Stevphenas Shukaitis – šiuo metu pasaulyje bene labiausiai žinomas anarchistinės pakraipos aktyvistas, turintis lietuviškas šaknis. Jis yra vienas iš garsaus leidybos bei medijų projekto „Autonomedia” bendradarbių. „Autonomedia” (autonomedia.org) – tai anarchistinė bendruomenė, kuri leidžia radikalias knygas, kuria ir praktiškai įgyvendina politines aktyvizmo programas. Per keliolika metų „Autonomedia” išleido apie 100 knygų – ne tik tokius kultinius autorius, kaip Hakimas Bey'us, Bobas Blackas ir subkomandantė Marcosas, bet ir daugybę naujų radikalios aktyvizmo teorijos bei praktikos kūrėjų. Pats Stevphenas Shukaitis yra keliolikos knygų bendraautorius ir redaktorius. Naujausias jo redakcinis darbas - kartu su bičiuliu Davidu Graeberiu leidykoje „AK Press” išleista knyga „Constituent Imagination: Militant Investigations, Collective Theorization” (2007).

     „Autonomedia”  – tai autonominė erdvė, praktikoje įkūnijanti Hakimo Bey'aus „Laisvųjų autonominių zonų” principą, kurioje radikalūs menininkai, teoretikai ir aktyvistai kuria politinius dikursus, keičiasi patyrimu ir skleidžia informaciją visame pasaulyje. Tam tikslui sukurtas specialus tarptautinis informacijos apsikeitimo portalas „Interactivist Info Exchange” (slash.autonomedia.org), kuriame aktyvistai sužino naujienas, praneša apie įvykius, keičiasi nuomonėmis diskusijų forumuose. Savo autonomijos sampratą „Autonomedia” kolektyvas apibūdina taip: „Autonomija nėra pastovi būsena. Kaip ir lytis, autonomija kuriama per savo veiklą, per darymą ir tapsmą. Ji yra politinė praktika. Tapti autonomišku reiškia atmesti autoritarines ir prievartines kultūras, kurios atskiria ir kuria hierarchijas, ir priimti kitoniškumą. Tapimas autonomišku yra politinė pozicija, nes laisvas dalijimasis su kitais sukuria bendrą žinių turtą bei galią“.

     Greta „Autonomedia” veiklos, Stevphenas Shukaitis aktyviai dalyvauja ir kituose anarchistiniuose projektuose – garso įrašų kompanijoje „Ever Reviled Records”, radijo stotyje „Rise Up Radio”, naujame bandyme sukurti internetinį anarchistų Internacionalą „Planetary Alternatives Network”. Jis dirba ir mokslinį darbą - rašo daktaro disertaciją Londono universitete.

     2006 m. gegužės mėn. Stevphenas Shukaitis lankėsi Lietuvoje. VILMA (Vilniaus naujųjų medijų laboratorijos) kvietimu „Intro“ klube jis skaitė viešą paskaitą „Radikalios medijos, maištaujanti vaizduotė ir kovojimų ciklai“ (angl. „Radical Media, Insurgent Imagination, and Cycles of Struggles"). Spausdiname interviu, kurį Stevphenas Shukaitis davė viešnagės Lietuvoje metu - 2006 m. gegužės 24 d. Kalbėjosi Tadas Šarūnas.


     ĮSIVAIZDUOJAMOS SANTVARKOS

     Gal galėtumei susieti projektus, kuriuose dalyvauji, su socialinių judėjimų kontekstu Niujorke ir apskritai JAV?

