriuos valdžia laiko tamsoje ir skurde, idant geriau būtų engti, kurie neturi padoraus stogo virš galvos, neturi veikiančios sveikatos apsaugos, nei tinkamo maisto, nei laisvės sąžiningai rinkti mūsų valdžią, nei nepriklausomybės nuo užsieniečių, nei taikos ir teisingumo“.

Zapatistai pareiškė tęsiantys didžiųjų XX amžiaus revoliucionierių kovą. „Šiandien mes sakome – gana. Mes, milijonai skurdžių, raginame brolius vienytis, nes tai vienintelis būdas nemirti iš bado, vienytis prieš saujelės parsidavėlių valdžią. (...) Mes turime vėl kreiptis į Konstituciją, pamatinį įstatymą ir priversti galioti jos 39 straipsnį, kuriame teigiama: „Nacionalinė nepriklausomybė visiškai remiasi tautos valia. Iš šios valios kyla visa visuomeninė valdžia ir veikia išskirtinai tautos labui. Tauta visada turi neatimamą teisę pakeisti valdymo formą“. 

Pasak zapatistų, jų iššūkį nėra visiškai tikslu vadinti sukilimu. Tai veikiau tautos karas su diktatūra. „Šiandien mes skelbiame karą Meksikos armijai, kuri yra pagrindinė dabartinės niekšų valdžios atrama. Mes raginame kitas valdžios šakas jungtis prie mūsų, nuversti diktatūrą ir grąžinti valstybėje teisingumą ir stabilumą. Taip pat mes raginame tarptautines organizacijas ir Tarptautinį Raudonąjį Kryžių akylai stebėti karo veiksmus Meksikoje, nes mes pareiškiame, kad nuosekliai laikysimės Ženevos konvencijos nuostatų. Taip pat mes iš karto paneigiame visokius bandymus iškreipti mūsų kovos tikslus ar kalbėti apie mūsų tariamus ryšius su narkotikų verslu. Mes giname Konstituciją ir ja remiamės, mes siekiame teisingumo ir lygybės“.
 

Manifestas baigiamas kreipimusi į Meksikos tautą: „Mes, laisvi ir sąžiningi vyrai bei moterys, suprantame, kad karas, kurį skelbiame – tai paskutinė būtina priemonė. Įvairios diktatūros jau seniai kovoja su mūsų tauta nepaskelbtą karą, todėl prašome visų meksikiečių paremti Zapatistų armiją, kovojančią už darbą, žemę, stogą virš galvos, maistą, sveikatos apsaugą, švietimą, nepriklausomybę, laisvę, demokratiją, teisingumą ir taiką. Mes pažadame nebaigti kovos, kol nebus įgyvendinti visi mūsų keliami tikslai, kol Meksikoje nebus sukurta laisva ir demokratinė valstybė“.

      Jie tyčiojasi iš mūsų?

        Tokį klausimą ne kartą po 1994 metų sausio 1 dienos kėlė Meksikos politikai, kalbėdami apie zapatistus. Prieš kiekvieną savo žygį zapatistai apie savo planus informuodavo priešininką ir pasiūlydavo pasiduoti. Viename iš interviu Markosas pripažįsta, kad, kariniu požiūriu, toks elgesys atrodo kvailas, tačiau esą jis pabrėžia, jog zapatistai nėra plėšikai, bet kovoja pagal griežtas taisykles. Beje, dažnai zapatistų įspėjimai buvo traktuojami kaip karinė gudrybė ir ignoruojami. Valdžios padaliniai, regis, negalėjo patikėti, jog galima kariauti garbingai. Jau pirmųjų atakų metu buvo atkreiptas dėmesys, kad dalis zapatistų „ginkluoti“ mediniais šautuvais. Pradžioje manyta, jog taip yra, nes jie neturi pakankamai ginklų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai sąmoningas simbolinis gestas. Markosas ne kartą tvirtino, jog pagrindinis zapatistų ginklas – ne šautuvas, bet žodis. Svarbiausia – paskelbti savo idėjas, o ne naikinti kitus. Tuo galima aiškinti ir keistą zapatistų taktiką – kai tik įmanoma, vengti mūšių. Užpulti zapatistai tvarkingai pasitraukdavo į kalbų stovyklas. Aršiau jie kovodavo tik tada, kai tekdavo pralaužti apsupties žiedą. Tokiais atvejais, kaip tvirtinama, zapatistai įrodydavo, jog moka naudotis ginklu.

1994 metų vasario 21 dieną prasidėjo zapatistų ir Meksikos valdžios derybos. Joms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizo. Šis katalikų vyskupas buvo didelis autoritetas zapatistams ir daug padėjo indėnams, tuo užsitraukdamas valdžios nemalonę. Derybos vyko sunkiai, jos ilgam nutrūkdavo, paskui vėl atsinaujindavo. Panašu, jog valdžia ir zapatistai kalbėjo apie skirtingus dalykus. Visgi 1996 metais pavyko pasirašyti San Adreso sutartį, pagal kurią valdžia įsipareigojo į Konstituciją įrašyti nuostatą dėl kultūrinių ir socialinių indėnų teisių. Į šią sutartį zapatistai apeliuoja iki šiol, tačiau ji vis dar nėra įgyvendinama.
 

1996 metais buvo suformuotas Zapatistinis nacionalinio išsivadavimo frontas. Jis turėjo tų tikslų, kurių Zapatistinė nacionalinio išsivadavimo armija siekė su ginklu rankose, siekti legaliais būdais. Atrodė, kad įtampa Meksikoje turėtų atslūgti.
 

Deja, situacija tapo vis sudėtingesnė. Chiapaso provincija buvo vis labiau militarizuojama, zapatistai skundėsi, jog valdžia toleruoja specialių smogikų stovyklas, kurias išlaiko stambieji ūkininkai. Šiose stovyklose buvo rengiami smogikai, kurie žudė indėnus, skelbė rasistines idėjas. 1997 metais, prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Meksikon, nužudytas vyskupas S. Ruizo, buvo kėsinamasi ir į jo seserį. Neabejojama, kad tai - kerštas už vyskupo simpatijas indėnams valstiečiams.
 

1998 metais valdžia pradėjo zapatistų vadų medžioklę, iš Meksikos buvo išsiųsti užsienio žurnalistai, ypač tie, kurie simpatizavo zapatistams. Valdžios veiksmai vis griežtėjo, ir 1999 metais ji nuosekliai šturmavo visus rajonus, kur buvo įsikūrę zapatistai ar jų simpatikai.
 

Tačiau Institucinės revoliucinės partijos pozicijos Meksikoje jau silpnėjo. 1989 metais įvyko didžiausias Meksikos istorijoje streikas – streikavo Mechiko studentai, jie protestavo prieš planus privatizuoti aukštąjį mokslą. Dalis studentų tapo nuolatiniais zapatistų lankytojais, buvo tariamasi dėl bendros kovos galimybės.
 

2000 metų vasarį kariuomenė įžengė į Mechiko universiteto teritoriją ir suėmė studentų aktyvistus bei juos palaikančius dėstytojus. Zapatistai pareiškė apie solidarumą su įkalintaisiais ir ragino reaguoti visą visuomenę.
 

Birželio 2 dieną įvyko Meksikos prezidento rinkimai, pasibaigė 70 metų trukusi IRP valdžia. Naujasis prezidentas Vincentas Foxas žadėjo permainų. Jis tikino, kad išspręs priešpriešą su zapatistais per 15 minučių. Beje, zapatistai, kaip įprasta, rinkimuose nerėmė nė vieno kandidato. Jie netrukdė rinkimams vykti savo kontroliuojamose teritorijose, tačiau pabrėžtinai laikėsi atokiai. Taip pat ir po rinkimų Markosas paskelbė laišką prezidentui, kuriame pabrėžė, kad šis pradeda nuo nulio, ir zapatistai tikės ne žodžiais, bet darbais.
 

2001 metais Markosas paskelbė apie žygį per Meksiką, kuriame bus kalbama apie indėnų ir valstiečių teises. Žygis prasidėjo vasario 23-iąją ir tęsėsi 37 dienas, jame dalyvavo dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų. Kovo 11-ąją žygis pasiekė kulminacijos tašką – centrinę Mechiko aikštę. Čia susirinko daugybė žmonių, kurie sveikino zapatistus. Beje, pats Marksas stengėsi laikytis atokiau, tvirtindamas, kad pagrindiniai herojai - indėnai, o jis tėra jų pagalbininkas. Jis atsisakė asmeninio susitikimo su prezidentu, net į Kongresą žygio dalyvio vardu ėjo kalbėti ne jis, bet komendantė Estera.
 

Balandžio 25 dieną Meksikos parlamentas vienbalsiai priėmė naują įstatymą dėl indėnų kultūrinių ir socialinių teisių. Įstatymą sveikino ir prezidentas, tačiau šis įstatymas šokiravo zapatistus ir jų rėmėjus. Jame neliko esminių punktų iš San Adreso susitarimo. Jis tėra deklaratyvi teisių simuliacija, o ne realus valdžios žingsnis indėnų link. Zapatistai tvirtino nutraukiantys visus santykius su valdžia ir paskelbė „tylos periodą“. Tiesa, jie dar kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, prašydami atšaukti parlamento įstatymą. 2002 metų rugsėjo 6 dieną teismas paskelbė, jog nėra kompetentingas nagrinėti zapatistų prašymą.
 

Kiek netikėtai zapatistai atsisakė griežtai reaguoti į valdžios veiksmus. Jie užsidarė. Net pasklido gandas, kad Markosas paliko Meksiką, jog jis sunkiai serga. Jis neatsakinėjo į laiškus, nebuvo ir jo viešų pareiškimų. Tačiau po kurio laiko šie gandai buvo paneigti. Markosas liko Meksikoje, tačiau jis nebesitikėjo, jog įmanoma pakeisti valdžios atstovų mąstymą. Kaip teigiama 2005 metų sausio 28 dieną paskelbtoje „Šeštojoje Lakandono girios deklaracijoje“, zapatistai tęsia kovą, jie buria darbininkų, ūkininkų, mokytojų, tarnautojų, studentų bendrą nerinkiminį frontą, kuris turėtų pateikti naują konstituciją bei įtvirtinti naują politinę kultūrą. Zapastistai paskelbė formuojantys Meksikoje ir visame pasaulyje Geros valdžios bendruomenes (Juntas de Buen Gobierno) kaip alternatyvą pasaulinei pinigų valdžiai. Šiose bendruomenėse daug dėmesio skiriama solidarumui bei bendrai veiklai.
 

       2006 metų sausio 1 dieną zapatistai visoje Meksikoje pradėjo akciją „Kitokia kampanija“. Ji suvokiama kaip alternatyva Meksikoje vykstančiai prezidento rinkimų kampanijai. Zapatistai dar kartą pabrėžė neremiantys nė vieno kandidato ir siekiantys suformuluoti alternatyvą ydingai Meksikos sistemai, kuri supuvusi nuo pamatų.

     bernardinai.lt

 

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

                        
      
        Akademinės bendruomenės aistros nuvinguriavo nustėrusiomis Šiaulių gatvėmis. Bet tai dar ne revoliucija, tai tik žingsnis į ją. Įvykiai klostosi pamažu. Kelionės į Tailandą ir plagiato skandalai, negebėjimas atsakyti ir laiku reaguoti į rezonansinius įvykius parodė universitetinės sistemos ydas – ir Šiaulių universiteto atskirai, ir visų Lietuvos universitetų kartu.

       Pagrindinė problema – vis dar dominuojantis sovietinis/posovietinis mąstymas ir jį įteisinančios struktūros. „Blatas“ ir šešėliniai korporaciniai santykiai griovė LDK, Sovietų sąjungą, griauna ir dabartinę Lietuvos valstybę. Dabartiniams užsisenėjusiems postsovietiniams santykiams būdingas veiklos organizavimas suburiant gerų draugų/klientų ratus, kurie paskirsto galios ir turtinius santykius. Tai kažkuo panašu į Rytų Azijos klaninę sistemą ir klientizmą, tik lietuviška sistema yra gerokai silpnesnė, ne tokia drastiška, pridengta demokratijos vualiu. Tačiau ir ji nepakenčia visuotinių pilietinių orumo, garbingumo, atvirumo, konkurencingumo, polemikos idealų. Silpnasis klaninis mąstymas ir jo kultūra negali pasikeisti savaime. Tai akivaizdu, pradedant nuo Seimo, Lietuvos universitetų, teisėsaugos ir baigiant mokyklomis. Tam reikalinga revoliucija.

       Maištas kyla dėl negandos – kai nebėra ką daryti, kai nėra teisėtų būdų sutvarkyti vis didėjančią valdžios krizę. Maištas paprastai kyla spontaniškai, nespėjus sukurti plačios organizacinės sistemos, suplanuoti sistemingų veiksmų, užtikrinti lyderių pakeičiamumo. Revoliucijos – priešingai – visa tai turi. Revoliucija yra organizuotas, sistemingas santvarkos ir mąstymo pakeitimas. Tačiau klausimas „kuo pakeisti?“ reikalauja atskiro svarstymo.

       Visoms klasikinėms revoliucijoms būdinga: organizuotas pasaulėžiūros, gamybinių ir valdžios santykių, valstybės struktūros pakeitimas santykiais, kurie tenkina naujas, pradedančias dominuoti bendruomenes. Naujųjų aktyvių šiandieninės Lietuvos verslininkų, mokslininkų, menininkų, studentų, ūkininkų nebetenkina seni užkulisiniai pažinčių ir „blato“ ryšiai. Gyvenimas tapo per daug intensyvus, įvairialypis, globalus, kad liktų laiko laikytis tokių atgyvenusios sistemos taisyklių. Tad krizė Lietuvoje neišvengiamai didėja. Ji didėja teisės, medicinos, socialinės rūpybos, švietimo, kultūros sferoje. Didėja ir Šiaulių universitete.

       ŠU akademinės bendruomenės galia pareikšti protestą brendo pamažu. Pirmiausiai į krizę adekvačiai reaguoti sugebėjo ŠU senato Teisės ir etikos bei Mokslo ir meno komisijos, kurios pasmerkė daugelį skandalingų įvykių ir pasiūlė ryžtingus sprendimus. Tačiau ŠU senate neužteko senatorių balsų patvirtinti visus komisijų sprendimus. Todėl Šiaulių Santaros–Šviesos klubo iniciatyva buvo surengta diskusija apie ŠU situaciją. Reikia pastebėti, kad toks svarstymas buvo įmanomas tik todėl, jog anksčiau minėtas klubas jau buvo pareiškęs labai kritišką ir argumentuotą nuomonę apie Šiaulių miesto perspektyvinius planus, apie Šiauliuose veikiančių politinių partijų populizmą, be to, nuolatos bendradarbiavo su miesto nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenėmis, spauda. Santaros–Šviesos klubas tapo plačios, organizuotos pasipriešinimo struktūros pagrindu. Greitai prie klubo iniciatyvų prisijungė ir pademonstravo drąsą bei aktyvumą ŠU studentų atstovybė. Ji sugebėjo suburti ŠU fakultetų studentų atstovybes, įkurti specialų internetinį pasipriešinimo puslapį. Augantis akademinės bendruomenės atstovų solidarumas padėjo sukurti peticiją, kurią palaikė dalis miesto politikų, bendruomenių, NVO. Toliau vyko manifestacija, prasidėjo instituciniai peticijos vykdymo darbai. Visa tai – aiškūs prasidedančios gana taikios revoliucijos požymiai. Tačiau... jau nuo seno yra paplitęs posakis, kad grėsmę kelia ne tik kontrrevoliucija, – ir pati revoliucija nepasigaili savo vaikų...

       1793 metais eidamas mirti prancūzų revoliucionierius ir oratorius P. V. Vergniaudas ištarė žodžius: La Révolution est comme Saturne : elle dévore ses propres enfants (Revoliucija yra panaši į Saturną: ji suryja savo vaikus.). Šiuos žodžius pakartojo G. J. Dantonas, porevoliucinės Prancūzijos teisingumo ministras, 1794 metais vedamas į giljotiną mirti. Tačiau dar iki Dantono mirties šiuos žodžius bandė užginčyti A. L. de Saint-Justas, buvęs aistringas revoliucionierius, vėliau pats bendražygius siuntęs myriop. Straipsnyje apie „dantonininkus“ jis rašė: „Tie, kurie visus ketverius metus prisidengdami patriotizmu rengė suokalbius, dabar, kai jiems gresia teismas, kartoja Vergniaudo žodžius: „Revoliucija yra panaši į Saturną: ji suryja savo vaikus“. Hébertas šiuos žodžius kartojo teismo proceso metu; juos kartoja visi, kurie dreba, kurie mato, kad yra demaskuoti. Ne, revoliucija suryja ne savo vaikus, o savo priešus, ir nėra svarbu, po kokia nepermatoma kauke jie slepiasi!“

       O, drąsusis, narsusis Saint-Justas! Jis smarkiai klydo. Netrukus, tų pačių metų liepos 24 d., jis pats buvo giljotinuotas. Baisi, bet pamokanti revoliucijų istorija. Visi porevoliuciniai valdininkai vieni kitus kaltino dėl to paties – revoliucijos idealų išdavystės. Dėl išdavystės, nes milinaristinis stebuklas, kurio laukė revoliucionieriai – naujosios eros pradžia – vis buvo atidedama.

       Tas pats atsitiko ir 1917 metais Rusijoje Vasario ir Spalio revoliucijų metu. Revoliucija pirmiausiai sunaikino tuos, kurie palaikė bolševikus – eserus. Vėliau – Kronštato jūreivius, dar vėliau – tuos, kurie sušaudė šiuos jūreivius, po to – visus, kurie sukėlė revoliuciją. Net ir bandžiusį pabėgti L. Trockį Meksikoje vis tiek pasivijo baisi mirtis. Trockis, revizuodamas K. Marxą, nuolatos puoselėjo permanentinės revoliucijos idėją, įsivaizdavo revoliuciją kaip pergalingą proletariato žygį per planetą. Tačiau ir ši planetinio milinarizmo idėja buvo tokia pat klaidinga, kaip ir vietiniai šuoliai į gėrio pasaulį. O kadangi gėrio amžius vis neprasidėdavo, tad nebuvo reikalo gailėtis ir revoliucionierių, pažadinusių skausmingas permainas.

