„Kaip bebūtų, šįkart aš ateinu kaip nugalėjęs Dionisas, paversiantis pasaulį švente... Nors neturiu daug laiko“
Nietzsche (iš jo paskutinio, „pamišėliško“
Prieš kelerius metus peržiūrėjau daug antraeilės medžiagos apie piratavimą, stengdamasis aptikti studiją apie šiuos anklavus – bet pasirodė, jog joks istorikas nelaikė jų vertais analizės. (Apie juos yra užsiminęs Williamas Burroughsas bei šių laikų britų anarchistas Larry‘is Law, bet nebuvo įvykdyta jokio sisteminio tyrimo.) Aš grįžau prie pirminių šaltinių ir sukonstravau savo paties teoriją, kurios kai kurie aspektai bus diskutuojami šiame esė. Pavadinau tas gyvenvietes “piratinėmis utopijomis“.
Neseniai Bruce‘as Sterlingas, vienas iškiliausių Cyberpunk mokslinės fantastikos atstovų, publikavo romaną apie netolimą ateitį, pagrįstą prielaida, kad politinių sistemų irimas skatins vis dažniau decentralizuotai eksperimentuoti su gyvenimo būdu: [atsiras] milžiniškos korporacijos, priklausančios darbininkams, nepriklausomi anklavai, pašvęsti „duomenų piratavimui“, Žaliųjų- Socialistų-Demokratų anklavai, Nulinio darbo anklavai, išlaisvintos anarchistų zonos, ir t.t. Informacinė ekonomika, remianti šią įvairovę, vadinama Tinklu; anklavai (ir knygos pavadinimas) yra Sálos tinkle.
Viduramžių asasinai įkūrė „Valstybę“, susidariusią iš atokių kalnų slėnių ir pilių, kurios buvo atskirtos tūkstančiais mylių, strategiškai nepažeidžiamos invazijų, sujungtos slaptųjų agentų nutekinama informacija, kariavo su visomis valdžiomis ir buvo pasiaukojusios vien pažinimui. Modernios technologijos, kurių kulminacija yra šnipinėjantys satelitai, paverčia tokią autonomiją romantiška svajone. Daugiau jokių piratų salų! Ateityje tokios pačios technologijos – visiškai išlaisvintos iš politinės kontrolės – gali paversti įmanomu ištisą autonominių zonų pasaulį. Bet nūnai ši koncepcija lieka vien tik moksline fantastika – gryna spekuliacija.
Ar mes, gyvenantieji dabartyje, esame pasmerkti niekad nepatirti autonomijos, niekados, nė sekundės, neatsistoti ant žemės gabalėlio, valdomo tik laisvės? Ar mes priversti vien jausti nostalgiją praeičiai, nostalgiją ateičiai? Ar turime laukti, kol visas pasaulis bus išlaisvintas iš politinės kontrolės, kad bent vienas iš mūsų galėtų įrodinėti pažįstantis laisvę? Logika ir emocijos susivienija, smerkdamos tokią prielaidą. Protas sako, kad neįmanoma kovoti už tai, kas nepažįstama; o širdis maištauja prieš visą visatą, tokias neteisybes užkraunančią mūsų kartai, vienintelei visoj žmonijoj.
Žodžiai „aš nebūsiu laisvas, kol visi žmonės (arba visi jautrūs padarai) bus laisvi“ reiškia pasidavimą nirvanos tipo sąstingiui, mūsų žmogiškumo atsižadėjimą, mūsų pačių savęs apibūdinimą nevykėliais.
Aš tikiu, kad priešindami praeičiai ir dabarčiai „salų vandenyne“ istorijas, galime rinkti įrodymus, kad tam tikras „laisvas anklavas“ mūsų gyvenime yra ne tik įmanomas, bet egzistuoja. Visi mano tyrinėjimai ir spekuliacijos kristalizavosi aplink LAIKINOSIOS AUTONOMINĖS ZONOS (toliau trumpinama – LAZ) koncepciją. Kaip ten bebūtų, nepaisant sintetinančios savo proto galios nenorėčiau, kad „LAZ“ būtų laikoma daugiau nei esė („pastanga“), sugestija, beveik poetine fantazija. Nepaisant mano kalboje pasitaikančio renteriško entuziazmo, nebandau konstruoti politinės dogmos. Faktiškai aš sąmoningai susilaikau nuo LAZ apibrėžimo – aš suku ratus aplink objektą, nušviesdamas jį tiriamaisiais spinduliais. Galų gale, LAZ beveik paaiškina pati save. Jei ši frazė pradės veikti, ji bus suvokta be jokio vargo... suvokta veikiant.
