Bendra mūsų su Edwardu Hermanu parašyta knyga apie manipuliavimą informacija nepalietė jos pasekmių publikai klausimo. Tai sunki tema. Keletas atliktų tyrimų byloja apie didesnę įtaką manipuliuojant informacija labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui. Didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui.

     Kaip pavyzdį paimkime karo su Iranu galimybę: 75 proc. amerikiečių mano, kad JAV turėtų liautis grasinusi Iranui ir ieškoti politinio susitarimo diplomatiniu būdu. Vakarų pasaulio viešosios nuomonės tyrimo institutų atliktos apklausos nurodo bendrą tiek Irano, tiek JAV visuomenės viešosios nuomonės sutapimą kai kuriais su atomine grėsme susijusiais klausimais – absoliuti abejų šalių piliečių dauguma pritaria tam, kad nuo Izraelio iki Irano besidriekiančioje teritorijoje neliktų atominių ginklų, įskaitant ir JAV kariuomenės, esančios Artimųjų Rytų regione, turimus atominius užtaisus. Tuo tarpu norint tai sužinoti iš visuomenės informavimo priemonių tenka apsišarvuoti kantrybe.
 

     Žinoma, nė viena abiejų šalių politinė partija nesiūlo tokio problemos sprendimo būdo. Jei Iranas ir JAV būtų tikros demokratinės valstybės, kuriose visuomenės dauguma veiktų viešąją šalies politiką, dabartinis nesutarimas dėl atominio klausimo jau būtų išspręstas. Yra ir kitų pavyzdžių. Dauguma amerikiečių norėtų, kad būtų sumažintos gynybos biudžeto išlaidos ir palankiai vertintų tai kad didesnė biudžeto dalis būtų skirta socialinei rūpybai, Jungtinių Tautų ir tarptautinėms humanitarinėms programoms. Galiausiai, dauguma amerikiečių pageidautų kad būtų panaikintos prezidento G. Busho sprendimu suteiktos lengvatos turtingiausiems mokesčių mokėtojams.
 

     Visais minėtais klausimais Vašingtono politika vykdoma priešingai, nei to pageidauja visuomenės nuomonė. Ir vėlgi apklausos, kurios į dienos šviesą iškeltų visuomenės nepritarimą vyriausybės vykdomai politikai, žiniasklaidoje pasirodo retai. Tokiu būdu piliečiai ne tik nustumiami nuo politinių sprendimų priiėmimo, bet ir negali būti informuojami apie tikrą viešosios nuomonės padėtį.
 

     Kai pradedama abejoti žurnalistų nešališkumu, jie atsako: „Nepatyriau jokio spaudimo, rašau tai, ką noriu“. Tai tiesa. Tačiau, jei tie patys žurnalistai išeities tašku pasirinktų priešingą vyraujančiom mąstymo normoms poziciją, jų straipsniai nebūtų publikuojami pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Be jokios abejonės, susiduriame ir su išimtiniais atvejais. Kartais ir mano straipsniai išspausdinami JAV, kuri jokiu būdu nėra totalitarinė valstybė. Apskritai, joks žurnalistas negali tikėtis vieną dieną tapti garsiu apžvalgininku, jei jo publikuojamos tiesos neatitiks tam tikrų minimalių reikalavimų.
 

     Beje, čia galime įžvelgti skirtumą tarp propagandos totalitaristinėse valstybėse ir demokratinėse visuomenėse. Apibendrinant galima teigti, jog totalitarinio režimo valdomose šalyse vyriausybė turi veiksmų planą ir visiems tenka prie jo taikytis. Demokratinėse visuomenėse „veiksmų planas“ niekada nepristatomas tiesiogiai, – apie jį kalbama užuominomis. Tad čia taikomas „smegenų plovimo laisvės sąlygomis“ principas. Ir net aistringiausi debatai didžiosiose visuomenės informavimo priemonėse paklūsta nematomoms, iš anksto priimtoms taisyklėms, kurių dėka kai kurios priešingos nuomonės net nepatenka į diskusijų žaidimo aikštelę.
 

     Demokratinėje visuomenėje kontrolės sistema yra labai veiksminga. Ji pateikiama subtiliai ir mažomis dozėmis, „aukščiau“ apibrėžtos teorinės gairės virsta oru, kuriuo kvėpuojama. Mes galime to nepastebėti ir net nepajusti visai šalia mūsų vykstančių lemtingų visuomenei debatų. Apibendrinant, tokia kontrolės sistema veiksmingumu pralenkia totalitarinį režimą.
 