       Galbūt vienas pirmųjų Kitokią – kultūrinę – revoliuciją pradėjo Mao Zedongas. Mao buvo permanentinės revoliucijos šalininkas, tačiau, skirtingai nei Trockis, ją įsivaizdavo kaip permanentinę kadrų, mąstymo ir elgesio revoliuciją. Jis nekalbėjo apie regimosios politinės santvarkos kaitą – ir taip Kinijoje viešpatavo komunistai. Jis siekė keisti pasaulėžiūrą ir elgesį. 1966 metais Mao smarkiai kritikavo liberalųjį partijos sparną. Vėliau Centro Komitete jis patvirtino „Šešiolikos punktų“ dokumentą, kuriuo pradėjo „Didžiąją proletariato kultūrinę revoliuciją“. Pirmiausiai buvo iš esmės reformuotas elitarinis, klaninis Pekino universitetas. Vėliau iniciatyvą parodė mokyklos, kitos aukštosios mokyklos, siekusios atsikratyti korumpuotų ir klaniniais ryšiais garsėjusių profesorių, kitų dėstytojų, mokytojų. Tiesa, greitai šias iniciatyvas užgožė „Didžiojo Mao“ autoritarizmas bei „raudonosios gvardijos“ – chunveibinų siautėjimas.

       Apie šią kultūrinę revoliuciją Lietuvoje neigiamai atsiliepia ilgametis LKP CK sekretorius ir kultūros ministras, vėliau signataras L. Šepetys. Apie 1987 – 1988 metų įvykius tuometiniame Dailės institute ir profesoriaus (buvusio instituto rektoriaus) V. Gečo nušalinimą jis rašo atsiminimų knygoje „Neprarastoji karta“: „Įveikė jį Atgimimo revoliucinės bangos, įgavusios institute maodzeduniško „kultūrinio“ siautėjimo bruožų. Studentai „atestavo“ dėstytojus, valėsi kelią diletantizmui“. ŠU studentai taip pat norėtų atestuoti dėstytojus. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad tai – būtinai kelias į diletantizmą. Beje, vienas tuometinių Dailės instituto studentų lyderių V. Kinčinaitis ir buvęs V. Gečas dabar kartu dirba ŠU. Likimo ironija...

       Visai kitaip 1968 metų Paryžiuje savo „Kasdienybės revoliuciją“ planavo situacionistai. Ši revoliucija taip pat buvo susieta su universitetais, akademine bendruomene, studentais. Tačiau jai vadovavo anarchistinis jaunimas, kuris eliminavo revoliucinių partijų įtaką. Prisiminkime kontraversišką situacionistų šūkį: „Ugnis į štabus!“, pirmiausiai skirtą savo pačių, revoliucionierių štabams. Revoliucijos tikslas nėra paimti valdžią, kuri kartais tiesiog guli ant grindinio, kaip 1917 m. Rusijoje pastebėjo V. Leninas. Valdžios užgrobimas negarantuoja mąstymo ir organizacinių struktūrų kaitos, o tik sudaro tam palankias sąlygas. Revoliucijos esmė yra ne valdžia savaime, o mąstymo formų, susvetimėjimo lygio kaita, pilietinės drąsos ir iniciatyvų skatinimas, pilietinio orumo, garbingumo ir gebėjimo protestuoti, atstovauti, ginti savo teises ugdymas.

       M. Lutherio Kingo ir Juodųjų panterų partijos aktyvumas JAV buvo vadinamas rasinių santykių revoliucija. Afro-amerikiečiai sugebėjo išsakyti tvirtą poziciją ir organizuoti sąjūdį, kuris panaikino segregaciją, nors dalis įtakingų „baltųjų“ tam priešinosi. Situacionistai, G. Debordas, R. Vaneigemas taip pat skatino kasdienių gyvenimo struktūrų ir pasaulėžiūros kaitą. Taigi revoliucija turi būti permanentinė ir nepaklūstanti diskursyviam valdančiųjų diktatui. Valdžia turi būti atitolinta nuo revoliucionierių. Nešališkumo principas privalo tapti revoliucijų šerdimi. Mao buvo revoliucionierius, todėl privalėjo atsisakyti valdžios. Demokratijos vadai negali vadovauti valstybei. Disidentai neturėtų tapti ministrais.

       Revoliucionieriai kuria savo ir žmonių biografijas, o ne CV (Curriculum Vitae) – mokslinės ar verslo veiklos aprašymus. Biografija ir CV skiriasi iš esmės. Biografija priklauso prasmingos, atviros būčiai egzistencijos plotmei, o CV – instrumentiniam, struktūriniam pasauliui. Tuos sukilėlius, kurie savo biografiją paverčia CV, revoliucija visada suryja.

       2006-05-26

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

         Šio ciklo tikslas – pristatyti žmones, judėjimus ar istorinius procesus, kurie nėra patogūs globaliai triumfuojančios vartotojiškos demokratijos ideologijai (GTVD). Kasdien esame pratinami, kad laisvės šaltinis yra rinka, jog esame vertingi tiek, kiek sugebame sukti vartojimo ratą, jog turtingosios valstybės kartu yra „geros ir teisingos“ ir gali sau leisti „pataisyti“ skurdesnes. Esame įpratinti tikėti, kad vakarietiška demokratija neša laimę visiems, sudaro lygias sąlygas, o dėl nelygumų daugiausia kalti mes patys. Beje, GTVD ideologija, veržiantis iš Sovietų Sąjungos, buvo pateikta kaip neturinti alternatyvų. Anapus tik Kinija, Kuba ir kiti „blogiečiai“. Gal iš tiesų visos alternatyvos GTVD yra nevykusios, tačiau nevalia nei jų nutylėti, nei nutylėti tų problemų, kurias nuo GTVD priklausoma žiniasklaida ar politikai yra linkę ignoruoti.

Oficialus ciklo debiutas – pasakojimas apie labai įdomią asmenybę – subkomandantę Markosą. Poetą, rašytoją, svajotoją, partizaną, kariškį. Jis gyvena Meksikos kalnuose ir rašo laiškus, pranešimus, komunikatus, kuriuose skelbia savą filosofiją. Jo populiarumo viršūnė - veikiausiai jau praeityje, tačiau jis iki šiol žavi daugybę žmonių ir dar daugiau jų erzina. Markosas ne kartą sakė, jog daugelis jo nesupranta. Nemanau, kad ir šiuose tekstuose man pavyks perteikti tai, kas jis yra „iš tiesų“. Tačiau, jei atsiras skaitytojų, kurie, skaiydami  Markoso samprotavimus, bent trumpam pajus nuostabų atpažinimo to, ką patys jautė, bet nesugebėjo išsakyti ar išsakė kitaip, jausmą – vadinasi, pasakota ne veltui.
 

      Karo pradžia

       1994 metų sausio 1 dieną keli tūkstančiai ginkluotų vyrų ir moterų, kurių daugumos veidus dengė juodos kaukės, nusileido nuo Meksikos pietuose esančių kalnų, paėmė valdžią šalia Lakandono miško esančiose apskrityse, Meksikos Chiapo valstijoje, ir paskelbė karą Meksikos valdžiai. Sukilėliai taip pat pareiškė, jog kariaudami ketina laikytis visų tarptautinių karo veiksmus reglamentuojančių taisyklių. Meksikos valdžia buvo šokiruota, nors būta pranešimų apie bruzdėjimą indėnų kaimuose, nors tikėtasi protestų pirmąją Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (North American Free Trade Agreement – NAFTA) įsigaliojimo dieną, nes būta balsų, jog ši sutartis yra galas Meksikos energetiniam savarankiškumui, nors gavo pamišėliškai skambantį perspėjimą iš pačių sukilėlių apie jų planus, tačiau karo tikrai niekas nesitikėjo. Garsiai už Meksikos ribų nuskambėjo pasakojimas apie turistę, kuri piktinosi, jog neramumai jai sutrukdė laisvai keliauti po Chiapo provinciją ir aplankyti planuotus objektus. Vienas sukilėlis, kaip pasakojama, jai pareiškė: „Atleiskite, ponia, už nepatogumus, tačiau pas mus vyksta revoliucija“.

      Sukilėliai elgėsi labai drausmingai ir net mandagiai. Jie vengė naudoti ginklus, o dalis jų, liudininkų tvirtinimu, buvo ginkluoti ne tikrais, bet mediniais šautuvais. Sukilėliai nebandė demonstruoti jėgos. Jie paprasčiausiai teigė: „Mes egzistuojame. Tai faktas, kurio dabar nebegalima ignoruoti“. Sukilėliai paskelbė manifestą, kuris prasideda žodžiais: „Hoy decimos BASTA“ (Šiandien mes tariame GANA).

      Meksikos valdžia atsigavo po šoko gana greitai. Jau sausio 2 dieną buvo pasiųsta kariuomenė į Chiapo provinciją. Sukilėliai nesivėlė į mūšį, bet tvarkingai atsitraukė į kalnus. Tiesa, aukų išvengti nepavyko, tačiau nukentėjo vos keli žmonės. Nepaisant sėkmingų karinių veiksmų, Meksikos valdžia tapo visuotinės kritikos objektu. Pirmąją sukilimo dieną zapatistais piktinosi tiek Meksikos, tiek užsienio žurnalistai, o netrukus tonas pasikeitė, ir kritika virto atvirai demonstruojama simpatija. Jau netrukus valdžia galėjo įsitikinti, kad svarbiausia kova vyksta informacijos erdvėje. Meksikiečių simpatijos akivaizdžiai krypo sukilėlių pusėn, ir Meksikos prezidentas Carlosas Salinas de Gortaris nusprendė vienašališkai paskelbti paliaubas ir pradėti derybas. Jis 1994 metų sausio 12 dieną paskelbė, jog amnestuos visus sukilėlius, kurie sudės ginklus ir nebedrums viešosios tvarkos, ir jie nebus laikomi nusikaltėliais.
 

Prasidėjo derybos, kurioms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizas. Jis buvo labai populiarus tarp indėnų ir dėl šių simpatijų buvo vėliau nušautas dešiniųjų ekstremistų. Tačiau vietoj atgailos visas pasaulis išgirdo sukilėlių vado subkomendantės Markoso tvirtą poziciją: „Dėl ko turėtume atsiprašyti? Dėl to, kad nemirėme badu? Dėl to, kad netylėjome? Dėl to, kad sukilome su ginklu rankoje tada, kai visi kiti keliai jau buvo užtverti? Dėl to, kad nesilaikome Čiapaso baudžiamojo kodekso – absurdiškiausio dokumento pasaulyje? Dėl to, kad parodėme visam pasauliui, jog žmogiškas orumas dar gyvas net skurdžiausiose Meksikos vietose? Dėl to, kad, prieš pradėdami, mes gerai pasiruošėme? Dėl to, kad vietoj lankų ir strėlių paėmėme šautuvus? Dėl to, kad mokėmės kariauti? Dėl to, kad esame meksikiečiai? Dėl to, kad dauguma mūsų indėnai? Dėl to, kad nesilaikome buvusių partizaninių judėjimų schemų? Dėl to, kad nepasiduodame? Dėl to, kad neparsidavėme? Dėl to, kad neišdavėme savęs?
 

Kas kieno turi atsiprašyti? Ar atsiprašyti turi tie, kurie sėdėjo prie gėrybėmis nukrauto stalo ir nuolat persivalgydavo, kai prie mūsų stalo sėdėdavo mirtis, tokia įprasta, jog mes nustojome jos bijoti? Tie, kurie pripildė mūsų krepšius deklaracijomis ir pažadais? O gal mūsų mirusieji, tie, kurie numirė „natūralia“ mirtimi, t.y. nuo tuberkuliozės, drugio, choleros, dizenterijos, plaučių uždegimo, maliarijos bei kitų virškinimo ligų? Mūsų mirusieji, tokie demokratiški mirusieji, į kuriuos niekas net nekreipia dėmesio. Jie mirė tyliai, nesitikėdami, kad jų mirtis turi kokią nors prasmę. Ar neturi atsiprašyti tie, kurie negerbia mūsų tradicijų, veido spalvos, kalbos, papročių? Tie, kurie kankino, žudė, metė mus į kalėjimus dėl „didžiulio“ nusikaltimo – noro turėti savo žemės lopinėlį, kuriame galima kai ką išauginti, norint nemirti iš bado?“
 

       Emiliano Zapato pasekėjai

        Meksikos sukilėliai pasivadino Ejército Zapatista de Liberación Nacional - Zapatistine nacionalinio išsivadavimo armija (ZNIA). Šią armiją sukūrė 6 žmonės 1983 metų lapkričio 17 dieną. Tądien jie įkūrė pirmąją savo stovyklą Chiapas provincijoje, Meksikos pietuose. Nuo pat pradžių jie ieškojo kontaktų su vietos valstiečiais indėnais, kurių dalis buvo pasitraukusi į kalnus. Santykiai mezgėsi pamažu. Abi pusės mokėsi viena iš kitos. Indėnai prašė zapatistų imtis juos saugoti nuo išpuolių. Indėnai gyveno nuolatinėje apgultyje. Ypač skausmingi buvo žemvaldžių pasamdytų žudikų išpuoliai. Didieji žemvaldžiai siekė iškirsti vietos miškus, supirkti valstiečių žemę ir įrengti didžiules fermas. Zapatistai ėmėsi mokyti indėnus karybos pradmenų. Šie atsilygino maistu.

Kodėl toks pavadinimas? Zapatistai savo simboliniu krikštatėviu pasirinko žymų Meksikos herojų, XX amžiaus pradžioje dalyvavusį išsivadavimo judėjime – Emilianą Zapatą. Jis buvo Meksikos armijos generolas, garsėjęs ne tik karo žygdarbiais, bet ir drąsa, išmintimi bei gera širdimi. 1919 metais Zapatas buvo nužudytas, tačiau Meksikos pietuose gimė legenda, kad generolas nežuvo, bet su dalimi savo karių pasitraukė į kalnus ir iš ten nusileidžia tada, kai meksikiečiams tampa itin sunku.
 

Labai greitai zapatistų pradėjo daugėti. Daugiausia prisidėdavo indėnų. Tačiau ne tik jų – 1984 metų rugpjūtį prie armijos prisijungė ir netrukus jos dvasiniu lyderiu tapo paslaptingasis subkomendantė Markosas.

       Kaukė

1995 metų vasario 20 dieną rašytame laiške iš kalnų Markosas daug kalba apie save.

„Norite žinoti, kas tas Markosas? Manote, kad jis sandinistas, kad jį finansuoja rusai?“ – klausia Markosas ir pateikia ilgą atsakymą, jį ir perpasakojame.

Markosas - tai neapibrėžto amžiaus vyriškis, kuriam gali būti tiek penkeri, tiek šešiasdešimt penkeri metai. Jo veidas uždengtas tamsia medžiaga, kuri primena sudėvėtą nosinę. Medžiagoje matyti dvi skylės, iš kurių pūpso keisti iškilimai. Vienas iš jų, sprendžiant iš daugiakartinio čiaudėjimo, yra ne kas kita kaip nosis. Kitas, sprendžiant iš nuolat kylančių dūmų, turėtų būti pypkė, panaši į tas, kurias rūko jūreiviai, intelektualai, piratai ar besislapstantys nuo teisingumo žmonės.
 

Šis vyriškis turi prisipažinti bent kelis dalykus. Pirma tai, jog gimė partizanų stovykloje, Lakandono miške, vieną iš 1984 metų rugpjūčio naktų. Vėl gimė 1994 metų sausio 1 dieną, ir nuo to laiko atgimsta kasdien, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, Turi daug pravardžių, Kai kurios jų nešvankios, ir jas gėda viešai ištarti.
 

Jis apsisprendė pats, dar prieš gimdamas, užuot turėjęs viską, iš tiesų neturėti nieko, kad turėtų viską. Jis nuo pat gimimo be atvangos dalyvauja sąmoksluose prieš šešėlius, dengiančius Meksikos dangų. Jis gimė, idant kartu su bičiuliais indėnais ir metisais priverstų veikti popieriaus lapą, kurį buvo mokomas vadinti Meksikos Konstitucija, kurio 39 straipsnyje teigiama, jog tauta turi teisę keisti savo valdžią. Kadangi nebuvo jokios galimybės Konstitucijos nuostatų ginti taikiu būdu, tai kartu su suokalbininkais, kuriuos vadino „broliais“, Markosas nusprendė su ginklu rankose sukilti prieš politinę valdžią ir garsiai pasakyti: „basta“ (gana) melui ir neteisingumui.
 

Tai vyriškis, kuriam įtarimą kelia visos tiesos, skelbiamos kaip šventos, išskyrus tas, kurias atranda pats žmogus. Tai - orumas, demokratija, laisvė ir teisingumas. Šis žmogus nuo pat gimimo apsisprendė geriau mirti, nei prarasti orumą, neparsiduoti tiems, kurie melą pavertė nūdienos religija. Nuo to laiko jis apsisprendė pagarbiai ir paprastai elgtis su paprastais žmonėmis ir išdidžiai su tais, kurie valdžioje.
 

Markosas tikėjo ir tiki žmogumi, jo sugebėjimu nuolat ieškoti to, kaip kiekvieną dieną bent truputį patobulinti pasaulį, kuriame gyvename. Jis prisipažįsta, kad labiausiai pasaulyje myli meksikiečių tautą, jis tikėjo, tiki ir tikės, jog Meksika – tai daugiau nei vien pavadinimas ar neįvertintas produktas pasaulio rinkoje.
 

Jis įsitikinęs, jog būtina kovoti su neteisingais režimais ir siekti, kad Meksikoje ir pasaulyje įsitvirtintų kitokie santykiai tarp žmonių ir valstybių.
 

Jis pažadėjo visą gyvenimą, kiekvieną sekundę skirti kovai už tai, kuo tiki, ir kartu prisipažįsta, kad negali atsikratyti egoistinių ir smulkmeniškų paskatų, todėl paskutinę gyvenimo akimirką skirs mirčiai.
 