Žodžiu sukilimas, arba lotyniška jo forma insurrection istorikai apibūdina pralaimėjusias revoliucijas – judėjimus, kurie neatitinka numatytos kreivės, konsensuso sankcionuotos trajektorijos: revoliucija, reakcija, išdavystė, stipresnės ir netgi labiau engėjiškos valstybės įkūrimas – apsisukimas ratu, istorija ir vėl, ir vėl susigrąžina savo aukščiausią pavidalą; aulinis batas ant žmonijos veido – amžinybė.
Neatitikdamas tokios kreivės, su-kilimas siūlo galimybę judėti išorėje ir anapus tos Hegelio „progreso“ spiralės, kuri iš tikrųjų tėra niekas kitas kaip užburtas ratas. Surgo – pakylu, sukylu. Insurgo – sukylu, prisikeliu. Perkėlimo operacija. Atsisveikinimas su ta vargšiška karminio ciklo parodija, istoriniu revoliuciniu bergždumu. Šūkis „Revoliucija!“ iš aliarminio signalo virto toksinu, pragaištingais pseudognostiniais likimo spąstais, košmaru, kuriame nepaisant savo kovų mes niekad neišsigelbėjame nuo to piktojo Eono, tos piktosios dvasios Valstybės, viena po kitos sekančių Valstybių, kai lygiai tokį patį „dangų“ valdo dar vienas blogio angelas.
Jei Istorija YRA „Laikas“, į kurį ji pretenduoja, tai sukilimas yra akimirka, staiga atsirandanti ir pasirodanti anapus Laiko, pažeidžianti Istorijos „dėsnį“. Jei Valstybė YRA Istorija, į kuri ji pretenduoja, tai sukilimas yra uždrausta akimirka, neatleistinas dialektikos paneigimas – sliuogiant aukštyn kuolu ir išlekiant per kaminą: tai šamaniškas manevras, kai „neįmanomu kampu“ patenkama į visatą. Istorija sako, kad Revoliucija siekia „permanentiškumo“ arba bent jau trunka tam tikrą periodą, o sukilimas yra „laikinas“. Šia prasme sukilimas yra „aukščiausia patirtis“, o ne „įprastinės“ sąmonės ir patirties standartas. Kaip ir festivaliai, sukilimai negali vykti kasdien – kitaip jie nebūtų „neįprasti“. Bet tokios intensyvumo akimirkos formuoja ir suteikia prasmę visam gyvenimui. Šamanas grįžta – negalì amžinai sėdėti ant stogo – bet visa pasikeitę, jau įvykusios permainos ir integracija – jaučiasi skirtumas.
Ginčysitės, jog tai – beviltiški planai. O kaipgi anarchistinė svajonė, Valstybė be Valstybės, Komuna, ilgalaikė autonominė zona, laisva visuomenė, laisva kultūra? Ar mes turime nustoti šitos vilties mainais į kažkokį egzistencinį acte gratuit? Svarbu yra keisti ne sąmonę, bet pasaulį.
Priimu tai kaip teisingą kritiką. Nepaisant to pateiksiu du atsakymus į ją; pirma, revoliucijai niekad neišėjo pasiekti šios svajonės. Vizija gimsta sukilimo akimirką – bet kai tik „Revoliucija“ triumfuoja ir Valstybė grįžta, svajonė ir idealas jau išduoti. Aš neišsižadėjau vilties, netgi tikiuosi
Trumpai tariant, mes nereklamuojame LAZ kaip išskirtinio tikslo savaime, pakeičiančio visas kitas organizacijos, taktikos formas ir tikslus. Mes ją rekomenduojame dėl to, kad ji gali pagerinti sukilimo kokybę, nebūtinai privesdama prie prievartos ir kankinystės. LAZ – tai tarsi sukilimas, tiesiogiai neįtraukiantis į savo planus Valstybės, partizaninė operacija, kuri išvaduoja tam tikrą (žemės, laiko, vaizduotės) sritį, ir tada, dar nesutriuškinta Valstybės, nutrūksta tam, kad atsikurtų kitoje vietoje/kitu metu. Kadangi Valstybė yra pirmiausiai suinteresuota Simuliacijomis, o ne esme, LAZ gali „okupuoti“ minėtas sritis nelegaliai ir ten kurį laiką šventiškai prabūt santykinai ramiai. Galbūt tam tikros mažos LAZ gali vykti visą gyvenimą, nes lieka nepastebimos, kaip „runkelių“ anklavai – jos niekada nesusikirto su Spektakliu, niekada nepasirodė esą tos Simuliacijos agentams nepastebimos realybės išorėje.
