Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 17 d.

       Prieš kiek daugiau nei mėnesį pasirodžiusi argentiniečių autorės Marinos Sitrin knyga „Horizontalizmas: galingas liaudies balsas Argentinoje“ yra sakytinė autonominių socialinių judėjimų Argentinoje, kilusių po liaudies sukilimo 2001 metais, istorija. Joje pateikiamos dešimtys liudijimų tų žmonių, kurie iš naujo sukuria savo gyvenimus ir bendruomenes, naudodamiesi horizontaliomis socialinio organizavimosi formomis. Šie judėjimai kyla užimtuose ir atgautuose fabrikuose, meno ir nepriklausomos žiniasklaidos kolektyvuose, čiabuvių bendruomenėse, apylinkių asamblėjose, feminisčių ir seksualinių mažumų grupėse ir bedarbių judėjimuose.

       Knygoje rašoma apie tai, ką žmonės veikia, kas juos motyvuoja, kaip jie vieni su kitais bendrauja, ir apie tai, kaip jie kiekvienas individualiai ir visi kolektyviai pasikeitė kūrybinio proceso metu. Tai nebe judėjimas, paremtas vien naujoviškais veiksmais, bet veikiau naujų socialinių veikėjų, naujų subjektų, naujų kovotojų judėjimas. Todėl daug žmonių judėjimuose kalba apie tai, kaip jie pasikeitė kaip individai, kaip pasikeitė jų bendruomenės, kai buvo pereita prie naujų būdų organizuotis ir kurti.

       Knygoje paprastų žmonių balsais liudijama, kad mes galime pakeisti savo pasaulius, mes juos keičiame. Mes galime kitaip suprasti meilę, pasitikėjimą, tikrą demokratiją, horizontalumą šia prasme ir autonomiją.

       Unikalumą ir įkvėpimą judėjimams suteikia ne tik tai, ką jie daro ir tai, kaip jie tai daro, bet taipogi milžiniška dalyvaujančiųjų horizontaliuose judėjimuose įvairovė, aprėpianti skirtingas socialines ir ekonomines klases, vienijanti skirtingus geografinius taškus.

       Knygą parašyti įkvėpė ilgi bendravimo su Argentinos judėjimų dalyviais metai. Pirmą sykį apie fabrikų perėmimą ir šimtus bendruomenių asamblėjų autorė sužinojo 2002 metų pradžioje. Tada ji tuo nepatikėjo. „Tai atrodė taip panašu į pasaulį, kokį aš norėjau matyti, todėl pamaniau, kad galbūt rašantieji apie tokius dalykus yra utopistai. Tada aš sutikau judėjimų atstovus Pasaulio Socialiniame Forume, įvykusiame Brazilijoje. Ak, tai buvo tiesa. Taigi, pasikalbėjau su kai kuriais žmonėmis ir paklausiau, ar negalėčiau parašyti sakytinės istorijos. Tada žmonės ėmė kviestis mane į savo namus ir klausinėjo, ar negalėtų manęs palydėti autobusu. Neteisinga būtų sakyti, kad aš ėmiau iš žmonių interviu. Sėdėdavau ir daug valandų bendraudavau su begale žmonių, ir taip sukūriau knygą, kurioje kalbama visiems rūpimomis temomis, kurios išryškėdavo interviu metu. Turėdama pirminį juodraštį ispanų kalba, padalinau jį keliems žmonėms iš bendruomenių asamblėjų ir bedarbių judėjimų. Jie suteikė man papildomos informacijos, ir aš dirbau dar šešis mėnesius, sutikdama dar daugiau žmonių kituose judėjimuose, o po to knyga buvo baigta Čilaverte, rekuperuotoje spaustuvėje. Ispaniška knygos versija pradėta platinti 2005 – aisiais Lotynų Amerikoje“.

       Pagrindinis knygos tikslas, teigia autorė, būtų tapimas instrumentu žmonėms, kad jie galėtų naudoti ją viso pasaulio judėjimuose. „Aš tikiuosi, kad ši knyga įkvėps žmones. Tai tikros istorijos apie žmones, perorganizuojančius savo gyvenimą ir bendruomenes taip, kaip jie nori, darančius tai individualiai ir kolektyviai. Pasisekimas... Bus tikra sėkmė, jei žmonės bus įkvėpti ir panaudos tas inspiracijas permąstydami ir perkurdami savo gyvenimą, ar bent kai kuriuos jo aspektus. Tai ne pasakų knygelė, kurią žmogus perskaitai, pasijunti laimingas ir lendi į lovą. Tai – tikrų žmonių istorijos, istorijos, kuriomis galima dalintis, iš kurių galima mokytis ir pabandyti sekti įvairiuose kontekstuose bei įvairiomis aplinkybėmis. Tai ne gidas, bet knyga, įkvepianti mūsų vaizduotę siekti toliau, įsivaizduoti kitus kelius ir bandyti jais eiti.

        Kai kurios sąvokos

       Horizontalidad

       Tai vienas plačiausiai naujuosiuose Argentinos judėjimuose vartojamų žodžių. Horizontalidad ne tik implikuoja plokščią organizavimosi matmenį arba nehierarchinius santykius, kuriuose žmonės nebesprendžia vieni už kitus. Tai – pozityvus žodis, reiškiantis naudojimąsi tiesiogine demokratija ir konsensuso siekį, procesus, kurių metu išgirstamas kiekvienas balsas ir sukuriami nauji santykiai. Horizontalidad yra naujas būdas bendrauti, pagrįstas emocijų politika ir nukreiptas prieš visokius „izmus“.

       Kova ir subjektyvumas

       Daugelis judėjimų narių kalba apie save kaip apie protagonistus – kovotojus už gėrį, apie naują subjektyvumą ir socialinį protagonizmą. Tai daug pasako ne tik apie žmonių aktyvumo pabudimą, bet ir apie tokį socialinį fenomeną, kai žmonės sprendžia patys už save, nutraukdami ryšius su praeityje buvusiomis tarpininkėmis – politinėmis partijomis – ir jas supusia tyla. Tai taip pat daug pasako apie naują buvimo kartu jausmą, kai tiesioginėje demokratijoje gimsta nauji subjektai ir kolektyvai.


       Išdidumas

       Peronizmo (autoritarinio režimo Argentinoje) metais žodis „išdidumas“ buvo naudojamas kalbant apie gerą darbininką, kuris eidavo į darbą, grįždavo namo ir vėl eidavo į darbą kitą dieną, jautėsi išdidus prieš bosą, nes gerai dirbo. O dabar tas žodis ypač užimtuose ir rekuperuotuose fabrikuose ir bedarbių judėjimuose reiškia organizavimąsi ir darbo be bosų ar hierarchijos autonomiją. Išdidumas dabar perkuriamas individų ir kolektyvų.


       Politica Afectiva

       Judėjimų nariai teigia kuriantys naujas erdves politica afectiva, arba emocinės politikos pagalba. Jie kuria mylintį ir palaikantį emocinį pagrindą, ant kurio gali būti statomas politinis rūmas. Tai – socialinių saitų ir meilės politika.


       Politika, kaip ėjimas

       Kaip ir zapatistai bei kiti judėjimai, daug kas Argentinoje kalba apie procesą ir ėjimą. Zapatistai dažnai pabrėžia ėjimo, o ne tikslo ar galutinio taško per se svarbą. Argentiniečiai kalba panašiai. Žmonės sako „mes kuriame“, o ne „mes sukūrėme“. Tai – naujos politikos dalis. Taip pat daug žmonių pristato naujas idėjas sakydami, kad jomis tiki, o nėra įsikalę kažką į galvą. Tikėjimas leidžia emociškai kliautis vykstančiu procesu, nors racionaliai mąstant atrodytų, kad procesas baigėsi.


        Ištraukos iš knygos

       Pablo, bendruomenių asamblėja

       Niekas neklausė ideologinių komandų. Žmonės tiesiog susitikdavo su kaimynais bendruomenėse. Kas nors kreida ant sienos užrašydavo „Kaimynai, susitinkam čia ketvirtadienio vakarą“. Kieno tai darbas? Niekas nežino. Pirmame susitikime dalyvavo penkiolika žmonių, o kitą savaitę susirinko trigubai daugiau. Kodėl jų taip padaugėjo? Tai nebuvo ideologinis, intelektualinis, akademinis ar politinis sprendimas. Pats spontaniškausias ir elementariausias dalykas – išeiti į gatvę ir susitikti su kaimynais. Niekas nenusprendė, kad mes turime tapti „horizontalūs“, veikti pagal tiesioginės demokratijos modelį. Tai nebuvo sprendimas. Mes tiesiog atėjome atmesdami politines partijas ir jų struktūras, tuos, kurie reprezentavo Valstybę ar norėjo užimti Valstybės postus. Mes padarėme savitą sprendimą – viską darysime patys.

       Tam, kad suprastume tokį fenomeną, reikia kažko daugiau nei tiesiog tai pavadinti „tiesiogine demokratija“. Tokio termino nebuvo mūsų žodyne. Mūsų žodynas buvo paprastesnis: darykime viską patys sau, ir darykime gerai. Spręskime patys. Spręskime demokratiškai, mes esame lygūs, nėra bosų, mums nereikalingi bosai, niekas negali mums vadovauti. Mes patys sau vadovaujame. Mes vadovaujame kartu. Mes valdome ir tariamės tarpusavyje.

       Projektus vykdžiusios grupės greitai pradėjo formuoti bendruomenės asamblėją. Viena grupė pasodino sodą, kita grupė išsiaiškino, kaip galima pirkti produktus tiesiai iš gamintojų, kiti sukūrė sveikatos projektą, dar vieni švietėsi ir studijavo politiką, dar kiti planavo kultūrinę veiklą. Šios mažesnės grupės priklausė ne nuo darbotvarkės, bet nuo iniciatyvų, galimybių ir prisijungusių individų įgūdžių.


       Carlosas G. ir Julianas, Zanon (užimtas fabrikas)

       Carlosas: Mes bandome spręsti pagal konsensusą. Asamblėjose bandome sukurti erdvę, kurioje būtų galima išgirsti kiekvieną asmenį ir poziciją, taigi kiekvienas mūsų sprendimas pagrįstas beveik visų mūsų nuomone, arba bent jau daugumos. Čia, gamykloje, mes susiorganizavome į skirtingus darbo sektorius. Kasdien kiekvienas sektorius turi susitikimą. Viso fabriko darbuotojų susirinkimai, kur kiekviena grupė pasidalija savo rūpesčiais, vyksta trečiadieniais. Čia mes priimame sprendimus ir visi gauname po 800 pesų.

       Julianas: Pastebėjome, kad kiekvienoje asamblėjoje aktyvumas vis didesnis. Matėme, kaip visi companeros perėjo pabudimo laikotarpį. Tai vyksta ne tik pokalbio metu – kiekvienas atiduoda visą save. Bundant sąmonei atsiranda ir naujų kritikos balsų, nes tai yra dalis mūsų judėjimo į priekį.

       Kiekvienoje asamblėjoje būna tiek diskusijų, kad pajuntame tarsi skristume. Pavyzdžiui, vienas žmogus pristato idėją ir... bum! Nors, kas beatsitiktų, mes visados vieningi.

       Kai perėmėme fabriką, vienintelis mūsų reikalas buvo darbas, ir mes nesirūpinome niekuo kitu. Bet dabar mes turime važiuoti toliau, ir mes žinome, kad kompanija mūsų problemų neišspręs. O mes ir nenorime, kad ji spręstų. Kaip pasakė vienas senas companero, mes neturėtume laukti žmonių, kurie mus nukankins spręsdami mūsų problemas. Dabar mes tai suprantame.


       Liliana, Brukman (perimtas fabrikas)

       Mes – vyresnio amžiaus moterys, mums virš keturiasdešimties, ir vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis yra darbas šiame fabrike. Viskas, ką mes žinome, yra tai, kaip mes turėtume dirbti su šitom mašinom.

       Turėdama tokią patirtį, ėmiau galvoti: kodėl darbininkas turi visada tylėti? Bosas tau nemoka, bosui priklauso tavo pinigai, o tu nors pasikark. Nusprendėme nebetylėti. Jie mums daug pridirbo, ir pamaniau, kad gana tylėti. Praeityje būtume išėję ir ieškoję kito darbo. Dabar taip nebemanau. Noriu, kad visa ta korupcija būtų išaiškinta ir liautųsi.

       Mūsų fabrike nebuvo perėmimo. Mes likome darbe, nes neturėjome už ką grįžti namo. Kur galėjome nuvažiuoti už du pesus, kai autobusas kainuoja keturis? Visi susitarėme neišeiti iš fabriko ir pažiūrėti, ar bosas pakels mums atlyginimus, kad Kalėdas galėtume švęsti su savo šeimomis. Du mėnesius laukėme, kol sugrįš bosai. Kreipėmės į profsąjungas, Darbo ministeriją – grąžinkit mums bosą. Jis negrįžo niekada. Tai mes nusprendėm dirbti. Štai kaip viskas prasidėjo, o dabar jau dirbame gerai. Net susimokėjome už elektrą, vandenį ir dujas, taip pat padengėme boso skolas. Štai kaip mes dirbome. Tai, ką mes darėme, bosus erzino nuo pat pradžių. Jie įrodinėjo, kad mes gadiname mašinas, bet atvažiavo krūva žurnalistų ir įsitikino, kad niekas nesulaužyta. Kodėl mes turėtume laužyti mašinas? Iš ko mes valgytume, iš ko už viską mokėtume? Mes dirbome, nepaisant boso melavimų.