        Laiške, pavadintame „Kai upokšniai nusileidžia“, Markosas rašo: „Norite sužinoti, kas aš esu? Markosas – gėjus San Franciske, negras - Pietų Afrikoje, anarchistas - Ispanijoje, palestinietis - Izraelyje, indėnas - San Kristobalio gatvėse, benamis - Nesė, rokeris - kaime, žydas - Vokietijoje, ombudsmenas - Sedene, feministas - politinėse partijose, komunistas - po šaltojo karo, kalinys - Sintalape, pacifistas - Bosnijoje, mapučė - Anduose, mokytojas - iš profsąjungų, artistas - be teatro, dailininkas - be molberto, namų šeimininkė - šeštadienio vakare kiekvienoje Meksikos vietovėje, partizanas - XX amžiaus pabaigos Meksikoje, streikuotojas - kiekvienoje įmonėje, reporteris, rašantis, kad užpildytų laikraštį, vieniša moteris - metro dešimtą valandą vakaro, pensininkas - Mechiko aikštėje, bežemis valstietis, marginalus leidėjas, nesutinkantis studentas, disidentas - neoliberalizme, rašytojas - be knygų ir skaitytojų ir pagaliu – zapatistas - Pietryčių Meksikoje. Pagaliau Markosas – tai žmogus kiekvienoje šio pasaulio vietoje. Markosas – tai visi atstumtieji, engiamieji, kovojančios mažumos, kurios garsiai sako savo „basta“. Visos mažumos, kai jos kalba, ir daugumos, kai klausosi ir išlieka pakančios. Markosas – visa tai, kas nepatogu valdžiai ir „sveikam protui“.
 

Tai tik dalis to, ką apie save rašo pats Markosas, kuris išniro tarsi iš niekur ir tapo daugybės žmonių įvairiose pasaulio kraštuose idealu. Meksikos valdžia apie Markoso egzistavimą sužinojo 1994 metų sausio 1 dieną. Prireikė daugiau nei metų, kol Meksikos pareigūnai, švytėdami iš laimės, paskelbė, jog „demaskavo“ Markosą, išsiaiškino jo tikrąjį vardą.
 

Meksikos valdžia paskelbė, kad Markosas - tai Rafaelis Sebastiánas Guillénas Vincente, o gimė jis 1957 metų birželio 19 dieną Meksikoje. Jis baigė jėzuitų mokyklą Tampiko miestelyje, kur, regis, susipažino su išlaisvinimo teologija, vėliau baigė universitetą Mechike. Čia tapo filosofijos magistru ir pradėjo dėstyti komunikacijos teoriją. Beje, Markosas ne kartą griežtai paneigė, jog yra Guillenas Vincente. Jis teigė: „Visai nesvarbu, kas Markosas buvo, svarbiausia, kas jis yra šiandien. Ir galbūt ateis laikas, kai Markoso nebeliks. Kalbu ne vien apie fizinį išnykimą, kalbu apie personažo pabaigą“.

Aiškaus atsakymo nepateikia ir Guilleno šeima, kuri yra labai politiškai aktyvi ir remia Institucinę revoliucinę partiją, valdžiusią Meksiką ne vieną dešimtmetį, ir kurią Markosas griežtai kritikuoja.
 

Meksikos valdžia, įvardydama tikrą ar tariamą Markoso pavardę, tikėjosi demitologizuoti filosofą sukilėlį. Bandyta įrodinėti, kad jis yra turtingos šeimos vaikelis, kuris panoro romantikos ir metėsi prie tų, kurių visai nepažįsta. Tačiau Meksikos indėnai tiki darbais, o ne kalbomis. Jiems Markosas vienas iš jų. Jis jiems yra žmogus, kuris gimė jų akyse, mokydamasis iš jų bei mokydamas juos.
 

        Egzistuoja kelios versijos, kodėl Markosas pasirinko būtent šį vardą, kodėl nešioja kaukę. Įtikinamiausia versija, jog į kalnus jis keliavo su bičiuliu Markosu, kuris pakeliui žuvo. Netrukus gimė naujas Markosas, tarsi kovos už laisvę nemirtingumo liudijimas. O kodėl kaukė? Kritikai yra sugalvoję daug absurdiškų versijų. Pavyzdžiui, jog Markosas ir kiti jo bičiuliai slapstosi nuo įstatymo ir bijo būti atpažinti. Arba, jog kaukė leidžia nepastebimai pakeisti mūšyje žuvusį vadą ir sudaryti įspūdį, kad jis nepažeidžiamas. Pats Markosas tvirtina, jog kaukė – tai simbolis situacijos, kurioje yra dauguma Meksikos gyventojų. Jų valdžia nemato, nepaiso. Jie gyvena tarsi beveidžiai. Kitas dalykas – kaukė visus sulygina. Pats Markosas pabrėžia, kad svajoja apie laikus, kai bus nereikalinga kaukė, kai bus nereikalingi ginklai. Taigi kaukė – tai pereinamojo laikotarpio simbolis.
 

Kodėl subkomandantė? Pasak Markoso, daugelis siekia būti komendantais, viršininkais ir mažai yra tų, kurie nori tarnauti, būti pagalbininkais. Be to – tai pirmiausia indėnų kova, todėl ir komendantas turi būti indėnas. Jis esą tėra jų pagalbininkas.

      bernardinai.lt

 

 

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

     
       Pastebėtina, kad šiuolaikinėse verslo vadybos, o ypač lyderystės studijose paplito įvairūs adaptuoti, modernizuoti karo strategų, manipuliacijos meistrų modeliai. Tarp vadybai, verslui adaptuotų makiavelizmo versijų galima rasti visai paviršutiniškų, kaip antai tariamo capo V. knyga „Verslo Makiavelio vadovas. Mafijos patarimai“, kurioje yra integruoti ir tariami Al Caponės patarimai bei supaprastintos N. Machiavellio tezės. Daugelyje naujausių knygų apie lyderystę ir verslą yra išbarstytos citatos iš M. Puzo romanų apie Corleonių klaną. Šių romanų pagrindu buvo sukurtas F. Fordo Coppolos keturių dalių filmas, kurio scenarijaus citatos taip pat tapo vadybiniais „perlais“. Pagaliau lietuvių kalba neseniai pasirodė pakankamai sofistikuota ir metodiškai išbaigta D. Himsel ir P. Cairo knyga „Vadovavimas Sopranų Stiliumi. Kaip tapti geresniu vadovu“. Anglų kalba galime perskaityti 2004 m. išleistą A. Schneiderio knygą: „Tonis Soprano apie vadovavimą: lyderystės pamokos, kurias įkvėpė žinomas Amerikos gangsteris“. Panašaus pobūdžio knygos propaguoja tariamą Aleksandro Makedoniečio, Leonardo da Vinčio ir kt. išmintį, tinkamą šiuolaikiniam verslininkui.

      Tokio pobūdžio literatūros rinkinį aš vadinu „Krikštatėvio bibliotekėle“. Reikia pastebėti, kad adaptuoti Machiavellio, Corleonių, Leonardo da Vincio ir kt. patarimai mažai ką bendra turi su minėtais asmenimis ar herojais. Tačiau kad ir kaip pabrėžtume prasimanytą tokio pobūdžio patarimų charakterį, neišvengiamai turime pripažinti šių knygų populiarumo faktą. Tokį jų populiarumą lemia išaugusi lyderystės reginių ir vadybos spektaklių rinka. Dar daugiau – rinkos lyderystė yra viena paklausiausių šiuolaikinių idėjų, o susieta su populiariu reginiu ir „vertingais“ patarimais ši idėja gali būti gerai perkama. Be to, „nemeninio rašymo“ (Nonfiction writing) stiliaus knygų dauginimas yra tapęs svarbia šiuolaikinio verslo, nuolatos siekiančio išstumti akademinę literatūrą, dalimi. Pavyzdžiui, verslo mokyklose, ekonomikos fakultetuose dėstoma verslo etika. Tačiau jos teiginiai dažnai prieštarauja įsivaizduojamos „nemeninio rašymo“ stiliaus „Krikštatėvio bibliotekėlės“ patarimams, kurie yra labiau adaptuoti rinkai.

       Žinoma, „Krikštatėvio bibliotekėlės“ literatūra domisi ne visi vadybininkai ar organizacijų lyderiai. Pagaliau kiekvieno individualus skonis yra jo reikalas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokius patarimus ir kokias temas plėtoja šios knygos, galima manyti, kad jos skirtos pirmiausiai vidutinio verslo vadovams, tiems, kurie nuolat susiduria su negailestinga konkurencija.

       Komercinį pasaulį galima suskirstyti pagal tai, kokiomis nuostatomis jame vadovaujamasi. Šios nuostatos gali būti įvairios.

       Tradicinės, dažniausiai patriarchalinės nuostatos. Tokių nuostatų besilaikantis verslas apeliuoja į tautos vertybes, yra patriarchališkas ir homofobiškas, be to, nuolatos arba ieško politinės atramos, arba remia tradicines ideologijas. Šio verslo atstovai siekia administracinėmis priemonėmis mažinti konkurenciją, daro korporacinius susitarimus. Jų veikla sisteminiu ir struktūriniu požiūriu yra pasyvi. Šio verslo atstovams dažniausiai netinka nei „Krikštatėvio bibliotekėlės“ patarimai, nei makiaveliškas mąstymo stilius. Jie daugiau remiasi kitokiomis doktrinomis, pavyzdžiui, protestantiška ekonomine doktrina, kuri Lietuvoje suprantama kaip „vakarietiškas“ verslo stilius.

       Kūrybinės, ribas pažeidžiančios nuostatos. Jos yra sietinos su inovacijomis, veržlumu, moralinių principų nepaisymu. Šias nuostatas puoselėjantys verslininkai atsižada manipuliacijos, nesinaudoja propagandiniais instrumentais. Vieną pirmųjų tokio veržlaus ir kūrybingo žmogaus modelių – Zaratustrą – sukūrė F. Nietzsche. Tokio lyderio nuostatos skatina bėgti nuo konkurencijos akcentuojant naujų simbolinių pasaulių kūrimą ir plėtrą. Tai – prisimemenant W. Chano Kimo ir Rene Mauborgne terminiją – žydrojo okeano vizija.

       Pasiryžimas ilgai ir negailestingai, galbūt visą gyvenimą truksiančiai konkurencijai. Toks pasiryžimas yra tiesiogiai susietas su „Krikštatėvio bibliotekėle“ ir makiavelistinėmis nuostatomis. Arši verslo konkurencija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse vyksta nesilaikant verslo etikos ir neatsižvelgiant į tradicinės visuomenės modelį. Klasikinės vadybos programos nemoko karo strategijos ir taktikos, o ši bibliotekėlė visa tai daro, nuolatos atsinaujina, pateikia veiksmingus, patrauklius modelius ir todėl yra paklausi.

       Planinio mąstymo nuostatos. Jos gali smarkiai prieštarauti ir tradiciniam verslui, ir kūrybingumui, ir makiavelizmo principams. Šių nuostatų šaltinis yra disponavimas pakankama finansine medijų ar politine galia tam, kad pasaulį kurtum pagal save. Tokiems vadovams Machiavellio patarimai galbūt ir būtų įdomūs, tačiau visa „Krikštatėvio bibliotekėlė“ – vargu. Pasaulio planuotojai retai skaito knygas, o jų verslo imperijos remiasi jų pačių patirtimi.

       Šiandieninis adaptuotų makiavelizmo, Krikštatėvio ir Sopranų versijų paplitimas rodo, kad makiavelizmas yra sietinas ne tik su politikos sfera ir manipuliavimu, bet ir su verslumu bei strateginiu ir taktiniu mąstymu. Ir tai lemia ne tik analogijos tarp karo, politikos ir konkuruojančių kompanijų, bet ir bendri suvokimo, sprendimų priėmimo poreikiai.

       Strateginė veikla yra susijusi ir su pagarsėjusiais makiavelizmo bruožais, kuriuos daugiau ar mažiau aptaria visa „Krikštatėvio bibliotekėlė“.

       Daugelyje minėtų knygų akcentuojama precedentų analitika. Makiavelistas ar Corleonės/Soprano tipo lyderis mėgsta analizuoti istorinius ir savo laikmečio kovos dėl valdžios ir sėkmingo arba nesėkmingo elgesio atvejus, siekdamas atrasti sau priimtinus elgesio modelius, pavyzdžius. Be to, šių analitikų neužgožia moraliniai įsipareigojimai. Himsel ir Cairas knygos „Vadovavimas Sopranų stiliumi“ pradžioje skaitytoją informuoja nepritarią plėšimo, žudymo, šantažo, reketo, asmenų žalojimo, pinigų „išmušinėjimo“, narkotikų platinimo, apgaudinėjimo, nelegalios azartinių žaidimų ir prostitucijos kontrolės, kontrabandos, automobilių vagysčių, kreditinių kortelių padirbinėjimo veiksmams, kurie demonstruojami garsiajame seriale, atsiriboja nuo jų amoralumo, o po to keliuose šimtuose puslapių analizuoja išvardytų verslo „technologijų“ pavyzdžius.

       Šiose knygose aptariamos ir manipuliacijos bei konfliktų sprendimo technologijos. Corleonės, Sopranai, Machiavellis visiškai neišsižada moralės, ją „suspenduoja“ – palieka privačioje, svajonių, lūkesčių sferoje, bet griežtai eliminuoja iš verslo/karo/politikos reikalų. Taip „Krikštatėvio bibliotekėlės“ gerbėjui, vadybininkui užtikrinamas lengvesnis, o kartais ir vienintelis būdas kopti karjeros laiptais, nes dažniausiai etikos kodeksai eliminuoja efektyvios konkurencijos galimybę.

       Verslo etikos tikslas yra saugoti visuomeninių struktūrų ir sistemos stabilumą. O verslas reikalauja dinamikos, nuolatinio kūrybinio naikinimo ir konfliktų sprendimo.

       „Krikštatėvio bibliotekos“ knygelėse nuolatos kalbama apie konfliktų sprendimus. Konfliktai yra verslo dalis, bet kokio didesnio proceso, apimančio ir skatinančio viešuosius žmonių interesus, išraiška. Kita vertus, konfliktai padeda asmenims spręsti įvairias, ypač įsisenėjusias problemas. Makiavelizmas yra ne tik atviras konfliktams, bet ir juos skatina, stimuliuoja. Problemos išviešinimas, triukšmingas jos aptarimas (prisiminkim italų šeimą!) padeda išvengti psichologinių problemų, stiprina šeimos ir draugų ratą.

       Visose šiose aptariamose knygose rasite makiavelišką patarimą: lauk dėkingos progos, o iki tol visados būk nuolankus. Analogišką savybę M. Puzo priskiria ir Donui Korleonei: „Donas Korleonė [....] jau seniai suprato, kad iš visuomenės susilauki įžeidimų, kuriuos privalai pakęsti guosdamasis tuo, jog šiame pasaulyje ateina laikas, kai net pats nuolankiausias žmogelis – jei tik jis nesnaudžia – gali atkeršyti pačiam galingiausiam. Tai žinodamas Donas niekuomet neprarasdavo to savo nuolankumo, kuriuo žavėjosi visi jo draugai“.

       Makiaveliški, corleonių ir sopranų elgesio modeliai rodo kitokią kapitalizmo pusę, nei demonstruoja oficialusis šiuolaikinis verslas. Tariama, kad šis modelis yra nusikaltėliškas, tačiau pripažįstama, kad vadybiniu požiūriu jis yra efektyvus. Galima sakyti, kad susiduriame su alternatyvia kapitalizmo versija, kuri būtų įsigalėjusi laimėjus italų renesansui. Kaip pastebi M. Weberis, šiuolaikinį kapitalizmo racionalumą daugiausiai lemia protestantiškoji etika. Alternatyviai itališkojo kapitalizmo versijai būdingas pasitikėjimas draugiškumo ir galios principais, o verslo sėkmę lemia ne tiek anonimiški moralūs sandoriai, bet ir asmeniniai santykiai, ištikimybė, draugiškumas, korporatyvumas, konkurencinis negailestingumas, suokalbiai ir t. t. Vienas svarbiausių itališkojo kapitalizmo bruožų yra jo mutacijos, nuolatinė kaita, matyt, atsiradusi dar Renesanso laikais dėl Italijos miestų-valstybių nepastovumo.

       Tačiau istorija pasiūlė kitokį, protestantiškąjį kapitalizmą. Bet Sopranų verslas toliau skinasi kelią ir praktiniais būdais, ir para-mokslinės literatūros dėka. Šiandieninis makiaveliškas-corleoniškas-sopraniškas kapitalizmas, jo modifikacijos plačiai paplitusios Rytų bei Centrinėje Europoje, kurioje draugiški asmeniniai santykiai, pagarba šeimai neatsiejami nuo verslo įvairovės ir jo nuolatinių mutacijų ir kur negailestinga konkurencija reikalauja ne laikytis moralės normų, o išmanyti negailestingą suokalbių, manipuliacijų, karo strategiją.

       2006-10-27

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

        Televizija ir prekybos centrai gamina masinį vartotoją ir ugdo jo skonį, stilių, formuoja naujuosius ritualus, apeigas, keičia šventes pagal laiko madą ir technologijų galimybes. Kalėdos gaminamos taip pat kaip bet kuri kita prekė ar šventė. Televizija ir virtualūs interneto landšaftai, tinklinių žaidimų teritorijos pagrobia vaikus, vėliau tėvus, ir visus įtraukia į pakeistą šventę, jos miražą, fetišą. Nuolatos tobulinami vartojimo gebėjimai asmenį susvetimina su juo pačiu, jam nelieka laiko patirti nei savo, nei kito esmingo lūkesčio, – iš tikrųjų tų lūkesčių net nėra.

       J. Boudrillardas, S. Žižekas pastebi, kad vartotojai anapus mirgančio ekrano atkartoja regėtus vaizdus ir įspūdžius, uždangsto realybės miražą. Šventės metu skaitmeninės ir daiktinės produkcijos vartojimas išauga dešimtis kartų. Nėra laiko kurti, padėti bendruomenės nariams, nes vartojimas atima paskutines jėgas. Ir vis dėlto šie šventiniai digitalinės apokalipsės vaizdai yra gerokai perdėti. Šiandien jau yra pakankamai didelių, heterogeniškų grupių, sąjūdžių, ne tik kryptingai eliminuojančių TV ar didžiųjų prekybos centrų formuojamą mentalitetą, bet ir sėkmingai išsaugančių arba transformuojančių tradicines bei kuriančių alternatyvias šventes.

