II. PASIPRIEŠINIMAS

     Mes neprivalome taip gyventi

     Kai kurios socialinės konvencijos, tokios, kaip privati nuosavybė, sukuria galios ir išteklių prieinamumo disbalansą. Kitos – ne. Yra būdų patenkinti savo poreikius be pirkimo ir pardavimo. Yra būdų būti susietais su kitais nesistengiant iš jų pasipelnyti.

 

 

 

     Dabar sunku patikėti, kad kapitalizmas yra kolonizavęs beveik visas mūsų gyvenimo sritis. Tačiau vis dar yra begalė pavyzdžių, kaip galima veikti kitaip. Kalbant apie gamybos sritį, pagalvok apie klėčių statymo renginius, kur susirinkusios bendruomenės per dieną pastato struktūras, kurių statybos kitu atveju užtruktų mėnesius; arba atviro kodo programos – jos kuriamos ir kolektyviai tobulinamos visų, kas jas naudoja. Kalbant apie platinimo sritį, pagalvok apie ne tik knygas galinčias kaupti bibliotekas, ar failų dalinimąsi, kai tie, kuriems reikia failo, patys palaiko jo cirkuliaciją. Kalbant apie santykius, pagalvok apie draugystę ir sveikus šeimyninius ryšius, kai kiekvienas rūpinasi visų kitų gerove, ar vakarėlius ir festivalius, kai nepažįstamieji mėgaujasi vieni kitų dalyvavimu.

     Nė vienas iš šių modelių neskatina savanaudiškumo ir neatmeta asmeninių pastangų. Visi jie neigia trūkumo sąvoka pagrįstas nuomones: kuo daugiau žmonių prisideda, tuo daugiau naudos visiems. Turi būti būdų praplėsti šias formas į kitas gyvenimo sferas.

     Žinoma, mintis pakeisti visą visuomenę yra gąsdinanti. Iš dabartinio taško negalime įsivaizduoti, kaip atrodys rezultatas. Bet galime pradėti.

     Privačios nuosavybės panaikinimas, be abejo, meta iššūkių ir turi trūkumų, tačiau jie vargiai gali pranokti globalaus kapitalizmo pasekmes. Visi girdėjome apie tariamą bendro turto tragediją – idėją, esą negalima pasitikėti žmonėmis, jog jie rūpinsis ištekliais, už kuriuos visi atsakingi vienodai. Tame yra krislelis tiesos, tačiau tikroji tragedija yra ta, kad bendrasis turtas buvo privatizuotas, kad žmonės nesugebėjo jo apginti nuo tų, kurie jį pasigrobė. Jei norime atsikratyti kapitalizmo, turime išmokti apsiginti nuo tų, kurie nori mus priversti priimti privačios nuosavybės tragediją.

     Iš mūsų buvo atimta tokia didelė pasaulio dalis, kad būtume labai pasimetę, jei staiga ją atgautume. Galime nutuokti, ką tai reikštų, prisimindami neseniai vykusius sukilimus, kurių metu žmonės sukūrė autonomiškas zonas anapus kapitalizmo: Oaksakoje 2006-aisiais, Atėnuose 2008-aisiais, Kaire 2011-aisiais. Erdvių perėmimo ir paskirties pakeitimo, spontaniško bendro veiksmo gyvumas turi labai mažai ką bendra su kasdieniu gyvenimu kapitalistinėje visuomenėje. Kapitalizmo griovimas reiškia ne tik materialinių gėrybių dalinimąsi, bet ir vienas kito bei pačių savęs naują atradimą – visiškai kitokio buvimo pasaulyje būdo pasirinkimą.

Kapitalizmas juda katastrofos link

     Kad ir kokie stabilūs atrodytų reikalai kai kuriose pasaulio vietose, mes įžengiame į naują krizės ir neužtikrintumo erą.

     Kapitalizmas dar niekada nebuvo toks viską smelkiantis kaip šiandien. Praėjusi karta patyrė susvetimėjimą, kentėdama nuo neatitikimo tarp jų gamybinių vaidmenų ir tapatumo jausmo; dabartinė karta apibrėžiama per tapatinimąsi su ekonominiais vaidmenimis, kurie skverbiasi į kiekvieną gyvenimo sritį. Tačiau savo triumfo momentu kapitalizmas yra trapesnis nei bet kada anksčiau.

     Visos XX-ojo amžiaus taikos sutartys nebegalioja. Aukštesni atlyginimai, kuriuos H. Fordas pasiūlė darbuotojams, dingo kartu su pačiais darbais; profsąjungos pralaimėjo globalizacijai; socialistinės rytų Europos tautos perėjo prie laisvos rinkos kapitalizmo, o Vakarų socialinės demokratijos yra griaunamos. Tačiau visi kompromisai nebuvo tiesiog konfrontacijos vengimas – jie taip pat pasitarnavo kapitalizmo plėtrai. Fordo atlyginimų padidinimai paskatino darbuotojus pirkti prekes ir palaikyti piramidinės schemos augimą; profsąjungos nuo kapitalistų skurdinimo apsaugojo vartotojų klasę. Dabar, kai kapitalistai apleido savo buvusias integracijos ir savęs reprodukcijos formas, ateitis yra atvira pasiėmimui. Senosios alternatyvos buvo diskredituotos, tačiau į priekį turi žengti naujos revoliucinės idėjos.

     Kapitalizmas paremtas begaliniu pelno kaupimu, tačiau šis pelnas turi iš kur nors atsirasti. Kai išgręži dirbančiuosius, pelningumas krenta ir rinka sustoja. Iki šiol šią problemą buvo įmanoma išspręsti nuolat randant naujų išteklių ir populiacijų. Dabar kapitalizmas paplitęs po visą pasaulį ir jungia visus, todėl bet kuri krizė virsta išties globalia. Tuo pačiu, pramoninė gamyba pasiekia savo ekologines ribas, o technologinis progresas daro didelę darbo jėgos dalį nebereikalinga ir sukuria vis labiau nerimstančią perteklinę populiaciją.