     Tokią šalį, kaip JAV, kurioje gyvena daugiau nei 300 milijonų gyventojų, labai sunku kaip nors apibendrinti. Vien tokiame mieste, kaip Niujorkas, kuriame gyvena 8 milijonai gyventojų, egzistuoja gausybė aktyvizmo apraiškų, radikalaus meno formų ir pan. Vyksta tiek daug, kad neįmanoma visko trumpai nupasakoti. Aš pats esu susijęs su keletu sričių – tai medijos ir spauda, politinis organizavimas, populiarusIS švietimas, muzika ir kiti menai. Kalbant apie muziką, tai aš jau kurį laiką esu įsitraukęs į „Ever Reviled Records” (www.everreviledrecords.com), darbuotojams priklausančią ir jų pačių valdomą garso įrašų kompaniją, kuri leidžia kontrkultūrinę muziką: pAnkroką, hip-hopą, folką ir kitų žanrų muziką, susiejančią skirtingais žanrais kuriančius radikalių pažiūrų menininkus. Kurdami muziką vystome ekonominės demokratijos modelius. Turiu omenyje ne vien kalbas apie demokratiją, bet ir kolektyvinės nuosavybės praktikavimą, kuri nepriklauso nuo tokių dalykų, kaip komandos, centralizuotas planavimas ar paklusnumas lyderiams. Taip savo politinius siekius bandome įkūnyti mūsų kasdienėje veikloje. Be įvairiausių muzikantų įrašų leidybos mes taip pat organizuojame seminarus apie ekonominę demokratiją ir darbuotojų kolektyvus. Buvome įsitraukę ir į keletą solidarumo akcijų, tarp jų - ir su Argentinos bedarbiais.

     Dalyvavau ir kuriant radijo laidą WBAI, kuri buvo transliuojama per bendruomeninę Niujorko radijo stotį „Rise Up Radio” (www.riseupradio.org). Labai svarbus faktas, kad ši stotis yra bendruomeninė, nes daugelis radijo stočių JAV valdomos stambių korporacijų ir nėra atviros alternatyviems balsams ir politinėms pažiūroms. Politinių debatų ir diskusijų spektras JAV labai siauras. Todėl tampa be galo sunku artikuliuoti bet kokio pobūdžio pažiūras, kurios netelpa į šio diskurso rėmus. Kaip sako Noamas Chomsky: „Jeigu nori išsakyti kontraversišką idėją, negali to padaryti per dešimt sekundžių, nes tai, kas prieštarauja taip ilgai formuotai nuomonei, negali sutilpti į tokį formatą”. Norėdamas išreikšti kitokias idėjas, turi išdėstyti argumentus, kuriais jos paremtos, būtent todėl bendruomeninis radijas ir tokie projektai, kaip „Indymedia”, yra itin svarbūs. Jie sukuria erdvę, kurioje galima skleisti alternatyvias pažiūras, jas argumentuoti. Tai svarbus žingsnis kuriant diskursą, kuris aiškina, kodėl vyksta vadinamasis „karas prieš terorizmą”, koks ryšys tarp Irako karo ir sumažintų išlaidų sveikatos apsaugai bei švietimui. Visa tai kuria erdvę, kurioje gali būti išgirsti kiti balsai.

     Trečia veiklos sritis, į kurią esu įsitraukęs, yra tai, ką galima būtų pavadinti populiariuoju švietimu, kuris apima įvairių diskusijų, dirbtuvių ir panašių renginių organizavimą. Kaip gi kyla idėjos apie pasaulį, skirtą žmonėms, ir kaip jos plinta? Ogi diskusijų ir sąveikų dėka, kurios neatsiranda magiškai ar atsitiktinai, bet yra skatinamos ir specialiai kuriamos. Kyla forumų ir erdvių, kuriose gali kilti tokio pobūdžio diskusijos, klausimas. Todėl dalyvavau rengiant „Bluestockings” knygų parodas vietiniame informaciniame centre, padėjau organizuoti ir didesnio masto renginius - tokius, kaip susitikimas „Life After Capitalism” („Gyvenimas po kapitalizmo”) 2004-aisiais ir Socialinis Niujorko Forumas. Neseniai kartu su savo draugu ir kolega Davidu Graeberiu pradėjau redaguoti leidyklos „AK Press” knygą, kuri vadinasi „Constituent Imagination: Militant Investigations, Collective Theorization”. Pagrindinis šios knygos tikslas yra surinkti esė apie dalyvavimui atviras žinių kūrimo ir socialinių tyrimų formas, kurios yra politinio organizavimo dalis. Dažnai atrodo, kad žmonės, dalyvaujantys progresyviuose ar radikaliuose tyrimuose ir rašantys akademinei aplinkai, tik kalba apie žmones, įsitraukusius į politinį organizavimą, tačiau kartu su jais nedirba. Šios knygos idėja kilo iš nepasitenkinimo tokiomis tendencijomis ir noro surinkti medžiagą, aiškinančią, kokiu būdu tai galėtų būti keičiama. Knygoje pateiktos XXI a. aktyvizmo tyrėjų esė iš viso pasaulio, tarp kurių yra gerai žinomų rašytojų - tokių, kaip Antonio Negri ir „Colectivo Situaciones” darbai.