Babilonas priima savo abstrakcijas kaip realybę: LAZ gali pradėti egzistuoti būtent šiapus tos klaidingos perskyros. LAZ pradžioje galima imtis smurtinės ar gynybinės taktikos, bet jos didžiausia stiprybė glūdi nematomume – Valstybė negali jos pastebėti, nes Istorija neturi jai apibrėžimų. Kai tik LAZ bus įvardyta (pristatyta, nušviesta žiniasklaidos), ji turi išnykti, ji išnyks, palikdama po savęs vien tuščią lukštą, ji vėl pakils kažkur kitur, vėlgi liks nematoma – jos bus negalima apibrėžti Spektaklio terminais. Taigi, LAZ yra puiki taktika visagalės, tačiau plyšiais ir spragomis išvarpytos Valstybės epochoje. Kadangi LAZ yra tos „anarchistinės svajonės“ apie laisvą kultūrą mikrokosmas, negaliu sugalvoti geresnės taktikos, kurią pasitelkdami galime siekti savo tikslo, jau čia ir dabar gaudami dalį jos teikiamos naudos.
Trumpai tariant, realybė iš mūsų reikalauja ne tik nustoti laukti „Revoliucijos“, bet ir nustoti jos norėti. „Sukilimui“ – taip, kaip įmanoma dažniau, net rizikuojant smurtu. Simuliuojančios Valstybės mėšlungis bus „efektingas“, bet dažniausiai pati geriausia ir radikaliausia taktika būtų atsisakyti angažuotis efektingam smurtui, išsiveržti iš simuliacijų lauko, išnykti.
LAZ yra ontologijos partizanų stovykla: mušk ir bėk. Judėk su visa gentimi, net jei tai – tik kompiuterių duomenys. LAZ turi sugebėti apsiginti; bet tiek „smūgis“, tiek „gynyba“ turi, jei tai įmanoma, išsisukti nuo Valstybės prievartos, kurią patirti nebėra prasminga. Smūgiuojama valdžios struktūroms, jų esminėms idėjoms; ginamasi „nematomumu“, karo menu ir „nepažeidžiamumu“ – karo menuose slypinčiu „okultiniu“ menu. „Nomadinė karo mašina“ užkariauja nepastebimai, ir juda į priekį, jai dar nepritaikius žemėlapio. O kalbant apie ateitį - Tik autonominiai gali planuoti autonomiją, ją organizuoti, ją kurti. Pirmasis žingsnis primena satori – suvokimą, kad LAZ prasideda nuo paprasto suvokimo veiksmo.
(Pastaba: žr. priedą C, Renzo Novatorės citatą).
Antroji LAZ gimdanti jėga kyla iš istorinės plėtros, kurią vadinu „žemėlapio užbaigimu“. Paskutinį Žemės gabalėlį tautinė valstybė prarijo 1899-aisiais. Mūsų amžius yra pirmasis amžius be terra incognita, be ribų. Nacija yra aukščiausias pasaulio valdymo principas – neliko atvira nė viena uolos kruopelytė Pietų jūrose, nė vienas slėnis, nė Mėnulis, nė viena planeta. Tai – „teritorinio banditizmo“ apoteozė. Nė vienas kvadratinis inčas Žemės neliko nevaldomas, neapmokestintas... teoriškai.
„Žemėlapis“ yra politiškai abstraktus tinklelis, gigantiška apgavystė, kurią Valstybės „Ekspertai“ rimbais ir pažadais stumia tol, kol daugumai mūsų žemėlapis tampa teritorija – nebe „Vėžlių salos“, o „JAV“. Bet kadangi žemėlapis vis dar tebėra abstrakcija, jis negali padengti žemės tikslumu 1:1. Dėl geografinių painiavų žemėlapyje galime pamatyti tik matuojamus tinklelius. Matuoklių išvengia apsuptos, bet pasislėpusios bekraštybės. Žemėlapis yra netikslus: jis negali būti tikslus.