     Prisiminkime Vokietiją 1930-aisiais. Niekas nenori pripažinti, kad tuo metu ši šalis buvo labiausiai išsivysčiusi Europoje, pasiekusi aukštumas meno, technikos, mokslo, filosofijos srityse. Netrukus per labai trumpą laiko tarpą įvyko staigus posūkis, ir Vokietija tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
 

     To buvo siekiama subtiliai skleidžiant baimę: bolševikų, žydų, amerikiečių, čigonų, trumpai tariant, - visų tų kurie, nacių manymu, kėlė grėsmę europietiškos civilizacijos šerdžiai, arba „tiesioginiams graikų civilizacijos paveldėtojams“. Bent jau taip rašė filosofas Martinas Heideggeris 1935 m. Beje, didžioji Vokietijos žiniasklaidos dalis, užtvindžiusi visuomenę tokio pobūdžio teiginiais, panaudojo marketingo strategiją, ištobulintą... amerikiečių reklamos kūrėjų.
 

     Nepamirškime, kokiomis sąlygomis įsigali ideologijos: vien prievartos neužtenka – reikalingas pateisinimas. Taigi, kai koks nors asmuo – pavyzdžiui, diktatorius, kolonizatorius, biurokratas, sutuoktinis arba darbdavys – imasi valdyti, jam visada reikalinga pateisinanti ideologija, kuri visada ta pati: valdžia uzurpuojama, „norint gero“ pavaldiniams. Kitaip sakant, valdžia visada save pateisina, remdamasi altruizmo, nesavanaudiškumo ir dosnumo argumentais.
 

     Net jei nuo Antikos laikų propagandos esmė nepakito, jos priemonės ištobulėjo. Nors ir paradoksalu, bet tai ypač akivaizdu laisviausiose pasaulio šalyse: Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Būtent šiose šalyse 1920 m. užgimė modernioji viešųjų ryšių industrija, kitais žodžiais tariant, - viešosios nuomonės gamykla, arba propaganda.
 

     Abi šalys taip pažengė demokratinių teisių srityje (moterų teisė balsuoti, žodžio laisvė ir t.t.), kad, norint pažaboti laisvės troškimą, vien prievartos nebeužteko. Todėl buvo atsigręžta į „sutikimo gaminimo“ technologijas. Sutikimas, neprieštaravimas, paklusimas yra viešųjų ryšių industrijos, kontroliuojančios mintis, idėjas ir dvasią, gaminiai. Argi tai ne žingsnis į priekį, palyginti su totalitarizmu? Juk daug maloniau būti reklamos auka, nei atsidurti kankinimų kameroje.
 

     Žodžio laisvė JAV yra ginama taip kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje. Istoriškai tai nesenas reiškinys. Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas laisvam žodžiui užtikrinti skyrė išskirtinį dėmesį, ir tai, mano nuomone, buvo šio, jau XVIII amžiuje suformuoto Apšvietos vertybių principo išraiška. Aukščiausiojo Teismo požiūriu žodžio laisvė yra absoliuti, išskyrus atvejus, kai ja piktnaudžiaujama nusikalstant. Pavyzdžiui, jeigu aš dalyvaučiau apiplėšiant kokią nors parduotuvę ir sušukčiau savo bendrui, laikančiam ginklą „šauk!“, šis mano pareiškimas nebūtų ginamas Konstitucijos. Visais kitais atvejais reikėtų ypač svarbios priežasties tam, kad žodžio laisvė būtų ribojama. Aukščiausiasis Teismas šio principo laikėsi ir pritaikė net Kukluksklano narių naudai.
 

     Tuo tarpu Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir, regis, likusiose Europos šalyse žodžio laisvė yra apibrėžiama kartu ją apribojant. Aš manau, kad esminis klausimas yra šis: ar valstybė gali nuspręsti, kokia yra istorinė tiesa, ir bausti tuos, kurie nuo jos nutolsta? Teigiamas atsakymas mus sugrąžintų į Stalino laikus.
 

     Prancūzų intelektualai sunkiai taikosi su šiuo požiūriu, kuris, tiesą sakant, neturėtų būti išimtis. Valstybė neturėtų manyti galinti nubausti eilinį žmogų, staiga sugalvojantį ir skelbiantį, kad Saulė sukasi apie Žemę. Laisvo žodžio principas remiasi labai paprasta tiesa: arba mes jį palaikome, net susidūrę su nuomonėmis, kurių nepakenčiame, arba jo nepalaikome apskritai. Net Hitleris ir Stalinas skatino laisvai reikšti mintis tiems žmonėms, kurie mąstė taip, kaip ir jie.
 