     Paskutinis projektas, į kurį esu įsitraukęs, tai „Autonomedia” – radikalios minties leidykla Brukline, veikianti nuo 1983 m. Savo veiklą ji pradėjo įvairios prancūzų poststruktūralistų literatūros vertimais. Tai buvo „post 68-ųjų” minties arba idėjų, kurios kilo po XX a. 7-ojo dešimtmečio socialinių judėjimų bangos, ir Niujorko meno bei pankroko scenos samplaika. Tai įdomus politikos, meno ir bendros kontrkultūrinės beprotystės mišinys. Ko gero, geriausiai žinomos knygos, kurias išleido „Autonomedia”, – tai Hakimo Bey'aus „TAZ” arba „Temporary Autonomous Zones” („Laikinosios autonominės zonos”) ir tokių autorių, kaip „Critical Art Ensemble” („Kritinio meno ansamblis”), „Midnight Notes” („Vidurnakčio natos”), Silvijos Federici, knygos – daugiau nei šimtas pavadinimų.

     Taigi visos šios atskiros mano veiklos sritys susijusios tarpusavyje kaip radikalios kontrakultūros vystymas, vienijant pasipriešinimo bendruomenes, pasitelkiant įvairias medijas, meno rūšis, politinį organizavimą ir leidybą. Mūsų siekis – apjungti idėjas, žmones, įvykius ir sukurti įvairius jų sąveikos būdus. Visuose šiuose projektuose dalyvavau priklausydamas sąjūdžiui, kurį būtų galima įvardinti antikapitalistiniu, antiautoritariniu kairuolišku judėjimu Niujorke. Taigi tuo pat metu dalyvavau planuojant demonstracijas prieš Pasaulio Ekonominį Forumą ir Irako karą. Svarbu pabrėžti, kad visi šie projektai ir pastangos susijusios su platesniais politiniais procesais, nors yra koordinuojami iš apačios.

     Esi minėjęs, kad „Autonomedia” svarsto galimybę praplėsti savo veiklos lauką. Kokie nauji būdai ir naujos medijos, kuriomis galėtų pasinaudoti Autonomedia? Kokie galimi tokio posūkio privalumai ir trūkumai?

     Negaliu kalbėti už visą kolektyvą – pateiksiu tik savo asmeninę nuomonę. Su tuo susijęs projektas „Interactivist Info Exchange”. Tai internetinis forumas ir naujienų svetainė, kuriuos „Autonomedia” palaiko kartu su „ABC No Rio”, vietiniu socialiniu centru ir „Interactivist” techniniu kolektyvu. Pavyzdžiui, tu atspausdini kelis tūkstančius knygos kopijų, jos išplatinamos ir žmonės jas skaito. Tačiau tokio projekto, kaip „Interactivist Info Exchange” pagalba kasdien pasiekiami apie 40 000 svetainės lankytojų. Taigi kažkuria prasme tai geresnė platforma žinių sklaidai, užtikrinanti, kad idėjos bus skleidžiamos ten, kur žmonės galės jas pasiekti. Tokia platforma pateikia medžiagą, kuri gali sklisti kur kas plačiau ir greičiau nei dauguma spaudos projektų galėtų kada nors svajoti. Tai vienas būdų, kaip galima skleisti idėjas. Tačiau tai nereiškia, kad interneto spauda galėtų ar turėtų pakeisti knygas.