     Kapitalizmas balansavo ant krizės ribos jau dešimtmečius. Kredito suteikimas vis platesniam ir platesniam išnaudojamųjų ratui buvo būdas dirbantiesiems skurstant išlaikyti vartojimą. Investuotojai perkėlė savo turtą į finansų rinkas, tikėdamiesi pasipelnyti iš spekuliacijos, nes materiali gamyba jau pasiekė savo ribas. Didžioji dalis naujovių buvo nukreiptos į nematerialias rinkas: informacija, ženklinimas, socialiniai tinklai. Visai tai tik pavėlino atpildo dieną.

     Finansinis 2008-ųjų kritimas buvo ne atsitiktinumas, o to, kas dar laukia, ženklas. Nebegalima laukti, kol reikalai sugrįš į savo normalias vėžes. Kita krizės fazė galbūt nepasieks JAV dar metus ar dešimtmečius, tačiau ji jau keliauja. Kapitalistinė ekonomika jau vos gali pasiūlyti žmonėms padorius darbus, ką kalbėti apie prasmingus gyvenimus; net matuojant jos pačios materialistiniais matais – ji neveikia.

     Ne atsitiktinumas ir tai, kad dabar skaitai šią knygą. Tiek, kiek ekonomika yra konkreti mūsų visuomenės vertybių ir hierarchijų išraiška, tiek finansų krizė reiškia pasitikėjimo pačia sistema krizę. Turi kilti nauja neramumų banga.

     Maišaties periodais žmonės iš naujo įvertina savo įsitikinimus ir vertybes. Žinoma, negalime iš anksto žinoti, kokie bus rezultatai; net jei kapitalizmas grius, tai, kas seks po to, gali būti net blogiau. Dabar ypač svarbu parodyti gerus pasipriešinimo ir kapitalizmo alternatyvų pavyzdžius. Socialinių neramumų metu žmonių nuomonės apie tai, kas yra įmanoma, gali kisti labai greitai, tačiau tai, kas jiems yra siektina, keičiasi lėčiau. Tai paaiškina, kodėl sukilimai iš apačios dažnai iškelia daug mažiau radikalius reikalavimus nei pačios pasipriešinimo formos: užtrunka ilgai, kol mūsų vaizduotė pasiveja realybę.

     Jei dabar ten, kur tu gyveni, tylu, tai nereiškia, kad taip bus visada. Pagalvok apie horizonte laukiančius sukilimus: kai jie įvyks, ką norėtum būti padaręs iš anksto? Kaip gali padidinti tikimybę, kad jie įvyks geriausiu būdu?

     Mes nesiūlome vienintelio kelio iš kapitalizmo, tačiau tikime, kad mūsų kelias patraukliausias. Nesiūlome korporacinio feodalizmo, etninių karų, koncentracijos stovyklų, ekologinės griūties, globalaus bado ar branduolinio karo. Keli įnirtingo socialinio konflikto dešimtmečiai yra niekas, palyginus su katastrofomis, kurios mūsų laukia, jei nesiimsime iniciatyvos. Pasaulis keisis neišvengiamai, ir tai mums spręsti, ar šie pokyčiai bus į gera, ar į bloga.

     Mes neprekiaujame utopija. Mes tiesiog norime pasimokyti iš praktikų, kurios pastarąjį milijoną metų išlaikė mūsų rūšį sveika ekosistemos dalimi, tikėdamiesi, kad taip pavyks išgyventi dar bent kelis tūkstantmečius. Šis kuklus siekis verčia mus tiesiogiai priešintis esamai socialinei tvarkai.

     Tarpinės priemonės mūsų neišgelbės

     Kas galėtų padaryti galą rinkos tironijai? Mes neturime lengvų atsakymų, bet esame įsitikinę, kad tai – svarbus klausimas. Tarpinės priemonės yra viliojančios, nes atrodo labiau įmanomos nei struktūriniai pokyčiai; tiesą sakant, būtų lengviau išvis sugriauti kapitalizmą nei pakeisti jo pasekmes paliekant priežastis. Kad pradėtume, turime atskirti kai kuriuos metodus, kurie neveikia, o tada pasiūlyti hipotezes apie tuos, kurie galėtų veikti.

     Labdara neišspręs kapitalizmo keliamų problemų; to nepadarys ir savanoriškas darbas ar į vieną problemą nukreiptos kampanijos. Galėtume praleisti visą gyvenimą gydydami simptomus vieną po kito, bet taip ir nepriartėdami prie vaistų suradimo.

     Kapitalizmo nudažymas „žaliai“ nepadarys jo ekologiškai stabilaus. Mūsų vartojimo apribojimai taip pat nepadės. Kai ekonomika atlygina destruktyvų elgesį, savanoriškas apribojimų prisiėmimas tik reiškią galios atidavimą mažiau skrupulingiems konkurentams. Taip pat, kol tokie paskatinimai išlieka, tik pati autokratiškiausia valdžia galėtų užkirsti kelią žmonėms elgtis pagal juos. Ekologinė griūtis ar ekologinis fašizmas – turi būti kitas pasirinkimas.

     Profsąjungos nuo kapitalizmo mūsų neišgelbės. Kai korporacijos kada panorėjusios gali perkelti darbovietes iš vieno pasaulio galo į kitą, neefektyvu priešintis pavieniuose darbuose ar net pavienėse šalyse. Net jei galėtume apginti kurios nors pramonės šakos darbuotojų teises, tai tik suteiktų jiems pranašumą ginantis nuo kitų išnaudojamųjų ir pašalintųjų; mums reikia struktūrų, kurios ardytų pačią piramidę, o ne tik gintų specifinių grupių jų viduje interesus.