       Šiandien save apreiškia ir save vienos kitoms priešina mažiausiai trys didelės žmonių grupės: organinės bendruomenės, kūrybinės klasės ir masiniai vartotojai. Visuomenės, tautos ideologija, prigimtinių ar žmogaus teisių idėjos šioms grupėms priklausančius asmenis stengiasi suplakti į vieną nediferencijuotą visumą, joms priskiria panašias funkcijas, bet kiekviena iš visuomenės grupių gali aktyviai tam priešintis. Jų atstovai pyksta, kai minėtos grupės painiojamos viena su kita, o tuos, kurie jas laiko lygiavertėmis visuomenės spektaklio dalimis, vadina nepakankamai įgudusiais socialinės politikos srityje.

       Viena vertus, šių grupių atstovai neišvengiamai kažkur susitinka ir yra veikiami panašių komunikacijos, žiniasklaidos ar vartojimo raidos tendencijų. Kita vertus, šių grupių simbolinių pasaulių aplinkoje tenkinami jų atstovų interesai yra ne tik skirtingi, bet kartais net antagonistiniai. Skiriasi ir jų šventės, tų švenčių prasmė, tikslai bei pasitenkinimas jomis. Kiekviena iš aptariamų grupių turi savo supratimą apie didžiųjų švenčių (šv. Kalėdų, Naujųjų metų, šv. Velykų) ir kai kurių mažesnių švenčių (Motinos dienos, Joninių) prasmę ir eigą, skirtingai interpretuoja ceremonijas bei linksminimąsi. Čia nekalbu apie kitas šventes, tokias kaip Lietuvos valstybės ir nepriklausomybės atkūrimo dienas (vasario 16 ir kovo 11), Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną (liepos 6), kurios neturi visuotinės ceremonijų ir linksminimosi reikšmės. Pagaliau du kartus per metus švęsti valstybės atkūrimo dieną (vasario 16 ir kovo 11) – iš esmės kosmologinis prieštaravimas, todėl visuomenės grupėms visada bus sunku argumentuoti pasikartojančių ritualų prasmimingumą.

       Pagrindinis skirtumas tarp trijų visuomenės grupių – tvirtų bendruomenių, kūrybinių klasių ir vartotojiškų masių – yra šventimo tvarka ir ceremonijų prasmė. Kaip pastebi Jeanas Vanier, atvirose, stiprių ryšių saistomose bendruomenėse, kuriose išplėtoti savanoriškumo, savitarpio pagalbos, globos, atleidimo, užuojautos, kooperacijos, tikėjimo, bendro džiaugsmo idealai, nepabrėžiama linksmybių ar pirkimo svarba. Didžiausias dėmesys šiose bendruomenėse yra skiriamas asmens įtraukimui į apeigą, į širdies, skausmo ir vilties sąsajas, į atleidimą, atsiprašymų, lūkesčių, palinkėjimų išsakymą. Tokiose bendruomenėse, ypač religinėse ar susijusiose su egzistencinėmis problemomis (neįgaliųjų, patyrusiųjų smurtą, priklausomybės grupių ir t. t.), siekiama padėti asmeniui išreikšti giliausius jausmus, atskleisti savo silpnybes ir parodyti džiaugsmą. Apie bendruomenės veiklos, šventės ir dovanojimo gelmę rašė Alphonso Lingis, pabrėždamas dovanos ir egzistencinės gyvenimo perspektyvos, gyvenimo prasmės akcentavimo ryšį. Pasak J. Vanier, „šventė yra bendro džiaugsmo potyris, dėkojimo giesmė“. Tačiau šiandieninė vartojimo visuomenė praranda džiaugsmo suvokimą, tikrąjį džiaugsmą keičia pirkimo malonumas, žiūrėjimo pasitenkinimas, naudojimosi azartas.

       Visiškai kitaip šventę supranta kūrybinių klasių atstovai: menininkai, rašytojai, poetai, reklamos agentūrų darbuotojai, programuotojai, architektai, dizaineriai ir pan., aktyviai dalyvaujantys integruotame kūrimo – verslo procese. Richardas Florida, tyrinėjantis tokių asmenų tapatumą, gyvenimo tikslus ir formas, pastebi, kad kūrybinėms klasėms būdingi silpni bendruomeniniai ryšiai, palyginti mažas pasitikėjimo laipsnis, čia akcentuojamas mobilumas ir lankstumas, pabrėžtinas žiniasklaidos ar masinio vartojimo įtaigos ignoravimas, dekonstravimas, kritika, ironija. R. Florida oponuoja Robertui Putnamui, įrodinėjusiam, kad stiprios bendruomenės ir jų atvirumas, horizontalūs ryšiai bei pasitikėjimas užtikrina klasikinės ekonomikos plėtrą. R. Florida teigia, kad kūrybines industrijas (t. y. vaizduojamuosius ir atlikimo menus, reklamą, dizainą, architektūrą, leidybą, programavimą, žaidimų kūrimą ir popkultūrą) geriausiai plėtoja silpnais tarpusavio ryšiaiss siejami, bet lengvai bendraujantys ir trumpalaikes komandas sudarantys asmenys. Kūrybinių klasių atstovai švenčių metu yra linkę būti originalūs, vengia vartotojiško pasikartojimo ar jį paverčia ironišku kiču. Šių grupių atstovų šventės būna pakankamai viešos ir jose girdimos išpažintys, širdingi prisipažinimai nėra priimami rimtai. Čia vertinamas žaidimas, karnavalas, pašaipa, gebėjimas improvizuoti, vaidinti, lengvai bendrauti ir taip pat lengvai išsiskirti, keisti šventės partnerius, aplinką. Šventės pilnatvę kuria laisvė, gebėjimas sugalvoti naujas situacijas, stebinančius, linksminančius mikroįvykius ir juose atlikti svarbias roles.

       Tada, kai tas pats asmuo bando priklausyti ir tradicinei, stiprių ryšių bendruomenei, ir kūrybinei klasei bei jos via Bohema, prasideda drama. Kai šių dviejų grupių atstovai šventės metu bendrauja ilgesnį laiką, kyla įtampa ir net konfliktai. Verslūs menininkai įsitikina, kad bendruomenės elgesys nėra patrauklus vaidinimas ar performansas, o bendruomenės atstovai pamato, kad čia neras jokios draugystės, pagalbos, santarvės. Tiesa, ir vienos, ir kitos grupės atstovai pasižymi kooperacijos gebėjimais, ir, nors kūrybinių klasių atstovai vertina trumpalaikį, o bendruomenės nariai – ilgalaikį bendradarbiavimą, santalką, tačiau šventės metu jie geba panašiai bendrauti ir atsiskleisti.

       Masinį vartotoją skeptiškai ar su apgailestavimu vertina ir stiprios bendruomenės, ir kūrybinės klasės. Abi aptartos grupės masinį vartotoją laiko manipuliuojamu subjektu, reginių marionete. Vartojimas yra būsena, elgesio būdas, kuris, pasikeitus situacijai, greitai keičiamas kitu, taip pat susijusiu su vartojimu. Vartotojo tikslas – efektyviai naudojant rinkos siūlomas priemones, per trumpą laiką patirti maksimumą malonumų. Vartotojo laimės pavyzdys – krepšinio žiūrėjimas kompanijoje valgant skrudintas bulvytes, geriant alų ir laimint mylimai komandai. Tačiau pasibaigus rungtynėms, jau kitą dieną turi būti pasiūlyta nauja linksmybės ar laimės formulė, pavyzdžiui, šv. Kalėdos. Daugumai vartotojų ši šventė ateina ne su pasaulio atgimimo ir Kristaus gimimo – gerosios naujienos žinia, o tiesiog išdygsta prekybos centro viduryje kaip didžiausias metų netikėtumas. Tiesa, nesąmoningas vartotojo lankstumas juos šiek tiek priartina prie menininkų, kurie turi prisiverti keistis, kad jų kūriniai išliktų provokaciniai, įkvepiantys, originalūs. Tai, kad masinis vartotojas švenčių metu perka šeimai dovanas, tarsi suartina jį su bendruomenėmis. Tačiau įvairių industrijų gaminami ritualai ir jų vartojimo formos, apeigos yra tik prekės, televizijos vaizdai, laikraščių įtaiga, vartojimo mada. Juk dovanojama tai, kas dar labiau susvetimina: žaislai, su kuriais vaikas galės žaisti vienas, todėl jie tik didins vaiko ir šeimos atskirtį, kompiuteriniai žaidimai, kurie vienatvę padaugins daugelį kartų, kosmetikos ar kavos, arbatos rinkiniai – elementarus tarnystės didžiajam vartojimo monstrui įrodymas, knygos – sentimentali ir retai benaudojama vienatvės įprasminimo ir dvasingumo ugdymo priemonė. Visa tai daiktai, anapus kurių nėra šilumos, prisirišimo, egzistencinio dėmesio. Būtent vartotojų malonumui skirta ir postmoderni kinų kalendoriaus funkcija, verčianti keisti simbolius: beždžiones į gaidžius, gaidžius į šunis, o šiuos į kiaules... Atitinkamai keičiami drabužiai, šukuosenos, švenčių tipai. Žinoma, privalo likti ir kai kas pastovaus, nes visada yra neoriginalių ar amžinai niekur nespėjančių vartotojų, kurie gyvena ir juda trajektorijoje darbas – prekybos centras – namai.

       Šiandien dažniausiai Bažnyčia organizuoja šventes bendruomenėms, galerijos – kūrybinėms klasėms, televizija – vartotojams. Visi yra daugiau ar mažiau pasiskirstę, tačiau visada yra linkusių įžengti į svetimas teritorijas ir vykdyti savo „misionierišką“ veiklą. Bendruomenių nariai tiesia pagalbos ranką menininkams ir vartotojams, nors šie dažnai tos pagalbos atsisako. Menininkai provokuoja ir gąsdina gatvėse praeivius, prasimanydami įvairiausias nekomercines pramogas sau. Vartotojai, beieškodami patrauklių naujovių, dažnai įlenda į ne savo grupės aplinką, ten pakliuvę nustemba ir pasakoja legendas apie savo nuotykį kitiems savo ar kitų bendruomenių nariams.

       Dar viena, itin maža grupė – savo darbui atsidavę mokslininkai, aukštų technologijų specialistai. R. Florida, daug metų stebėjęs Silikono slėnio (JAV, Kalifornija) mokslininkų gyvenimą, pastebėjo, kad jie pasižymi silpnais bendruomeniniais ryšiais ir yra gana apolitiški, o per šventes paprastai valdomi vartotojų ar kūrybinių klasių entuziazmo.

       Suteikime kiekvienai šių grupių laimę švęsti savo šventes pagal savo įsitikinimus, gebėjimus, nuostatas. Tačiau palinkėkime, kad kiekvienos šios grupės laimės kiekis nebūtų didinamas menkinant kitos grupės džiaugsmą.

       2006-12-22

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

      Sovietinis režimas devalvavo kolaboravimo sąvoką. Pavyzdžiui, ji buvo tapatinama su sąvoka „fašistiniai kolaborantai“. O posovietiniu tranzitiniu (1990 – 2005 m.) laikotarpiu Lietuvoje buvo devalvuota kooperacijos idėja (panašiai atsitiko ir su tarybų – „Visa valdžia taryboms!“ – idėja). Kooperacija buvo siejama su vėlyvojo sovietmečio kooperatyvų veikla, kuria buvo maskuojamas kolūkių ar kitų sovietinių institucijų neefektyvumas. Taip pat bent iki 2000-ųjų m. buvo prisibijoma net bendruomeniškumo, jis klaidingai asocijuotas su kolektyvizmu. Taip pat buvo abejojama ir savanorystės galimybėmis, dauguma ją laikė kolektyvinės prievartos forma, socialistinio mąstymo atgyvena. Visos šios fobijos yra būdingos posovietiniam laikotarpiui, pasižymėjusiam specifiniu mąstymo, vertybių, tapatybės kismu. Be to, ilgą laiką stigo tranzitologijos mokslo tyrinėjimų, kurie identifikuotų šiuos ydingus mąstymo sindromus. Vietoj to buvo daugiau kalbama apie sovietinius nusikaltėlius, tautinės valstybės atkūrimą bei kovą su didėjančiu organizuotu nusikalstamumu. Manau, kad šis laikotarpis užsibaigė Lietuvai įstojus į ES, kai susikūrė iš esmės kitokios vidinės ir tarptautinės sąlygos, susiformavo kitokios veiklos ir mąstymo gairės.

       Atkūrus nepriklausomybę tranzitiniu laikotarpiu laisvės šaukliais ir herojais be kitų tapo ir tie, kas siejo save su liberalizmu, konkurencijos idėja, Laisvosios rinkos institutu ir daugėjančiomis liberalios krypties partijomis bei įvairių formų sąjūdžiais. Įstojus į ES, priešingai, jaučiamas naujųjų kairiųjų ir įvairių protesto sąjūdžių pagyvėjimas. Dauguma liberalios krypties partijų, institutų ir sąjūdžių siekė parodyti laisvos veiklos (Laissez-faire), laisvos rinkos idealų pranašumą, nors tuo pat metu buvo masiškai kopijuojama visa, ką pavykdavo rasti reikšmingesnio ES ar JAV. Lietuvoje greitai įsitvirtino konkurencijos visagalybės mitas, teigiantis, kad laisva konkurencija atveria kelią skaidrumui, inovacijoms, išryškina talentingiausius ir gabiausius asmenis, sudaro galimybes kūrybingiems ir veržliems. Konkurencijos principai buvo diegiami visur: privačiose kompanijose, švietimo sistemoje (tarp mokyklų), universitetuose, sveikatos sistemoje. Jei kas nors nesisekdavo, buvo tvirtinama: rinka iškraipyta, konkurencija nepakankamai laisva. Komiška, tačiau toks visuotinis konkurencijos šlovinimas priminė tikėjimą socialistinį lenktyniavimą sovietiniu laikotarpiu.

       Greitai laisvos veiklos ir konkurencijos principų taikymas atskleidė tai, ką Vakarai patyrė dar XIX a., kai Laissez-faire idėją diegė daugelis Vakarų šalių: konkurencija atveria kelią militaristiniam, itin agresyviam mąstymui, užkulisiniams, dažniausiai karteliniams susitarimams, kuriais siekiama susikurti geresnes sąlygas. Militaristinę konkurencijos pusę puikiai iliustruoja visą minėtą laiką auganti specifinių vadybos knygų paklausa – verslui adaptuojami Hagakurės, Sun Tzu, N. Machiavellio, C. von Clausewitzo veikalai, šiuolaikinio verslo idėjų šaltiniu tampa net serialo apie mafiją herojus T. Sopranas: su visų jų pagalba apmąstomos rinkos kovos, strategija ir taktika, psichologija.

       Liberalizmo kritikai jau seniai pastebėjo, kad laisva rinka ir Laissez-faire idėja skatina ne tik asmeninį veržlumą, bet ir klastą, ne tik sąžiningą lenktyniavimą, bet ir monopolizmą, išnaudojimą, destruktyvų rinkos bangavimą ir – kaip priešybę – nacionalizmą ir socializmą, agresyvią profesinių sąjungų veiklą. Todėl jau J. M. Keynes pabandė aptarti laisvosios rinkos, konkurencijos suvaldymo galimybes. Kita vertus, konkurencijos principai anaiptol nebuvo atmesti, jie buvo tik apriboti. Panašiai konkurencija aptariama ir 1999 m. patvirtintame LR Konkurencijos įstatyme. Tačiau dar ir šiandien tikima, kad konkurencijos principų diegimas gali padėti institucijoms (pavyzdžiui, universitetams) išgyventi. Galbūt tokį mąstymą reikėtų vadinti vėluojančiu, nes pasaulio vadybininkai jau seniai kalba apie įvairiausias konkurencijos alternatyvas. Didžiausio dėmesio sulaukė W. Ch. Kimo ir R. Mauborgne pasiūlyta perskyra tarp raudonojo konkurencijos okeano ir žydrosios kūrybinio proveržio erdvės.

       Tačiau šiuos proveržius įgalina ne konkurencinių, o kooperacinių principų taikymas, ne lenktyniavimo maksimizavimas, o vis didesnių traukos centrų – specializuotų ir universalių klasterių – kūrimas. O tie, kurie nepasiduoda kūrybinių industrijų ir bohemos glamūriniam žavesiui ir tiki stiprių bendruomenių pranašumu tenkinant egzistencinius silpnų žmonių (vaikų, senelių, negalią turinčių asmenų, vaikus auginančių vienišų moterų ir pan.) lūkesčius, – kalba daugiau ne apie kooperaciją, o apie kolaboravimą, tiesa, neminėdami paties termino ir todėl naudodamiesi daug platesne bendruomeniškumo samprata. Kolaboravimo terminas Lietuvoje jau daugelį dešimtmečių vartojamas tik neigiama prasme, nusakant juo išdavikišką bendradarbiavimą su priešu, okupantu. Tačiau jei pažvelgsime į Kolaboravimo ugdymo (Collaborate learning) metodikas, plačiai taikomas JAV, Ispanijoje, Portugalijoje, pamatysime, kad kolaboravimas suprantamas kaip turiningas buvimas kartu be ypatingo rolių pasiskirstymo ar lenktyniavimo. Tai yra vienybės ir solidarumo, bendrystės jausmo ugdymas siekiant kurti stiprias, tarpusavio pagalba galinčias pasidalinti bendruomenes.

       Kolaboravimo principą reikėtų skirti nuo kooperacinių gebėjimų. Kolaboravimas – tai konsensuso ieškojimas, homogeninių grupių kūrimas, vienybės principo išaukštinimas. Kooperuotos studijos pabrėžia skirtingų interesų ir gebėjimų derinimą, o ne pasaulėžiūrų tapatinimą, šiuo atveju atsisakoma ilgalaikio vienovės principo, apsisprendimo teisė paliekama konkrečiam individui, išsaugomas jo kūrybingumas, unikalumas. Kolaboravimo principas pasiteisina kuriant vieningas partines organizacijas, religinėse ir neįgaliųjų bendruomenėse, kariuomenėje, taip pat mokyklose, kur vyrauja ryškios socialinės nelygybės ženklai ir kur siekiama smarkiai pakelti socializacijos lygį. Iš tiesų kolaboravimas reiškia nesipriešinimą bendrai tvarkai arba tokios bendrystės kūrimą, paklusimą kolektyviniams siekiams arba tokių siekių formavimą, pagalbos, ilgalaikio solidarumo stiprinimą. Štai kodėl toks bendradarbiavimas dažnai laikomas negatyviu: jis mažai konfliktiškas, grupės interesus iškelia aukščiau individo, moko pasiaukojimo, pagalbos, globos, skatina ir stiprina bendrą tapatybę. Kolaboravimo procesas yra susijęs su bendrumo, vienovės ideologija, kuriai būdingas bendras režimas, vienodos uniformos, vieninga ideologija ir veiklos programa. Šie principai pasiteisina buriant darbo kolektyvą, stiprinant profesinių sąjungų ir partinį solidarumą. Tačiau kolaboravimo lavinimas netinka rengiant dinamiškus, savarankiškus specialistus, jis sunkiai pritaikomas visuomenės globalizacijos sąlygomis, neatitinka žinių ekonomikos ir žinių visuomenės poreikių ir, aišku, beveik neugdo konkurencingumo.

