Filosofija negyvena vien filosofijos fakultetuose. Ji veikia kasdienio, praktinio patyrimo lygmeniu. Pirmojo pasaulyje Bolonijos universiteto kūrėjai šiandien labiausiai nustebtų ne dėl mūsų mokslo sampratos (tai jiems būtų galima nesunkiai išaiškinti), bet dėl mūsų požiūrio į save, visuomenę ir universiteto pašaukimą. Senojo universiteto kūrėjai vadovavosi klasikinei filosofijai pažįstama tiesa, kad valstybės ir kitų viešųjų institucijų tikslas – auklėti piliečius, kad jie „būtų geri ir sugebėtų kilniai elgtis“ (Aristotelis). Dabartinis universitetas pagrįstas Franciso Bacono darbuose randamu įsitikinimu, kad mokslas turi būti gamtą ir visuomenę apdorojanti jėga, o universitetas turi veikti kaip naujus produktus siūlanti gamykla.
Dabartiniams universitetų reformatoriams atrodo, kad nėra filosofinių universiteto sampratos skirtumų, bet yra kažkoks vienas teisingas universiteto modelis, o visa kita – tai tik techniniai klausimai, kaip jį pasiekti. Į universitetą žiūrima mechanikų ir inžinierių akimis, be kokio nors didesnio dėmesio piliečių sielos ir moralės reikalams. Universiteto idėją išmaitinę humanitariniai mokslai šiandien yra nustumti į akademinio gyvenimo pakraštį. Mokslas pradedamas sieti tik su tuo, ką galima išmatuoti ir kas duoda praktinių rezultatų, t.y. gali virsti gamybos, socialinės inžinerijos ir politinės technologijos jėga. Lietuvos universitetuose mokslinės kūrybos rezultatai šiandien jau beveik visuotinai apibūdinami „mokslinės produkcijos“ vardu.
Tačiau filosofinės prielaidos dažnai turi daug skaudesnių padarinių negu matematikos ir gamtos mokslų skaičiavimų netikslumai. Tai atskira didelė tema. Todėl šįkart norisi apsiriboti tik trijų mūsų praktinio patyrimo ir racionalumo prielaidų, veikiančių požiūrį į universitetą, išryškinimu. Pirmoji prielaida nurodo į jau dažnai net nepastebimą demokratijos ir masinės kultūros suaugimą, antroji kalba apie neigiamą liberalizmo moralės filosofijos poveikį dabartiniams universitetams, o trečioji yra susieta su iš ekonomikos ir racionalaus pasirinkimo teorijos atkeliavusiu įsitikinimu, kad individai vadovaujasi vien tik savo naudos sumetimais. Pastaroji prielaida sąlygoja neregėtą akademinės bendruomenės pasitikėjimo krizę ir naujų mokslinės veiklos kontrolės formų atsiradimą.
Pirma prielaida
Šiandien mažai kas ryžtasi kritikuoti demokratiją. Jos gynimui naudojamas keistas Winstono Churchillio argumentas, jog tai būtų blogiausia santvarka, jeigu nebūtų dar blogesnių. Šį argumentą naudojantys žmonės dažniausiai užmiršta nurodyti demokratijos trūkumus ir visą dėmesį sutelkia į jos privalumus. Klasikiniai autoriai buvo daug nuoseklesni demokratijos kritikai. Platonas atvirai pripažino, kad demokratija nesirūpina piliečių dorove ir moko gerbti tik tuos, kurie „parodo savo palankumą miniai“, Aristotelis kritikavo demokratinės santvarkos „demagogų nenuosaikumą“, o Kantas buvo įsitikinęs, kad „demokratija neišvengiamai yra despotizmas tikrąja šio žodžio prasme“.
Demokratija yra gera priemonė piliečių laisvei ir lygybei įtvirtinti. Tačiau kol kas neaišku, kodėl būtent ši santvarka yra linkusi suaugti su didesnės visuomenės dalies skonio primityvumu bei moralinių, estetinių ir intelektualinių hierarchijų nykimu. Teoriškai žiūrint, demokratija to neturėtų daryti. Tačiau praktinė patirtis rodo, kad būtent demokratinė santvarka labai lengvai suauga su vadinamąja masine kultūra. Universitetai yra bejėgiai prieš tokį demokratijos ir masinės kultūros suaugimą. Jie vis labiau priklauso nuo masinės kultūros vaizdinių ir skonio.
Pagal pradinį sumanymą viskas turėjo būti atvirkščiai – universitetai privalėjo formuoti išsilavinusius, kultūringus žmones (dažnai apibūdinamus „elito“ vardu), o ne pasiduoti masinės kultūros skoniui. Tačiau šiandien jau ne homoseksualai, narkomanai, prostitutės ir skurdžiai, bet „kultūringi žmonės“ tapo tikraisiais mūsų visuomenės marginalais. Tarpukario Lietuvos inteligentai su neslepiamu pasididžiavimu kalbėjo apie „universitetinį išsilavinimą“. Dabartiniai studentai įgyja tik tai, ką galima apibūdinti kaip „aukštąjį mokslą“. Pastarasis yra „aukštasis“ tik todėl, kad prieš tai buvo „vidurinis“. Tai viena skaudžiausių moralinės universiteto misijos sunaikinimo pasekmių.