       Mus parėmė labai daug bedarbių judėjimų. Mes padarėme nuostabiai daug. Mes esame pavyzdys, kaip reikia kovoti dėl darbo vietų, įkvepiame bedarbius, gaunančius pusantro šimto pesų, iš kurių nėra kaip išmaitinti šeimų. Darbininkui reikia darbo.

       Mes nesam politikai. Mus supa politikai, bet politika Brukmano darbininkių nedomina. Mes norime dirbti ir kovojame dėl darbo, dėl pragyvenimo. Ypač moterys – jos daugiau galvoja apie vaikus. Aš manau, kad moterys geresnės kovotojos už vyrus, ir tai mus palaiko kovoje už išgyvenimą.
 

       Paula, feministė

       Geriausia asamblėjose yra tai, kad jos leidžia žmonėms daryti politiką kitokiu, ne partizaniniu būdu. Tokie naujoviški santykiai labai pakeitė žmonių subjektyvumą.

       Žmonės renkasi bendruomenėse, kalbasi apie reikalus, vienas kito išklauso, kiekvieno nuomonė lygiai svarbi, ir tai labai svarbu. Politinėse partijose to nėra. Politinėse partijose svarbios kai kurių žmonių nuomonės, o kitų – ne. Aš tikiu, kad mes konstruojame naują politiškumą, o tai išties pozityvu.

       Jei išnyktų asamblėjos, nebūtų labai baisu. Kalbu apie didelius pokyčius žmonių viduje, vykstančius dabar. Tai yra svarbu galvojant apie ateities kūrimą. Bendruomenės pakeitė žmonių subjektyvumą. Žmonės, kurie netikėjo, kad gali ką nors pakeisti, staiga viską pakeitė. Tai ypač svarbu mūsų visuomenei, kuri mus moko, kad kolektyvinė veikla nieko nereiškia, svarbiausia yra individualizmas. Pats faktas, kad žmonės ėmė suprasti, kad gali veikti kartu, yra svarbiausias. Šis pokytis svarbus mums, nes žmonės pradėjo kvestionuoti individualizmą, kuris mums buvo kalamas į galvą praeito amžiaus gale.

       kp

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

       Gal pradėkime nuo šio pokalbio preteksto – pradeda veikti nauja virtuali svetainė – www.anarchija.lt. Ar tai bus dar viena jaunatviško šėliojimo apraiška, ar bandysite išsamiau pristatyti teorinę anarchistinę alternatyvą?

       Naujos svetainės autoriai – trijų žmonių, kurie labai domisi taip pat ir teoriniais anarchistinės minties pavidalais, iniciatyvinė grupė. Tie trys žmonės – rašytojas Darius Pocevičius, leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas ir aš. Tikimės, jog ši svetainė bus erdvė straipsniams, tekstams, apžvalgoms tiek apie anarchistinę teoriją, tiek apie atskiras praktines iniciatyvas. Rašysime apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Mano galva, svarbu, jog pasitelksime alternatyvių informacijos šaltinių, kurie labai retai patenka į mass media akiratį. Tai kartu bus erdvė įvairioms pilietinėms iniciatyvoms. Tikimės, kad į mūsų veiklą įsitrauks daugiau žmonių, jų labai laukiame.
       Šiandien Lietuvoje įvairios akcijos, judėjimai, iniciatyvos tampa nauja mada. Konservatorių lyderis Andrius Kubilius viename iš interviu tvirtino, kad į Lietuvą sugrįžta septintasis dešimtmetis, hipių era, kai viskas kvestionuojama, kai nebelieka nieko tikra. Tokią situaciją aš būčiau linkęs įvardyti kiek kitaip – viskas tampa anarchiškai gražu, atsiveria naujų paieškų būdų.

       Manau, jog verta kiek aiškiau apibrėžti, kas yra anarchija?

       Labai apibendrintai tariant, egzistuoja du mąstymo būdai: fundamentalizmas ir anarchija. Fundamentalizmas susiformuoja tada, kai žmonių nuostatos yra labai aiškios, ir jos praktiškai nekinta. Pavyzdžiui, žmonių požiūriai yra susiformavę pagal tam tikrą ryškią tradiciją, ir tada jie sustingsta tame apibrėžtame ir tam tikra prasme steriliame savo idėjų pasaulyje. Anarchistinis mąstymas – tai nuolatinis judėjimas, naujų kelių paieškos, siekimas įveikti kiekvieną apibrėžtą atsakymą.

       Tačiau ar pati Tavo siūloma perskyra nėra laužta iš piršto. Ar nėra taip, kad tokias schemas pats susigalvoji ir į jas „įgrūdi“ visą įvairovę? Kodėl, pavyzdžiui, skirstymas tik dvinaris?

       Sutinku, kad skirstymų gali būti įvairių. Bet bandysiu kalbėti pavyzdžiais. Tarkime, ryškiai fundamentalistinis veikalas yra Samuelio Huntingtono „Civilizacijų susidūrimas“. Anarchistas niekaip negalėtų parašyti tokios knygos, nes globaliame pasaulyje anarchija yra būdas ieškoti vienovės įvairovėje. Anarchizmas nebando viską suvesti į vieną schemą, bet kaip tik puoselėja įvairovę, žmonių minčių, veiksmų, praktikų įvairovę.

       Taigi, Tavo manymu, fundamentalizmas – tai mėginimas schematizuoti ir universalizuoti, o anarchija – tai mėginimas puoselėti įvairovę?

       Dažniausiai taip. Tik noriu pabrėžti, kad paprastai būtent fundamentalistinis mąstymas tampa pretekstu anarchistiniam elgesiui, katastrofai ir griovimui. Kai pasaulį bandoma sterilizuoti, užkonservuoti, išnaikinti atspalvius, tai tokios pastangos vis vien yra pasmerktos žlugti. Fundamentalizmas atveria kelią tikrai anarchijai, destrukcijai.
       Pavyzdžiui, žymus šiuolaikinio anarchizmo teoretikas Noamas Chomsky tvirtina, kad anarchizmas yra savotiškas libertarinis socializmas, kuris atsiranda sujungus žmogaus laisvės kaip kūrybiškumo plėtotės sampratą su kai kuriomis socialistinėmis visuomenės sutvarkymo idėjomis.

       Tačiau tokie idealai yra labai patogūs vartotojiškai visuomenei. Jie leidžia žmogui sakyti „aš nusipelniau gyventi geriau ir nesikiškite į mano gyvenimą“ ir tuo pat metu teigti „aš nusipelniau gyventi geriau ir prašome manim pasirūpinti“. Bet juk toks žmogus ir yra tipiškas vartotojas.

       O kur tada kūrybingumo pradas? Žmogus, būdamas laisvas, neatsiejamas nuo būtinybės kurti ir ieškoti. Vartotojiška visuomenė taip pat yra fundamentalistinė visuomenė. Tai aiškios ir sterilios idėjos bei gyvenimo būdas. Šiuolaikinis anarchizmas propaguoja priešingai: atsivėrimą ir sustabarėjimo įveikimą..

       Ar nenutinka paradoksalus dalykas – šiuolaikinis anarchistas tampa idealus vartotojiškos visuomenės narys. Juk tai žmogus, kuris nuolat kuria ir ieško naujų galimybių, dėl to jam galima siūlyti vis naujų prekių, ir jis jas su džiaugsmu suvartos. Jis neturi apribojimų nevartoti, prie nieko nėra prisirišęs, nėra saistomas jokių vertybinių tabu.

       Ne visai sutinku. Anarchistas puikiai suvokia, kad pinigų pasaulis ir vartojimas yra tik vienas iš daugelio žmogaus veiklos atributų, be to, dažnai priešiškas iš Apšvietos laikų ateinančiai žmogaus prigimties sampratai. Tai toli gražu nėra visas gyvenimas. Anarchistas puikiai suvokia vartotojiškos visuomenės trapumą, laikinumą, todėl su ja nesusitapatina, bet priima kaip ne daugiau kaip vieną iš pasaulio grimasų.

       Tačiau kuo anarchistas skiriasi nuo šiuolaikinių prekybos centrų svajonių tipo, kuris sako, kad reikia gyventi tik šia diena, ir stengiasi neprisiimti jokios atsakomybės, galinčios jį bent kiek susaistyti?

       Anarchizmas iš tiesų meta iššūkį visoms deterministinėms ideologijoms. Marksizmas, beje, kaip ir dauguma religijų, kalba apie šviesų rytojų. Anarchizmas kviečia gyventi dabarties akimirka. Mes turime išvysti dabarties grožį, čia ir dabar besiskleidžiančias galimybes.

       Sunku man sutikti, kad sąsajos su kokia nors tradicija neigia autentišką santykį su dabartimi. Ar ne saviapgaulė teigti, kad esu visiškai laisvas? Čia panašiai kaip su pokomunistine situacija Lietuvoje, kai visi iškilmingai pasmerkė marksizmą, nors kasdienis mąstymas tiesiog persmelktas marksistinio ekonomizmo.

       Sovietinės santvarkos liekanos lieka mūsų galvose, nors pati santvarka jau seniai pasitraukė iš šalies. Tai nekelia abejonių. Taip pat ir tai, jog neoliberalizmas, kuris klesti Lietuvoje, puikiai prigijo ant marksistinių komunistinių pamatų.

       O gal galima teigti, kad padidėjęs susidomėjimas anarchizmu yra vienas iš šiuolaikinio kapitalizmo produktų? Ne vienas mąstytojas yra pastebėjęs, kad kapitalizmas paradoksaliai sugeba į savo mėsmalę įtraukti ir maištą prieš save patį. Taigi ar anarchizmas nėra paties kapitalizmo susikurtas žaidimas, didinantis adrenalino kiekį vartotojiško kapitalizmo sistemoje? Kapitalistinėms visuomenėms toks maištas labai priimtinas, nes jis vis dėlto neišeina už pačios tos sistemos ribų.

       Taip, visada yra pavojus būti įtrauktam. Tarkime, hipiai. Gražus idealistinis judėjimas, galiausiai tapęs popkultūros dalimi.
       Tačiau juk tam tikros idėjos vis dėlto neišsitenka vien kapitalistinėje sistemoje. Visada yra pavojus, jog maištas taps farsu ir sistemos, prieš kurią maištauji, stiprinimu. Aš savo ruožtu manau, kad raginimai griauti sistemą prievartiniais metodais dažniausiai yra pagrįsti naivia iliuzija. Daugelis šiuolaikinių anarchistų ir socialinių judėjimų aktyvistų tiki ne tradicine revoliucija, kaip įvykiu, faktu, o revoliucija, kaip ilgalaikiu procesu. Revoliucija trunka visą mūsų gyvenimą. Kita vertus, naujų kelių, originalių sprendimų, alternatyvų (tokių kaip Parekonas), peržengiančių kapitalistinę sistemą ir ją nustumiančių į šalį, paieška, neprisitaikėliškas elgesys – labai svarbi anarchistinės veiklos dalis.
       Dar vienas dalykas – šiuolaikinis anarchizmas akcentuoja tai, kas svetima kapitalistinei sistemai – bendrystę, solidarumą.

       Lieka sudėtingas uždavinys: kaip suderinti solidarumo siekį ir spontanišką individualizmą? Pagaliau, kodėl anarchistas turi aukotis dėl kitų žmonių?

       Anarchizmas siūlo solidarumą kaip tokį laimės kriterijų, kuris peržengtų tiek asmeninės laimės ribas, tiek leistų kitam žmogui kalbėti savo unikaliu balsu. Šiuolaikinei anarchistinei minčiai svarbu išlaikyti pagarbą skirtingumui, atskirų grupių ir žmonių idėjoms, principams, nes tai atitinka demokratinės visuomenės idėją. Bandymas neužsisklęsti ir būti drauge su kitais, būti visai kitokiais žmonėmis – tai labai svarbu. Gyvenimas anarchistinėje komunoje nėra saistomas kokiomis nors teorinėmis schemomis – tai vienovė įvairovėje, laisvė ir bendrystė.

       Šioje vietoje nuo teorijos pereikime prie praktikos. Kasparai, o pats kodėl negyveni komunoje?

       Nes kol kas tam nėra sąlygų.

       O kokių tam reikia sąlygų? Įkuri komuną ir apsigyveni. Ar aš klystu?

       Lietuva nėra Vakarų Europa, o ypač Europos pietūs, kai kalbame apie tokius dalykus kaip komuna, visada yra svarbus tarpusavio supratimas. Žmonių mentalitetas Lietuvoje vis dėlto yra pernelyg individualistinis. Kita vertus, komunos kuriasi brandžiose pilietinėse visuomenėse, o mes dar tik ruošiamės tapti tokia visuomene. Mano galva, anarchizmo idėjoms prigyti Lietuvoje reikia ne tiek filosofinio, kiek psichologinio pamato.

       Tačiau, manau, sutinki, kad konkretus pavyzdys daug vertingiau nei daugybė teorinių išvedžiojimų?

       Taip ir galiu pažadėti, kad anarchistinių komunų Lietuvoje tikrai bus.

       Kaip pats susižavėjai anarchistinėmis idėjomis?