     Taip pat būta keleto projektų, kurie siejo knygas su muzika ar kitokia audio medžiaga. Man susidaro įspūdis, kad šiuo metu egzistuoja didelis noras daryti daugelio medijų projektus. Tačiau problema yra ta, kad skirtingos medijų rūšys dažnai reikalauja labai skirtingų įgūdžių, resursų, žinių ir įrangos – nors tai ir drąstiškai keitėsi per pastaruosius metus. Taigi sakyčiau, kad kol kas stebimas ne posūkis į šią pusę, o greičiau troškimas, kuris egzistuoja jau kurį laiką. Šiems troškimams išsipildyti trukdė tik tam tikros praktinės kliūtys, tačiau ateityje apie tai bus vis daugiau galvojama.

     Niekas neabejoja, kad naujosios medijos buvo labai naudingos visų rūšių aktyvistams. Tačiau kokie yra virtualios erdvės naudojimo ribotumai ir ar įmanoma nubrėžti liniją tarp praktikų, kuriose pradedama priklausyti nuo pastovesnių sąveikų realioje erdvėje?

     Visų pirma nesu tikras dėl atsakymo, ką žmonės vadina naujosiomis medijomis. Kitaip tariant, nežinau, kada jos tampa „naujosiomis”. Ar muzikos įrašai yra nauja medija? Ar knyga, atspausdinta naudojant skaitmenines technologijas arba atspausdinta pagal pareikalavimą (angl. - print on demand), yra nauja medija? Galbūt, o gal ir ne. Panašu į tai, kad bet kokios naujos komunikacijos formos atsiradimą visuomet lydi utopinis susižavėjimas. Pernai skaičiau Lutherio Blissett (tai kelių italų autorių naudojamas kolektyvinis vardas) knygą „The Novel Q”. Vienoje šios knygos, kuri yra iš dalies paremta tikrais įvykiais, o iš dalies – išgalvotomis istorijomis, vietoje aprašoma grupelė radikalių spaustuvininkų 1500-aisiais. Spausdindami knygas jie pastebėjo, kad atlieka daug mažų popieriaus gabalėlių, kurie visur išskraidydavo. Kartą jie pradėjo galvoti, ką su jais reiktų daryti. Vienas iš personažų nutarė, kad reiktų ant jų atspausdinti paprastus politinius pranešimus ir išplatinti juos valstiečiams. Tuomet kitas personažas pritarė: „O, taip! Pavadinsime juos skrajutėmis”. Nežinau, ar ši istorija nebuvo išgalvota, bet tai puikus pavyzdys, susiejantis knygų atsiradimo istoriją su politiniu radikalizmu, atėjusiu kartu su protestantizmu, Vokietijos valstiečių karu ir kitais to meto įvykiais. Taigi galima sakyti, kad 1520-ųjų radikalams tuo istoriniu momentu spauda buvo tikrai „nauja medija”.

     Sugrįžtant į mūsų laikus, reikia paklausti: ar skirtingos medijų formos suteikia galimybę komunikuoti bei cirkuoliuoti idėjoms ir kaip tai vyksta? Kaip šios medijos susijusios su politiniu organizavimu? Kokias galimybes jos suteikia? Pasitelkiant Internetą idėjos gali sklisti kur kas plačiau ir greičiau. 10-ojo dešimtmečio viduryje daugelis žmonių, įsitraukusių į politinį aktyvizmą, pirmą kartą suvokė interneto galią. Internetas buvo panaudotas skleisti žinioms apie įvykius Čiapas regione Meksikoje. Zapatistų sukilimas įkvėpė daugelį žmonių JAV, Europoje ir visame pasaulyje. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip įvykis, kuris yra labai toli, gali būti kažkokiu būdu susijęs su tavo vietine realybe. Tačiau yra ir akivaizdžių skaitmeninių technologijų trūkumų, kurie tampa labai gerai matomi bet kam, kas praleidžia ilgesnį laiko tarpą jomis besinaudodamas. Gali lengvai pastebėti, kaip vis daugiau ir daugiau laiko praleidi prie kompiuterio pildydamas svetainių turinį, redaguodamas audio takelius ir taip toliau – galų gale pats įgauni kompiuterio formą. Gali taip įkliūti į šituos spąstus, kad kitos žmonių sąveikos formos tampa apleistos, o tai nėra labai sveika. Jei skaitmeninių technologijų naudojimas tampa žmonių sąveikos pakaitalu, o ne priemone, tai panašu į ribą, kurią peržengus, jos nebėra naudingos. Be abejo, tai ne griežtas, bet apytikslis principas, kurį visų pirma taikau pats sau.