     Naujos technologijos nepakeis kapitalizmo. Failų dalinimasis, nemokama programinė įranga ir socialiniai tinklai nekeičia pamatinės materialinės nelygybės. Kol ekonomika valdo mūsų gyvenimus, interaktyvūs formatai tik sklandžiau mus į ją integruoja. Nėra būdo pabėgti nuo kapitalizmo individualiai; nėra jokios išorės, į kurią būtų galima pasitraukti. Nusikaltimai gali pasiūlyti išnaudojamiesiems ir pašalintiesiems pranašumą, tačiau jie neveda anapus sistemos logikos; sėkmingi hakeriai ir vagišiai dažnai galiausiai įsidarbina apsaugos korporacijose arba FTB.

     Kol jie neatsigręžia į patį kapitalizmą, tapatybę paremti išsilaisvinimo judėjimai nepribaigs neteisingumo ir nelygybės. Buvimas išnaudojamu tokių pačių kaip tu vargiai kuo skiriasi nuo buvimo išnaudojamu kitokių nei tu. Net jei visi kapitalizme turėtume vienodas galimybes – net jei dominavimas ir išnaudojimas galėtų būti paskirstyti be sąsajų su rase, lytimi ar bet kokia kita išnaudojimo ašimi – kapitalizmas vis dar būtų išnaudotojiškas.

     Vyriausybės reformos neišgydys kapitalizmo. Jos gali trumpam sulaikyti pasekmes, bet nuosavybę valdanti klasė visada turi pranašumą, kai prieinama prie valstybės struktūros panaudojimo. Net jei antikapitalistai perimtų ar sukurtų naują valdžią, daugiausia, ką jie galėtų padaryti, tai kontroliuoti kapitalą ir taip tapti nauja kapitalistų klase. Komunistai tai jau padarė XX-ame amžiuje ir rezultatai buvo katastrofiški. Geriausiu atveju vyriausybiniai sprendimai galėtų siekti idealo, kad visi dalintųsi kapitalo kontrole per valstybės aparatą; tačiau net jei tai būtų įmanoma, tai būtų naujos rūšies pragaras: autoritarinė sistema be autoritarų.

     Savivaldos ir „tiesioginės demokratijos“ nepakaks, kad ištrauktų mus iš kapitalizmo. Net be viršininkų ar valdovų kapitalistų institucijos toliau kurs tuos pačius rezultatus, jei nenustosime jų naudoti pagal paskirtį – taip, kaip valstybės aparatas toliau valdo, nors monarcho nebėra. Jei užimsime savo darbovietes, bet toliau jose dirbsime, jei vis dar turėsime savo poreikius tenkinti per ekonomiką, toliau kentėsime nuo to paties atitrūkimo nuo savęs ir aplinkinio pasaulio.

     Net katastrofos įkarštyje nėra garantijų, kad kapitalizmas pats sugrius. Jau daugiau nei pusantro amžiaus marksistai žada, kad kapitalizmas sugrius, kai tik „materialios sąlygos“ bus pakankamai pažengusios; tačiau kiekviena krizė iki šiol tik didino kapitalizmo stabilumą. Kitą kartą, kai jam grės galas, turime išnaudoti galimybę ir įsiterpti su kitokiu būdu gyventi.

     Nėra jokių aplinkkelių – jei norime esminių pokyčių, turime panaikinti privačią kapitalo nuosavybę. Tai ne tik ekonominė ir politinė, bet ir socialinė bei kultūrinė transformacija. Ji negali būti primesta iš viršaus, bet turi būti priimta kritinės masės, pasirengusios gintis.

     Negalime žinoti, ar kapitalizmas žlugs mūsų gyvenimo laikotarpiu, bet žinome, kad jis žlugs. Tuo tarpu galime įdiegti antikapitalizmą viešojoje vaizduotėje kaip opoziciją esamai tvarkai, kad žmonių neišmuštų iš vėžių reformistinės ar reakcingos programos. Mes taip pat galime sudrebinti tikėjimą kapitalistine sistema, parodydami, kad jis nėra nei geriausias, nei vienintelis įmanomas ir net ne stabiliausias ar patikimiausias būdas struktūruoti savo gyvenimus. Kapitalizmas yra kerai – jie gali būti atšaukti.

     Nenustok atnaujinti savo strategijų ir taktikų

     Prisiminkime dar kartą: pramonės revoliucijos pradžioje žmonės ėmė priešintis remdamiesi bendrais gamybiniais vaidmenimis, kūrė profsąjungas darbovietėse ir kalė maištingus ryšius savo kaimynystėse. Po ankstyvojo XX-ojo amžiaus darbo kompromisų, priešakinės pasipriešinimo linijos pasislinko į vartojimo erdvę, nes masiškai gaminamas visuomenės susvetimėjimas paskatino masinius neramumus. Vartotojų rinkoms tapus įvairesnėmis, pasipriešinimas taip pat skilo į subkultūras.

     Šiandien esame padalinti erdviškai, socialiai ir kultūriškai, bet taip pat esame ir labiau susieti nei bet kada anksčiau. Kad ir kokie buvo senųjų pasipriešinimo formų pranašumai, jie pasiekė savo ribas; jie vis dar gali būti naudingi, bet vargiai sukurs kažką nauja. Naująsias formas turėtume vertinti ne pagal senųjų kriterijus, bet pagal tai, kiek efektyviai jos leidžia išnaudoti naujas galimybes.