       Šiandien Lietuvoje (pirmiausiai ŠU ir VDU) populiarėjanti mokymo tarnaujant (service learning) metodika didesnį dėmesį skiria kolaboravimo ugdymui (tai pabrėžia B. Jacoby) bei stiprių bendruomenių idealams. Tačiau kartais žengiama ir priešinga linkme: ugdymo tarnaujant idealai susiejami su kooperuotu ugdymu ir, atitinkamai, su kooperacijos idealais. Kooperaciniai gebėjimai reikalingi esant laikiniems pragmatiniams ryšiams įgyvendinant vieną ar kitą projektą. Susirenka skirtingi, turintys skirtingas kompetencijas žmonės ir konkrečiam tikslui pasiekti suburia heterogeninę grupę. Dauguma meno (pvz., kino), mokslo, verslo projektų, ypač tarptautiniai, yra susiję su gebėjimu kooperuotis naudingiausiu tam tikrai grupei būdu. Pavyzdžiui, garsusis A. Matelio filmas „Prieš parskrendant į žemę“ buvo sukurtas ir laimėjo aukščiausius prizus dėl tos priežasties, kad visi projekte dalyvavę asmenys – režisierius, prodiuseriai, operatorius, fotografai, montuotojai (iš Vokietijos) ir t. t. gebėjo metams laiko susikooperuoti, išsaugodami savo unikalumą, individualumą. Įgyvendinant šį projektą reikėjo ne kolaboravimo ar konkurencijos, o kooperacinių gebėjimų.

       Kolaboravimas tinka ugdant stiprius bendruomeninius įgūdžius ir gebėjimą veikti stipriuose kolektyvuose, o konkurencijos gebėjimai reikalingi norint išlikti negailestingame rinkos kovos lauke. Tačiau kaip rinka nėra visas gyvenimas, taip ir konkurencija padeda ne visiems ir ne visur. Bet kai kalbame apie šiuolaikinę modulinę visuomenę (E. Gellneris, L. Donskis), apie globalizacijos įtaką žinių visuomenei (Z. Baumanas), žinių ekonomikos poreikius, kūrybinių industrijų (pvz., programinių technologijų) raidą, svarbiausia tampa gebėjimas kooperuotis skirtingose komandose vykdant skirtingas, laikinas projektines užduotis. Būtent tada svarbiau mokėti dirbti heterogeninėse komandose. O kolaboravimo bei konkurencinė veikla silpnina tranzitinius, perkeltinius gebėjimus ir akcentuoja kolektyvizmą arba siaurą, tačiau konkurencingą specializaciją.

       2007-05-25

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

       Dažniausiai subkultūros aptariamos rezistencijos, stiliaus, skonio, identiteto požiūriais (pvz., tai daro E. Ramanauskaitė). Kitos sąvokos: žaidimai, ritualai, tikėjimas, atvirumas paaiškina subkultūrų detales, tačiau ne visada parodo visumą. Šiandien, kai akcentuojami kūrybiniai proveržiai ir idealams, kalbama dar apie vieną subkultūrų atstovų raiškos dimensiją: subjekto transgresiją bei jų diskursų koheziją.

       Diskusijos dėl subkultūrų (baikerių, naujųjų hipių, pankų, metalistų, gotų, repo gerbėjų, skinų ir t. t.) gyvybingumo dažniausiai apsiriboja kaltinimais, kad vienų ar kitų subkultūrų atstovų esmė tėra stilius ar permainingas skonis, laikinas tapatumas, t. y. išaugami drabužiai. Dar nuo antikarinių hipių protestų septintojo dešimtmečio pabaigoje JAV paplito pavadinimas „savaitgalio hipis“ (a weekend hippie), tai yra toks, kuris tarsi tik žaidžia, su savo kauke apgaudinėja kitus. Toks kaltinimas yra ginčytinas, nes savaitgalio baikeriai, hipiai, metalistai yra svarbus finansinis subkultūrų resursas, be to, jie, reikalui esant, tampa „politiniais balsais“. Dėl įvairių iniciacijos ritualų, bendros veiklos savaitgalio subkultūros yra svarbus kasdienybės subkultūrų šaltinis. Savaitgalio subkultūrų atstovams svarbiausia yra stilius, o ilgalaikiu požiūriu – skonis, tapatumas. Mąstymas, kuris vadovaujasi daugiausiai stiliaus taisyklėmis, turi daug maginio pasaulio suvokimo požymių, o kuris vadovaujasi skoniu – estetinio. Tiesa, stiliaus ir skonio primatas nuolatos keičiasi, ir tie patys pankai gali būti priskirti bet kuriai kategorijai, priklausomai nuo to, koks yra atskirų asmenų ištikimybės pasirinktam gyvenimo būdui mastas. Neokantininkai, pvz., E. Cassireris ar S. Langer, taip pat pastebi maginio ir meninio suvokimo formų artumą. Abu pasaulio suvokimo būdai yra transcendentalinės mąstymo formos, t. y. pateikia taisykles, pagal kurias subkultūrų atstovai grupuoja vertybes, klasifikuoja įvykius ir daiktus. Kitos formos yra mitinis, kalbinis (gramatinis) arba mokslinis mąstymas. Mąstymo formos apibrėžia žmogaus įsitikinimus, evidenciją, kad vienas ar kitas teiginių išdėstymas ar elgesio praktika yra teisingiausi.

       Taigi estetinis mąstymas turi tendenciją susitapatinti su maginiu suvokimu, kurio svarbiausias siekis – patirti, realizuoti įvairiausias transformacijas, pavirtimus. Dažniausiai kalbama apie vizualines transformacijas. Manoma, kad, susitapatinant su kokiu nors įvaizdžiu, įgyjama jo galių, charakteristikų. Pavyzdžiui, totemizmo atstovai tiki, kad totemo imitavimas šokių, dainavimo, piešimo metu ar puoselėjant tam tikrą drabužių stilių, gali priartinti totemo dvasią ar net padėti su ja susitapatinti. Elvio Preslio fanai, skrupulingai kopijuojantys rokenrolo karaliaus žingsnius, drabužius, šukuoseną, tarseną, tarsi atgaivina šio muzikanto dvasią. Pagaliau visa tai leido atsirasti Elvio Preslio bažnyčiai ir net tikėjimui, kad Elvis buvo antrasis Kristaus nužengimas į žemę, kuris baigėsi taip pat tragiškai, kaip ir pirmasis. Panašaus pobūdžio sekuliarinis magizmas būdingas beveik visoms subkultūroms, pradedant baikeriais, kurie ieško savų kelionės dievų, kuria amuletus ir talismanus, baigiant mistifikuotais gotais.

       Maginis pasaulio suvokimas artimai siejasi ir su prekiniu fetišizmu, simbolinio kapitalo arba populiarumo fetišizmu ir net su viešumo kultu, viešumos sublimacijomis. Populiarumas, viešumas patiriami kaip akivaizdus būdas įsitvirtinti pasaulyje. Viešumos, populiarumo troškimas skatina įvairius persirengimo, savęs demonstravimo paradus. Daugeliui atrodo, kad tai – pagrindinė išsiviešinimo priemonė. Iš esmės tokie asmenys trokšta paklusti spektaklio visuomenei mainais už momentinį populiarumą. Tokių subkultūrų atstovai maksimaliai atitolsta nuo asmeninės laisvės, pilietiškumo, rezistencijos idealų. Hario Poterio liga bei fetišistiniai lūkesčiai aprėpia daugelio savaitgalio subkultūrų atstovus: nuo gotų, fantastų iki metalistų ir baikerių.

       Stiliaus subkultūros – bitnikai, hipiai, pankai ir kt. – yra linkusios formuoti uždarus simbolinius pasaulius ir elgesio bei kalbėjimo taisykles. Tačiau simboliniai pasauliai ir konkretūs diskursai ne tik suteikia apibrėžtį ir tapatumą, bet ir apriboja komunikacines bei elgesio galimybes. Diskursyviu, simboliniu pastovumu subkultūros yra panašios į religines bendruomenes. Štai kodėl įvairiose klasifikacijose šios socialinės grupės yra artimai siejamos. Ir religijų, ir subkultūrų atstovai prižiūri pagrindinius, centruojančius simbolius, slengą ar ritualus. Tokie atstovai tampa kunigais, šventikais, kultinėmis figūromis.

       Skonio mutacijos suteikia šiek tiek laisvės ir įvairovės stilingiems subkultūriniams getams. Estetika, skonis paklūsta nuolatinės kaitos dėsniui. Skonis yra skirtumų žaismas. Panašiai yra su taktiliniu patyrimu, rega, klausa, taip pat ir su erotiniu susižavėjimu, kai gundymo funkciją vykdo atviro / uždaro kūno kaita. Skonio ambivalentiškumas skatina nuolatinę madų, pasitenkinimo ir išraiškos formų kaitą. Skonio paklusimas estetiniam procesui griauna subkultūrines šventoves, kuriose, skirtingai nei religijoje, dominuoja meniniai, žaidimo lūkesčiai. Todėl erezijų, spontaniškos kaitos, bifurkacijų greitis čia daug didesnis nei tarp religijų.

       Subkultūrinį rezistencija pažeidžia skonio ir stiliaus galią, o subkultūrą padaro atvirą. Prisiminkime, kad pirmosios rezistencijos bangos nuo bitnikų, hipių, letristų, situacionistų iki pankų buvo susietos su kova prieš vartotojišką visuomenę, rasinę segregaciją, seksizmą, karą (pirmiausiai Vietname) ir, svarbiausiai, prieš spektaklio visuomenę (G. Debordas). Kova prieš spektaklio visuomenę virto pasipriešinimu vaizdavimo formoms ir stiliams. Debordas griauna kinematografą, filmuodamas televizijos trukdžius, foną ir pamokslaudamas. Rezistencijos atveju stilius yra tik priemonė idealams siekti. Ankstyvieji Sex Pistols laikotarpio pankai ieškojo būdų įžeisti visuomenės skonį ir suvokimą, kas yra mada. Skonio ir stiliaus ribų pažeidimas ir peržengimas tampa nuolatine meninio ieškojimo forma.

       Subkultūrinė rezistencija nėra vienareikšmis neigimas. Pavyzdžiui, britų punk grupė Crass (1978 – 1984) nuolatos papildydavo savo ideologiją, dalyvaudama įvairiose socialinėse, karinėse, kultūrinėse politinėse batalijose. Crass gana greitai pasirinko anarchizmą ir tapo anarcho-punk sąjūdžio lyderiais. Tačiau daugelis tų principų, kuriuos grupė puoselėjo, sutampa su šiuolaikinio libertarinio socializmo, anarchistinio sindikalizmo, marksistinio anarchizmo idealais. Crass dainavo, kalbėjo apie darbininkų ir bendruomenių savivaldą, apie asmens laisvę apsispręsti, apie feministinius idealus, apie centralizuotos ir administracinės valdžios ydas. Ideologinių atspalvių gausa ir Crass kūrybingumas leidžia kalbėti apie ideologijų sanglaudą.

       Panašias idėjas filosofiškai, politiškai išplėtojo ryškus libertarinio socializmo atstovas N. Chomsky. Šis mąstytojas taip pat nuosekliai kritikavo JAV propagandinę mašiną Lotynų Amerikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, kvietė ginti asmens laisvę apsispręsti bei riboti valstybės institucijų galias Amerikoje. Tiesa, Chomsky mažai kalba apie vartotojiškos visuomenės kritiką ir spektaklio visuomenę, čia jam aiškiai trūksta G. Debordo, R. Vaneigemo ar J. Boudrillardo kompetencijos. Tačiau karo mašinos kritika, kurią plėtoja Chomsky, yra lygintina su tuo nuoseklumu, su kuriuo Crass kritikavo M. Thatcher administraciją jos kare su Argentina Folklendų konflikto metu. Pagaliau Crass veiklos ypatumas buvo tai, kad jie muzikinę veiklą jungė su politinėmis agitacijomis, meniniaiss performansais, kino filmų kūrimu ir videopropaganda, dailės kūrinių ir graffiti akcijomis, dalyvavimu politinėse manifestacijose, nuosekliu šachtininkų streikų prieš Thatcher režimą rėmimu. Platus kūrybinių industrijų potencialo panaudojimas, aiški ir atvira ideologija atvėrė Crass naujas rezistencijos galimybes. Atvira ideologija reiškia, kad anarchistiniai bei libertariniai socialistiniai idealai nuolatos buvo konkretizuojami feministiniais, antirasistiniais, antiglobalistiniais, pacifistiniais pareiškimais ir spektaklio visuomenės dekonstrukcijomis.

       Lietuvoje akivaizdžių subkultūrų rezistencijos formų šiandien būtų sunku rasti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai Lietuvoje labai stipri globalistų propaganda, kuri pasireiškia nuolatiniu Lietuvos siekiu prisijungti prie militaristinių JAV akcijų, beatodairišku pataikavimu ES institucijoms. Be to, šalyje gana gaji maniakinė „gilaus kairumo“ (far left) baimė ir nuolatinis eksploatacijos kritikos tapatinimas su sovietine ar net leninine propaganda. Tačiau subkultūrų rezistencinė veikla dažniausiai yra kairioji. Tai paaiškinama tuo, jog daugelis jų politinių veiksmų neatitinka religinio arba administracinio mainstreemo. Vaikų teisių gynimas, patriarchalinio seksizmo kritika, pacifizmas – visa tai labai aiškios strategijos, politiniai maršai, kurie turi socialinį efektą. Pagaliau taip siekiama atstovaujamų bendruomenių palaikymo, todėl pilietinės savivaldos modeliai ir agitacija yra labai sveikintini.

       2006-03-31

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

       Šiandien pliaupiant žiaurumo kinui ir geismo televizijai, odos ir kaulų „kūniškųjų nuodėmių“ kultūra prašosi paaiškinama. Vienas didžiųjų geismo teoretikų ir praktikų yra J. W. Goethe`s Mefistofelis, išsamiai diskutavęs apie nuodėmių tikslus ir praktiką. P. Sloterdijkas Mefistofelį priskiria cinikams, kurie tyčiojasi iš mokslininkų pasiaukojimo teorijoms ir technikai. Mokslininkams suabejojus savo gyvenimo prasme, cinizmo šėtonas siūlo išpildyti jų slapčiausius, gėdingiausius troškimus kilniu ir oriu būdu. Goethe`s Mefistofelis, norėdamas sugundyti studentą, sako sovietmečiu tarp studentų kultiniais tapusius žodžius: „Teorija, brolau, – sausa šaka, / Už tai gyvenimo vaisingas medis žydi“.

       Moksliškai apibrėžtų gyvenimo tikslų ir techninių priemonių kritika yra prielaida šėtonui manipuliuoti žmonių norais – „vaisingu medžiu“. Vis dėlto Faustas pats, niekieno neverčiamas, sutinka būti manipuliuojamas. Lygiai kaip ir V. Nabokovo „Lolitos“ herojus Humbertas. Iki Lolitos Humbertas jau buvo sugundęs daug nimfečių ir išsamiai pažinęs jų kūniškumo ypatybes. Jis skaitė literatūrą ta tema, gebėjo lengvai užmaskuoti savo geismus, kai kalbėdavosi su psichiatrais. Jo patirtis rodo, kad ne vien Lolita manipuliuoja Humbertu (paplitusi nuomonė), bet ir pats Humbertas sąmoningai pasiduoda šiai manipuliacijai, t. y. manipuliuoja manipuliacija. Simtomiška, kad Humberto ilgai ugdytas gebėjimas kūniškai nusidėti tampa vis mažiau pastebimas. Goethe`i ir Nabokovui kūnas vis dar turėjo aiškią taktilinę, skonio, kvapo, skausmo prasmę, skirtingai nei jų skaitytojams, kurie pirmiausiai mato logoso viešpatiją ir ženklinę geismo produkciją.

       Lolita yra naivi manipuliatorė, o jos herojus yra įgudęs manipuliuojamasis (pagal analogiją: naivi sadistė ir rafinuotas mazochistas). Tačiau Mefistofelio ir Fausto situacija truputį panaši: Mefistofelis mato, kad Faustas neturi pakankamų turiningos nuodėmės kompetencijų, nėra įgudęs malonumų reikaluose, neturi tinkamo skonio ir vaizduotės. O šėtonas nuodėmių reikaluose yra įgudęs, tačiau nori išlikti sąžiningas, nenori manipuliuoti Fausto naivumu, todėl „gyvenimo medį“ jį moko pažinti ne iš raidžių. Kitaip tariant, velnias siūlo personaliai orientuotą prekę, ugdo vartotoją, skiria jam didelį marketinginį dėmesį.