       Dar prieš kokius ketverius metus nuosekliai balsuodavau už konservatorius ir buvau visiškas fundamentalistas. Vėliau į mano rankas pateko Zygmunto Baumano knyga „Globalizacija ir jos pasekmės žmogui“. Būtent po to ir pradėjo keistis mano nuostatos. Be to, tą giliai į vartojimą įklimpusią visuomenę mačiau iš labai arti, nes pats gyvenau tokioje aplinkoje.
       Po Z. Baumano ėmiau nuodugniau studijuoti J. Baudrillardą, o vėliau perėjau prie N. Chomsky'o, kitų anarchistų veikalų. Mane jie sužavėjo, atvėrė naują perspektyvą.

       Esi istorikas, kokie Tavo istoriniai interesai?

       Mano magistro darbas buvo apie žmogaus laisvę – žvelgiau į ją per idėjų istorijos prizmę. Žmogaus laisvės tyrinėjimas yra labai įdomi tema.

       Taigi, rašydamas apie laisvę, turėjai progos pastebėti, kaip žmogaus laisvės idėją yra bandoma iškreipti, ir ypač šiuolaikiniame pasaulyje. Ją bandoma paversti ideologijos dalimi.

       Yra daugybė būdų, kaip galima tiek nuraminti ir nutildyti, tiek ir radikalizuoti visą tą laisvės troškimą. Esu katalikas, tačiau mane labai žavi trys antireliginiais vadinami mąstytojai: Nietzsche, Marxas, Freudas. Jie, mano įsitikinimu, pateikia drąsaus mąstymo pavyzdį.

       Grįžtant prie Tavo trijų mąstytojų, kurie dar vadinami „įtarumo mokytojais“, galima pastebėti, kad jų idėjų likimas labai įdomus. Marksizmas, atmetus jo kritinį patosą, labai puikiai tinka šiuolaikiniam ekonomizmui. Psichoanalizė tapo vyraujančia kapitalistine ideologija, kur viskas suvedama į pasitenkinimo emocijas. Galbūt tik Nietzsche išliko kiek mažiau „formatuotas“, tačiau ir jis paverstas madingu išsišokėliu.

       Tačiau šie mąstytojai bei kai kurie jų mokiniai tikrai sustiprina tuos, kurie ieško alternatyvų, nesitaiksto su sustabarėjusiomis schemomis.

       Esi anarchistinio mąstymo puoselėtojas, tačiau ne viename Tavo tekste prasisunkia simpatija, pavyzdžiui, Iranui, kuris iš esmės yra fundamentalistinis.

       Tai yra daugelio kairiųjų Vakarų autorių nuostata. Bet kodėl yra remiami tie fundamentalistiniai režimai? N. Chomsky yra pasakęs tokią frazę, kad jis, kaip anarchistas, remia šiuolaikinę tautinę valstybę, nes būtent ji, kitaip nei kokie kiti globaliniai junginiai, suformuoja dėkingesnę, ne tokią regresyvią aplinką, kurioje gali vystytis tam tikras laisvas mąstymas ir plėtotis bendrystės siekiantys socialiniai judėjimai.
       Pavyzdžiui, kai kas iš mano pažįstamų yra buvę Irane ir teigia, kad ten iš tikrųjų yra visai neprastas intelektualinis klimatas ir atviras mąstysenos laukas. Į tą patį Iraną nuvažiavęs vienas šiuolaikinio anarchizmo guru Hakimas Bey'us gavo Mokslų akademijos nario vietą.

       Bet ar tai neprimena senų laikų, kai prancūzai intelektualai pasakodavo, kaip jų draugai, nuvažiavę į Sovietų Sąjungą, pamatė, jog ten yra visiškai neblogai, ir ten auga tikrai laisva visuomenė, alternatyva Vakarams? Mes, perėję totalitarizmo pragarą, žinome, kaip buvo iš tikrųjų. Turiu omeny, ar tai, kad kapitalizmas yra destruktyvus, automatiškai reiškia, jog reikia garbinti Lukašenką, Putiną ar Chavezą?

       Visą laiką anarchizmas siekia atvirumo. Kai kurie šiuolaikiniai anarchistai atsakymų randa Irano sektose ar fundamentalizme, nes nėra totalaus vienpusiškumo pasaulyje, yra įvairių dalykų, kuriuos verta apžiūrėti ir išbandyti, nors ir ne visuotinai. Taip pat galiu paklausti: kuo šiuolaikinė JAV su priešų paieška ir uždarumo skatinimu skiriasi nuo buvusios SSRS?

       Galiu pateikti vieną esminį skirtumą. JAV tu gali labai lengvai kritikuoti, sakyti, kad tai – šėtono valstybė ir panašiai. Bet pabandyk, pavyzdžiui, pakritikuoti islamą ar Iraną. Matėme, kas vyko po to, kai popiežius pabandė įvardyti krikščionybės ir islamo skirtumus. Galiu JAV išeiti į gatvę su plakatu, kritikuojančiu valdžią, ir niekas už tai manęs neišveš į Sibirą.

       Aš turiu tokią teisę, bet kas iš to, jei manęs niekas neklauso. Taip, galbūt nėra fizinio susidorojimo, nors jau žinome, kas dedasi slaptose JAV kalėjimuose. Tačiau kritikos laisvė daugelyje Vakarų valstybių yra apgaulinga, nes niekas nesiklauso kritikų, juos užgožia pasamdytų pataikūnų choras.

       Kaip pats vertini buvusią SSRS?

       SSRS buvo totalitarinė valstybė, kuri išsigimė, joje buvo panaikintos visos žmogaus teisės ir laisvės. Tai, be abejonės, bloga santvarka. Kita vertus, tam tikrų socialistinių idėjų, manau, nebūtina atsisakyti ir šiuolaikinėje valstybėje. Beje, pokario partizanų dienoraščiuose apie ateities Lietuvą buvo kalbama kaip apie į socialinę pusę orientuotą valstybę.

       Man irgi labai imponuoja solidarumas, bendruomeniškumas. Tačiau kodėl tai turi būti siejama su socializmu? Kodėl mes turime susitaikstyti su mums brukamu pasirinkimu, kad tegalime rinktis tarp laukinio kapitalizmo ir centralizuoto socializmo?

       Tačiau pripažinkime, jog egzistuoja tam tikri modeliai. Labai svarbu, kad jie būtų ne aklai taikomi, bet kūrybiškai perkuriami ir išbandomi atskirų žmonių bei grupių. Todėl nebijokime ir „socializmo“ pavadinimo.
       Kitas dalykas, niekur neegzistuoja vientisa visuomenė. Egzistuoja žmonių tinklai, kurių gyvenimo būdas skiriasi nuo daugumos. Šie tinklai bendrauja tarpusavyje. Nėra homogeniškos visuomenės.

       Ar anarchistinis judėjimas Lietuvoje yra stiprus? Kiek yra jums prijaučiančių žmonių?

       Šiuolaikinis anarchizmas nėra judėjimas tradicine prasme. Yra labai skirtingų žmonių, kuriems būdinga anarchistinė mąstymo kryptis. Pavyzdžiui, 2004 metų gruodžio 16 dieną Vilniuje buvo steigiamas kairiųjų klubas. Tarp mūsų buvo Gintaras Beresnevičius, mums pritarė Gintautas Mažeikis. Tai labai skirtingi žmonės, kuriuos jungia kelios svarbios idėjos.
       Taip pat ir judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“. Ten susirinko labai skirtingi žmonės, todėl šį sambūrį drįstu vadinti socialiniu judėjimu.
       Šiuolaikinių technologijų laikais judėjimai vis dažniau būna virtualūs, primenantys tekstais besidalijančia bendruomene. Lietuvoje tikrai yra keliasdešimt žmonių, kurie tvirtai pareikš, kad yra anarchistai. Dar yra daug tokių, kuriems anarchizmas yra patrauklus. Esu įsitikinęs, jog anarchistinė pozicija turi gerų perspektyvų Lietuvoje. Tačiau jai, žinoma, reikia laisvų, kūrybingų žmonių.

       Dėkoju už pokalbį.
       Diskutavo Andrius Navickas
    

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

      Fidelio kalba

     Gyvendamas partizanų būryje Če buvo įpratęs kiekvienos dienos pastabas kruopščiai pasižymėti asmeniniame dienoraštyje. Kai vyrai, sulinkę po sunkiomis kuprinėmis, šaudmenų ir ginklų našta, stabtelėdavo trumpo atokvėpio po ilgų klajonių sunkiai praeinamais, stačiais skardžiais ir atogrąžų miškais arba po varginančio dienos žygio būriui aukštesnių vadų būdavo įsakoma įsirengti stovyklavietę, Če – taip nuo pat pradžių draugiškai jį pavadino kubiečiai (Argentinoje che – draugiškas kreipinys į bičiulį – aut. past.) – dažnai atokiau prisėsdavo su nediduke užrašų knygele ir smulkia, veik neįskaitoma mediko rašysena rašydavo savo užrašus.

       Tos pastabos, kurias pavyko išsaugoti, vėliau padėjo sukurti įdomių istorinių pasakojimų apie Kubos Revoliucinį judėjimą, jie kupini revoliucinės, mokomosios ir žmogiškosios prasmės.

       Dėl nesikeičiančio įpročio – visada pasižymėti pagrindinius kiekvienos dienos veiksmus ir įvykius – turime galimybę disponuoti smulkia, preciziškai tikslia ir neįkainojama tų herojiškų, paskutinių Če gyvenimo m. Bolivijoje informacija.

       Šios pastabos, rašytos anaiptol ne publikavimui, pasitarnavo darbui, nuosekliems veiksmams, situacijų ir žmonių įvertinimui, kartu leido pasireikšti nuodugniam stebėtojui, analitikui, nors jos neretai atrodo nuspalvintos ir subtilaus humoro. Pastabos nuosaikios ir nuo pradžios iki galo sudaro nuoseklią visumą.

       Reikia turėti omeny, kad visa tai būdavo užrašoma trumpomis poilsio akimirkomis, antžmogiškų fizinių pastangų reikalaujančiomis sąlygomis. Atsakingam partizanų karinio būrio vadui tai buvo viena iš pareigų sunkiame pradinės kovos, kuri plėtojosi labai sudėtingomis sąlygomis, etape, o tai dar kartą atskleidžia jo veiklos stilių ir geležinę valią.

       Šiame dienoraštyje nuodugniai aprašinėdamas kiekvienos dienos įvykius, jis konstatavo klaidas, sugebėjo kritiškai pažvelgti į pareikštus kaltinimus, kas partizaniniam revoliuciniam judėjimui yra būdinga ir privalu.

       Formuojantis partizaniniam judėjimui tokios kritinės pastabos turi būti pateikiamos nuolat, ypač tuo etapu, kai būrį sudaro tik nedidukas branduolys, veikiantis sunkiomis materialinėmis, absoliučiai nepalankiomis sąlygomis, kai priešas lenkia kiekybiškai, kai mažiausias neatsargumas ar menkiausia klaida gali tapti lemtinga ir vadas privalo būti iš paskutiniųjų reiklus bei griežtas, pasinaudoti kiekvienu epizodu ar įvykiu, kad ir koks nereikšmingas jis atrodytų, apmokyti bendražygius ir nušviesti būsimą partizanų būrio veiklą.

       Partizaninės kovos formavimosi procesas – nepaliaujamas beldimasis į kiekvieno žmogaus sąžinę ir garbę. Če žinojo, kaip užgauti pačias jautriausias revoliucionierių sielų stygas. Štai Markosas, nuolat Če peikiamas , buvo įspėtas, kad gali būti gėdingai pašalintas iš partizanų būrio, ir tuomet atsakęs: „Jau verčiau mirti!“ Vėliau jis didvyriškai paukojo savo gyvybę. Toks pat buvo elgesys ir kitų vyrų, kuriais Če pasitikėjo ir kuriuos kovos metu jautė turįs dėl vienos ar kitos priežasties kritiškai perspėti. Vadas, kaip brolis ir kaip žmogus, esant būtinybei sugebėjo būti reiklus, sykiais net griežtas, bet tai pirmiausia ir labiau nei kitiems jis buvo linkęs taikyti sau pačiam. Če discipliną grindė moraliniais partizano principais ir nepaprastai tvirtos savo paties valios pavyzdžiu.

       Dienoraštyje daug kartų paminėtas Debrė, tai įrodo, kaip Če buvo susirūpinęs dėl rašytojo revoliucionieriaus, kuriam buvo patikėta misija Europoje, suėmimo bei įkalinimo, nors giliai širdyje ir norėjo, kad tas liktų partizanų būryje. Todėl išreiškia akivaizdų nepasitenkinimą, retsykiais net abejonių dėl jo elgesio.

       Če turėjo galimybę susipažinti su Debrė patirta odisėja represinių organų gniaužtuose ir žinojo apie tvirtą bei nepalenkiamą rašytojo poziciją jį įkalinusių kankintojų akivaizdoje.

       Be viso to, jis pabrėžė didžiulę politinę proceso reikšmę, ir spalio 13 d., šešios dienos prieš Debrė mirtį, intensyvių įvykių sūkuryje su kartėliu pabrėžė: „Išklausėme labai drąsų Debrė interviu – atkirtį provokatoriui studentui“. Ir tai buvo paskutinė užuomina apie rašytoją.