     Pavyzdžiui, XX-ojo amžiaus pabaigoje atsirado tarptautinis judėjimas, protestuojantis prekybos organizacijų (pvz. Tarptautinis Valiutos Fondas) susirinkimuose. Žinovų, bijančių tiesiai šviesiai sakyti antikapitalizmas, pavadintas „antiglobalistiniu judėjimu“, šis judėjimas mėgino pasipriešinti naujai kapitalistinei reglamentų panaikinimo bangai. Antikapitalistai kritikai teigė, kad toks „šokinėjimas per susirinkimus“ niekuo neprisidėjo prie ilgalaikių vietinių pasipriešinimų; tai tiesa, tačiau kosmopolitizmo ir takumo eroje tarptautinės mobilizacijos išnaudojo savo pranašumui tai, kas ir taip vyko, kol, tuo tarpu, vietinės iniciatyvos turėjo judėti prieš srovę. Tiek, kiek protestai susirinkimuose sutrukdė korporacijoms primesti dirbantiesiems blogesnes sąlygas, tiek jie išpildė vaidmenį, kurio neteko profsąjungos.

     Tas pats galioja ir kritikai, kad subkultūromis grįstas pasipriešinimas apriboja jį iki siaurų socialinių grupių. Dar kartą, tai akivaizdžiai tiesa, tačiau tai nepaaiškina, kodėl pastaruoju metu tokia forma buvo daug efektyvesnė už kitas. Eksplicitiškai antikapitalistinės profsąjungos galbūt dar vaidina svarbu vaidmenį pasipriešinime, tačiau jei žmonės jas atranda per subkultūrinius kanalus ne mažiau nei per darbovietes, turime tai ištirti ir atitinkamai kurti strategijas. Tikslas yra ne grįžti prie senųjų taktikų stiprybių, o įveikti naujųjų silpnybes.

     Panašu, kad JAV gamyba ir vartojimas nebesukuria didžiulių socialinių kūnų, kurių interesai būtų nukreipti anapus kapitalizmo. Priešingai, abi sritys buvo performuotos taip, kad išvis nebesukurtų jokio vientiso socialumo. Tai nebūtinai į bloga: jei norime sugriauti kapitalizmą, geriau tai daryti būtų nesitapatinant su vaidmenimis jo viduje. Tačiau kaip kitaip žmonės gali susivienyti pasipriešinimui?

     Atrodo visai tikėtina, kad sekanti pasipriešinimų banga vyks informacijos plotmėje. Taip, kaip gamyklinė sistema šalia materialių gėrybių sukūrė ištisą socialinę struktūrą, taip naujos socialinės formacijos kuriamos būdų, kuriais gauname žinias. Dabar, kai didžioji žmonių rasės dalis nebedalyvauja gamyboje, pagrindinis dalykas rišantis mus prie socialinės tvarkos yra tai, kaip ji struktūruoja mūsų santykius ir suvokimą apie tai, kas yra įmanoma. Naujosios interaktyvios medijos pasitarnauja, kad nukreiptų perteklinės populiacijos dėmesį į varžymąsi dėl dėmesio kapitalistinių rėmų ribose – šis procesas subtiliai diktuoja, ką galime įsivaizduoti.

     Kova informacijos plotmėje nereiškia tik tinklapių blokavimo, kaip kad darė decentralizuota Anonymous grupė reaguodama į atakas prieš Wikileaks. Ši plotmė tęsiasi toli už interneto ir telefono ribų – iki visų kitų struktūrų, per kurias žmonės kartu konstruoja savo realybės sampratą. Dabar varžomasi dėl kalbų ir struktūrų, per kurias mūsų rūšis priskiria reikšmės: turime sukurti tarp žmonių naujus ryšius, naujus tinklus, per kuriuos gali sklisti informacija ir per kuriuos žmonės gali atsakyti pasauliui aplink juos. Kuo labiau šie tinklai išeis už interneto ribų, tuo labiau tikėtina, kad jie išliks mūsų dispozicijoje.

     Tai gali atrodyti kaip galinių būrių kova: kapitalizmas jau užkariavo visą planetą ir kaunamės paskutinėje tvirtovėje – savo pačių mintyse ir socialiniuose santykiuose. Tačiau kiekviename pasipriešinime kapitalizmas vis iš naujo užklausiamas kaip visuma. Tai ypač galioja dabar, kai naujos organizacijos gali pasklisti beveik akimirksniu. Šiame kontekste pasipriešinimo kibirkštys gali peržengti aktyvizmo ir subkultūrų ribas ir katalizuoti masinius sukilimus.

     Mums baiginėjant šią knygą prasidėjo sukilimai Tunise, Egipte ir kitose Artimųjų Rytų dalyse. Nauja karta, nuskurdinta ir išskaidyta, tačiau jungiama naujųjų technologijų, pradėjo naują sukilimų be lyderių bangą. Tai prasidėjo paribiuose, tačiau vos tapo aišku, kad gali pasisekti, prisijungė ir likusi visuomenė. Egipto vyriausybė atsakydama išjungė interneto ir telefono paslaugų tiekimą, tačiau tai tik dar labiau papiktino populiaciją. Šis pasipriešinimas dar neįgavo antikapitalistinės formos, tačiau leidžia nutuokti, kaip galėtų atrodyti antikapitalistinė revoliucija; tiksliau, jis parodo, kokie svarbūs bet kokiam dideliam ateities sukilimui bus socialiniai tinklai ir komunikacijos technologijos.

     Ateityje vyriausybės tikriausiai bandys formuoti architektūrą ir komunikaciją taip, kad nebereiktų išjunginėti interneto. Tokios korporacijos kaip Google subtiliai nukreips dėmesį, iškeldamos vienas protesto formas ir užgniauždamos kitas. Mūsų išsilaisvinimo galimybės priklausys nuo to, kiek sugebėsime išlaikyti atvirus nevaržomos komunikacijos kanalus.

     Kovok, kur esi

     Kad ir kokia tavo pozicija piramidėje – ar esi moksleivis, ar laikinas darbuotojas, ar profsąjungos ginamas scenos padėjėjas, ar advokatas, ar benamis, ar bedarbis – gali kovoti ten, kur esi. Jei stosi prieš neteisybes, kurias patiri asmeniškai, srityje, kurią geriausiai pažįsti, labai tikėtina, kad tau pasiseks.