       Tuo tarpu šiuolaikinė visuomenė gerokai sumenkėjo. Beveik išnyko pastabaus, pamokančio, auklėjančio mainytojo fenomenas, gyvavęs Europoje iki pat XIX a. pradžios. Žinoma, daugelis gali pasakyti, kad kiekviena pardavimo/supirkimo kompanija siekia ugdyti savo vartotoją. Tačiau šiandien toks auklėjimas prarado asmeninį santykį ir remiasi segmentiškai orientuota reklama, beasmeniais siūlymais išbandyti mėginius. Anoniminė prekyba neprilygsta mefistofeliškai vartotojo auklėjimo strategijai. Heideggerio žodžiais tariant, šiuolaikiniai reklamos, marketingo agentai prarado santykį su būtimi: su pragaro ir rojaus patyrimu, su platoniškąja paidea samprata, renesansine studia humanitatis idėja, romantine Bildung vizija, kuriose šiuolaikinė hermeneutika dar įžvelgia būties mąstymo galimybę. Mefistofelis yra guru, filosofijos mokytojas, todėl puikiai jaučiasi tarp mokslininkų ir filosofų. Kita vertus, jis aiškiai atskiria metafiziką, kuri tėra disciplinavimo priemonė, ir sielos ugdymą, kuris reikalauja asmeninio, globėjiško požiūrio. Pavyzdžiui, šėtonas aptinka, kad Faustas nemoka tinginiauti, negeba atsipalaiduoti ir mėgautis kūnų, kvapų, skonio įvairove – lygiai kaip ir absoliuti dauguma šiuolaikinių vartotojų, praradusių šį nuostabų aristokratų išpuoselėtą meną. Todėl mefistofelis kreipiasi į laumę, kuri paruošia stebuklingą gėrimą, nuo kurio: „Išmoksi aukšto tinginystės meno / Ir jusi, net žingsniuodamas gatve, / Kaip Kupidonas širdį tau kutena“. Tačiau lavinimo istorija tuo neužsibaigia, veikiau tai tik įspūdinga įžanga į lėto kūniško mėgavimosi meną: „Nuskintas vaisius tik tada skanus, kai jo pasiekt iš karto negali tu; / Tad paraityk pirma kulnus [...] Ją prijaukink, prisiviliok, – / Prie tikslo niekad nesibrauk tiesiog!“

       Velnias yra mainytojas. Jis vienas gėrybes keičia į kitas: sielą siūlo išmainyti į gyvenimo spalvas. Kuo brangesnė siela, tuo daugiau už ją siūloma klausos, lytėjimo, skonio, kvapo malonumų. Nevykusi siela yra pigi. Faustas – mokslininkas, į jį dar galima investuoti, ugdyti jo gebėjimus mėgautis menais, amūro žaidimais, perimti vyndarių meno paslaptis ir pan. Šiandien situacija pasikeitė. Šėtonui tenka mažiau gundyti: stovi eilės žmonių, laukiančios patvirtinimo apie jų geismų išsipildymą. Jie net neprašo kokios nors gundymo ar mėgavimosi patirties, o tiesiog reikalauja etiketės, žavingo paveikslėlio, brendo, patvirtinančio jų tariamą malonumo patyrimą. Vartotojų sielų atpigimui pasitarnavo reginių visuomenė, kuri kūno nuodėmę pakeitė vaizdu, reginiu užgožė lėtą taktilinę, skonio ir vaizduotės patirtį.

       Žinoma, didieji nusikaltėliai – sąvadautojai, sukčiai, plėšikai anaiptol neišnyko. Tačiau jie išstumti į paribius: mūsų visuomenėje nebesižavima vagimis, žudikais, teroristais, prekiautojais žmonėmis. Jie priklauso tabu – išstumtai, nuolatos slopinamai, baimės ir gėdos – sferai. Televizijos visuomenė sukūrė kitokį „pozityvų“ individą: saikingai dozuojamų vaizdų vartotoją, viešosios disciplinos gerbėją, svajojantį apie svetimas istorijas. Televizijos ir didžiųjų prekybos centrų sukurtas naujasis masių žmogus neturi ir XX a. pradžios industrinio masių žmogaus polėkio: jis neturi gebėjimų kelti revoliuciją, jam svetimas naikinantis ir griaunantis maištas, nevaldomi masinio geidulio proveržiai. Naujiesiems, nekenksmingiems vartotojams skirti žavingi, glamūriniai (popkultūrinio spindesio, aukšto kičo) vaizdai tapo svarbiausiais jų diskursų, jų savęs identifikavimo tikslais ir ribomis. Ne ideologija, o spindintys paveikslėliai šiandien nubrėžia, kas leidžiama ir turi būti žiūrima, įsivaizduojama, vartojama, o kur prasideda tabu. Tokiam vartotojui pasibaisėjimą kelia susidūrimas su kūniška skausmo tikrove: jis baisisi narkomanų užeigomis, kur draugiškai dalijamasi senais švirkštais, pigiomis aludėmis su palikto maisto ir alaus tykančiais varguoliais. Tiesa, kaip pastebi S. Žižekas, vartotojų visuomenė kartais susigalvoja sau skausmo ir griovimo praktikas, norėdama grįžti į įsivaizduojamą tikrovę. Viena tokių pramogų yra automobilių „bulių kovos“. Jos rodo, kad išėjimas iš glamūrinio rojaus reikalauja specialios organizuotos griovimo, naikinimo praktikos, kuri taip pat turi būti prižiūrima. Kaip pastebi V. Pelevinas romane „Empire V“, glamūras yra šiuolaikinio vartotojiško diskurso galia ir disciplina: spindintys paveikslėliai kuria savo subjektus. Šiuolaikinį vartotoją riboja ne kūno nuodėmės siaubas, o spektaklio pabaigos baimė. Glamūrinė tikrovė skatina simuliakrines nuodėmes, skatina pigų, greitą ir nuolatos kintantį pasimėgavimą. Todėl senieji vaizdai tiesiog atpiginami, išparduodami CD pavidalu. Vartotojiškos tariamos nuodėmės neturi jokios išliekamosios vertės.

       Vartotojų visuomenei turėtų būti skirtas atskiras pragaras, nes šie pseudonusidėjėliai vargu ar galėtų būti pripažinti didžiųjų nuodytojų, kankintojų, sąvadautojų, eretikų ir karingų ateistų. Dantės aprašytame pragare, kaip ir rojuje, susirenka tie, kurie gyvenimą pažino ne kompiuteriniuose žaidimuose, o geismą – ne iš „Panelės“ ar „Cosmopolitan“ žurnalų. Ten gyvena F. Dostojevskio „Užrašų iš Mirusiųjų namų“, Homero „Odisėjos“ ir „Illiados“ herojai, Nietzsche`s antžmogiai, o ne žiūrovai. Ten veikiausiai yra ir lietuviškų kaimo sodybų plėšikai-žmogžudžiai, kuriems iki spektaklio visuomenės labai toli ir kuriems glamūras atsiveria pigaus vyno pavidalu. Tokios lietuviškos nuodėmės nevertos Mefistofelio žvilgsnio, o jų herojai nenusipelno gundytojo pamokų.

       Išugdyti rafinuotą nusidėjėlį sunku, subtilios nuodėmės auklėjimas užtrunka ilgai. Tai iliustruoja T. Harrio romanas „Hanibalas: pradžia“ bei to paties pavadinimo P. Weberio filmas. Gaspardas Ullielis, vėliau Hanibalas Lekteris, kerštaudamas lavino gebėjimą subtiliai nusidėti: nuo vulgarios žmogėdrystės jaunystėje iki subtilios kanibalinės kulinarijos brandžiame amžiuje. Susidūrimas su sužvėrėjusiais lietuvių kilmės fašistuojančiais nusikaltėliais, pirmoji itin gili psichinė trauma ir sesers kraujo skonis, patologinės anatomijos ir rytų kultūros studijos, kanibalistiniai bandymai, vėliau – psichologinių įgūdžių šlifavimas. Visa tai padėjo tapti „Avinėlių tylėjimo“ herojumi, kuriam būdingi faustiški intelektualumo bruožai, rafinuotas mefistofeliškas skonis, Nietzsche`s Übermensch gebėjimas peržengti visuomenės sankcionuotas ribas, būti anapus glamūrinės tikrovės (G. Debordo „Spektaklio visuomenės“). Svarbiausia, norėdamas virsti Hanibalu, Ullielis turėjo paneigti patį nuodėmingumo statusą. Istorijoje yra buvę tokio neigimo pavyzdžių: tai revoliucinis eksproprijatorių eksproprijavimas, manipuliavimas manipuliatoriais bei lekteriškas kanibalų suvalgymas.

       Nuodėmingų paveikslėlių vartojimas pinga, nes, augant jų vaizdų poreikiui, didėja ir pasiūla. Tūkstančiai žmonių dirba tariamų kūniškųjų nuodėmių industrijoje ir milijonai perka jų produkciją. O šiurkščius ir subtilius nusidėjimus, kaip, beje, ir sunkią ligą, mirtį, psichinę negalią, asocialumą, visus su nusikaltimais susijusius ir net slaugomus asmenis visuomenė yra linkusi pašalinti iš savo regėjimo horizonto, suskliausti slaugos ligoninėse, ištrinti naudojant eutanaziją, sukamšyti į kalėjimus, į gatvių užribius, šiukšlynus. Lietuviška visuomenė sparčiai vejasi amerikietiško animacinio serialo „Simpsonai“ herojus, naikindama gebėjimą kelti revoliucijas, ištrindama erdvę saviems goethe`ms, dostojevskiams, išstumdama buvimo anapus leidžiamo patirtį, reikalingą nuodėmei ir malonei.

       2007-02-23

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

             
     
         Lietuvoje klestintį ramų vartojimą, atsidavimą žiūrėjimo ir klausymo džiaugsmams vis dažniau drumsčia piarinės kovos dėl tų pačių vartotojų. Romių vaizdų garbintojai lieka nepatenkinti, skundžiasi, kad žiniasklaida nerodo nieko doro, kad aplink vien negerovės, korupcija, demaskavimai ir kaltinimai... Tačiau retas kuris pastebi, kad svarbiausi, G. Debordo žodžiais tariant, „visuomenės spektaklio“ dalyviai yra nuo savęs pačių, nuo savo vidinio kūrybingumo susvetimėję žiūrovai. Juk visa vaizdakalystė, kurią elegantiškai pašiepia L. Donskis, iš esmės yra tų pačių vartotojų poreikių tenkinimas, jų geismo vizualizacija. Todėl „Be pykčio“ kritika, vos pastebima ironija nieko negali pakeisti, nebent meiliai pagrasinti spektaklių fabrikams, pademonstruoti romantišką intelektualų dekadansą.

       Klausimas apie šiuolaikinę visuomenę išlieka: ar tai laisva piarinių spektaklių rinka, kurioje vaizdakalių konkurencija yra neišvengiama, ar vis dėlto tai yra moralizuojanti, autoritarinė šalis – tokiu atveju žiniasklaidos siautuliai galėtų būti apriboti paliekant kelias propagandines temas. Tačiau dėl to niekas nepasikeistų. Šalys, kuriose gyvenimas virto vaizdų vartojimu ir pritarimu įvairiausioms hegemonijos formoms (politinėms, ideologinėms, kultūrinėms), ir toliau liks tokios pat. Juk tokioje visuomenėje beveik niekas neformuluoja platesnio, radikalesnio iššūkio mados, vaizdų, ideologijų, sloganų industrijai (paminėčiau nebent projektą „Vilma“ ir buvusias „Protesto laboratorijas“).

       Vakarų visuomenė yra pasiūliusi kovos su vartotojiškos „spektaklio visuomenės“ raida būdus. Žinoma, visi jie nepopuliarūs, todėl juos norima arba išstumti, arba prijaukinti. Dažniausiai vartotojiškai visuomenei priešinasi anarchistiniai, meniniai, spontaniški politiniai, subkultūriniai sąjūdžiai. Kaip pavyzdį prisiminkime Situacionistų internacionalą (SI, 1957 – 1972), kurio tikslas buvo nuosekliai griauti vartotojiškos visuomenės manipuliacines tendencijas, anonimines struktūrines galias, polinkį į vaizdakalystę.

       Daugelis šiuolaikinių lietuviškų subkultūrų stokoja rezistencijos idealų arba juos ignoruoja. Bet kokiu atveju – koks nors pasipriešinimas yra nereikšmingas, nepastebimas, neaktualus. E. Ramanauskaitė knygoje „Subkultūra: fenomenas ir modernumas“ abejoja šiuolaikinių lietuviškų subkultūrų rezistencinėmis nuotaikomis ir laiko jas gyvenimo stiliaus subkultūroms, jų esmę sieja su estetiniu žaidimu. Gyvenimo stilių žaismas, subkultūrų simbolizmo estetika, undergroundinis snobizmas pasiglemžia subkultūrų atstovus, daro juos specializuotais vartotojais, įnoringais „spektaklio visuomenės“ herojais. Svarbiausia tapo žinoti savo geneologiją: punck rock, hardcore, ska..., mylėti savo stabus, puoselėti apibrėžtą elgesio būdą, t. y. būti gerais tam tikro sektoriaus vartotojais. Juk geneologijos ir „šventų simbolių“ išmanymas visada buvo esmingo gyvenimo ir amžinybės migla.

       Šiuo metu VDU Kultūros studijų centro plėtojamas projektas „Visuomenė ir gyvenimo stiliai: socialinės harmonijos link“ pabrėžia susitaikymo, maišto eliminavimo tikslingumą. Turi likti tik skonio skirtumai, visiems reikia tapti tolerantiškiems vienas kitam, harmoningai bendrauti, šalinti socialinę atskirtį, naikinti konfliktus... Konflikto teoretikai G. Simmelis, M. Gluckmanas smarkiai nusistebėtų siekiu eliminuoti konfliktą. Juk polemika, veiksmai, derybos ir pan. yra bet kokio gyvo proceso esmė. Dadaistai, letristai, situacionistai ir ankstyvieji pankai tik ir siekė didinti konfliktą visose srityse: politikoje, menuose, stiliuose. VDU projekto pateiktoje klasifikacijoje stiliaus subkultūros ir skonio subkultūros susilieja ir prapuola begaliniame, niekados nenurimstančiame vartotojiško skonio okeane. Veikiausiai tai – blogiausia pabaiga to, kas prasidėjo būtent kaip maištas prieš vartotojišką visuomenę, jos skonį, prieš reprezentacijų hegemoniją globaliame žiniasklaidos ekrane.

       Pasak SI, pasipriešinimas tiesioginėms ir netiesioginėms manipuliavimo formoms, siekis įveikti dominuojančius diskursus, kad ir kas tai būtų – popkultūros kūrinys, tautinių svajonių rezultatas, bažnytinė tradicija, siaurakaktė mokslinė teorija ar valstybinė ideologija – yra individo laisvės, jo veiklaus pilietiškumo tikslas. Iš daugelio situacionistų plėtotų idėjų išskirsiu dvi: pasisavinimą (recuperation) ir iškreipimą (detournement). Pasisavinimas yra „spektaklio visuomenės“ strategija: bet koks istorinis veikėjas, įvykis adaptuojamas vartotojiškos visuomenės poreikiams. Taip pasaulyje paplito Che Guevaros marškinėliai, Fidelio Castro kokteiliai, L. van Beethoveno muzikos fragmentai prekių reklamoje. Tačiau pasisavinimas tapo ir viena iš situacionistų technologijų, kurią būtinai lydi kitos – išlaisvinantis estetinis iškraipymas bei meninis perkėlimas į naują, provokacinę aplinką. Detournement išjudino, žeidė autoritetų sistemą, griovė dominuojančių pasakojimų galią. Spektaklis revoliuciją paversdavo vartojama preke, o situacionistai populiarų brendą taip iškreipdavo, kad jis griaudavo kasdienybės įpročius, virsdavo absurdu, sukurdavo netikėtas aplinkybes, tapdavo nepriimtinas vartojimui. Buvo pasirenkami kultiniai visuomenės kultūriniai objektai: personažai, paminklai, simboliai, kuriems, pakeitus kontekstą, buvo suteikiama priešinga, destrukcinė arba dekonstrukcinė reikšmė. Pavyzdžiui, SI žurnale buvo perspausdinami komerciniai komiksai (dažniausiai susiję su seksu ir prievarta), kurių herojams buvo priskiriama maištinga, revoliucinė leksika. Postmoderno laikotarpiu iškraipymo principas buvo transformuotas į citavimo, pastišo, plagiato technologijas.

       Kai kalbama apie SI ir pankų sąsajas, nurodomi situacionistai M. Maclarenas, J. Reidas, Ch. Gray. Gray puikiai įsisavino skandalingą SI stilių ir vėliau suformulavo „totaliai nemalonaus roko“ idėją. Nemalonus rokas, taip pat kaip ir nežiūrima televizija, neskaitomas populiarusis žurnalas iš esmės atspindėjo SI kovos su „visuomenės spektakliu“ idėjas. Analogiškus antikinematografinius kino filmus kūrė G. Debordas. Totaliai nemalonaus roko idėja tapo planu Sex Pistols sukūrimui.

       Reidas, prieš tapdamas Sex Pistols albumų viršelių ir plakatų dizaineriu ir vienu iš įtakingiausių pankų dailininkų, kūrė grafinius piešinius britų SI skyriaus žurnalui Heatwave. Pasinaudodami iškraipymo technologija, Sex Pistols sukūrė dainos God Save The Queen „koverį“ (interpretaciją), o jo viršelį Reidas papuošė fotomontažu, kur buvo vaizduojama karalienė Elžbieta su irokėzo šukuosena ir segtuku susegtomis lūpomis.

       Pankroko, kaip ir SI atstovai, šaipydamiesi iš vartotojų, prekiavo „vergijos kelnėmis“, „septynių diuimų singlais“, fanzinais (antilaikraščiais) ir siūlė nuobodžias pseudoakademines teorijas. Vienas iš tokių teoretikų – G. Marcus pastebėjo, kad kai mokslas neturi priešnuodžių prieš įtikinėjimą ir manipuliaciją, kai jis pats virsta konformizmo ir pataikavimo citadele, piarinis teatras tik dar labiau įsitvirtina, integruojasi į universitetus ir tyrimų centrus. Tokiomis aplinkybėmis yra tikslingi dadaistiniai, siurrealistiniai, letristiniai, situacionistiniai ir panašūs mokslo svajas griaunantys būdai.

       Savo ideologine orientacija SI buvo anarchistinis arba anarchistinis – marksistinis sąjūdis. Anarchizmo elementais pasižymi ir Sex Pistols veiklos pradžia. Jų pirmasis singlas taip ir vadinosi – Anarchy in the U.K. (1976). Svarbus vaidmuo Londono pankų eros pradžioje teko mados vadybininkui, menininkui M. McLarenui, kuris aktyviai domėjosi anarchizmo idėjomis, kurį laiką buvo SI sąjūdžio dalyvis, žavėjosi studentiška Paryžiaus revoliucija. Jis kartu su dizainere V. Westwood atidarė antimados drabužių parduotuvę šokiruojančiu pavadinimu Sex, vėliau jį pakeitė kitu – Seditionaries („Antivyriausybinės veiklos“). Būtent čia aštuntojo dešimtmečio viduryje formavosi pankiškas antistilius: odinės striukės, suplėšyti džinsai, kareiviški batai, auskarai, dygliuotos arba irokėziškos skiauterės, plūdimasis televizijos ir radijo laidose, nuolatinė įžeidžianti ironija, viešo narkotikų vartojimo ir mirties simuliacija (ir slaptas vartojimas).