     Kaip supratau, „Autonomedia” savo veiklą pradėjo nuo kai kurių prancūzų autorių vertimų. Kaip svarbu yra apjungti lokalius ir globalius aktyvistų tinklus? Galbūt kažkas turėtų likti tik lokalia praktika, turint omenyje, kad tarptautinių ryšių išlaikymas reikalauja pastangų?

     „Autonomedia” buvo pradėta kartu su žurnalu ir knygų serija, pavadinta Semiotext(e), kurią inicijavo Sylvere Lotringer, prancūzų kalbos profesorius iš Kolumbijos universiteto. Ji siekė supažindinti JAV su tokiais prancūzų filosofais, kaip Foucault, Deleuze ir Guattari. „Autonomedia” ir „Semiotext(e)” bendromis pastangomis suvešėjo maždaug tarp 1980-ųjų pradžios ir 1990-ųjų vidurio. Šis bendradarbiavimas buvo svarbus, nes žmones JAV labai įkvėpė idėjos, 7-ąjame dešimtmetyje plūdusios iš situacionistų Guy Debord'o ir Raoulio Vaneigemo, o taip pat iš autonomizmo judėjimo atstovų Italijoje – Tonio Negri ir Sergio Bologna. Taigi šių judėjimų idėjos ir praktikos įvairiais būdais sklido ir cirkuliavo. Pavyzdžiui, situacionistų idėjos turėjo didelę įtaką žmonėms, įsitraukusiems į „Black & Red” („Juoda ir Raudona”) projektą, kuris išleido pirmą G. Debord'o knygos „Spektaklio visuomenė” versiją anglų kalba, o taip pat žmonėms anarchistų tinkluose, kurie būrėsi apie tokias grupes, kaip „Fifth Estate” („Penktoji nuosavybė”) ir „Anarchy: A Journal of Desire Armed” („Anarchija: žurnalas ginkluotiems troškimu”).

     Kalbant apie vietinį aktyvizmą tokiame mieste, kaip Niujorkas, labai sunku nusakyti, kas yra „lokalu” tokioje vietoje – čia apsilanko gauybė skirtingų žmonių iš daugybės skirtingų pasaulio vietų. Tai, kas specifiška Niujorkui, galėtų būti susieta su bet kuria vieta. Globaliuose miestuose – Niujorke, Tokijuje ar Londone – egzistuoja dideli žmonių ir idėjų srautai. Todėl labai sunku pasakyti, kas yra tipiškai lokalu. Tuo pat metu sunku pasakyti, kas yra globalu. Dalykai yra taip persidengę, kad jų neįmanoma atskirti. Buvo toks vienas projektas, kuris vadinosi „Autonomedia autonomadinis knygomobilis” – keliaujantis sunkvežimis, rodantis vodevilinius cirko pasirodymus ir pardavinėjantis įvairiausią anarchistinę literatūrą. Manau, tai buvo puikus derinys. Deja, projektas nutrūko, o uraganas Katrina sunaikino patį sunkvežimį.

     Labiausiai aktyvistai kritkuojami, kad neva jie nepateikia konstruktyvių pasiūlymų, kaip būtų galima keisti situaciją. Kaip galima būtų atsakyti į tokio pobūdžio kritiką?