       Kadangi šiame dienoraštyje ne kartą kalbama apie Kubos revoliuciją ir jos įtaką partizaniniam judėjimui, galbūt kai kas mūsų pastangomis išleistą publikaciją palaikys provokacijos aktu. Tai suteiktų Revoliucijos priešams – jankių imperialistams ir jų pakalikams, Lotynų Amerikos oligarchams – dar daugiau priežasčių padidinti Kubos blokados planus, izoliuotumą bei agresiją.

       Tiems, kurie šitaip susidaro nuomonę apie įvykius, neprošal priminti, kad jankių imperializmui niekada nereikėjo pretekstų bet kuriame pasaulio kampelyje vykdyti piktadarystes ir kad jų siekiai užgniaužti Kubos revoliuciją prasidėjo nuo pat pirmojo mūsų šalyje įvesto revoliucinio įstatymo. Žinomas ir kasdieniškas faktas, kad tas imperializmas yra pasaulinio pasipriešinimo judėjimo įvykių grandinės žandaras, nuolatinis kontrrevoliucijos iniciatorius ir labiausiai degradavusių ir antihumaniškų struktūrų, kurios tik egzistuoja pasaulyje, gynėjas.

       Solidarumas su revoliuciniu judėjimu gali būti laikomas dingstimi, bet niekada nebus jankių agresijos priežastis. Neigti solidarumą, kad paneigtumei dingstį, tai – juokinga stručio politika, neturinti nieko bendro su tarptautiniu šiuolaikinių socialinių revoliucijų pobūdžiu. Nutraukti solidarizavimąsi su revoliuciniu judėjimu reiškia ne dingsties paneigimą, o iš tiesų solidarizavimąsi su jankių imperializmu, jų viešpatavimu pasaulyje ir pavergimo politika.

       Kuba tėra maža besivystančios ekonomikos šalis, iš tų, kurias ne vieną šimtmetį valdė ir išnaudojo kolonistai bei imperialistai, ji tik 90 mylių nutolusi nuo Jungtinių Valstijų krantų, jos teritorijoje patruliuoja jankių karinis jūrų laivynas, o tai trikdo socialinę ir ekonominę šalies plėtrą. Nuo pat Revoliucijos triumfo mūsų tėvynei grėsė didžiuliai pavojai, tačiau imperializmas bet kokia kaina stengsis ją palaužti, kad mums nerūpėtų sunkumai, kuriuos gali sukelti nuosekli revoliucinė kryptis.

       Revoliuciniu požiūriu, Če „Bolivijos dienoraščio“ publikavimas nepalieka alternatyvos. Če dienoraštis pateko į Barjentoso rankas, ir šis nieko nelaukdamas įteikė kopiją CŽV, Pentagonui ir Jungtinių Valstijų valdžiai. CŽV lojalūs žurnalistai turėjo galimybę dar Bolivijoje susipažinti su dokumentu ir padarę fotokopijas pasirinko kompromisą kol kas jo nepublikuoti.

       Barjentoso vadovaujama vyriausybė ir aukščiausi kariniai pareigūnai turi pakankamai priežasčių nepublikuoti „Dienoraščio“ – čia akivaizdžiai parodytas absoliutus jo armijos nepajėgumas ir nesuskaičiuojamos netektys, kai per kelias savaites saujelė ryžtingų partizanų iš jų atėmė apie du šimtus ginklų.

       Be viso kito, Če aprašo Barjentosą ir jo režimą tokiais terminais, kad tuo nusipelnė garbės kaip naujų žodžių, kurių iš istorijos neįmanoma išbraukti, kūrėjas.

       Kita vertus, imperializmas irgi turėjo savo dingsčių: Če ir jo nepaprastas vardas pasaulyje įgyja kaskart vis didesnės galios. Jo idėjos, jo atvaizdas, vardas, jo kova su neteisybe – tarsi vėliava pažemintiesiems ir engiamiesiems, jos įkvepia ir aistringą studentų bei intelektualų susidomėjimą visame pasaulyje.

       Jungtinėse Valstijose juodaodžiai ir progresyviai nusiteikę studentai – jų skaičius nuolat auga – Če figūrą padarė sava. Jo portretai naudojami kaip ginklas, kaip kovos simbolis kovingiausiose manifestacijose dėl pilietinių teisių ir prieš agresiją Vietname. Istorijoje retai būna, o galbūt dar nėra buvę, kad vienas žmogus, vienas vardas, vienas pavyzdys išplinta taip veržliai ir su tokia ugninga jėga. Nes Če pačia tikriausia ir nesavanaudiška forma įkūnija internacionalizmo dvasią, kuri būdinga pasaulio šiandienai ir bus dar aktualesnė ateityje.

       Greta vakardienos galingų kolonizatorių pavergto žemyno, šiandien jankių imperializmo eksploatuojamo ir laikomo labiausiai neteisėtame, klastingame skurde bei atsilikime, kyla ši didinga figūra, ji net ir pačiose imperialistų bei kolonistų metropolijose tampa revoliucinės kovos alsavimu.

       Jankių imperialistai baiminasi šio pavyzdžio galios ir visko, kas tik gali jį populiarinti. Šioji pagrindinė „Dienoraščio“ vertė ir gyva ypatingos asmenybės valios manifestacija, su kiekvienos dienos karščiu bei įtampa rašytas partizaninis vadovėlis, degus parakas – realus įrodymas, kad Lotynų Amerikos žmogus nėra bejėgis prieš tautų pavergėjus ir jų išlaikomas kariuomenes, ir dėl to dienoraštis iki šiol nebuvo paskelbtas.

       Jie galbūt suinteresuoti, kad „Dienoraštis“ niekada nebūtų paviešintas. Pseudorevoliucionieriai, oportunistai ir visokio plauko šarlatanai, susireikšminę marksistai, komunistai ir kiti panašūs veikėjai, neapsiribojo Če išvadinę klystančiu, nuotykių ieškotoju ir, geriausiu atveju, idealistu, kurio mirtis tapo ginkluotos kovos Lotynų Amerikoje gulbės giesme. „Jeigu jau Če – didžiausias šių idėjų reiškėjas ir patyręs partizanas – kovų metu buvo nužudytas, o jo organizuotas partizaninis judėjimas Bolivijos neišlaisvino, – šaukia jie, – tai akivaizdus įrodymas, kad jis ėjo klaidingu keliu!“ Kiek tokių apgailėtinų menkystų pradžiugino Če mirtis, jie nė nerausdami patvirtina, kad jų požiūriai visiškai prilygsta patiems reakcingiausiems oligarchams ir imperializmui!

       Taip jie pateisina patys save arba išteisina išdavikus vadovus, kurie lemiamą akimirką nedvejodami sužaidė ginkluotą kovą ketindami – kaip paaiškėjo – sunaikinti partizanų kovinius būrius, sustabdyti revoliucinę veiklą, primesti gėdingus ir juokingus politinius žaidimus, nes nesugebėjo laikytis jokios kitos linijos; arba tuos, kurie nenori kovoti ir niekada nekovos už savo šalį ir jos žmonių išlaisvinimą; kurie revoliucines idėjas pavertė karikatūra ir dogmatišku opijumi, nedavė jokio postūmio sukelti mases, o liaudies kovos organizacijas pavertė susitaikymo instrumentu su vidaus ir išorės išnaudotojais ir rėmėjais politikos, neturinčios nieko bendro su tikraisiais išnaudojamų šio žemyno žmonių interesais.

       Če šiame procese numatė savo mirtį kaip kažką natūralaus ir tikėtino, ypač paskutiniuose savo įrašuose jis stengėsi pabrėžti, kad šis atsitiktinumas Lotynų Amerikoje nesustabdys neišvengiamos revoliucijos plėtros. Trijų kontinentų suvažiavimui parengtame pranešime jis pakartojo savo mintis: „Visi mūsų veiksmai – tai kvietimas kilti į kovą su imperializmu... Kad ir kur mus užklups mirtis, tebūnie ji pasveikinta, jei tik mūsų kvietimas kovoti pasieks pagaulią ausį ir dar viena ranka griebsis mūsų ginklo.“

       Jis save vadino revoliucijos kariu, išgyventi nebuvo jo svarbiausias tikslas. Tie, kurie revoliucinės kovos Bolivijoje atomazgą mato kaip jo idėjų žlugimą, lygiai taip pat galėtų neigti ir pačias idėjas kaip vertybę, ir visų didžiųjų revoliucijos pirmtakų bei mąstytojų kovas, taip pat ir marksizmo pradininkus, kurie nesugebėjo įgyvendinti tikslų ir savo didžių pastangų vaisių neišvydo tikrovėje.

       Kuboje nei kovoje kritusio Marti, nei Masėjaus mirtys, nei vėlesnė jankių invazija Nepriklausomybės karų pabaigoje kovotojams nesutrukdė, neužkirto jiems kelio siekti tikslo. Imperialistinių tarnybų agentai nužudė didžiuosius socialistinės revoliucijos šauklius, tokius kaip Chulijus Antonijus Meja, bet nepajėgė sustabdyti jau prieš šimtą metų prasidėjusio proceso ir išsklaidė visas abejones dėl absoliutaus pirmtakų kovos tikslų ir nuoseklios krypties bei jų esminių idėjų tikrumo – jos visuomet buvo Kubos revoliucionierių įkvėpimas.

       Iš Če „Dienoraščio“ galima įsitikinti, kokios tikros buvo pergalės galimybės ir kokia ypatinga buvo partizanų būrio varomoji jėga. Konkrečiu atveju, įvertinęs akivaizdžius Bolivijos režimo silpnumo ir lėto žlugimo simptomus, jis pareiškė: „Vyriausybė sparčiai skyla, apmaudu, kad šią akimirką neturiu dar šimto vyrų.“

       Če iš patirties Kuboje gerai žinojo, kiek kartų mūsų nedideliam partizanų būriui grėsė sunaikinimas. Tai galėjo nutikti dėl karo pavojų ir netikėtumų. Tačiau ar tokia tikimybė kam nors suteikė teisę vadinti mūsų liniją klaidinga ir tuo pasinaudojus atvėsinti revoliucinį įkarštį ir žmonėms tvirtinti, jog jie bejėgiai? Daug sykių istorijoje revoliuciniai procesai prasidėdavo prieštaringais epizodais! Argi prieš šešerius galutinės liaudies ginkluotos kovos pergalės Kuboje metus mes neturėjome Monkados patirties?

       Nuo Monkados būstinės užpuolimo Santjago de Kubos mieste 1953 m. liepos 26 d. iki „Granma“ prisišvartavimo 1956 m. gruodžio 2 d. Kuboje vykusi revoliucinė kova su šiuolaikiškai ginkluota armija nesuteikė jokių perspektyvų, ir grupelės kovotojų veiksmai atrodė iliuziškas „smarkiai klystančių“ idealistų svajotojų išsišokimas. Staigus žlugimas ir visiškas nepatyrusio partizanų būrio išsiblaškymas 1956 m. gruodžio 5 d., atrodė, galutinai patvirtino pesimistų pranašystes... Bet jau po dvidešimt penkių mėnesių to paties būrio likučiai sutelkė naujas jėgas ir patirtį, reikalingą priešo armijai sunaikinti.

       Visais laikais ir visomis aplinkybėmis pakaktų priežasčių nekovoti, bet tai ir bus vienintelis kelias niekada neatgauti laisvės. Če neįgyvendino savo idėjų, bet jos suvešėjo aplaistytos jo krauju. Nėra abejonių, kad politiniu bailumu ir amžinu neveiklumu pasižymintys pseudorevoliuciniai kritikai sulauks savo trumparegiškumo įrodymų.

       Perskaičius „Dienoraštį“ vertėtų pažymėti, kad vienas iš tokių revoliucijos žinovų Lotynų Amerikoje – Bolivijos komunistų Partijos sekretorius Marijo Monchė nusprendė užginčyti Če vadovavimą politiniam ir kariniam judėjimui. Šį sprendimą pagrindė išankstiniu ketinimu atsistatydinti iš pareigų Partijoje. Matyt, reikalaujant prerogatyvos tokiam sprendimui, jam pakako turėti išimtinę teisę.
       Suprantama, Marijo Monchė neturi jokios partizaninės kovos patirties, nėra dalyvavęs mūšiuose, tad jo komunistinė savimonė neįstengia atsižadėti netašyto pasaulietinio šovinizmo, kurio pavyko atsikratyti revoliucijos šaukliams, kovojusiems už pirmąją nepriklausomybę.

       Vedini tų pačių idėjų, kokia turėtų būti revoliucinė kova šiame kontinente, tokie „komunistiniai vadai“ nesiekia net internacionalistų čiabuvių genčių, kurias užkariavo ir pajungė Europos kolonizatoriai, lygmens.

       Bolivija ir jos istorinė sostinė Sukrė taip buvo pavadintos pirmųjų kovotojų garbei – abu jie venesueliečiai (Simonas Bolivaras ir Antonijas Chosė de Sukrė – vert. past.). Ir šioje šalyje vykstant kovai už visišką žmonių išsivadavimą, Bolivijos komunistų Partijos vadovas turėjo galimybę suvienyti revoliucinio galiūno politines, organizacines bei karines pajėgas, asmens, kuris neapsiribojo siauromis ir, be to, neteisingai dirbtinai nustatytomis tos šalies sienomis. Tačiau šis vadovas nesumojo nieko daugiau, kaip pasiduoti gėdingiems, juoką keliantiems ir nepagrįstiems valdžios reikalavimams.