Taigi – Revoliucija yra uždara, bet sukilimas atviras. Šiuo metu mes koncentruojame savo jėgas laikiniems „jėgų antplūdžiams“, nusišalindami nuo vėlimosi į „ilgalaikius sprendimus“.
Ir žemėlapis uždaras, bet autonominė zona atvira. Ji kaip metafora išsiskleidžia mažyčiuose ploteliuose, nepastebimuose Kontrolės žemėlapių. Ir štai čia mes turime pristatyti psichotopologijos (ir –topografijos) koncepciją, kaip „mokslą“, alternatyvų valstybinei topografiniam matavimui, žemėlapių braižymui ir „dvasiniam imperializmui“. Tik psichotopografijoje įmanoma braižyti tikroviškus žemėlapius santykiu 1:1, nes tik žmogaus protas sugeba pakankamai kompleksiškai modeliuoti tikrovę. Bet 1:1 žemėlapis negali „kontroliuoti“ savo teritorijos, nes jis iš esmės yra tapatus savai teritorijai. Jis gali būti naudojamas tik tam, kad nurodytų, pasiūlytų tam tikras vietas. Mes ieškome „erdvių“(geografinių, socialinių, kultūrinių, vaizduotės), kurios turi potencialo suklestėti kaip autonominės zonos – ir mes žiūrime, kuriuo laiku šios erdvės yra santykinai atviros, arba apleistos Valstybės, arba kažkaip išvengusios žemėlapio braižytojų dėmesio, ar dėl kokios nors kitos priežasties. Psichotopologija yra potencialios LAZ ieškojimo menas.
Tačiau Revoliucijos ir žemėlapio uždarumas yra tik negatyvioji LAZ pusė; daug kas lieka nepasakyta apie geruosius jos įkvėpėjus. Kad „apsireikštų“ LAZ, vien reakcingos energijos nepakanka. Sukilimas turi pasisakyti ir už kažką.
1. Pirmiausiai, galime kalbėti apie natūralią LAZ antropologiją. Branduolinė šeima yra pamatinis konsensuso visuomenės, bet ne LAZ derinys. (Šeimos! Kaip aš jų nekenčiu! Jose šykštima meilės – Andre Gide). Branduolinė šeima, kurią lydi „edipinės kančios, pasirodo, atsirado neolite, kaip atsakas „agrarinei revoliucijai“, atsirado su savo užkartais nepritekliais ir savo primesta hierarchija. Paleolitinis modelis – gauja – yra ir labiau pirmykštis, ir radikalesnis. Tipišką klajoklių ar pusiau klajoklių medžiotojų/rinkėjų gaują sudaro maždaug 50 žmonių. Didesnėse gentinėse visuomenėse gaujų struktūrą sudaro gentiniai klanai arba bendrijos, pavyzdžiui, iniciacijos reikalaujančios bendrijos, slaptosios draugijos, medžioklės ar karo brolijos, lytiškumo pagrindu atsiradusios draugijos, „vaikų respublikos“ ir t.t. Jei branduolinę šeimą sukuria nepritekliai (ir to rezultatas yra šykštumas), gauja gimsta iš pertekliaus – ir to rezultatas yra dosnumas Šeima yra uždara, tiek genetiškai, tiek vyro nuosavybe į moterį ir vaikus, tiek kaip visa hierarchinė agrarinės/industrinės visuomenės visuma. Gauja yra atvira – žinoma, ne kiekvienam, bet bendraminčiams, inicijuotiesiems, prisiekusiems ir susietiems meilės ryšių. Gauja nėra aukštesnės hierarchijos dalis, bet greičiau horizontalus papročių, praplėstos giminystės, kontrakto ir susivienijimo, dvasinio bendrumo modelis. (Amerikos indėnų bendruomenė išlaikė tam tikrus šios struktūros aspektus).