     Suprantu, dėl ko toks klausimas keliamas. Jei tu prieštarauji Tarptautiniam Valiutos Fondui, Pasaulio Bankui, valstybės egzistavimui ir panašiai – natūraliai kyla klausimas: ką darytum vietoj to? Kokiais kitais būdais galėtų funkcionuoti pasaulis? Problema ta, kad iš esmės suprantamas ir pagrįstas nenoras detaliai atsakyti į tokį klausimą arba kurti ateities receptus. Jei nori sukurti pasaulį, kuris planuojamas pasitelkiant socialinę bendruomenės kooperaciją, šis pasaulis atsiranda pats  tokių kooperacijos formų dėka. Kitais žodžiais tariant, išankstinis visko aprašymas ir planavimas ne skatina, o priešingai – užgniaužia šį procesą. Nepaisant to, paranku galvoje turėti bendrus principus ir tikslus, tokius, kaip, pavyzdžiui, bendruomenės savideterminacija bei tiesioginė ir ekonominė demokratija. Kai tai išdėstoma tokiu būdu, žmonės kur kas lengviau su tuo susitapatina. Galų gale, dauguma žmonių mėgsta kontroliuoti savo pačių gyvenimus. Alternatyvos kuriamos tuomet, kai žmonės randa naujų būdų, kaip susisieti tarpusavyje – kurti socialinio kooperavimo formas ir bendruomenes. Taip kuriamas kitokio gyvenimo būdo pagrindas. Tai yra atviras, niekad nesibaigiantis ir nuolat kintantis procesas. Tai yra nuolatinis demokratinio proceso atradinėjimas. Prieš kelis metus apie tai rašau straipsnyje „An Ethnography of Nowhere: Notes Towards a Re-envisioning of Utopian Thinking” žurnalui „Social Anarchism”. Jis prieinamas mano svetainėje.

     Kaip manai, koks yra ir koks galėtų būti akademinės bendruomenės vaidmuo radikalios ir kritinės minties vystyme?

     7-as dešimtmetis JAV buvo tas laikas, kai atrodė, jog universitetų miesteliuose vystosi daug įvairiausių idėjų. Tas sujudimas nulėmė kultūros studijų departamentų steigimą bei didesnį dėmesį rasės, lyties, seksualumo bei kitais klausimais. Bendrai paėmus, visa tai atrodė gana pozityviai. Per pastaruosius metus visa tai labiau panašėja į reakcionistišką politinės dešinės transformaciją. Laikas, kai universiteto erdvė buvo atvira kiek idomesniems ir liberaliems tikslams, buvo labai trumpas. Panašu į tai, kad jis jau praėjo, nors tai, be abejo, yra grubus apibendrinimas. Universitetai visuomet buvo susiję su įvairiomis socialinės ir politinės galios struktūromis. Pastaruoju metu universitetų sistema kur kas labiau tapo tiesiogiai įsitraukusi į įvairių žinių ir informacijos kūrimą, tyrimus bei inovacijas, kurios susijusios su korporacijų galia ir valstybės aparatu.

     Kalbant apie universiteto erdvės naudą radikaliems judėjimams… Hmm…. Manau, ji naudinga tiek, kiek žmonės gali naudotis universiteto erdve bei jame esančiais resursais. Pavyzdžiui, tokioje vietoje kaip Niujorkas yra sunku surasti tinkamą vietą susirinkimui – todėl daugelis grupių tam naudoja universiteto centrinių rūmų laukiamuosius. Svarbu surasti erdvę, kuri gali būti panaudota nebūtinai pagal pradinę jos paskirtį. Taigi šiuo aspektu akademinė erdvė kažkiek svarbi. Ji taip pat svarbi kaip idėjų vystymo ir kolektyvinio reflektavimo vieta, parodanti, kas vyksta pasaulyje. Ji lieka svarbi tol, kol suvokiama, kad ji – tik didelio proceso dalis, kad nėra atvirų ar paslėptų pretenzijų ją panaudoti kokio nors pobūdžio dominavimo siekimui. Taigi tai iš dalies naudinga, bet klausimas, kiek naudinga, išlieka atviras, aš pats sau iki galo negaliu atsakyti ir tikriausiai niekad neatsakysiu. Tai vienas iš klausymų, kurį kažkuria prasme bando atsakyti mano jau minėta knyga Constituent Imagination. Taip pat yra vienas panašias temas nagrinėjantis žurnalo ephemera numeris, kurį parengiau kartu su Eleni Karamali ir Stephenu Dunne.