     Kol mūsų gyvenimai kolonizuoti, turime traktuoti mums primetamus vaidmenis kaip pasipriešinimo pradžios tašką. Lengva nustumti pasipriešinimą į savo laisvalaikį, paversti jį kažkuo papildomu – susitikimu, įgrūstu darbo dienos pabaigoje ar ant automobilio užklijuotu lipduku. Tai atkartoja tendenciją kovoti už tikslus anapus mūsų kasdienių gyvenimų. Profsąjunginio modelio pranašumas yra tas, kad jis kasdienę dirbantiesiems primetamą tvarką paverčia organizavimosi ir konfrontacijų lauku. Jei įprastinė profsąjunga tavo kontekste nėra geriausias variantas, gali tekti eksperimentuoti su kitais variantais: savigynos sąjunga, vagių rateliu, slapta bendruomene revoliucinei sąmonei skatinti.

     Kapitalizmas nėra tik tai, kas vyksta darbe. Mes taip pat galime priešintis savo kasdieniuose gyvenimuose: gindami savo kaimynus nuo gentrifikacijos, užimdami iškeldinamus namus, kiek galėdami išsunkdami savo skolintojus ir paskelbdami bankrotą. Kolektyvinės pasipriešinimo formos sunkiau veikia vartojimo nei gamybos srityje, tačiau jos taip pat įmanomos: užimkit vietas ir naudokit jas viešiems renginiams, eikit į brangų renginį būriu ir įsibraukit nemokėdami, eikit į maisto prekių parduotuvę ir padarykit tą patį išeidami. Kuo labiau mūsų gerovė priklausys nuo pasipriešinimo, o ne paklusimo, tuo atkakliau mes kovosime.

     Buvimo pašalintuoju vaidmens taip pat galima atsisakyti. Neprivalai turėti darbo su gamybos priemonėmis, kad galėtum jas perimti, kaip ir neprivalai gyventi parduotuvių rajone, kad galėtum jas apvogti. Vis daugiau žmonių tampant nustumtais į paribį, jų vaidmuo pasipriešinime tampa vis svarbesnis.

     Kaip sakoma krepšinio aikštelėje, žaisk savo pozicijoje. Perduok išteklius ir informaciją tiems, kurie tai gali panaudoti efektyviau nei tu. Kai žmonės „surimtėja“ kovoje su kapitalizmu, jie dažnai yra linkę atitolti nuo savo buvusios pozicijos jame – išeiti iš darbo, iš mokyklos, nustoti dalyvauti procesuose vietoj to, kad juos sutrikdytų. Tai kapitalistams puikiai tinka – viena iš perteklinės populiacijos funkcijų yra sutalpinti visus, kurie, jei tik galėtų, keltų bėdas. Geriau imtis puolimo. Neišeik iš darbo – palauk, kol viršininkas bus pažeidžiamiausias ir pradėk streiką, kviesdamas visus prisijungti. Neišeik iš mokyklos, kad skristum į kažkokią aktyvistų akciją – organizuok išėjimus ir mokymus, suformuok moksleivių grupę, kuri nukreiptų pinigus anapus mokyklos, pamėgink okupuoti mokyklą. Kai jie tave atleis arba išmes, tada galėsi judėti toliau.

     Kapitalizme nėra jokių moralinių aukštikalnių – būti žemiau piramidėje nėra labiau etiška. Bandymai nuraminti savo sąžinę vargu, ar padės kam nors kitam. Leisk sau ir kitiems žaisti iš savo pozicijų – nešvaistyk energijos juos teisdamas. Net advokatai ir profesoriai gali vaidinti svarbų vaidmenį, jei tik sugebės perlipti per save. Moralinis susireikšminimas neduoda jokios naudos; tikslas yra būti ne teisiems, o pavojingiems. Kai pasidaliname į konkuruojančius būrius, sutaupome kapitalistams darbo mus skaldant ir nukreipiant mūsų dėmesį.

     Kiekviena pozicija piramidėje yra kompromisas – tačiau rinkis savo kompromisą atidžiai. Tai, kur esi, nulems tai, ką patiri ir su kuo tapatiniesi, bei neišvengiamai formuos tavo interesus. Tai, kaip gauni išteklius, įrėmins tavo vertybes ir žmogaus prigimties sampratą. Pavyzdžiui, jei sugebėsi gauti gerai apmokamą darbą, kad gautum pinigų projektams, ilgainiui gali atitolti nuo esančiųjų žemesnėse pozicijose arba prarasti tikėjimą, kad jie žino, kaip „reikia daryti dalykus“.

     Kovok išvien su tais, kuriems rūpi jų gerovė, bet netraktuok pasipriešinimo kaip savanoriško darbo, atliekamo jų naudai. Pamiršk tapatinimąsi su „revoliucingiausia klase“ ar kažko, kam sekasi prasčiau, paiešką, kad galėtum būti jų „sėbras“. Jei nesuvoksi kitų pasipriešinimo kaip savo paties pasipriešinimo, veikiausiai būsi nepastovus sėbras. Geriausia pagalba, kurią gali kam nors suteikti, yra grasinimas galios struktūroms parodant, kad kiekvienas turi dėl ko už save kovoti.

     Tai nereiškia, kad turėtum mėgautis savo privilegijomis; priešingai, savo vaidmens atsisakymas reiškia ir jų atsisakymą. Pavyzdžiui, baltaodžių protestai prieš kapitalizmą niekada nebus tikri, kol neprivers policijos elgtis su jais taip, kaip su kitų rasių maištautojais. Tačiau efektyviausiai veiksi tada, kai paskatinsi kitus sukilti, o ne būdamas pėstininku kažkieno kito sumanyme. Kad ir kas privertė tave peržengti ribą, užtikrink, kad tai atsitiktų visiems – tokiems kaip tu.