Mūsų pospektaklinėje Simuliacijos Visuomenėje veikia daug – dažniausiai nematomų – jėgų, siekiančių likviduoti branduolinę šeimą ir grąžinti gaują. Gedimai Darbo struktūroje rezonuoja ir krečia „stabilius“ namų ir šeimų darinius. „Gauja“
2. LAZ kaip festivalis. Stephenas Pearlas Andrewsas sykį anarchistinės visuomenės vaizdinį palygino su vakarėliu, kurio linksmybėse ir šventime ištirpsta visa valdžios struktūra (žr. priedą C). Šitoje vietoje mes taip pat galime prikelti Fourier ir jo juslių kaip socialinio tapsmo bazės sampratą – „prisilietimų rutiną“ ir „gastrosofiją“, jo odę apleistam kvapui ir skoniui. Senosios sąvokos „iškilmės“ ir „saturnalijos“ atsirado pajutus, kad tam tikri įvykiai esti „pasaulietinio laiko“, kurį matuoja Valstybė ir Istorija, sferos išorėje. Šios šventės tiesiog užėmė kalendoriaus plyšius – keliamuosius metus. Viduramžiais beveik trečdalis metų buvo skirtas šventėms. Galbūt maištuose prieš kalendoriaus reformą ne tiek paisyta „vienuolikos prarastų dienų“, kiek jausmo, kad mokslo imperijoje susimokyta užglaistyti šiuos plyšius kalendoriuje, kuriuose kaupėsi žmonių laisvės – tai perversmas, metų pavertimas žemėlapiu, paties laiko užgrobimas, organinio kosmoso pavertimas laikrodine visata. Festivalio mirtis.
Sukilimo dalyviai pastoviai pažymi jo šventinį aspektą – net ginkluotos kovos, pavojų ir rizikos sūkuryje. Sukilimas panašus į saturnaliją, kuri išsilaisvino (arba buvo privesta nunykti) nuo savųjų keliamųjų metų ir dabar gali laisvai apsireikšti bet kur ir bet kada. Išlaisvinta nuo laiko ir erdvės, ji vis dėlto išlaiko uoslę bręstantiems įvykiams ir artimumą genius loci; psichotopologijos mokslas nustato (pasiskolinsime okultizmo metaforas) „jėgos srautus“ ir „galios taškus“, lokalizuojančius LAZ erdvėlaikyje ar bent jau padedančius nustatyti jų santykį su momentu ir vieta.
Žiniasklaida mus kviečia „džiaugtis gyvenimo akimirkomis“ kartu su melaginga prekės ir spektaklio unifikacija, žymiuoju, grynai reprezentuojamu ne-įvykiu. Atsakydami tokiam iškrypėliškumui, mes, viena vertus, turime spektrą galimybių atsisakyti (jų kronikas vedė situacionistai, Johnas Zerzanas, Bobas Blackas ir kt.), o kita vertus – šventinės kultūros, pašalintos ir paslėptos netgi nuo būsimųjų mūsų laisvalaikio vadybininkų akių, iškilimą. Daina „Kovokite už teisę į vakarėlį“ išties yra ne radikalios kovos parodija, o nauja jos manifestacija, priimtina amžiui, kai TV ir telefonai siūlomi kaip „ryšių užmezgimo“ su kitais žmonėmis, galimybių „būti kartu“ priemonė.
Pearlas Andrewsas buvo teisus: vakarėliai jau yra „naujos visuomenės, besiformuojančios sename kevale, sėkla“. Septintojo dešimtmečio stiliaus „gentinė sueiga“, žaliųjų diversantų susirinkimas miške, idiliškasis neopagonių Beltanas, anarchistų konferencijos, gėjų pasakų rateliai... Harleme nuomojami dvidešimtųjų vakarėliai, naktiniai klubai, banketai, senieji libertarų piknikai – mes turime suprasti, kad visa tai jau yra tam tikra prasme „išlaisvintos zonos“, arba bent jau potencialios LAZ. Ar vakarėlis būtų atviras tik saujelei draugų, kaip kviestiniai pietūs, ar tūkstančiams švenčiančiųjų, kaip Be-In, jis visada yra „atviras“, nes jame nėra „tvarkos“; jis gali būti planuojamas, bet jei jis „neįvyksta“, atsitinka nesėkmė. Būtinas spontaniškumo elementas.
Vakarėlio esmė: grupė žmonių sąveikauja akis į akį, siekdami tarpusavio troškimų išsipildymo, ar tai būtų geras maistas, ar džiugesys, šokis, pokalbis, gyvenimo menai; galbūt net erotinis malonumas ar bendruomeninis meno kūrinys, arba palaimos sklaida – trumpai tariant, paprasčiausia „egoistų bendrystė“ (kaip sakė Stirneris) arba, Kropotkino žodžiais tariant, pagrindinis biologinis „tarpusavio pagalbos“ variklis. (Čia taip pat galime paminėti Bataille‘io „pertekliaus ekonomiją“ ir jo „potlačo kultūros“ sampratą.