     Kokiais būdais galima išversti kritinę mintį į kasdienę žmonių kalbą? Juk tai gali būti gana sudėtinga…

     Tai neabejotinai gali būti problema. Aš visada masčiau apie tai, kaip išsakyti esmines idėjas taip, kad jos rezonuotų su auditorija, kuriai kalbama. Tikrai nemanau, kad yra būdas taip suformuluoti idėjas, kad jos būtų suprastos iškart bet kieno ir bet kur. Tai tiesiog neįmanoma. Žmonės turi velnioniškai skirtingas patirtis ir gyvena skirtinguose kontekstuose, todėl svarbu, kad idėjos būtų prie to pritaikytos.

     Nereikia sakyti, kad viskas visuomet turi būti aiškinama supaprastintai, nes tai ne visada būtina. Pavyzdžiui, viešėdamas Argentinoje bendravau su bedarbių judėjimo nariais ir jie išvystė gana sudėtingą diskusiją apie autonomijos prigimtį bei horizontalius santykius. Ši diskusija buvo kur kas pažangesnė už daugumą tų, kuriose dalyvauju būdamas JAV. Tačiau šis rezultatas nenusileido iš dangaus. Jis buvo kuriamas ilgus metus ir yra susijęs su jų bendruomenine veikla. Taigi kritinė mintis nebuvo verčiama į jų kasdienę kalbą, ji buvo įkūnyta jų kasdienėje veikloje ir jie skolinosi koncepcijas ir idėjas, kurios rezonavo su šia patirtimi, bei kūrė naujas. Tokie mąstytojai, kaip Foucault ar Deleuze, dažnai atmetami kaip per daug paslaptingi ir sunkiai suvokiami; bet esu sutikęs žmonių, kurie vysto aktyvizmą prieš kalėjimus ir galvoja, kad jų idėjos puikiai atitinka, ką jie veikia, ir padeda lengviau artikuliuoti. Supratimas plėtojamas per įvykius ir įvairias patirtis. Taigi į kasdienę kalbą reikėtų versti ne kritinę mintį, o kritines patirtis. Reikia žiūrėti, kaip tai nušviečia tas patirtis ir kasdienę veiklą.

     Manau, tau dar sunku kalbėti apie Lietuvos situaciją, juk praleidai čia vos kelias dienas. Bet gal kartais turi pastebėjimų, kuriais norėtum pasidalinti?

     Vienas dalykas, kurį pastebėjau, tai vis dar besivaidenanti sovietų politikos šmėkla. Tai vis dar įtakoja įvairias sritis. Pavyzdžiu gali būti tokie pavadinimai kaip „menininkų sąjunga” vietoj to, kad būtų vadinama asociacija ar kažkaip panašiai. Man tai primena ano laiko politinį mąstymą. Keletas žmonių man sakė, kad marksistinė mintis ir anarchizmas vis dar siejamas su sovietiniais laikais, tai man atrodo gana keistai.  Kai paskutinį kartą tikrinausi istorinius faktus, dar kartą įsitikinau, kad sovietai buvo linkę žudyti anarchistus labiau nei bet ką kitą. Turiu omenyje, kad Kronštatas tikrai nebuvo pikniko vieta. Panašu, kad tie tvyrantys sovietmečio prisiminimai neigiamai įtakoja žmonių požiūrį į protestus, kuriuose anksčiau dalyvauta, nes taip reikėjo, o ne dėl noro pasipriešinti valdžios veiksmams. Pati valdžios remiamo protesto idėja man, atvykusiam iš JAV, neturi prasmės. Manau dėl to „Kritinės masės” vystymasis ar „Pro-Testo laboratorija”, pernai metais vykusi Lietuvos kino teatre, yra labai svarbūs įvykiai – tai kitokio pobūdžio radikalios politikos formavimosi pradžia, kuri, reikia tikėtis, išstums minėtas neigiamas asociacijas. Šiais įvykiais kuriamos erdvės, kuriose gali iškilti įvairūs sumanymai, kurie kartais nebūtinai gali atrodyti kaip politiniai. Tai išeina į gerą, nes jei valdžia tokiuose veiksmuose neįžvelgia politiškumo, jie nematys tame grėsmės ir greičiausiai nesiims jokių veiksmų. Tai leis kur kas plačiau išsiplėsti, sukurti daugiau ryšių nesusiduriant su valdžios pasipriešinimu. Apskritai bendra politinės raidos istorija, politinis kontekstas ir politinis informavimas čia labai skiriasi nuo to, kas vyksta JAV, o tai, be abejo, neturėtų per daug stebinti. Man labai įdomu, kaip viskas vystysis toliau. Bet kaip tu jau minėjai, čia esu kol kas tik keletą dienų, todėl negaliu pasakyti nieko daugiau, nebent tai, kad norėčiau sugrįžti ir sužinoti daugiau.