       Kadangi Bolivija neturi išėjimo į jūrą, išsivadavimas jai būtinas labiau nei bet kuriai kitai šaliai – jei revoliucija triumfuotų kaimynystėje, nereikėtų patirti žiaurios apgulties. Če, be viso savo didžiulio autoriteto, sugebėjimų ir patirties, buvo tas žmogus, kuris būtų tą procesą pagreitinęs.

       Če užmezgė santykius su Bolivijos komunistų Partijos vadais ir aktyvistais anksčiau nei joje prasidėjo skilimas. Iš jų tikėjosi paramos revoliuciniam judėjimui Pietų Amerikoje. Vykdant įvairias užduotis drauge dirbo ir kai kurie Partijos siųsti aktyvistai. Įvykus garsiosios Partijos skilimui, susidarė ypatinga padėtis – daugelis aktyvistų, anksčiau dirbusių su Če, atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Bet Če kovą Bolivijoje laikė ne atskiru reiškiniu, o revoliucinio išsivadavimo, kuris netruks išplisti po kitas Pietų Amerikos šalis, dalimi. Jo sumanymas buvo suorganizuoti judėjimą be sektantiškos dvasios, kad į jį įsitrauktų visi, norintys kovoti už Bolivijos ir kitų imperializmo pavergtų Lotynų Amerikos tautų išvadavimą. Bet pradiniame pasirengimo partizaniniam karui etape iš tikrųjų viską lėmė drąsių ir diskretiškų bendraminčių, po skilimo likusių Monchės Partijoje, parama. Tik iš pagarbos jiems jis pakvietė Monchę apsilankyti stovykloje, nors jam veikiausiai nejautė didelio prielankumo. Paskui pasikvietė kalnakasių lyderį ir politiką Moisesą Gevarą – jis, atskilęs nuo Partijos, padėjo suformuoti kitą organizaciją, kuriai vadovavo Oskaras Samora, tačiau vėliau taip pat nuo jos atsišliejo, nes nesitaikstė su antruoju Monche save laikančiu Samora. Šis iš pradžių palaikė Če ir sutiko dirbti organizuojant ginkluotą partizaninę kovą Bolivijoje, bet vėliau susitarimų išsižadėjo ir lemiamu momentu nusiplovė rankas, o po Če mirties kaip marksizmo-leninizmo atstovas tapo vienu aršiausių jo kritikų. Moisesas Gevara ryžtingai prisijungė prie Če, kaip buvo žadėjęs dar prieš šiam atvykstant į Boliviją, palaikė jį ir didvyriškai paaukojo gyvybę revoliuciniam tikslui.

       Lygiai taip pat pasielgė grupė bolivų partizanų, anksčiau priklausiusių Monchės organizacijai. Vadovaujami Inti ir Koko Peredo atskilo nuo organizacijos ir nedvejodami parėmė Če, vėliau pasirodę kaip narsūs ir ryžtingi bendražygiai. Tačiau Monchė, nepatenkintas rezultatu, pradėjo sabotuoti judėjimą ir La Pase sulaikė gerai parengtus komunistų aktyvistus, kurie ketino prisijungti prie partizaninio judėjimo. Šie veiksmai rodo, kaip revoliucionierių gretose atsiranda žmonių, tinkamai parengtų kovai ir turinčių visas galimybes, bet jiems nusikalstamai trukdo nevykėliai, intrigantai bei šarlatanai vadovai.

       Če buvo žmogus, kuriam niekada nerūpėjo šlovė, postai ar pareigos, bet jis tvirtai tikėjo, kad revoliucinis partizaninis judėjimas – tai svarbiausia veiklos forma, siekiant išlaisvinti Lotynų Amerikos tautas, atsižvelgiant į beveik visų Lotynų Amerikos šalių ekonominę, politinę ir visuomeninę padėtį. Karinis ir politinis vadovavimas partizaniniams būriams turėjo būti suvienytas, o partizaninėms kovoms reikia vadovauti ne iš patogių biurokratų miesto kabinetų, bet tik iš kovos lauko. Ir dėl šio punkto jis buvo pasirengęs nenusileisti, ir nepatikėti kokiam nors patirties neturinčiam, siaurų pažiūrų nemokšai šovinistui vadovavimo partizaninei kovai, kurios tikslas – ilgainiui išsivystyti į kovą, apimančią visą Pietų Ameriką. Če teigė, kad šis šovinizmas, kaip reakcingas, niekingas ir sterilus požiūris, daugeliu atvejų kenkia patiems įvairių Lotynų Amerikos šalių revoliucionieriams ir turi būti išgyvendintas. „Tegu išsivysto tikrasis proletariato internacionalizmas, – pranešime Trijų kontinentų kongrese skelbė jis. – Vėliava, su kuria kovojama, lai tampa šventu tikslu išlaisvinti žmoniją – taigi mirti po Vietnamo, Venesuelos, Gvatemalos, Laoso, Gvinėjos, Kolumbijos, Bolivijos vėliavomis... Šiandieninė ginkluota kova bus lygiai tokia pat šlovinga ir trokštama ir amerikiečiui, ir azijiečiui, ir afrikiečiui ir net europiečiui. Kiekvienas kraujo lašas, pralietas žemėje, kurios vėliavos dar neegzistuoja, – tai patirtis, kurios semiasi išgyvenusieji, kad vėliau pritaikytų ją kovoje už savo gimtosios šalies išlaisvinimą. Ir kiekvienas išsivadavęs kraštas – tos tautos kovos už laisvę laimėtas etapas.“

       Če taip pat siekė, kad partizanų būryje dalyvautų kovotojai iš įvairių Lotynų Amerikos šalių ir kad Bolivijos partizanų būriai taptų Revoliucionierių kalve, kurių patirtis grūdinsis mūšiuose. Šalia jis norėjo turėti padėjėją šiam uždaviniui spręsti, drauge su bolivais, – ir nedidukę grupę patyrusių kovotojų, kurie beveik visi buvo jo bendražygiai Siera Maestroje Kubos revoliucinės kovos metu. Jis neabejojo jų sugebėjimais, ryžtu ir pasiaukojimo dvasia. Nė vienas iš tų vyrų priimdamas kvietimą nedvejojo, nė vienas jo neapleido ir nepasidavė.

       Kampanijos Bolivijoje metu Če veikė kupinas jam būdingos tvirtybės, meistriškumo, atsidavimo ir pavyzdžiu tapusio ryžto. Galima sakyti, jis tvirtai tikėjo savo misija, nė akimirką nepamiršo atsakingumo ir nepriekaištingos reputacijos. Tais atvejais, kai partizanų būrys nusižengdavo nuostatoms, jis suskubdavo perspėti ir ištaisyti klaidas, viską atžymėdamas savo „Dienoraštyje“.

       Likimas jam dažnai kaišiojo pagalius į ratus: tarkime, partizanų būrio, narsių kovotojų grupės – kai kurie jų buvo pasiligoję arba sužeisti – išsiskyrimas, numatytas tik kelioms dienoms, praradus ryšį tarp abiejų grupių sudėtingoje, kalnuotoje vietovėje, užsitęsė ilgus mėnesius. Če visokeriopai stengėsi surasti bendražygius. Tuo metu jam labai paūmėjo astma. Negalią jam pavykdavo palengvinti paprasčiausiais medikamentais, bet dėl jų stygiaus liga virto pikčiausiu priešu, be gailesčio jį prislėgė ir tapo rimtu rūpesčiu, nes medikamentus, kuriais apdairiai buvo apsirūpinęs partizanų būrys, priešas surado ir konfiskavo. Tai drauge su rugpjūčio pabaigos pralaimėjimu ir partizanų būrio dalies, su kuria buvo prarasti visi kontaktai, sunaikinimu tapo faktoriais, smarkiai apsunkinusiais tolimesnių įvykių eigą. Bet Če nė akimirką nesustojo, jis su geležine ištverme įveikė fizinę negalią, ir jo dvasia nesusilpnėjo.

       Jis užmezgė nemažai kontaktų su Bolivijos žemdirbiais. Če nestebino nepatiklūs ir atsargūs kaimo žmonės, nes jis gerai pažinojo jų mentalitetą: norint nuteikti juos savo naudai, reikia ilgo, sunkaus ir kantraus darbo, tačiau neliko abejonių dėl to, kad ilgainiui jis tai pasieks.

       Jeigu atidžiai seksime įvykius, pastebėsime, kad žmonių, kurių būta rugsėjį, labai sumažėjo likus kelioms savaitėms iki jo mirties. Partizanų būrys veikė aktyviai ir kai kurie, pavyzdžiui, broliai Inti ir Koko Peredo, jau pasižymėjo kaip puikūs būsimieji vadai. Pasala Igueraso tarpeklyje, vienintelė sėkmingai armijos įvykdyta operacija prieš Če vadovaujamą partizanų būrį, kai tiesiog dienos metu buvo sunaikintas avangardas ir sužeista nemažai žmonių jiems traukiantis į tvirtesnių politinių įsitikinimų kaimo zoną, – šis faktas Če „Dienoraštyje“ neužrašytas, bet taip teigė liudytojai, – smarkiai pakirto jų galias. Kasdienis žygis daugybę kartų tuo pačiu maršrutu ir neišvengiami kontaktai su gyventojais nepažįstamose zonose, kur užklysdavo, ir tikimybė, kad armijos daliniai kuriame nors taške užkirs kelią, kėlė neabejotinai didelį pavojų. Bet Če, nors ir suvokdamas, pasiryžo rizikuoti ir gelbėti Gydytoją, kuri buvo fiziškai labai nusilpęs.

       Dieną prieš pasalą jis rašė: „Atvykome į Puchijo, bet čia pamatėme žmonių, kurie mus vakar matė slėnyje. Verta pabrėžti, kad mus perspėjo „Radio Bemba“: „Keliauti su mulais darosi vis pavojingiau, stebiu, kad Gydytojui būtų kuo patogiau, nes jis visiškai nusilpęs.“

       Rytojaus dieną jis parašė: „13 valandą iškeliavo avangardas, jie mėgins pasiekti Chaguėjų, o ten jau nuspręs, kaip pasielgti su mulais ir Gydytoju.“ Kitaip tariant, jis ieškojo išeities, ką maršruto pabaigoje daryti su sergančiuoju, drauge neužmiršdamas laikytis būtinų atsargumo priemonių. Bet tą pačią popietę, anksčiau nei avangardas pasiekė Chaguėjų, pakliuvo į lemtingą pasalą, kuri partizanų būriui padarė nepataisomos žalos.

       Po kelių dienų, apsupti El Juro tarpeklyje, partizanai susirėmė paskutinėje kovoje.
       Stipriai sukrečia saujelės revoliucionierių atliktas žygdarbis. Vien tai, kad kova vyko atšiauriomis gamtos sąlygomis, atverčia nepakartojamo heroizmo puslapį. Dar niekada istorijoje nėra buvę, kad tiek nedaug žmonių griebtųsi tokios milžiniškų pastangų reikalaujančios užduoties. Viltis ir absoliutus tikėjimas, kad neišsenkančios Lotynų Amerikos tautų revoliucinės galimybės gali būti pažadintos, pasitikėjimas savimi ir ryžtas, su kuriuo šiam tikslui atsidavė, mums parodo tikrąją šių kovotojų svarbą.

       Kartą Bolivijoje Če partizanams yra pasakęs: „Ši kova mums suteikia galimybę tapti revoliucionieriais, ne tik palypėti ant aukštesnio žmogiškosios prigimties laiptelio, bet ir įvertinti žmones. Tie, kurie nepajėgia pasiekti šių dviejų stadijų, privalo pasakyti garsiai ir palikti kovotojų gretas.“

       Kovojusieji su juo iki pat galo tapo įžymūs ir buvo pagerbti garbingais vardais. Jie simbolizuoja revoliucionierių ir žmonių tipą, kuriems istorija šiuo metu skyrė iš tikrųjų sunkią ir painią užduotį: revoliucinį Lotynų Amerikos pertvarkymą.

       Priešas, su kuriuo pirmtakai kovotojai susidūrė pirmiausia, – tai smunkanti kolonijinė galia. Šiandienos revoliucionierių priešas – galingas imperialistinis bastionas, apsiginklavęs šiuolaikine technika ir pramone. Šis priešas ne tik organizavo ir iš naujo apginklavo Bolivijos armiją, kur liaudis sunaikino buvusią karinę-represinę galią. Kovai su partizanais jie suskubo pasiūlyti karinę pagalbą ir karinius konsultantus, taip, kaip remia ir šelpia karine technika visas represines šio žemyno jėgas. Ir kai šių priemonių nebepakanka, tiesiog įveda savo pajėgas, kaip pasielgė Santo Dominge.

       Norint kovoti su šiuo priešu, reikia būti tokiais revoliucionieriais, tokiais žmonėmis, apie kokius kalbėjo Če. Be tokių revoliucionierių ir žmonių, pasiryžusių atlikti tai, ką atliko jie, be ryžto susigrumti su didžiuliais sunkumais, kuriuos jiems teko patirti, be gilaus įsitikinimo savo kovos teisingumu ir tvirto tikėjimu nenugalima jėga liaudies, kuri jiems padėjo, prieš tokią galią, kaip jankių imperializmas, kurio kariniai, techniniai ir ekonominiais ištekliai paplitę po visą pasaulį, šios žemyno tautos niekada neišsivaduos.