3. Įvairialypė LAZ realybė atsispindi dvasinio nomadiškumo (arba, kaip mes tai juokais vadiname, „kosmopolitizmo be šaknų“). Šio fenomeno aspektus aprašė Deleuze ir Guattari („Nomadologija ir karo mašina“), Lyotardas („Klaidžiojimai“) ir dauguma autorių leidyklos „Semiotext(e)“ leidinyje „Oazė“. Mes čia sampratą „dvasinis nomadiškumas“ naudojame dažniau nei „miesto nomadiškumas“, „nomadologija“, „klaidžiojimai“, kad sukauptume laisvą visų šių sampratų kompleksą, ir jis būtų studijuojamas tarpstančios LAZ šviesoje. „Dievo mirtis“, tam tikra prasme decentralizavusi visą “europietiškąjį“ projektą, atvėrė daugiaperspektyvinį postideologinį pasaulėvaizdį, galintį „be šaknų“ judėti nuo filosofijos prie gentinio mito, nuo gamtos mokslų prie taoizmo – tai galimybė pirmą sykį pažvelgti tarsi auksinio vabzdžio akimis, kurių kiekviena briaunelė įžvelgia visai kitokį pasaulį.
Bet toks įžvalgumas kainavo gyvenimą epochoje, kur greitis ir „prekinis fetišizmas“ sukūrė vientiso melo tironiją, ketinančią išblukinti visą kultūrinę įvairovę ir individualybę, kad „viena vieta būtų tokia pat gera, kaip ir kita“. Šis paradoksas sukuria „čigonus“, dvasios keliautojus, kuriuos veda troškulys ir žingeidumas, lėkštu lojalumu pasižyminčius klajoklius (tiesą sakant, nelojalius „europietiškam projektui“, praradusiam visą savo šarmą ir gyvybingumą), nepririštus prie jokio ypatingo laiko ir erdvės, ieškančius įvairovės ir nuotykių... Čia nusakomi ne tik aukščiausios klasės menininkai ir intelektualai, bet ir migruojantys darbininkai, pabėgėliai, „benamiai“, turistai, namukų ant ratų kultūros – taip pat žmonės, „keliaujantys“ internetu, bet galintys neišeiti iš savo kambario (arba tokie kaip Thoreau, „kurie daug keliauja Konkordu“); galų gale, tai „kiekvienas“, visi mes, gyvenantys automobiliuose, atostogose, TV, knygose, filmuose, telefonuose, besikeičiančiuose darbuose, besikeičiančiuose „gyvenimo stiliuose“, religijose, dietose, ir t. t, ir t. t.
Dvasinis nomadiškumas kaip taktika, kurią Deleuze & Guattari metaforiškai vadina „karo mašina“, pakeičia šį paradoksą, iš pasyvaus padaro jį aktyviu ir galbūt net „smurtingu“ modeliu. Paskutiniai „Dievo“ spazmai ir gargaliavimas mirties patale truko taip ilgai – to pavyzdžiai būtų Kapitalizmas, Fašizmas ir Komunizmas – kad Bakuninu ir Nietzsche sekantys komandosai ar senojo Konsensuso apache (priešai). Šie nomadai rengia grobiamuosius žygius, jie yra korsarai, virusai, jiems reikia, jie trokšta LAZ, juodų palapinių stovyklų po dykumos žvaigždėmis, interzonų, pasislėpusių įtvirtintų oazių slaptuose karavanų keliuose, lopinėlio „išlaisvintų“ džiunglių ir stepės, neįeinamų zonų, juodosios rinkos ir pogrindžio bazarų.
Tokie nomadai braižo savo maršrutus, žvelgdami į keistas žvaigždes, šviesius duomenų telkinius virtualioje erdvėje, o gal haliucinacijas. Padėkite žemėlapį į šalį, vietoj jo klokite politinių pasikeitimų žemėlapį, interneto, ypač kontrtinklo žemėlapį su išryškinta nelegalia informacija, jos srautu ir logistika – ir galų gale, kūrybos, estetikos, vertybių žemėlapį santykiu 1:1. Gautasis tinklelis virsta realybe, įkvėptas neįtikėtinų sūkurių ir energijos antplūdžių, šviesos krešulių, slaptų tunelių, siurprizų.
Verčia kp
2008.04.15.