       Tačiau esmė buvo ne konkreti atributika, o pati antiskonio subkultūra, rezistencinis antimados sąjūdis. Nėra prasmės kovoti už ar prieš socializmą, tikrasis priešas yra ženklų viešpatija, reprezentacijų tvarkos, kurios yra labiau bedvasės nei gamta, bet geriau pritaikytos manipuliacijai. Tačiau, kaip pastebėjo Debordas, kai tik „visuomenės spektaklis“ pasisavina jūsų rezistenciją, laikas keisti maišto formas ir simbolius. Susiformavus stiliui, skonio subkultūrai, kova prieš „visuomenės spektaklį“ virsta savęs apgaule. Reikia išdrįsti būti laisvam, įveikti baimės geluonį, norą paklūsti paliepimams ir konformistinims sprendimams, geismą savo paties noru įsiamžinti stiliaus ir skonio istorijoje. McLarenas kūrė ne stilių, ne skonį, o beskonybės manifestacijas, nestilingumo apoteozes.

       1979 m. nuo heroino perdozavimo mirė Sex Pistols bosistas (1977 m. jis pakeitė G. Matlocką) – dvasinis grupės lyderis, maištininkas iš prigimties, nihilistas, permanentinis skandalistas S. Vicious. Palaipsniui grupė keitė stilių, jų muzika tapo gerokai malonesnė, pataikaujanti vartotojams. Sex Pistols prarado savo kovingumą ir tapo „visuomenės spektaklio“ dalimi.

       2006-02-24

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

        Vokietijoje, Berlyne šiandien populiarėja naujųjų kairiųjų judėjimas – Tarptautiniai hedonistai (Die Hedonistische Internationale). Šis sąjūdis savo pavadinimu, tikslais, dalyvių politinėmis nuostatomis ir veiksmų metodais yra labai panašus į Tarptautinį situacionistų (L`Internationale situationniste) sąjūdį. Tarptautinius hedonistus vadinti kairiaisiais galima dėl kelių priežasčių: dėl kovos su šiuolaikinio kapitalizmo tendencijomis, didinančiomis susvetimėjimą, monotoniją ir rutiną; dėl aktyvaus pasipriešinimo valdžiai, kuri, pataikaudama ES ir globalinio kapitalizmo interesams, diegia gyvenimą rutinizuojančias, spontanišką kūrybingumą mažinančias taisykles ir taip griauna laisvės principus. Tarptautinių hedonistų bendradarbiavimas su anarchistais, socialistais, ekosocialistais, lygių lyčių galimybių gynėjais ir kitais sąjūdžiais, kurie palaiko antiglobalistines nuostatas ir tikslus, taip pat rodo jų kairumą. Kita vertus, tai, kad šio judėjimo dalyviai svarbiausiais savo kovos tikslais laiko malonumą ir laisvę, emancipaciją ir kūrybinį dalyvavimą, daro juos artimus ir kairiesiems liberalams. Kairiojo liberalizmo, kuriems priskirčiau ir tarptautinius hedonistus, ypatybė yra siekti ne esminių baigtinių struktūrinių pokyčių, o permanentinės kaitos, kuri, nors ir gali sukelti struktūrinių pasekmių, tačiau neturi jokio galutinio tikslo, nesiekia kurti jokios ypatingos santvarkos. Permanentinis išsilaisvinimas kuriant menines ir malonias sau bei bendruomenei situacijas ir yra pagrindinis šio sąjūdžio tikslas. Tarptautiniai hedonistai yra ne mažiau kūrybingi ir provokatyvūs nei situacionistai, o rengiamų manifestacijų, politinių performansų skaičiumi bei siekiu įvairiausių riaušių ir protesto akcijų metu patirti estetinį ar tiesiog dionisišką pasitenkinimą gerokai lenkia situacionistus. Be to, juos ir situacionistus skiria estetinis skonis, meniniai pomėgiai, deklaruojamas gyvenimo stilius. Kol kas ryškiausias tarptautinių hedonistų pasirodymas buvo antiglobalistinės akcijos, nukreiptos prieš G8 susitikimą Heiligendamme, netoli Rostocko, kur ir buvo surengta dauguma protesto akcijų.

       Tarptautinio hedonistų sąjūdžio nuostatos, kūrybiniai veiksmai galėtų būti įdomūs ir Lietuvoje besiplečiančių protesto akcijų dalyviams: buvusios „Pro-testo laboratorijos“, „Lietuvos be kabučių“, „Naujosios kairės“ aktyvistams, kitiems permanentiniams Lietuvos protestuotojams: anarchistams, pankams, kovingiems profesinių sąjungų atstovams, viešųjų erdvių gynėjams, aktyviems „Anti-G8“ akcijų rėmėjams.

       Tarptautinių hedonistų manifestas bei jų skelbiami tekstai rodo, kad jų tikslas yra įveikti kasdienybės tėkmę, siekiant pasitenkinimo iš įvairių akcijų – „dalyvaujančio“ hedonizmo. „Dalyvaujantis“, kūrybinis hedonizmas gerokai skiriasi nuo reginių arba spektaklio visuomenės, pasyvių vartotojų malonumų. Hedonistų tikslas – įveikti rutiną ir sukurti pasitenkinimą, šie abu dalykai yra vienodai svarbūs. Tarptautiniai situacionistai G. Debordas, A. Jornas, R. Vaneigeimas, sekdami kai kuriomis marksisto H. Lefebvre idėjomis, kalbėjo apie kasdienybės revoliuciją, kylančią kuriant menines, netrivialias urbanistines situacijas, keičiant viešųjų erdvių konfiguracijas, deformuojant rutininę ideologinę kultūrą, iškreipiant ir re-reprodukuojant popkultūros kūrinius. Tuo tikslu buvo rengiami vieši performansai, išnaudojamos septintojo dešimtmečio medijų galimybės, aktyviai remiamasi undergroundine muzika, kuri po situacionistų užsidarymo 1972 m. susitapatino su pankišku muzikos bei protesto stiliumi. Tarptautiniai hedonistai savo manifeste deklaruoja panašų tikslą: kurti laikinas hedonistines zonas ir situacijas savo tikslų ir idėjų įgyvendinimui. Pagaliau jie ir elgiasi panašiai: kviečia griauti bet kokias hierarchijas, patiria malonumą rengdami akcijas bet kurioje kasdienės rutinos aplinkoje – šalia prekybos ar politinės valdžios centrų, organizuoja drąsias manifestacijas, linksmus vaidinimus, menines provokacijas, įvairias alternatyvias eisenas, kurios vienaip ar kitaip skatina kūrybiškumą, dionisiškumą. Tai visai kas kita nei kažkokio galutinio „laimės“ tikslo siekimas, būdingas tradiciniams socialistams ar komunistams. Tarptautinių hedonistų manifeste rašoma: Hedonistinis internacionalas [...] yra įsitikinęs, kad Žmonija nori gyventi aukštųjų technologijų pasaulyje, kad gyvenimas be eksploatacijos ir darbo prievolės, absoliutus atsidavimas Meno ir Grožio pasauliui yra galimas. Rugsėjo 22 dieną Berlyne tarptautiniai hedonistai suorganizavo triukšmingą, karnavalizuotą daugiatūkstantinį protesto maršą „Laisvė vietoj baimės“ (Freiheit statt Angst), nukreiptą prieš liberalių teisių varžymą, dešiniųjų radikalų ir neofašistų stiprėjimą.

       Antivartotojiškas ir dionisiškas Tarptautinių hedonistų nuostatas rodo tai, kad jie aktyviai prisijungia prie Fuck parado – kontrparado Berlyno Meilės paradui: (Fuckparade sutrumpinta iš Fuck the Loveparade). Fuck paradai nėra tokie patrauklūs verslininkams ir turistams, kokie yra komerciniai Berlyno meilės paradai, kuriuose dalyvauja visų seksualinių krypčių atstovai, žiūrovus ir medijas gausiai apipilantys pigiais, blizgančiais, glamūriniais meilės vaizdais ir taip pritraukdami šimtus tūkstančių turistų. Fuckparade neatstumia seksualinių mažumų, tačiau tai yra nekomercinis, alternatyvus renginys, kuriame dalyvauja daugiausiai subkultūrų atstovai, ir kur, skambant techno, hardcore, reiv, house, punck rokui ir panašiai muzikai, viešai geriant alkoholį, vyksta estetinis ir dionisiškas siautulys, keliantis didelį vidinį subkultūrų atstovų pasitenkinimą. Nepaisant to, kad šie nuo 1997 metų rengiami paradai nuolat susilaukia policijos ir vietos valdžios pasipiktinimo, jų populiarumas tarp protestuojančių ir nuo vartotojiškos visuomenės atsiribojančių visuomenės atstovų auga. Tarptautiniai hedonistai aktyviai palaiko Fuck paradus, iliustruojančius jų veiklos principus ir idealus: susitapatinus su alternatyviomis subkultūromis ir meniniais sąjūdžiais, siekti pasitenkinimo iš realaus pilietinio dalyvavimo, o ne iš spektaklio visuomenės blizgesio.

       Tai, kad tarptautiniai hedonistai akcentuoja High Tech pasiekimų naudojimą meninėje veikloje, rodo jų artumą šiuolaikinėms nekomercinėms kūrybinėms industrijoms. Situacionistai neakcentavo šių dalykų, jie, kaip ir Frankfurto socialinės kritikos mokyklos atstovai, daugiau dėmesio skyrė valstybinės ir komercinės kultūros kritikai. Tarptautiniai hedonistai, kaip ir aktyviausi antiglobalistinio sąjūdžio dalyviai, vengia klasinių susidūrimų, nors ir kritikuoja išnaudojimą, susvetimėjimą, socialines atskirties formas. Situacionistai, priešingai, turėjo klasinius įsitikinimus, nors jie ir gerokai skyrėsi nuo klasikinės marksistinės ideologijos principų.

       Taigi kuriamas naujasis hedonistų internacionalas kur kas nuosaikiau žiūri į vartotojišką visuomenę, į jos įvairovę ir kaitą, neakcentuoja apokaliptinių nuostatų šiuo klausimu, kaip tai darė G. Debordas. Tai protestuotojams, turintiems panašius į tarptautinių hedonistų įsitikinimus, leidžia išvengti gana aklos marksistinės klasinės kovos retorikos ir būti kūrybingesniems, bet ir išlikti pilietiškiems, bendruomeniškiems.

       Kai kurie Lietuvos menininkai protesto akcijas siekia paversti švente ir malonumu. Paminėsiu Gediminą ir Nomedą Urbonus, kurie savo meninę kūrybą pavertė pasipriešinimo kasdienybės rutinai ir viešųjų erdvių gaivinimo, apgyvendinimo, provokavimo akcijomis. Taip pat išskirsiu šiauliečius Arūną ir Redą Uogintus, kurių performansai tampa vis masiškesni ir daugiau susieti su viešųjų erdvių reformavimu bei protesto formomis. Rugsėjo 8 dieną Šiauliuose taip pat vyko tradicinis karnavalizuotas „Hippylando“ paradas, užsibaigęs nesmurto zonos atidarymu, imperializmo ir globalizmo pasmerkimu, laisvės, meilės ir taikos išaukštinimu, lydimu muzikinių grupių pasirodymų. Akcijoje gausiai dalyvavo subkultūrų atstovai: nuo senųjų ir naujųjų hipių iki niūriai seksualių gotų ir emo stiliaus atstovų. Tai buvo neabejotinai maloni ir itin hedonistinė protesto akcija. Vėliau Hippylando dalyviai prisijungė prie Uogintų surengto karnavalizuoto, teatralizuoto protesto projekto „Wake up Frenkeli!“, surengto buvusiame senajame „Elnio“ fabrike siekiant menines viešąsias erdves ir kultūros paveldą apsaugoti nuo griovimo, nusavinimo komerciniais tikslais. Visi šie renginiai pasižymėjo hedonistiniam internacionalui būdingais bruožais: malonumas vietoj negailestingos klasių kovos, provokacinis kūrybingumas vietoj pasipriešinimo jėga, viešas dominuojančios galios dekonstravimas, pajuokimas vietoj smurto akcijų, naujų meninių situacijų kūrimas vietoj sekimo rutinine vartotojų kasdienybe. Pamažu Lietuvoje alternatyvūs pilietiniai sąjūdžiai pradeda girdėti, palaikyti vienas kitą, atsiranda ir siekis įsilieti į tarptautinį alternatyvių pilietinių veiksmų tinklą.

       2007.09.28

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

       Gyvenimo konstravimas pagal CV taisykles, kompetencijų portfelio (Portfelio Competition) paplitimas, kalendorinio žmogaus, gyvenančio pagal projektinių veiklų ritmiką, raida yra ne tik dienoraščių ir autobiografijų pabaigos ženklai, tai rodo, kad plinta kitoks elgesys ir pasaulėjauta, kurioje nebelieka vietos beatodairiškiems garbės žygiams ir įkvepiantiems, filosofiniams pavyzdžiams-pasakojimams.

       Ginčytinas dalykas, tačiau vis dėlto pritariu nuomonei tų, kurie teigia, esą autobiografijos žanras atsirado Renesanso epochoje. Vienas iš šio žanro pradininkų yra F. Petrarca (Secretum Meum – „Mano paslaptis“), ryškus vėlesnis pavyzdys – J. J. Rousseau „Išpažintis“ (Les Confessions). Be abejo, gausūs oponentai pateiks kitokius argumentus ir pirmiausiai nurodys Augustino veikalą „Išpažintys“ (Confessiones). Tačiau ši nuoširdi viešai atgailaujančio krikščionio gyvenimo išpažintis tik šiuolaikinių kritikų laikoma autobiografija. Išpažintis nuo antropocentrinės autobiografijos skiriasi tikslu, motyvacija, stiliumi, faktų parinkimu. Augustinas mini tuos gyvenimo epizodus, kurie yra reikšmingi Dievo, tikėjimo, meilės, nuodėmingumo atžvilgiu, jis išpažįsta savo klaidas ir pripažįsta filosofinio proto menkumą ir meilės galią. Krikščioniška išpažintis nėra žanras, kuriuo konstruojamas asmeninis nemarumas, ja nesiekiama įsitvirtinti palikuonių atmintyje. Užrašytų ir knygos pavidalu pasirodžiusių išpažinčių tikslas – pamokyti palikuonis, parodyti jiems pavyzdį, o ne užkariauti širdis bei protus, nes tokiu atveju būtų paneigiama viešos krikščioniškos atgailos reikšmė.

       Petrarcos, Rousseau ir vėlesnių autorių autobiografijos yra kitokio pobūdžio. Šiems autoriams buvo svarbu išsaugoti savo laiškus, kasdienius užrašus, palikti pėdsakus, apibendrinti savo patirtį ir taip įsitvirtinti nemarioje žmonijos atmintyje, savaip pakreipti istorijos, žmonijos, žemės raidą, keisti kosmoso situaciją. Augustinas savo „Išpažinčių“ nereflektavo kaip autobiografijos, o Rousseau kaip tik tai ir daro.

       Autobiografijų autoriams būdinga manipuliuoti istorija siekiant pavaizduoti gerąsias savo ar šiaip visuomenei patrauklias savybes – nuoširdumą ir atvirumą, pilietiškumą, poetiškumą ir pan. Autiobiografija siekiama atstatyti žmogišką teisingumą žemėje, atskleisti savo tikrąjį veidą (J. Keliuočio „Mano autobiografija“), apkaltinti ir nuteisti kaltuosius bei išaukštinti herojus (maršalo G. Žukovo prisiminimai apie II pasaulinį karą). Autobiografija yra paskutinis asmeninis teismas, kurį pavienis asmuo vykdo kaltindamas savo šalį (L. Šepečio „Neprarastoji karta“) ar net visą pasaulį (M. Gorbačiovo prisiminimai). Šio asmeninio teismo verdiktai gali būti įvairūs: pasmerkti visiškai, iš dalies arba išaukštinti nuostabiausią iš visų galimų pasaulių.

       Auto-bio-grafijoje, kaip pastebi V. Podoroga, atsispindi gebėjimas kritiškai žvelgti į save (auto-), gyvenimo procesas, varžomi geismai ir kontraversiški pasiekimai (bio-) bei paplitęs rašymo, argumentavimo, faktų atrinkimo ir jų minėjimo stilius (grafe-). Bet kokiu atveju, nežiūrint visų autobiografijoms būdingų manipuliacinių užgaidų, į jas įsipina ir autoriaus gyvenimas, ir epocha, susilieja širdis, protas ir diskursyvi disciplina.

       Biografijai artimas žanras yra dienoraščiai. Jie taip pat yra manipuliaciniai ir dar labiau paklūsta laiko ideologijai. Prisiminkime J. Goebbelso dienoraščius (kasdienius užrašus), kurie yra ne tik istorinis nacizmo liudijimas, pirmiausiai tai yra Goebbelso asmeninis etnografinis kasdienybės tyrimas. Tačiau šie stebėjimai ir įžvalgos yra užrašyti propagandiniu stiliumi, kuris iki šiol manipuliuoja skaitytojo nuomone. Tai – tikrovės liudijimų apmąstymai, kuriais siekiama skaitytoją paversti fašizmo sąjungininku. Šiuose dienoraščiuose rasime šviesiai vaizduojamus Goebbelsą ir fiurerį, nacistinių suktybių pasmerkimą, filosofinius bei politinius apmąstymus.

       Šiandien pasirodantys dienoraščiai taip pat pretenduoja veikti viešumą, asmeniniu – tariamu ar tikru – pavyzdžiu mokyti nueinančias ir ateinančias kartas. Viešumai rašytuose (E. Mieželaičio, R. Ozolo ir kt.) dienoraščiuose dar rasime naivaus principingumo, ištikimybės idealams liudijimus, kasdienius pamokymai tautai.