       Patys amerikiečiai pamažu pradeda suvokti, kad šalį valdanti politinė superstruktūra tapo monstru, o šalis jau seniai nebėra idiliška biurgerių respublika, kurios viziją beveik prieš du šimtus metų regėjo jos įkūrėjai. Ji stipriai kenčia nuo vis didėjančios neracionalios, neteisėtos, susvetimėjusios ir žiaurios sistemos moralinės destrukcijos, kas agresorių, politinių nusikaltimų bei rasinės nesantaikos karuose iš Amerikos žmonių pareikalauja kaskart vis daugiau aukų. Žmonės niekingai skirstomi į socialinius luomus ir pasibaisėtinai besaikiam, reakcingam ir regresyviam kariniam aparatui eikvojami ekonominiai, moksliniai bei žmogiškieji ištekliai. Tai apima beveik tris ketvirtadalius besivystančių, nepriteklių kamuojamų pasaulio šalių.

       Jau vien revoliucinis persitvarkymas Lotynų Amerikoje ir tarp amerikiečių stiprėjantis ryžtas kovoti su imperialistine politika galėtų paversti juos ryžtingais revoliucinio judėjimo Lotynų Amerikoje sąjungininkais.

       Ir jei ši pusrutulio dalis neišgyvens nuodugnių revoliucinių pasikeitimų, šio amžiaus pradžioje atsiradę dideli skirtumai ir atotrūkis tarp greitai industrine tapusios nacijos, skubiai siekiančios ir imperialistinių aukštumų, kurios socialinis ir ekonominė plėtra buvo grindžiama savo įstatymais, ir silpnų, monopolizuotų šalių, pasmerktų feodalinės oligarchijos priespaudai ir jų reakcingoms armijoms, didžiojoje Amerikos kontinento dalyje tebus tik blyškus atvaizdas ne vien didžiulio šiandieninio atsilikimo ekonomikoje, moksle bei technikoje, bet ir baisaus atotrūkio, kurį po dvidešimties metų imperialistinė superstruktūra vis sparčiau primes Lotynų Amerikos tautoms.

       Šiame kelyje esame pasmerkti tapti kaskart vis didesniais skurdžiais, vis silpnesniais, priklausomais imperializmo vergais. Ši niūri perspektyva tiek pat aktuali ir besivystančioms Afrikos ir Azijos šalims.

       Jei industrializuotos ir išsilavinusios Europos tautos su bendrąja rinka ir tarptautiniais moksliniais institutais baiminasi atotrūkio ir neramiai stebi perspektyvas likti ekonominėmis jankių imperializmo kolonijomis, kokią ateitį turėtų matyti Lotynų Amerikos tautos?

       Ši reali ir neginčijama padėtis akivaizdžiai veikia mūsų liaudies likimą. Reikia nuodugnaus, skubaus revoliucinio persitvarkymo, kuris sutelktų visas moralines, materialines ir žmoniškąsias šios pasaulio jėgas ir suteikti joms postūmį įveikti amžius trukusį, kaskart vis didesnį ekonominį, mokslinį bei techninį atsilikimą nuo industrializuoto pasaulio, nes esame mokesčių mokėtojai ir jais liksime, ypač Jungtinėms Valstijoms. Jei koks buržuazinis liberalas, reformistas ar šarlatanas pseudorevoliucionierius žino formulę, stebuklingą kelią, kad galėtume pasiekti tikslą, nors ši formulė skiriasi nuo tos, kurią pasirinko Če, šluojančios oligarchijas, despotus, politikierius, kitaip tariant, jankių monopolistus – šeimininkus, ir jų pakalikus – vergus, ir atlikti tai kuo skubiau, kai tik pareikalaus aplinkybės, tegu tuomet pakelia ranką, kad paneigtų Če.

       Kadangi nė vienas iš tikrųjų neturi garbingo atsakymo, nesiima jokios veiklos, kuri suteiktų vilties beveik 300 milijonų žmonių, – tiek yra Lotynų Amerikoje, kurių dauguma gyvena ties skurdo riba, o po dvidešimt penkerių metų tas skaičius išaugs iki 600 milijonų, – turinčių teisę į gerovę, kultūrą ir civilizacijos pasiekimus, tada gražiausia paminint Če poelgį ir tų, kurie, narsiai gindami jo idėjas, krito drauge, būtų tyla, nes šios saujelės vyrų, kuriuos vedė kilnūs idealai išlaisvinti kontinentą, atliktas žygdarbis išliks kaip siekis, stipresnis nei žmogaus valia, heroizmas ir didybė. Šis pavyzdys nušvies sąmones ir skatins Lotynų Amerikos tautų kovą, nes didvyriškas Če kvietimas pasieks skurdžius ir užguituosius, už kuriuos jis atidavė savo gyvybę, ir daugelis ištiestų rankų panūs griebtis ginklų ir pagaliau atkovoti laisvę.

       Spalio 7 d. Če parašė paskutines eilutes. Kitą dieną 13 val. gausi priešininkų armija juos aptiko siaurame tarpeklyje, jie ten praleido naktį, tikėdamiesi pralaužti apsuptį. Iš partizanų būrio buvo likusi tik negausi grupelė žmonių, jie iki pat aušros didvyriškai priešinosi juos apsupusiam ir atakuojančiam kareivių būriui, išsisklaidę tarpeklio olose bei jo atšlaitėse. Nė vienas neliko gyvas iš tų, kurie kovėsi arčiausiai Če. Kadangi labai nusilpę Gydytojas ir kovotojas bolivietis buvo drauge su juo, Če dėjo visas pastangas, kad šiems bendražygiams parūpintų saugesnę vietą, tuomet ir buvo sužeistas. Gydytojas mirė ne to susirėmimo metu, o po kelių dienų, netoli nuo El Juro tarpeklio. Uolėtas, kalvotas kraštovaizdis ir skardžiai apsunkino matomumą, kartais išvis atkirsdavo partizanus vienus nuo kitų. Už kelių šimtų metrų nuo Če gynusieji kitą įėjimą į tarpeklį, tarp jų Inti Peredo, iki sutemų atlaikė puolimą, jiems pavyko atremti priešą ir pasiekti anksčiau sutartą susibūrimo vietą.

       Galima spręsti, kad sužeistas Če kovėsi, kol jo M-2 vamzdį šūvis apgadino tiek, kad šis nebetiko šaudyti. Jo pistolete, kurį turėjo prie savęs, trūko apkabos. Šios neįtikėtinos aplinkybės byloja, kad jį buvo galima paimti gyvą. Kojų sužeidimai trukdė judėti pačiam, tačiau jie nebuvo mirtini.

       Pergabentas į Iguerasų gyvenvietę, jis dar išgyveno dvidešimt keturias valandas. Savo priešams nepratarė nė žodžio, o vienas apgirtęs karininkas, nusprendęs pasityčioti iš suimtojo, užsidirbo skambų antausį.

       La Pase susitikę Barjentosas, Ovando ir kiti aukšti karo pareigūnai šaltai priėmė nutarimą jį nužudyti. Žinomos ir detalės, kaip viskas vyko, kaip Iguerasų gyvenvietės mokykloje buvo įvykdytas išdavikiškas nuosprendis. Majoras Migelis Ajoroa ir seržantas Andresas Selničas, jankių treniruoti reindžeriai, jaunesniajam leitenantui Marijo Teranui įsakė jį nušauti. Šis, visiškai girtas, griebėsi už juostos užkišto ginklo, o Če, girdėjęs šūvius, kai buvo susidorota su dar dviem kovotojais, bolivu bei perujiečiu, ir matydamas, kad budelis nesiryžta, sušuko: „Šauk! Nedvejok!“ Šis atsitraukė, majorui Ajoroai ir seržantui Selničui reikėjo duoti komandą antrąsyk, ir šis paklusdamas paleido automato seriją žemyn nuo juostos. Pateiktoje versijoje pabrėžta, kad Če mirė praėjus kelioms valandoms po susirėmimo, todėl budeliams buvo įsakyta į krūtinę ir galvą nešaudyti, kad neliktų šviežių žaizdų. Tai pratęsė žiaurią Če agoniją, kol vienas taip pat girtas seržantas, paleido šūvį į kairį šoną ir jį pribaigė. Toks brutalus elgesys nedera su Če būdinga pagarba – jis patekusiems į nelaisvę Bolivijos armijos karininkams ir kariams visada dovanodavo gyvybę.


       Paskutinės gyvenimo valandos, praleistos priešų valioje, turėjo būti jam skausmingai karčios. Bet nė vienas vyras nebuvo geriau už Če pasirengęs iškentėti tokį išbandymą.

       Kol kas negalime pagarsinti, kaip mus pasiekė šis „Dienoraštis“; pakanka pasakyti, kad nebuvo jokių svarstymų apie ekonominį atlygį. Jame yra visi užrašai nuo 1966 m. lapkričio 7 d., kai Če atvyko į Njankahuuasū, iki 1967 m. spalio 7-osios, mūšio El Juro tarpeklyje išvakarių. Trūksta keleto puslapių, kurių dar neatgavome, nors, sprendžiant pagal datas, ypatingos svarbos įvykių nebuvo, tad „Dienoraščio“ turinio jie visiškai nekeičia.

       Nors pats dokumentas dėl savo autentiškumo nesukėlė nė menkiausios abejonės, visos jo atliktos kopijos buvo pateiktos skrupulingai analizei, ne vien tam, kad patvirtintų minėtąjį autentiškumą, bet ir galimas klastotes, kad ir kokios jos būtų nežymios. Be to, faktai buvo lyginami su likusių gyvų partizanų dienoraščiais ir tie dokumentai buvo sugretinami visais aspektais. Nuodugnus liudijimas kitų partizanų, kurie išgyveno ir buvo kiekvieno tų įvykių liudytojais, taip pat palengvino tyrimus. Neabejojant patvirtinta, kad visos fotografijos yra tikrojo Če „Dienoraščio“ kopijos.

       Iškilo sunki užduotis – išnagrinėti smulkią, sunkiai įskaitomą rašyseną, ir tai atlikti padėjo jo bendražygė Aleida Marč Gevara.

       „Dienoraštis“ bus paskelbtas maždaug tokia seka: Prancūzijoje jį išleis Fransua Maspero leidykla, Italijoje – Feltrineli, VFR – Trikot Verlag, JAV – Ramparts žurnalas, Ispanijoje – Ediciones Ruedo Iberico, Čilėje – žurnalas Punto Final, Meksikoje – Siglo XXI leidykla, taip pat šis tekstas bus išleistas ir kitose šalyse.

       Iki pergalės!

       Fidelis Kastro

       1968

       Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

       John Holloway (g. 1947) – filosofas, sociologas, viena iš svarbiausių antiglobalistų judėjimo figūrų. Jo knygoje „Change The World Without Taking Power“ (Pakeisk pasaulį nepaimdamas valdžios) jis teigia, kad revoliuciją įmanoma padaryti ne užgrobiant valstybinį aparatą, bet per kasdieninius veiksmus atmetant kapitalistinę visuomenę. Pateikiame jo kalbą, pasakytą birželio 3 Rostoke, artėjant G8 susitikimui.

       Mūsų vieta. Tai – mūsų vieta. Ne jų, o mūsų. Mūsų erdvė yra be sienų, be apibrėžtumų. Jie turi savo vietą, štai ten, už metalinių barjerų, spygliuotų vielų, apsupti tūkstančių policininkų. Štai kur vieta masiniams žudikams – kalėjime, kurį mes jiems sukūrėme. Politiniai pasaulio lyderiai gali pajudėti tik apsupti policininkų ir asmens sargybinių, atskirti aukštų sienų, apsaugoti ginklų ir malūnsparnių. Jie negali judėti laisvai, nes bijo mūsų.

       Mūsų laikas. Tai – mūsų laikas. Ne jų, o mūsų. Intensyvus laikas, aistros laikas, svajonių laikas, išsiveržimo iš laiko laikas. Laikas, kai mes atsisakome nenutrūkstamumo, laikas sukurti pasaulį iš naujo. Jei norėsime, mes šoksime iki aušros ir dar ilgiau. Jų laikas yra laikrodžio, skaičiuojančio sekundes iki mirties, laikas, nenutrūkstantis laikas, kuris sako „paklusk šiandien, paklusk rytoj“. Jų laikas – jų plano sunaikinti žmoniją dienotvarkėje.

       Mūsų muzika, mūsų šokis. Tai mūsų muzika, mūsų šokis. Ne jų, o mūsų. Jie neturi muzikos, vienintelė muzika, kurią jie žino, yra muzika, kurią jie garsiai įjungia norėdami paskandinti šauksmus tų žmonių, kuriuos jie kankina Guantanamo ir viso pasaulio įkalinimo stovyklose. Vienintelis jiems žinomas šokis yra jų kareivių, mindžiojančių pasaulį, maršas.

       Mūsų vieta, mūsų laikas, mūsų muzika, mūsų šokis. Mes esame pasaulio centras.