     Viso to tikslas yra ne atkeršyti ar pasiekti kitaip sunkiai prieinamų ekonominių pranašumų, o pirmiausiai sukurti santykius, išplėsti savo ryšius ir pagilinti savo įgūdžius. Pradėk su pora draugų – žmonėmis, kuriais pasitiki. Priprask įvykdyti planus, kuriuos sumanai, reaguoti į dalykus, kurie tave pykdo ar liūdina, priprask nepaklusti. Kai surasi kitus užsiimančius tuo pačiu, sukursi tinklus, kurie gali imtis veiksmo kartu.

     Kai tik žmonės pamato, kad kažkas kitokio tikrai yra įmanoma, jie ima priiminėti sprendimus kitokiame kontekste. Galime parodyti pavyzdžius, ką reiškia priešintis; kai reikalai įkais, kiti supras, ką daryti.

     Skleisk pasakojimus, kurie pateisina maištą

     Visi nori pokyčių, bet niekas nežino, ką dėl to daryti. Net tie, kurie nusiteikė atviram karui, nežino, kaip pradėti, ar kaip žinoti, kad kiti prisijungs.

     Todėl labai svarbu, kai atsitinka kažkas, kas suteikia žmonėms bendrą pasipiktinimo objektą. Kai 2008-ųjų gruodį policininkas nužudė Alexį Grigoropoulą, sukilo visa Graikija. 2010-ųjų lapkritį Jungtinėje Karalystėje dešimtys tūkstančių protestavo prieš mokesčio už mokslą pakėlimą. Abiem atvejais radikalai pagaliau turėjo pasakojimą, kuris įtikino plačiąją visuomenę nepaisant kultūrinių ir politinių skirtumų ir pateisino tokias pasipriešinimo formas, kuriose daugelis žmonių niekada neįsivaizdavo dalyvausiantys.

     Paprastai, šie susivienijimai būna reaktyvūs – atsakantys į kokią nors neteisybę, kuri peržengia net tą priespaudos lygį, prie kurio žmonės yra pripratę. Žmonėms gali būti lengva sutikti, kad jie priešinasi naujiems pasityčiojimams, tačiau sunku įsivaizduoti pozityvią alternatyvą. Pats pateisinamumas yra socialiai konstruojamas taip, kad būtų nepasiekiamas tiems, kurie galėtų priešintis; pavyzdžiui pašalintieji neturi jokios „teisėtos teritorijos“, kurioje galėtų ginti savo teises. Šiems apribojimams gali atsakyti propaguodamas pasakojimus, kurie siekia giliau nei policijos nedrausmingumas ar neteisingi įstatymai, pasiūlydamas esminę kritiką ir labiau transformuojančias vizijas. Veik pagal šiuos pasakojimus: idėjos neturi galios tol, kol žmonės nepamato kitų besielgiančių taip, tarsi jos būtų tikros.

     Ieškok įtrūkių ir silpnybių dabartinėse galios konfigūracijose. Galia dabar paskirstyta nevienodai, bet ji taip pat paskirstyta skirtingomis valiutomis – pinigais, dėmesiu, socialine įtaka – kurios nėra lengvai tarpusavyje sukeičiamos ir nepaklūsta tiems patiems dėsniams. Ateinančiuose konfliktuose kai kurie įtrūkiai – ir kai kurie pranašumai, kuriuos galėsime įgyti – veikiausiai atsiras iš įtampų tarp šių skirtingų valiutų.

     Surask kovos būdus, kurie sklistų

     Kaip viena pasipriešinimo forma pasklinda ir papildo kitas? Atsakymas į šį klausimą apsprendžia jos galimą efektyvumą. Svarbiausias kiekvieno pasipriešinimo akto aspektas yra jo sąryšis su kitais tokiais aktais.

     Tie, kurie kovoja prieš kapitalizmo suvaržymus, privalo tapatintis su visais kitais kovojančiaisiais. Be šito, net jei sekasi, kapitalistai juos neutralizuos patenkindami vienų reikalavimus kitų sąskaita; geriausiu atveju jie tegalėtų pakeisti valdančiąją klasę nepakeisdami pačios sistemos.

     Sukilimo jėgos negali pamatuoti taip, kaip policijos nuovados jėgos. Maišto jėga yra socialinė, ne karinė – svarbu, kiek ji užkrečiama, kaip toli ji pasklinda plačiojoje visuomenėje, kiek ji keičia santykius. Visuotiniai sukilimai gali triumfuoti prieš daug geriau pasirengusias armijas, jei tik išlaiko savo visuotinumo pobūdį. Tačiau kai tik išryškėja stovyklos ir nustatomas sukilimo mastas, valdantiesiems vėl tampa saugu pasitelkti jėgą.

     Taigi neleisk savo priešams atskirti tavęs nuo tokių, kaip tu, netapk uždarytas subkultūrinėse nišose, neleisk radikalams primesti tau neaiškių gairių, kurios tik apsunkins komunikaciją su likusia visuomene. Ne patys judėjimai sukelia socialinius pokyčius, o užkrečiami transformacijų pavyzdžiai. Tai reiškia, kad tranformacijose dalyvaujantys žmonės gali revoliuciniam projektui pasiūlyti daugiau nei trisdešimt metų nesikeitę revoliucijos partizanai. Pirmieji gal dar ir nepermąstė savo taktikų ir politikos, tačiau jų nenuoseklumas ir nerangumas yra atsveriamas jų lankstumo, veržlumo ir optimizmo, nekalbant apie santykius, kuriuos jie turi su pusių nepasirinkusiais žmonėmis. Jų kaip radikalų tapatybėms išsikristalizuojant, vaidmenys, kuriuos jie galės vaidinti sukilimuose, bus vis mažiau dinamiški. Žinoma, jie vis dar gali kovoti, gal net su didėjančia patirtimi, tačiau tik iš fiksuotų pozicijų.