     Egzistuoja tokia problema, kurią galima būtų pavadinti kapitalizmo-sovietų dichotomija. Kritikuodamas sistemą labai lengvai gali būti paženklintas „prosovietine” etikete. Kiek žinau, panašių problemų būta ir JAV. Šaltojo karo metu buvo stiprus antikomunistinis bumas. Ar yra būdų, kaip viso to galima išvengti?

     Visų pirma esi teisus, kad JAV egzistuoja ryškus antikomunizmo ir raudonųjų medžioklės palikimas. Dar 1902 metais buvo išleistas antivalstybinės veiklos aktas, kuris draudė anarchokomunistų imigraciją į JAV. Kiek žinau, šis aktas vis dar galiojo iki 1996-ųjų. Taigi egzistuoja ilga radikalų baimės ir liežuvavimo apie juos istorija, pradedant nuo Palmerio reidų bei deportacijų 1920-aisiais ir baigiant McCarthy eros komunistinių raganų medžioklių 1950-aisiais. Tokie dalykai tęsiasi ir iki šiol. Apie įsitraukusius į radikalią politiką plačiai skleidžiama retorika, kad jie turi kažką bendro su Sovietų Sąjunga. Iki 1990-ųjų JAV ši retorika vis dar buvo naudojama apibūdinant politinę kairę. Bet tam tikta prasme ši dichotomija yra menama. Koks skirtumas, jei vieną dieną savo viršininką turėčiau vadinti „bosu”, o kitą – „draugu”, ar dar nuoširdžiau – „draugu viršininku”. Tas pats šūdas, tik kitas pavadinimas. Tai panašu į Guy Debord'o aprašytą konfliktą tarp „ištęsto spektaklio”, kuris rodomas po vakarietiško kapitalizmo vėliava susibūrusioms grupėms, ir „koncentruoto spektaklio” sovietiniame bloke, kuriame veikė tikras valstybinis kapitalizmas. Kitaip tariant, dvi to paties dalyko versijos, dvi versijos apie galią, kuri koncentruota kelių žmonių rankose, o visi likusieji yra tik įtraukti į tą absurdišką apgaulę.

     Todėl aš linkęs diskutuoti apie politiką aplenkiant socialinį dominavimą, nepaisant to, iš kur jis kyla. Kalbama ne vien apie ekonomiką, politiką, lytį, rasę, klasę, medijas ir panašiai… Kalbama apie tai, kaip šie dalykai susiję ir kaip galima atrasti kitokius susiejimo, bendruomenės kūrimo ir socialinių santykių būdus, paremtus įvairiais metodais, praktikomis ir idėjomis. Beveik kiekvienoje situacijoje, kurioje keliamas klausimas, į kurį grasinamai reikalaujama „arba-arba” atsakymo, dažniausiai yra labai daug tarpinių pasirinkimų. Svarbu rasti būdus, kaip artikuliuoti šias galimybes, kurios dažnai neturi pavadinimo, tačiau egzistuoja.

     Parengta pagal tekstą iš www.balsas.cc
     Tekstą redagavo ir įžangą parašė dp