       Svarbu tai prisiminti. Ypač šiais apgailėtinais laikais. Ypač tada, kai jie jau yra pradėję ketvirtąjį pasaulinį karą prieš mus, visų valstybių karą prieš visus žmones. Ypač tada, kai kapitalistai kelia orgijas. Ypač tada, kai smurtas ir represijos prieš tuos, kurie nori sukurti kitokį pasaulį, tampa kasdienine visų valstybių praktika. Jie nori priversti mus paklusti. Padaryti iš mūsų nemąstančius robotus. Padaryti mus panašius į save.

       Jie nori, kad būtume tokie, kaip jie. Įsivaizduokite, būtume tokie, kaip jie, smirdantys nužmogėję mėsos gabalai – jau ir pagalvojus apie tai darosi koktu. Tai paskutinis dalykas pasaulyje, ko mes norėtume. Naudodamiesi visomis priemonėmis – brutalumu, suvedžiojimu, papirkimu – jie nori mus priversti būti tokiais, kaip jie, elgtis taip, kaip jie. Štai tikrasis mūsų priešas – ne tik jie, bet ir tapimas jais. Kiek revoliucijų praeityje baigėsi būtent taip – kai revoliucijų vadai tapdavo naujais valdovais! Kiek revoliucinių judėjimų įklimpo smurtingoje beprasmybėje, kai, vienai armijai kovojant su kita,. Visos mintys apie žmonijos emancipaciją, jau seniai būdavo užmirštos! Jei tapsime panašūs į juos, pralaimėsime.

       Taigi, svarbiausias dalykas mūsų kovoje yra asimetrija. Jokios simetrijos. Svarbiausia, jokios simetrijos. Mūsų ginklas – nesielgti taip, kaip jie, nekalbėti taip, kaip jie, neatrodyti taip, kaip jie, neleisti jiems savęs netgi suvokti.

       Prieš jų sienas ir barjerus mes statome savo erdvę be sienų. Prieš jų laikrodžius – savo intensyvų laiką ir poilsį. Prieš jų tuščią triukšmą – savo muziką. Prieš jų maršus – savo šokį.

       Prieš jų hierarchiją – savo horizontalumą. Prieš jų valstybę – savo sambūrius. Prieš jų atstovaujamą demokratiją – savo pasiryžimą. Prieš jų institucijas – savo organizavimąsi. Prieš jų brutalią prievartą – savo kūrybingą savigyną, paremtą liaudies palaikymu. Prieš jų policiją – savo klounus (...arba?).

       Prieš jų pasitenkinimą savimi – savo įniršį. Prieš jų mirtį – savo gyvenimą. Prieš jų pinigus – savo kilnumą. Prieš jų destruktyvumą – savo kūrybingumą. Prieš jų darbą – savo veiksmą.

       Prieš jų lytinį dimorfizmą – savo polimorfines perversijas. Prieš jų apibrėžimus – savo išsiliejimus. Prieš jų prozą – savo poeziją. Prieš jų daiktavardžius – savo veiksmažodžius. Prieš jų pompastiką – savo juoką. Prieš jų aroganciją – savo žinojimą, kad jie priklauso nuo mūsų. Prieš jų amžinybę – savo supratimą, kad mes juos sukuriame, ir mes jų nesukursime rytoj, jie rytoj nebeegzistuos. Prieš jų komandas – savo nepaklusnumą. Prieš jų kontrolę – savo pasaulį, kurio jie negali kontroliuoti, kurio jie niekados negalės kontroliuoti.

       Mūsų vieta, mūsų laikas, mūsų muzika, mūsų šokis. Šiuo metu mes esame pasaulio centras. Džiaukimės tuo!

       Iš autonomedia.org išvertė Kasparas P.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

        Savo pranešime norėčiau aptarti Slavojaus Žižeko filosofijos politines implikacijas, tiksliau, paanalizuoti, ką reiškia jo gana miglotai siūloma „trečiojo kelio“ alternatyva. Knygoje Atsitiktinumas, hegemonija, universalumas: šiuolaikiniai pokalbiai apie kairę (Contingency, Hegemony, Universality: Contemporary Dialogues on the Left, 2000) Ernesto Laclau pastebi, kad „Žižekas teigia norįs nuversti kapitalizmą; vėliau užsimenama, kad jis taip pat norėtų atsikratyti liberaliosios demokratijos režimų, kurie turėtų būti pakeisti visiškai kitais režimais, su kuriais jis nesiteikia mūsų supažindinti... Iš tiesų Žižekas žino trečią sociopolitinės tvarkos tipą – tai komunistinis biurokratinis Rytų Europos režimas, kuriame jis gyveno. Ar būtent tai jis turėjo galvoje? Jei jis turėjo galvoje kažką kita, jo elementari intelektualinė ir politinė pareiga yra leisti mums apie tai sužinoti... Priešingu atveju aš net nežinau, apie ką Žižekas kalba – ir kuo toliau mes diskutuojame, tuo labiau aš abejoju, ar pats Žižekas žino, apie ką kalba.“¹ Galime teigti, jog Laclau gana tiesmukai įvardija pačią pagrindinę Žižeko teorijos problemą – nuolatines nuorodas į „trečiojo kelio“ arba „trečiojo tipo“ sociopolitinės organizacijos galimybę, kuri nesutampa nei su egzistuojančiais liberaliosios demokratijos režimais, nei su socialistinėmis alternatyvomis.

       Iš tiesų Žižekas, kalbėdamas apie kapitalizmo ir socializmo alternatyvas, visuomet griebiasi hėgeliškos dialektikos ir siūlo nesirinkti – kapitalizmas ar socializmas, – bet svarstyti abi galimybes kartu. Žižekas teigia, jog visi mūsų sprendimai (taip pat ir sprendimas dėl kapitalizmo ar socializmo) yra „priverstiniai sprendimai“ (forced choices), todėl negali būti laikomi tikrais sprendimais. Pasak Žižeko, politiškumo erdvė visuomet organizuojama naudojant „dvigubą šantažą“: jei esi prieš NATO bombardavimus, vadinasi, esi už Miloševičiaus profašistinį etninio valymo režimą; jei esi prieš Miloševičių, vadinasi, palaikai globalią kapitalistinę Naujojo Pasaulio Tvarką. Žižekas teigia, jog tokie „fenomenai kaip Miloševičiaus režimas ne prieštarauja Naujajai Pasaulio Tvarkai, bet veikiau yra jos simptomas, atskleidžiantis paslėptą Naujojo Pasaulio Tvarkos tiesą“. Taigi Žižekas siūlo išvengti „priverstinio pasirinkimo“ šantažo ir tiesiog nesirinkti: „vienintelis sprendimas būtų paneigti šią opoziciją ir priimti abi pozicijas tuo pat metu“.² Žižekas teigia, jog į dilemą „Bombarduoti ar ne?“ kairysis atsakytų maždaug taip: „bombarduoti dar ir dar, nors šie bombardavimai jau pavėlavę“.³
     
       Rex Butler ir Scott Stephens taip nusako Žižeko pasiūlytą „trečiojo kelio“ galimybę: „Jei ir įmanoma išspręsti šią [Žižeko suformuluotą] problemą, sprendimo reikia ieškoti ne pasirenkant vieną iš alternatyvų, ne pasiūlant vidurio kelią tarp jų, bet mąstant abi alternatyvas kartu“.⁴ Analizuodami Žižeko siūlomą „trečiąjį kelią“, minėti autoriai siūlo skirti tokio teiginio turinį ir formą. Turinio požiūriu Žižeko teiginiai labai artimi realiai egzistuojančiai „trečiojo kelio“ politikai, kurią galima sieti su T. Blairo politika Didžiojoje Britanijoje, G. Schroederio socialdemokratine politika Vokietijoje ar B. Clintono politika JAV. „Turinio požiūriu jis [Žižekas – A. Ž.] visiškai pritaria Trečiojo kelio politikai su jos siekiu įdiegti progresyvias socialines programas susidūrus su konservatyvia opozicija. Tiesiog (šiuo momentu) nėra jokios alternatyvos kapitalizmui“, – teigia minėti autoriai. „Tačiau formos požiūriu Žižekas absoliučiai atmeta Trečiojo kelio išankstinį nuolaidžiavimą šiam [egzistuojančio kapitalizmo – A. Ž.] faktui. Žižeko manymu, išvada, kad nėra jokios alternatyvos kapitalizmui, gali būti pasiekta tik apmąstant alternatyvą, kuri, jau ją atmetus, leidžia įsitikinti, jog esama vien tik kapitalizmo.“⁵ Kitaip tariant, jei (realiai egzistuojantis) Trečiasis kelias pradeda teiginiu, jog egzistuoja vien tik kapitalizmas ir po to siekia šią hegemoniją sušvelninti imdamiesi progresyvių socialinių programų ir remdamiesi valstybės įsikišimu, Žižkas teigia, jog kapitalizmas yra daug abstraktesnio universalumo (kapitalizmo ir jo alternatyvos) sąveikos rezultatas.

       Ieškodamas šios kapitalizmo alternatyvos (kapitalizmo Kito), Žižekas flirtuoja su stalinizmu, leninizmu arba tokiais reiškianiais kaip Neues Forum judėjimas Rytų Vokietijoje – nors ir nevykusiai bei patetiškai, šis judėjimas trumpam įkūnijo alternatyvą tiek kapitalizmui, tiek komunizmui. Kaip teigia Rex Butler ir Scott Stephens, Trečiojo kelio alternatyva žavi būtent savo konservatyvumu: „tai būdas 'išsaugoti Senąją Tvarką' (išsaugoti pašalintą kapitalizmo alternatyvą) prisitaikant prie naujų daugianacionalinio kapitalizmo sąlygų.“⁶ Žižeko manymu, tai pats radikaliausias politinis gestas, kuris, paradoksaliu būdu, gali būti pritaikomas ir pačiam Žižekui. „Jo naujas, tariamai ekstremalus radikalus leftizmas galėtų reikšti būdą kaip išsaugoti jo pirminį liberalų 'konservatizmą' naujomis Kairės teorinės perversijos ir nuosmukio sąlygomis.“⁷ Kitaip tariant, turinio požiūriu Žižekas visiškai palaiko realiai egzistuojantį trečiąjį kelią, tačiau formos požiūriu tai pateikia kaip drastišką passage à l'acte alternatyvą...

     Žižeko manymu, liberalusis demokratinis konsensusas yra atviras viskam, išskyrus galimybę įsivaizduoti kitokią, skirtingą sociopolitinę tvarką. Europos politinė mintis rodo ne ką kita, kaip laipsnišką politiškumo atmetimą – būtent, politinio antagonizmo atmetimą. Nelieka nei Dešinės, nei Kairės kaip politinių įsitikinimų; juos, pasak Žižeko, pakeičia postmoderni tapatybės politika (identity politics), kai kiekvienas yra laisvas rinktis ir keisti savo tapatybes. Žižekas išskiria tokias politiškumo atmetimo tendencijas:

1)	Parapolitika – tai siekis depolitizuoti politiką, politinį konfliktą performuluojant kaip pripažintų partijų varžybas dėl galios. Habermaso ir Rawlso etika, Žižeko manymu, yra paskutiniai filosofiniai tokio požiūrio rudimentai: tai bandymas pašalinti antagonistinę politikos dimensiją suformuluojant aiškias žaidimo taisykles.
2)	Postpolitika – konfliktas tarp skirtingų partijų, kovojančių už savo ideologijas, yra pakeičiamas apsišvietusių technokratų (ekonomistų, viešųjų ryšių specialistų) ir liberalių multikultūralistų kolaboravimu; interesų derinimo keliu pasiekiamas vienoks ar kitoks konsensusas.
3)	Archepolitika – „komunitarų“ siekis apibrėžti tradicinę, uždarą, organiškai struktūruotą homogenišką socialinę erdvę, kuri nepalieka jokio plyšio politiniam antagonizmui atsirasti.
4)	Ultrapolitika (Carl Schmitt) – tai siekis depolitizuoti konfliktą privedant jį iki kraštutinumo, kitaip tariant, politiką tiesiogiai militarizuojant.
5)	Metapolitika (marksiszmas) – pripažįsta politinį konfliktą, tačiau jis vyksta, lyg šešėlių teatre, kitoje scenoje – t. y. ekonominių procesų plotmėje. Pats politinės ekonomijos terminas rodo, jog politika čia perkeliama į ekonominius procesus.8

        Šioms politiškumo redukavimo arba atmetimo tendencijoms Žižekas priešpriešina tai, ką vadina tikrąja politika (politics proper). Simbolinėms politiškumo atmetimo formoms Žižekas priešpriešina lakanišką passage à l'acte, kuris, jo manymu, reiškia autentišką politinį veiksmą. Knygos Revoliucija beldžiasi į vartus: Žižekas apie Lenino 1917 metų raštus (Revolution at the Gates: Žižek on Lenin the 1917 Writings) įvade Žižekas rašo: „Pirmoji reakcija į šią ideologinę aklavietę turi būti „aklas“ drastiškas passage à l'acte, kuris tik vėliau, sekančiu veiksmu, gali būti tinkamai politizuotas. Mes turime prisiimti riziką, kad šis aklas drastiškas išpuolis vėliau bus tinkamai politizuotas – čia negali būti jokio kelio sutrumpinimo ir jokios garantijos dėl sėkmingos baigties.“⁹ Tačiau turėtume paklausti, kaip, kokiu būdu lakaniškasis psichotinis passage à l'acte gali būti transformuotas į politinį veiksmą. Ar tai reiškia, jog kiekvienas tikras politinis veiksmas privalo būti drastiškas ir psichotinis? Dažniausiai Žižeko pateikiamas tokio veiksmo pavyzdys – tai Antigonės beatodairiškas užsispyrimas palaidoti savo brolį. Ar Antigonė, kuri nutraukė begalinio pažado logiką ir ėmėsi konkretaus veiksmo, nėra pirmoji totalitarinė figūra? Čia Žižekas šiek tiek nutolsta nuo Lacano mokymo bei teigia, jog veiksmas ne tik suspenduoja simbolines legalumo koordinates, bet įsiveržia į pačią realybę: „jis [veiksmas – A. Ž.] sukelia ne tik realias pasekmes; jis iš naujo apibrėžia tai, kas laikoma realybe“.¹⁰
      