     Pridursiu, kad apmaudu ir net pikta diskutuoti šiais klausimais, praėjus dviem šimtmečiams po Voltaire’o, kuriam, kaip žinome, priklauso šie žodžiai: „Aš ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet pats paaukosiu gyvybę tam, kad galėtumėte ginti savąsias“. Iš tikro liūdnai atrodo siekis apginti Holokausto aukų atminimą naudojantis jų budelių doktrina.
 

     Tiesą pasakius, šie dalykai tokie skirtingi, kad beveik nėra ką komentuoti... Žmonės patys turi priimti politinius ir su savo gyvenimu susijusius sprendimus, tai yra demokratijos tikslas. Tuo tarpu pelno ieškojimas yra mūsų visuomenės liga, kuri sąmoningai palaikoma tam tikrų struktūrų. Etiškoje, sveikoje visuomenėje rūpestis dėl pelno būtų šalutinis reiškinys.
 

     Mes gyvename realiame, ne vaizduotės, pasaulyje. Jame egzistuoja tironiškos institucijos - didžiosios įmonės. Bent jau jos panašiausios į totalitarines institucijas. Joms visai nereikia duoti ataskaitų žmonėms ar visuomenei, jų elgesys panašus į grobuonių, kurių aukos yra kitos įmonės. Vienintelis žmonių būdas nuo jų apsiginti yra valstybė. Deja, šis būdas nėra labai veiksmingas, nes valstybė savo ruožtu dažnai yra susijusi su grobuonimis. Be abejo, tarp jų išlieka vienas skirtumas: valstybė, priešingai nei, pavyzdžiui, General Motors, kartais turi pateikti savo veiksmų ataskaitą.
 

     Kai demokratija išaugs tiek, kad piliečiai kontroliuos produkcijos ir mainų priemones, galės aktyviai dalyvauti ir priimti sprendimus, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų gyvenimo aplinka bei sąlygos, tuomet valstybė galės palaipsniui išnykti. Ją pakeistų savanorių draugijos darbovietėse arba gyvenamosiose vietose.
 

     Taip, tokie buvo sovietai. Tačiau pirmas dalykas, kurį sunaikino Trockis ir Leninas, atėję į valdžią, ir buvo sovietai - darbininkų tarybos ir visos demokratinės institucijos. Šiuo požiūriu Leninas ir Trockis buvo didžiausi XX amžiaus socializmo priešai. Būdami tikrais marksistais ortodoksais, jie manė, kad atsilikusi Rusijos visuomenė negalėjo iš karto perimti socializmo idėjų. Prieš tai ji turėjo prievarta įgyvendinti industrializaciją.
 

     Kai 1989 metais komunizmo sistema subyrėjo, aš galvojau, kad paradoksaliai tai reiškė socializmo laimėjimą, nes, mano supratimu, socializmas apima bent minimaliai demokratinę gamybos, mainų ir kitų žmogiškosios egzistencijos dimensijų kontrolę.
 

     Tačiau dvi pagrindinės propagandos sutartinai skelbė, kad tironiška Lenino ir Trockio sukurta politinė sistema, Stalino paversta į politinį išsigimimą, ir buvo „socializmas“. Politiniai Vakarų pasaulio lyderiai galėjo tik džiaugtis tokiu skandalingu ir absurdišku šio termino pavartojimu, kuris jiems leido dešimtmečiais šmeižti tikrąjį socializmą.
 

     Kitoje barikadų pusėje sovietinė propaganda taip pat entuziastingai piktnaudžiavo žmonių simpatijomis ir įsipareigojimais kuriuos sukėlė autentiški socialistiniai idealai.
 

     Anarchistiniai principai ar koks nors anarchizmo katekizmas, kuriam reikėtų prisiekti, neegzistuoja. Anarchizmas, bent jau toks, kokį aš suprantu, yra gyvenimo būdas ir idėjinis sąjūdis, siekiantis identifikuoti valdžios bei dominavimo struktūras. Jas identifikavus, prašyti pateisinti jų egzistavimą, o nepavykus tai padaryti (dažniausiai taip ir būna) - mėginti jas pranokti.
 

     Anarchizmas, libertarinės idėjos toli gražu neišnyko, priešingai, anarchizmas laikosi kuo puikiausiai, ir jį galima rasti daugelio teigiamų pasikeitimų ištakose.