Antra prielaida
Savo garsiajame „What is Liberal Education?“ Leo Straussas sako, kad liberalus ugdymas neįsivaizduojamas be žmogiškojo tobulumo ir didingumo idėjų puoselėjimo. Tačiau patirtis rodo, kad liberalizmas visiškai netinka šiai misijai atlikti. Liberalai moralinio ir politinio mąstymo centrą perkelia į žmogaus teises ir net bando įrodyti, kad pagarba žmogaus teisėms gali išsemti visą moralę. Pagal garsųjį Jeremy Benthamo teiginį, bendruomenė yra fikcija ir prasmingai galima kalbėti tik apie atskirų individų interesus. Tai universitetams pražūtinga filosofija. Jau beveik tūkstantį metų jie neįsivaizduojami be bendruomeninių vertybių puoselėjimo. Radikalus moralinis individualizmas negailestingai griauna akademinio bendruomeniškumo jausmą. Šiandien mes ir toliau naudojame „universitetinės bendruomenės“ sąvoką, tačiau daugiau vien kaip retorinę figūrą, tinkančią vien šventinėms kalboms. Neįmanoma Benthamo stiliumi sakyti, kad visuomenė yra sudaryta vien iš individų atomų, ir tuo pačiu metu kalbėti apie akademinę bendruomenę. Senieji universitetai buvo pagrįsti kitu įsitikinimu – tik bendruomenės individus padaro moralės subjektais ir tik jos sukuria ir palaiko profesinės veiklos standartus.
Liberalios žmogaus teisės reikalauja labai siauros, vien negatyvią laisvę ginančios, moralės sampratos. Užmirštami bet kokie aukštesni moraliniai įsipareigojimai, pranokstantys elementarų žalos nedarymą kitiems. Senieji viduramžių universitetų kūrėjai manė, kad akademiniame gyvenime svarbios ne tik procedūros, formali institucinė sąranga ir viešasis administravimas. Jų žvilgsnis krypo į daugybę iš dabartinių liberalų (ir jų poveikį patyrusių universitetų) žodyno išnykusių sąvokų, sudariusių asmeninės ir akademinės etikos branduolį – dvasiškumą, askezę, ištikimybę bendruomenei ir religiniam tikėjimui. Dabartinius universitetus labiausiai smaugia ne finansinių išteklių stygius, bet senosios profesinės etikos (pasireiškiančios ne įvairiausiais surašytais kodeksais, bet darbais) sunykimas.
Trečia prielaida
Dabartiniai universitetai savo veiklą yra verčiami grįsti iš ekonomikos atkeliavusia prielaida, kad mokslininkai elgiasi panašiai, kaip ir kiti rinkos dalyviai, t.y. rūpinasi savo nauda, jos siekimą pridengdami gražiais žodžiais apie bendrąjį gėrį. Šiandien jau net eilinis švietimo ministerijos klerkas žino, kad mokslininkais negalima pasitikėti. Jis nori sukurti vis griežtesnę ir formalesnę mokslininkų veiklos apskaitos sistemą. Ankstesnių laikų universitetų nariai patys sugebėdavo nuspręsti, ko verti jų kolegos darbai. Dabar kuriamos grynai formalios (ir visiškai biurokratinės) mokslininkų veiklos apskaitos ir vertinimo sistemos.
Reikia pripažinti, kad sukurta tikrai įspūdinga nepasitikėjimo mokslininkais sistema. Į šalį nustumti vidiniai profesijos tikslai. Svarbiausiu dalyku tampa mokslininko sugebėjimas atitikti formalius apskaitos, kontrolės ir monitoringo reikalavimus. Gero mokslininko vardas šiandien jau dažnai priklauso nuo straipsnių skaičiaus ir jų publikavimo vietos. Universiteto mokslininkai vis labiau verčiami tarnauti ne visuomenei ir tiesai, bet jų veiklą reguliuojančių institucijų sukurtiems vertinimo indikatoriams. Tai nepaprastai sustiprina akademinės bendruomenės cinizmą. Dabar jau ne tik studentai, bet ir profesoriai save gali apibūdinti Pink Floyd dainos „The Wall“ žodžiais: „All in all you‘re just another brick in the wall“. Universitetas tampa panašus į plytų fabriką. Problema tik ta, kad senieji universitetų kūrėjai šią instituciją norėjo matyti kaip šventovę, o ne kaip plytų gamyklą.
POST SCRIPTUM 2007 NR.11
www.postscriptum.lt