     Surask kovos būdus, kurie padarytų išteklius prieinamus anapus kapitalizmo

     Kai reikia įvertinti taktikos ar strategijos efektyvumą, vienas iš svarbiausių klausimų yra tas, ar ji užtikrins daugiau galimybių ir išteklių. Kad būtų pasiektas tam tikras tikslas, kartais verta patirti žalą, tačiau kai persistengi, atsigauti gali būti labai sunku. Daug projektų galiausiai sugriūna, nes negali sugrąžinti į juos įneštų išteklių: negali amžinai tęsti varginančio pasipriešinimo neturėdamas iš ko jį palaikyti.

     Tačiau jei kovos būdas užtikrina išteklius, taip pat svarbu klausti, kaip jie prieinami ir kaip jie cirkuliuoja. Jei nenorime reprodukuoti kapitalistinių nuosavybės santykių, turime patenkinti materialius poreikius kitokį santykį su gėrybėmis kuriančiais būdais. Pasipriešinimas yra antikapitalistinis tik tol, kol iškart kuria tokius santykius. Jei ištekliai, kuriuos perimame, vis dar funkcionuoja privačios nuosavybės rėmuose, galime tikėtis, kad mūsų ratuose rasis tokios pačios dinamikos, kokias matome kapitalistinėje ekonomikoje.

     Kita vertus, kurdami naujas infrastruktūras mes galime parodyti kitokį gyvenimo būdą, suteikdami žmonėms priežastį dėl jo kovoti. Sunku tai daryti, kai visur tiek spaudimo viską privatizuoti, tačiau kai kapitalistinė kontrolė nuslopsta, tai padaryti daug lengviau. Turėtume būti pasirengę griebti bet kokią progą sukurti tokias turto formas, kurios galėtų būti bendros.

     Prieš keturis šimtmečius piratavimas buvo labai sėkmingas dėl sąlyginio jūrų saugumo – jūreiviams buvo lengva atsikratyti savo kapitonų ir perimti laivus. Laivas reprezentavo miniatiūrinę visuomenę, nepasiekiamą karinių pajėgų, kurios palaikė trapų galios balansą žemyne. Vos tik jūreiviai sukildavo, jų pirmasis uždavinys būdavo pakeisti savo sutartis ir kolektyvizuoti viską, kas būdavo laive, prieš imantis karo prieš senąją tvarką. Ši maišto forma plito ląstelinio dauginimosi būdu, kai įgula pasidalindavo į dvi grupes; virusine ataka, kai piratai užgrobdavo kitą laivą ir išlaisvindavo įgulą; per užkrėtimą, kai piratu buvęs jūreivis užsirašydavo į naują laivą; ir per gandus, kai jūreiviai išgirsdavo apie kitus piratų sukilimus ir pasiryždavo patys tai išbandyti. Kas galėtų būti mūsų eros piratų laivai? Kokios erdvės ir ištekliai galėtų būti perimti ir nukreipti prieš privačia nuosavybe grįstą visuomenę?

     Be greito prieigos prie išteklių kolektyvizavimo mums dar reikia tokių kovos būdų, kurie perdalintų pačią galią. Kad apsigintų nuo išorinių priešų ir vidinių galios žaidimų, maištingos bendruomenės turi įsteigti daug galios struktūrų, kurios subalansuotų viena kitą ir nuolat pakirtinėtų naujas hierarchijas. Siekiant laisvės nėra jokių trumpesnių kelių; politinės partijos ir lyderiai negali jos pasiekti už mus – tik atimti ją. Jei nebūsime atsargūs, galime nuversti visas pasaulio vyriausybes ir užimti visas darbovietes nė kiek neprisiartindami prie savo likimų perėmimo į savo rankas.

     Galiausiai svarbu užtikrinti ne lygų daiktų padalinimą, o santykį su materialiomis gėrybėmis, kuris įgalintų mus visus išpildyti savo potencialą taip, kaip norime. Turime nustoti traktuoti save ir kitus per savo vaidmenis kapitalistinėje visuomenėje ir sukurti naujas gyvenimo sampratas.

     Būk pasirengęs ilgai kovai

     Pokyčiai gali būti sunkiai matomi. Kuo trapesnė taps senoji tvarka, tuo agresyviau ji demonstruos savo tvarumą. Režimas, kuris negali sau leisti parodyti savo silpnybių, vengs kompromiso bet kokia kaina.

     Tokiame kontekste gali būti neįmanoma pasiekti tarpinių tikslų. Pasipriešinimas gali atrodyti vis mažiau efektyvus, vis labiau „iracionalus“, kol galiausiai pasieks kritinį tašką.

     Dėl to daug svarbiau yra sutelkti dėmesį į pasipriešinimo turinį, nei į jo greitą veiksmingumą. Ar jis sukuria naujus santykius tarp žmonių, naujus materialių gėrybių traktavimo būdus? Ar jis demonstruoja vertybes, nurodančias anapus kapitalizmo. Pamiršk parodomų pasiekimų reikalavimą – ar jis paskatina naujus pasipriešinimus, naują nepaklusnumą?

     Darbui tuo pačiu metu tampant vis labiau laikinam ir vis labiau viską apimančiam, judant po visą pasaulį ir įsismelkiant į kiekvieną gyvenimo sritį, darbo pasipriešinimai gali vykti erdvėse, apie kurias galvojame kaip nutolusias nuo darbo. Tai nereiškia, kad turėtume apleisti darbo pasipriešinimus, tačiau turime iš naujo pergalvoti, ką bandome jais pasiekti, ir kaip vertiname jų efektyvumą, kad jie galėtų reikšmingai pasirodyti tarp naujesnių konflikto formų.

