Identiški dvyniai Kelly ir Kyle Phelpsai augo Indianos valstijos Niukastlo mieste ir dalijosi viskuo – lova, klase, muzikos ritmais ir autopramonės miesto rutina. Abu broliai puikiai atsimena, kaip kiekvieną rytą, tiksliai kaip laikrodis, jų tėvas apsiaudavo darbinius batus, pasiimdavo aptriušusią pietų dėžutę ir traukdavo į savo darbo vietą prie automobilių surinkimo linijos.
Jo darbas vaikams buvo savotiška mįslė. Po aštuonių valandų tėvas grįždavo ir visada prisėsdavo ant laiptelių nusiauti tepaluotų batų. Vaikai iš jų padų krapštydavo metalo drožles, ir tai buvo smagu. Nuo tėvo rūbų sklidęs mašinų alyvos kvapas ir šiandien sukelia prisiminimus apie tuos laikus.
Kiti Phelpsų šeimos nariai, kaip ir daugelis kaimynų bei draugų, irgi kartodavo tą patį ritualą. Dešimtmečiais tai buvo saugus ir gerai apmokamas darbas. Gamykla buvo miesto širdis ir beveik visi miesto gyventojai vienu ar kitu būdu buvo su ja susiję. Tačiau automobilių pramonė smuko, o kartu su tuo prasidėjo atleidimai ir gamybos mažinimas. Tuo metu broliai jau buvo apsisprendę tapti menininkais.
Dabar jiems po 40-imt ir jie vis dar dirba kartu. Savo kūryba jie bando suteikti žmogišką veidą sausai statistikai apie atleistuosius dėl gamybos mažinimo, gamybos perkėlimo, automatizacijos ar tiesiog sunkių laikų. Jų sieniniai reljefai vaizduoja nelengvą darbo žmonių, vyrų ir moterų gyvenimą pasiekus dugną, bet nepraradus vilties.
Žmonių figūras broliai lipdo iš molio, o foną konstruoja iš atliekų, rastų apleistų gamyklų teritorijose – dantračių, įrankių ir aprūdijusio metalo, vis dar skleidžiančio dūmų ir tepalo kvapą. Nors broliai nėra religingi, tačiau jų kūriniai kiek primena altorius, stacijas ar šventyklas ir dažnai susilieja su bibliniais įvaizdžiais. „Taip mes pagerbiame darbininkų klasės atstovus“, – sako Kyle. Idėjos jų kūriniams surinktos lankantis šimtuose uždarytų fabrikų, profsąjungų salių ir smulkių barų.
Kelly ir Kyle darbai ant baltų galerijų sienų gali atrodyti kiek keistai, bet ne ką mažiau keistas buvo dviejų gamyklos darbininko vaikų noras užsiimti menu, o ne verslu. Tačiau broliai tvirtina, kad jie niekada nedarė to, ko iš jų buvo tikimasi. Jie buvo stambūs, kieti vyrukai, kurie nežaidė amerikietiško futbolo, buvo juodaodžiai, klausantys pankroko, bet kartu galintys švelniai valdyti pačius ploniausius teptukus.
Mokydamiesi jie stengėsi lankyti visas įmanomas meno klases. Baigę universitetą grįžo namo ir įsidarbino gamykloje, kur staklėmis pjovė krumplius krumpliaračiams. „Tai buvo sunki patirtis – aplink tamsu, karšta, viskas limpa, kurtinantys garsai. Po kiek laiko pradedi susilieti su mechanizmo ritmais, vėliau susilieji su mašina, o dar vėliau ir pats tampi mašina“. Ši dehumanizacijos patirtis ir šiandien jaučiama jų darbuose.
Devyniasdešimtųjų metų pabaigoje broliai peržengė gamyklinę tematiką ir atkreipė dėmesį į kitus „nematomus“ žmones – benamį veteraną, viešbučio kambarių tvarkytoją, viešų tualetų valytoją ar imigrantą darbininką, kuris skina braškes ir pomidorus, o pasibaigus sezonui kažkur dingsta.
Kai tik pasitaiko proga, menininkai stengiasi parodyti savo darbus profsąjungų renginiuose ir kitose viešose vietose, kad juos pamatytų ir žmonės, kurie paprastai nesilanko muziejuose ar galerijose.
Parengė RB
2014 m. sausis