       XX a. pabaigoje paplitęs gyvenimo aprašymas (CV) išstūmė biografiją, o su ja – epistoliarinį atsiminimų žanrą, dienoraščius ir pagaliau jų rezultatą – autobiografiją. CV naikina rašymo stilių kaip tokį, pakeisdamas jį klasifikuotu protokolu. Curriculum vitae paplitimas rodo naujuosius visuomenės poreikius: filosofinės kasdienybės sentencijos arba milžiniškos narcizinės, ideologinės autobiografijos, kuriose suvedamos sąskaitos su istorija, tapo beveik nebereikalingos. „Beveik“, nes šiandien vis dar lūkuriuojama išreklamuotos Lietuvos prezidento, ekspremjero M. Brazausko autobiografijos.

       Curriculum Vitae nesidomi nei jūsų orumu, nei garbingumu, nevertina jūsų ryžto ar narsumo, nesmerkia jūsų bailumo ir cinizmo. CV skatina daryti tik apibrėžtus, viešąsias normas atitinkančius, rinkos vertinamus, klasifikuojamus poelgius. Kurti biografiją – vadinasi, keliauti, kovoti, lipti į barikadas. Rašyti autobiografiją – vadinasi, pasakoti apie būtus ir nebūtus žygdarbius. Plėsti gyvenimą kaip Curriculum Vitae – vadinasi, kopti karjeros laiptais, o rašyti CV – vadinasi, pažymėti visus karjerai reikšmingus įvykius.

       Šiandien gyvenimo aprašymą papildo „kompetencijų portfelio“ žanras. Jis, kaip ir CV, yra skirtas ne atminimams, o rinkai. Rinka neturi atsiminimų, jai rūpi tik paklausa ir pasiūla. Selektyvia atmintimi disponuoja ideologai, platesne – ideologijų kritikai ir idėjų istorikai. CV yra profesinė prekinė asmens išvaizda, o kompetencijų portfelis yra tarsi reflektyvi reklama, vaizdingai paaiškinanti prekės turinį. CV imituoja žmogaus paklusimą visuomenės viešajai drausmei ir vertybėms, o kompetencijų portfelis įsismelkia į žmogaus širdį ir bando suvaldyti jo jausmus.

       Šiandien paplito ir kalendorinių pastabų anti-žanras. Jis, kaip ir CV, griauna stilių, naikina dialogą, išstumia sentimentalius, pseudofilosofinius dienoraščius. Nebėra kada svarstyti apie dienos prasmes, galvoti apie praeitį ir manipuliuoti skaitytojų dėmesiu. Rinka turi tik ateitį, ateičiai yra skirtos ir kalendorinės instrukcijos sau pačiam. Bet ar tai ta pati ateitis, apie kurią kalbėjo didieji rašytojai, pavyzdžiui, Dantė ar J. L. Borgesas? Kalendorinė ateitis – tai projektiniai planai, kuriuose neliko vietos svajonėms ir viltims. Juos pakeitė tikslingai pamatuotos galimybės. Kalendoriaus žmonės projektuoja veiklas, o ne galvoja apie svajojamą ateitį. Projektinės veiklos paklūsta socialiniams poreikiams, o ne asmeniniams idealams. Projektininkas, kalendorinis žmogus, kaip ir biržos žaidėjas, sudaro ateities sandorius, perka ir parduoda būsimus derlius. Kalendoriaus žmonės atkartoja biržos ritmą ir todėl gali įsismelkti į pačią prekinių sandorių šerdį. Tiesa, antropologinių dienoraščių (Anthropologic Diary) metodas vis dar yra reikšmingas tyrinėjimo būdas. Bet tai tik instrumentas,o ne gyvenimo būdo dalis, ne savęs orientavimo priemonė.

       Kalendoriniam mąstymui svarbūs yra tik būsimi įvykiai, jų grafikas. Kalendoriaus žmonės laiką išskleidžia mažiausiai pusę metų į priekį, o veiklesnieji – metus ir dar daugiau. Pastabos kalendoriaus knygelėje sankcionuoja kūno judesius, gyvenimo trajektorijas ir ritmą. Projektinės veiklos griauna romantinę ateitį, tačiau tenkina socialinius poreikius, kultūrinius lūkesčius, jos suderintos su įvairiausiomis institucijomis ir parašytos pasitelkus dominuojančius diskursus bei populiarius raktažodžius. Tačiau nuo to momento, kai yra užfiksuojamos asmeniniame tvarkaraštyje, tos veiklos virsta auto-drausmės, savęs disciplinavimo forma. Asmuo, susiliedamas su projektinių ženklų judėjimo tvarka, laipsniškai naikina savo vilčių ateitį, bet taip garantuoja savo socialinį kultūrinį statusą.

       Daugelis projektinių asmenų pabrėžia, kad veiksmas, kuris nėra pažymėtas jų kalendoriuje, jiems iš viso neegzistuoja. Jei norite pakliūti į kieno nors aplinką, tapti įdomus, reikšmingas (nekalbėkime apie žavėjimą, gundymą – tai ne kalendoriniai, ne projektiniai žodžiai!) – jūs privalote tapti rašytinių, atseit asmeninių, planų dalimi. Jokių netikėtų vizitų, nelauktų svečių, jokio kierkegaardiško Arba-Arba! Egzistencinėms kančioms neliko vietos, tai praeities dienoraščių ir sentimentalių prisiminimų reikalas. Kalendorius numato tik vieną praeities atitikmenį, tokį pat sausą kaip ir auto-įsakymas – tai CV. Didžiausias egzistencinis pėdsakas, kurį jūs įgysite, yra jūsų kompetencijų bei dalyvavimo liudijimų portfelis. Pageidautina – elektronine forma.

       Mirštant biografijai kalendorinė prievarta tampa vis įtaigesnė. Suplanuoti įvykiai kybo virš galvos tarsi asmenį šantažuojantis Damoklo kardas. Kalendorinių reikalavimų išpildymo instrumentas ir nuolatinio spaudimo priemonė yra mobilusis telefono ryšys. Kalendoriaus galia grindžiama pasitikėjimo, draugiškumo perversija: jei mes esame kolegos ar draugai – vadinasi, abu privalome paklusti projektinių veiklų šantažui.

       Pasipriešinti šiai drausmei – tai reiškia kurti biografiją, rekonstruoti ateities horizontą ir taip pažeisti kalendorinį mąstymą. Tačiau nemanykite, kad, išmetę kalendorių, juo atsikratysite. Jis ir toliau laikys užgrobęs jūsų mąstymą, tik ne taip tobulai. Nevykdyti jo paliepimų bus sunku, nes jūsų el. paštas ir mobilusis telefonas nedelsiant primins jūsų veiklas. Neveiklumas bus suvokiamas kaip jūsų asmenybės deformacija, anamorfozė, todėl bus stengiamasi jums padėti, spausti. Tačiau nereguliarumas, nepastovumas, žavėjimasis, svajojimas, taisyklių ignoravimas, gyvenimo režimo, ritmikos, judėjimo trajektorijų kaita, pažeidžianti normas kūryba – tai puikūs pasipriešinimo būdai. Jų tikslas – anaiptol ne sunaikinti projektines veiklas, o išsaugoti neišmatuojamą ateities horizontą ir biografinius, CV neaprėpiamus idealus.

       2006-07-28

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

        Organizuotos kaimo darbuotojų, kolūkiečių kelionės į Vilniaus Operos ir baleto teatrą šiandien jau nebėra vien pašaipos objektas. Istorija apie melžėjas, žiūrinčias P. Čaikovskio „Spragtuką“, šiandien nebėra vien anekdotas, bet ir regioninę kultūros politiką rimtai svarstyti skatinanti metafora. Šiandien galime stebėti plačią kultūros politikos sprendimų skalę, kuri aprėpia valstybinę politiką ir laisvą kūrybinių industrijų rinką, globalizmo ir lokalizmo, centro ir periferijos, miesto ir kaimo problematiką. Kultūros politikos formavimas tampa ne tik įgaliotų institucijų, bet ir pilietinės saviraiškos, bendruomenių iniciatyvų bei komercinių ir nekomercinių kultūros organizacijų reikalu. Todėl palaipsniui formuojama ne tik ministerijos ir jos satelitų lygmens, bet ir vietos kultūros kūrimo ir vartojimo politika. Be to, vis dažniau tenka susidurti su vis platesnėmis piliečių, „visuomenininkų“ iniciatyvomis: ginant viešąsias erdves, inicijuojant alternatyvius kultūros renginius, kuriant naujus projektus, sprendžiant kultūros segregacijos problemas. Gimstantis konfliktinis kultūros procesas skatina savaip šią sferą aiškinti tiek politinei kairei, tiek ir dešinei. Ko gero, įdomiausios yra kultūrinio liberalizmo srovės atstovų ir naujosios kairės ideologų formuojamos nuostatos. Naujosios kairės priedermė, tiek, kiek ji yra susijusi su šiuolaikinių Vakarų marksizmu, su po A. Gramsci plėtojama kultūros kritika, yra demaskuoti įvairiausias kultūrinės hegemonijos, segregacijos, propagandos ir eksploatacijos formas, skatinti savitą kritinį mąstymą, užtikrinti modernizacijai būtiną kultūrinių procesų įvairovę. Kultūra yra ne tik būdas žmogiškumui skatinti, ne tik pasaulį ir gyvenimą daryti prasmingesnį, bet ir gamybos bei eksploatacijos priemonė. Kai kurios kultūrinės veiklos formos pateisina žmonių išnaudojimą.

       Kultūrinė hegemonija užtikrina kolonijinį, neokolonijinį, klasinį arba tautinį mąstymą ir valdymą. Hegemoninė kultūra tvirtina, kad tik kai kurie ideologiškai ar tautiškai patikimi poetai ir rašytojai yra verti dėmesio, kad tik tam tikrų šalių atstovų sukurti meniniai kūriniai yra verti išsaugoti, tik tam tikros interpretacijos yra cituotinos ir vertintinos. Klasikiniu kolonijinės kultūrinės hegemonijos pavyzdžiu yra laikoma Didžiosios Britanijos politika Indijoje XIX amžiuje, kai W. Shakespearo studijos buvo laikomos gerokai prasmingesnėmis nei hinduistinės Vedų interpretacijos. Tokia Britanijos politika užtikrino, kad patys Indijos intelektualai, siekdami karjeros, populiarino Anglijos kultūrą ir taip pateisino ekonominę Britanijos ekspansiją, gamtiškų ir žmoniškų išteklių išnaudojimą. Šio tipo kolonializmo analogas Lietuvoje yra buvusi sovietinė kultūra, kuri užtikrino ne Rusijos, o socialistinės ekonominės-politinės sistemos hegemoniją. Tačiau kultūrinis dominavimas gali būti ir nacionalinis, ir net klaninis, kai vietiniai valdininkai ir verslininkai yra suinteresuoti išsaugoti savo įtaką, rinkas ir todėl paverčia pigią nacionalistinę kūrybą kultūrine norma, ją atskiria nuo pasaulio kultūrinių sąveikų, izoliuoja, privilegijuoja. Tokią politiką vykdantys kultūros ir švietimo skyriai pateisina ir pratęsia esamą socialinę – ekonominę santvarką, turimas privilegijas ir garantijas, taip įklimpdami į vietines nomenklatūrines ir valstybinės ideologijos peripetijas. Tačiau ne visa kultūra yra klasinio ar klaninio pobūdžio. Egzistuoja daugelis kultūrinių tradicijų, kurie neturi vienareikšmės klasinės ar klaninės prigimties, be to, ir šiuolaikinė meninė kūryba nebūtinai yra inspiruojama dominuojančių prekinių santykių. Kairiosios kultūros politikos požiūriu tai reiškia būtinybę užtikrinti kultūrinių išteklių ir veiklų įvairovę: tarptautinių, tautinių, tradicinių, nekomercinio ir komercinio meno. Tokia politika galėtų būti suinteresuoti ir nuosaikūs liberalai, kurie siekia suvaržyti valstybines ir kitas kultūrines monopolijas ir taip skatinti kūrybinių industrijų rinką.

       Kultūrinė propaganda yra kultūros hegemonijos dalis. Sistemingą kultūrinio įtikinėjimo politiką vykdo valstybės ir partijų kontroliuojamos kultūrinės industrijos. Lietuvoje nuolatos painiojamos kultūrinių industrijų ir kūrybinių industrijų sampratos, lygiai kaip labai sunkiai yra skiriama valstybės užtikrinama kultūros gamyba ir laisvosios rinkos skatinama kultūrinė veikla. Tradiciškai kultūros industrijomis yra vadinama visa, kas atitinka dominuojančią ideologiją, kurią dažniausiai išreiškia valstybės politika. Kultūrinės industrijos remiasi valstybinių institucijų ar jų satelitų įtaka muziejų, bibliotekų, mokyklų, apskričių, miestų, rajonų, seniūnijų kultūrų skyrių veiklai. Taip valstybė užtikrina kultūrinius socialinės-ekonominės santvarkos pagrindus, garantuoja kontroliuojamą prasmių lauką, kultūrinės produkcijos kūrimą bei gamybą.

       Kultūros industrijos nėra vien neigiamas dalykas: jos ne tik pateisina egzistuojančią santvarką, hierarchijas ir išnaudojimo formas, bet ir užtikrina modernizaciją, pažangą, garantuoja tam tikrą civilizacijos ir komunikacijos lygį visuose socialiniuose sluoksniuose. Manau, T. Adorno ir M. Horkheimeris paskatino nereikalingas fobijas dėl kultūros industrijų, populiariosios kultūros ir propagandos sąsajų. Neveltui U. Eco ironiškai juos įvardijo apokaliptikais. Priešingai, kūrybinės industrijos yra susijusios su laisvąja rinka. Tai nereiškia, kad kūrybinės industrijos remiasi vien komerciniais menais. Ne mažiau svarbūs yra ir nekomercinio meno eksperimentai, kur kuriamos naujos idėjos, planuojami ir eksperimentuojami nauji proveržiai, lavinami kūrybiniai gebėjimai – visa tai, kuo vėliau galėtų pasinaudoti komercinės kūrybinės industrijos. Svarbu, kad šios nekomercinės kūrybinės industrijos nevirstų propagandinėmis, ideologiškai ribotomis meninės raiškos formomis. Todėl aštri diskusija tarp kultūros industrijų, kurioms dažniausiai atstovauja Kultūros ministerija, ir nekomercinių kūrybinių industrijų, kurioms reikalinga nuolatinė fondų, verslininkų, projektinė parama, – yra neišvengiama. Pavyzdys yra prieš keletą metų vykusi aštri Kultūros ministerijos, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro polemika apie ŠMC veiklos reikšmingumą.

       Kultūrinė segregacija yra susijusi su vertikalių ir horizontalių kultūrinės atskirties formų pateisinimu. Vertikalios dažniausiai yra siejamos su elitinio meno ir masių meno supriešinimu. Neretai masių menas yra siejamas su išnaudojimo pateisinimu. T. Adorno, E. Fromas yra pastebėję, kad pigi radijo ir televizijos kultūra turi užtikrinti poilsį po darbo, padėti atstatyti jėgas ir nekvaršinti galvos sudėtingais vardais, prasmėmis. Komercinėms kūrybinėms industrijoms, kurios siekia patenkinti išnaudojamų nuvargusių piliečių elementariausius poilsio poreikius, kuo kvailiau – tuo geriau. Apie jokį baletą kaimui čia nekalbama, net jei kaimo industrijos šiandien būtų susijusios su europinio masto kaimo turizmu, sudėtingomis, kompiuterizuotomis daržovių, galvijų auginimo technologijomis, medžio perdirbimo įmonėmis ar tarptautinėmis žemės ūkio technikos remonto stotimis. Būtent tokia kvailėjimo kryptimi, mano įsitikinimu, pasuko Lietuvos komerciniai kanalai, puikiausiai tarnaujantys eksploatacinio kapitalizmo poreikiams. Kvailėjimo televizija yra geriausias būdas sukuri „durnių laimės salą“, apie kurią rašė N. Nosovas knygoje „Nežiniukas mėnulyje“.

       Regionuose galima matyti dvejopą kultūros raidos procesą. Vienas jų yra susijęs su gilėjančia kultūrinio kvailinimo politika ir su horizontaliomis kultūrinės segregacijos formomis – miestų, miestelių ir kaimų atskyrimu nuo didžiojo kultūros proceso. Kita vertus, apskričių ir rajonų kultūros centrams paliekama gilesnės saviraiškos galimybė. ES skatina pirmiausiai pasienio – Lietuvos–Lenkijos, Lietuvos–Latvijos regionų bendradarbiavimą, čia išsiskiria Alytaus miesto ir rajono kultūros skyrių veikla. Kita pozityvi tendencija: organizuoti išskirtinius, tam tikrą Lietuvos kultūros vartotojų segmentą tenkinančius renginius. Pažymėtini yra, pavyzdžiui, Varnių „Bliuzo naktys“, Zarasų „Mėnuo Juodaragis“, Visagino Kantri festivalis. Panašia, visą Lietuvą konsoliduojančia veikla, pasižymi mažesni ir didesni Lietuvos miestai. Prisimintinas Rokiškio „Teatrų festivalis“, Alytuje rengiamas Japonijos menų festivalis, Panevėžyje vykę stiklo keramikos simpoziumai, Šiauliuose – postmodernūs „Fluxus“, „Enter“ projektai. Kiekvienas miestas ir miestelis taip pat siekia kurti savo metines šventes ir čia rasti savo veidą. Pagaliau dar viena veiklos kryptis – kurti popkultūrinę infrastruktūrą, dauginant poilsio klubų ir pramoginių arenų bei salių kiekį. Deja, ši veikla dažniausiai susilieja su kvailinančių „laimės salų“ politika ar su banalia menine saviveikla.

       Išliekanti vulgarioji regioninė kultūra įkūnija visas negatyvias rusiško kolonializmo, banalaus nacionalizmo, pigiausios Vakarų popkultūros tendencijas. O šių negatyvių procesų įgyvendintojais, subjektais tampa kultūros politiką savivaldybėse kuruojantys asmenys ir skyriai. Manau, kad tokio kultūrinio kvailinimo mažinimu turėtų būti suinteresuoti tiek liberalai, tiek ir Naujosios kairės atstovai (žinoma, ir kitos politinės srovės).

       2007-08-31