     Kiekvieną kartą, kai išrandame naują kovos būdą, pakeičiame lauką, atskleidžiame nenumatytas galimybes. Galime pralaimėti mūšį, bet sukurti naują socialinę srovę, kuri pagimdys daugiau kovotojų ir ateities sumanymų. Turėtume būti pasiruošę kovoti metus ir dešimtmečius nenusivildami. Taip pat turime būti pasirengę išlaikyti kryptį netikėtų kontekstų pasikeitimų metu, kaip kad po rugsėjo 11-osios; kapitalizmo gynėjai neabejotinai imsis visų netikėtų priemonių, kai karas pasieks savo galutinę fazę.

     Net kai netikėti sukilimai mus nustebina, jie tik atidaro naują pasipriešinimo etapą, kuris tęsis mūsų likusį gyvenimą. Perėjimas nuo kapitalizmo prie kitų sistemų neišvengiamai bus sunkus ir ilgas procesas.

     Pokyčiai turi eiti iki šaknų

     Kai viena galios struktūra sugriūna, gali atsistatyti joje išlikę senųjų hierarchijų fragmentai. Pavyzdžiui, iškart po to, kai uraganas Katrina nusiaubė Naujajį Orleaną, į gatves pasklido nedirbantys policininkai ir linčiuotojai; jei viena iš policijos užduočių yra kontroliuoti juodaodžių ir rudaodžių veiklą, tai linčiuotojai gali palaikyti šią funkciją net ir nustojus veikti teisiniam aparatui.

     Šalia kiekvienos institucijos, valiutos ar hierarchijos formos yra jų funkcijas palaikančių subtilių vertybių ir praktikų. Kaip niekas negalėtų virsti kapitalu be susitarimo dėl privačios nuosavybės, taip policijos nuovados negalėtų egzistuoti be autoriteto ir pareigos konvencijų. Tai yra ne tik abstrakcijos, o ir konkretūs santykiai, kuriuose žmonės dalyvauja visą savo gyvenimą – todėl jos patiriamos ne kaip socialiai sukonstruotos, o kaip tikros. Policija parodo pavyzdį, ką reiškia turėti galią: vaikai užauga žaisdami su koviniais žaislais, o suaugusieji kontroliuoja vieni kitus tūkstančiais skirtingų būdų. Tai suformuoja mūsų vaizduotes taip, kad net ėmę laisvintis mes vis tiek dažnai prisiimame panašius galios vaidmenis,

     Kaip individai gali būti tarpusavyje sukeičiami institucijų viduje, taip institucijos gali būti sukeičiamos tam tikrų funkcijų įgyvendinime. Be kontrolės galime įvardinti daug kitų funkcijų, ne taip akivaizdžiai slegiančių, tačiau vienodai svarbių kapitalizmo veikimui. Jei norime pakeisti savo visuomenę, turime ne tik pakeisti institucijas, bet ir išskirti jų vykdomas funkcijas, kad patys jų neperimtume. Net ir be kapitalo ir policijos gali atsirasti visai naujos priespaudos ir susvetimėjimo priemonės.

     Nėra jokio pagrindo tikėti, kad kapitalizmo griūtis automatiškai išlaisvins pasaulį. Tai – mūsų darbas.

     „Ką iš tiesų reiškia būti naudingu?
     Šiandienos pasaulis, toks, koks jis yra, apima
     visų kada nors gyvenusių žmonių sukurtą naudą.
     Tai reiškia: aukščiausias moralumas
     yra būti nenaudingu.“
     (Milan Kundera, Nemirtingumas)

     „Šioje istorinėje krizės, įtūžio ir institucijų bankroto sandūroje, vienintelis dalykas, galintis sukelti socialinę revoliuciją, yra visiškas darbo atmetimas. Kai susidūrimai gatvėje vyksta tamsoje, nes Elektros Kompanijos darbuotojai streikuoja – kai susidūrimai vyksta tarp tonų nesurinktų šiukšlių – kai tramvajai ir autobusai blokuoja gatves nuo policijos – kai streikuojantys mokytojai pridega savo streikuojančių mokinių Molotovo kokteilius – tada galiausiai galėsime sakyti: „Banditai, jūsų visuomenės dienos suskaičiuotos; mes pasvėrėme jos džiaugsmus ir teisingumą ir nusprendėme, kad jų per mažai.““
(Atėnų Ekonomikos ir Verslo mokyklos okupacijos pareiškimas, 2008)

     __________

     Bibliografija

     Šiame sumanyme mes nusprendėme atsisakyti formalaus citavimo; Google eroje turėtų būti lengva patikrinti mūsų teiginius. Tai iškelia daug klausimų, kurie tekstuose apie ekonomiką paprastai nutylimi. Kaip tam tikros patvirtinamosios informacijos formos pasipelno iš akademinio legitimumo sustiprinimo, paties esančio galios valiuta? Kaip rimtai turėtume vertinti savo pačių patirtis akademinių statistikų ir faktų kontekste? Kas iš to pasipelno ir kas yra nutildomi?

     Mes sėmėmės įkvėpimo iš daugiau šaltinių nei galėtume įvardinti, tačiau pateikiame keletą rekomendacijų pradžiai:

     Mariosa Dalla Costa ir Selma James, The Power of Women and the Subversion of the Community
     Mike Davis, Planet of Slums
     Guy Debord, The Society of the Spectacle
     Barbara Ehrenreich ir Deirdre English, Witches, Midwives and Nurses
     Endnotes, Endnotes 2: Misery and the Value Form
     Silvia Federici, Caliban and the Witch
     Eduardo Galeano, Open Veins of Latin America
     INCITE! Women of Color Against Violence, The Revolution Will Not Be Funded: Beyond the Non-Profit Industrial Complex
     Peter Linebaugh ir Marcus Rediker, The Many-Headed Hydra: The Hidden History of the Revolutionary Atlantic
     Fredy Perlman, Against His Story, Against Leviathan! ir The Reproduction of Daily Life
     Prole.info, Abolish Restaurants
     Upton Sinclair, The Jungle
     Emile Zola, Germinal

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17.

     Sociologai.lt