       Pavojinga riba pasiekiama tuomet, kai Žižekas imasi advokatauti revoliuciniam prievartos panaudojimui. Pavyzdžiui, jis teigia jog „tikrai radikalus politinis veiksmas panaikina priešpriešą tarp „beprotiško“ destruktyvaus gesto ir strateginio politinio sprendimo. Būtent todėl teoriškai ir politiškai klaidinga priešpriešinti politinį veiksmą, koks rizikingas jis būtų, radikaliems, savižudiškiems gestams à la Antigonė, gestams, kurie yra grynas autodestruktyvus etinis reikalavimas, akivaizdžiai neturintis jokio politinio tikslo. Čia svarbu yra ne tai, kad vos tik įsitraukiame į politinį projektą, esame pasiruošę dėl jo rizikuoti viskuo, net savo gyvybėmis, bet būtent tai, jog tik toks „neįmanomas“ visiško išsieikvojimo gestas gali pakeisti koordinates to, kas strategiškai įmanoma tam tikromis istorinėmis sąlygomis“.¹¹
      
       Toks tikrai „radikalus politinis veiksmas“ Žižekui asocijuojasi su „tikra“ Lenino politika. Savaime suprantama, Žižeko „leninizmas“ yra tik neatsakingas flirtas su tuo, kas „monstriška“. Pavyzdžiui, Žižekui labai patinka Spalio revoliucijos ekscesai – ne tik Žiemos rūmų šturmas, kiek besaikis naikinimas ir siautėjimas, vizualizuotas S. Eisensteino filme. Tiek estetiniu, tiek psichoanalitiniu požiūriu Žižeko simpatijos man atrodo suprantamos ir pateisinamos; tačiau tenka klausti, kokios tokių simpatijų pasekmės tikrovei? Laclau jau minėtoje knygoje Atsitiktinumas, hegemonija, universalumas atvirai kritikuoja tokį politinį Žižeko teiginių neatsakingumą. Jis pastebi, kad „tokio pobūdžio teiginiai yra problemiški, nes jie nieko nereiškia... Ar turėtume suprasti, jog [Žižekas] nori proletariato diktatūros? Ar jis nori suvisuomeninti gamybos priemones ir panaikinti rinkos mechanizmus? (...) Kokį alternatyvų visuomenės modelį jis siūlo? Be pastangų kelti šiuos klausimus [Žižeko] anti-kapitalizmas yra tik tuščios šnekos“, – teigia Laclau.¹²
      
        Taigi, ar Žižeko „trečiasis kelias“ siūlo ką nors pozityvaus, neskaitant psichotinių prievartos aktų? Perskaičius Žižeko darbų rinktinę Universali išimtis (The Universal Exception), kuri yra tarsi Žižeko politinių intervencijų kompendiumas, vis dėlto radau vieną sprendimą, kuris man atrodo priimtinas ne teorinėje, bet praktinėje plotmėje. Kalbėdamas apie postmodernią post-politiką, kuri apibendrina visas mano minėtas politiškumo atmetimo kryptis arba tendencijas, Žižekas pastebi, jog post-politika politiškumo dimensiją pakeičia partikuliarių tapatybių (etninių, seksualinių, rasinių, gyvenimo stilių ir t. t.) dėlione, kur kiekvienas gali rinktis, kuo būti, taigi politinės problemos tarsi ir išsprendžiamos. Postmoderni tapatybės logika remiasi išskirtinumo ir viktimizacijos logika, kuri reikalauja iš dominuojančio socialinio Kito pripažinti ir sumokėti už šį išskirtinumą. Postmoderniai tapatybės politikai Žižekas priešpriešina E. Balibaro nukaltą terminą égaliberté, kuris reiškia besąlygišką laisvės ir lygybės reikalavimą. Kitaip tariant, postmodernizmui, valdomam vėlyvojo kapitalizmo ir globalizacijos logikos, Žižekas priešpriešima universalumo dimensiją, kuri ir įkūnija tikrąją politiką. Būtent tai, teigia Žižekas, ir „turėtų apibrėžti tikrąją leftistinę poziciją, priešpriešintą dešiniajam partikuliarios tapatybės teigimui: universalizmą prilyginti kovingai, nesantaiką sėjančiai pozicijai, reiškiančiai pasiryžimą kovai. Tikrieji universalistai yra ne tie, kurie garbina globalų skirtumų toleravimą ir visa apimančią vienybę, bet tie, kurie dalyvauja aistringoje kovoje, kad įgyvendintų jiems svarbias tiesas.“¹³ Tokiais universalistais Žižekas laiko šv. Paulių, Leniną, Marxą ir Freudą. Taigi svarbiausia opozicija, Žižeko manymu, šiandien yra ne tarp globalumo ir partikuliarumo/lokalumo, bet tarp globalizmo ir universalizmo¹⁴, tarp skirtumo/partikuliarumo fetišizavimo ir konkrečios neteisybės universalizavimo. Užuot žaidę postmodernios tapatybės politikos žaidimus, leftistai šiandien turėtų kelti universalius socialinio teisingumo reikalavimus, ir, nepaisant egzistuojančių skirtumų, ieškoti universalios tiesos dimensijos.

 
       ¹ Butler, J., Laclau, E., Žižek, S. Contingency, Hegemony, Universality: Contemporary Dialogues on the Left, London, New York: Verso, 2000, p. 289.
       ² Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 263.
       ³ Ibid.
       ⁴ Butler R., Stephens S. „Slavoj Žižek's 'third way'“. In: Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 4.
       ⁵ Op. cit., p. 5–6.
       ⁶ Op. cit., p. 7.
       ⁷ Ibid.
       ⁸ Plačiau apie tai: Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 186–193; Parker I. Slavoj Žižek: A Critical Introduction, London: Pluto Press, 2004, p. 84–104.
       ⁹ Žižek, S. „Afterword: Lenin's Choice“. In Revolution at the Gates: Žižek on Lenin the 1917 Writings, ed. Slavoj Žižek, London, New York: Verso, p. 225.
       ¹⁰ Žižek, S. „Melancholija ir veiksmas“. In Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, sud. Audronė Žukauskaitė, Vilnius: LRS leidykla, 2005, p. 212.
       ¹¹ Žižek, S. Organs without Bodies: On Deleuze and Consequences. New York, London: Routledge, 2004, p. 204–205.
       ¹² Butler, J., Laclau, E., Žižek, S. Contingency, Hegemony, Universality: Contemporary Dialogues on the Left, London, New York: Verso, 2000, p. 206.
       ¹³ Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 198.
       ¹⁴ Op. cit., p. 204.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

     Siūlome jums lenkų žurnalisto Mariuszo Doszyno interviu su vienu įspūdingiausių amerikiečių aktyvistų, alternatyvios utopinės ekonomikos – Parekono kūrėju, laisvosios rinkos kritiku, alternatyvios žiniasklaidos propaguotoju Michaeliu Albertu.

         Esate rinkos panaikinimo šalininkas. Lenkijoje, turinčioje centrinio planavimo patirtį, žmonės tokį požiūrį laiko erezija. Ar galėtumėte paaiškinti savo požiūrį?

       Faktas, kad centrinis planavimas buvo košmariškas, nėra argumentas, palaikantis rinką, bet tik argumentas prieš centrinį planavimą. Jei vienas daiktas yra nuodingas, jūs neskubate čiupti antro daikto, lyg jis būtų labai maistingas – patikrinate jo savybes nepaisydami to, kad ką tik numetėte pirmą daiktą. Abu daiktai gali būti nuodingi.

       Būtent taip yra su rinka ir centriniu planavimu – abu šie perskirstymo būdai yra nuodingi žmogaus gerovei ir vystymuisi, nes abu visuomenę suskirsto atitinkamai į koordinatorių/darbininkų ir į valdytojų/darbuotojų klases. Lenkijoje buvo centrinis planavimas, klaiki ekonominė sistema, tas tiesa. Bet Jugoslavijoje ekonominis gyvenimas irgi buvo klaikus, nors ten buvo rinka ir jokio centrinio planavimo.

       Iš esmės rinka yra ydinga dėl aibės priežasčių. Net nekalbant apie privačią nuosavybę, kuri apsunkina priekaištus rinkai ir sukelia dar daugiau problemų, rinka primeta antisocialius požiūrius ir elgesį pardavėjams bei pirkėjams, garantuoja produkciją pertekliui, o ne naudojimui ir pasitenkinimui, skatina atsirasti prekių, kurių vartojimo poveikis neatitinka pardavėjo ir pirkėjo poreikių (tai supras tie, kurie yra susidūrę su užterštumo ar šalutinio poveikio problemomis), neatitinka kainos, užtikrina privataus skonio ir pasirinkimo asimetriją visuomeniniams poreikiams net tuo atveju, kai privatūs poreikiai sukelia daugiau neigiamų padarinių, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, yra orientuoti į laikinumą, primeta klasinį pasidalijimą ir klasinę valdžią.

       Maža to, nėra jokio pagrindo kęsti tokių problemų buvimo. Mes nesirenkame rinkų vien dėl to, kad šlykštimės centriniu planavimu, kaip nesirinktume arseno savo kavai ar arbatai, jei žinotume, kad tas dirbtinis saldiklis kenkia mūsų sveikatai. Ir man ši analogija svarbi, nes kad ir koks blogas būtų centrinis planavimas, rinkos yra daug blogesnės. (Jei tai skamba keistai, prisiminkite, kad Lenkijoje buvo ne tik centrinis planavimas, bet ir žiaurus autoritarinis režimas, ir didžiausią košmarą senojoje visuomenėje kėlė pastaroji, o ne pirmoji priežastis.) Priežastis nesiekti laisvosios rinkos yra ta, kad galima vietoj jos siekti kitų paskirstymo priemonių. Siekdami geresnio ekonominio paskirstymo, mes renkamės dalyvaujančiųjų planavimą.

        Daug žmonių Lenkijoje sako, jog rinkos yra blogis, bet vis dėlto jos yra veiksmingesnės. Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mano, kad kitos ekonominės sistemos nebūtų tokios efektyvios?

       Na, pirmiausia rinkos nėra efektyvios. Jei svarbiausia ar net vienintele vertybe nelaikome didėjančio mažumos pelno, nėra efektyvu, kad apie 80 procentų gyventojų kenčia klaikius nepriteklius. Neefektyvu aukoti daugumos gyventojų sveikatą ir gerovę keliant pelną. Neefektyvu kenkti aplinkai ir taip toliau.

       Efektyvumas reiškia geidžiamų tikslų pasiekimą neiššvaistant lėšų ar neprasiskolinant, nes tai daro mums žalą. Rinkos teikia pelną savininkams, aukodamos viešąją gerovę, darbuotojų sveikatą ir t.t. Savininkams nusispjauti į tokius nuostolius. Taigi, vertinant iš savininko pozicijų, rinkos sistema yra efektyvi, kaip ir vergija, vergvaldžių loginiu ir moraliniu požiūriu, buvo efektyvi, nes jiems nerūpėjo vergų padėtis. Bet kitiems iš mūsų rinkos nėra tik neefektyvios, jos tiesiog siaubingai neefektyvios. Jos pasiekia naudos ne mūsų interesams – iš tiesų jų tikslai pažeidžia mūsų interesus – ir joms švaistomi pinigai, kuriuos mes laikome būtinus savo galimybėms plėsti, aplinkai apsaugoti ir pan. <...>

       Kita vertus, vadinamoji nuostabiai efektyvi rinka, kurią taip sveikina propaganda, faktiškai iškraipo visų prekių ir paslaugų kainas, veikia puoselėdama amoraliai ribotus tikslus, o jos institucijos mindo vertybes, kurias branginame, taip pat mūsų sveikatą ir išlikimą. Įsigalėjęs įspūdis, jog rinka yra mažų mažiausiai efektyvi, yra ženklas to, kaip galingai mūsų švietimo sistema ir žiniasklaida sujaukia mūsų gyvenimo supratimą.

      Poveikis to, ką dabar įprasta vadinti „globalizacija“, bet geriau būtų vadinti „investuotojų teisių derinimu“, dabar itin ryškus Lenkijoje. Pavyzdžiui, Hyundai nusprendė statyti naujas gamyklas Slovakijoje, o ne Lenkijoje. Taip atsitiko dėl to, kad atlyginimai Slovakijoje yra mažesni, o profsąjungos tylesnės. Ką pasiūlytumėte žmonėms Lenkijoje, kurie nori pasipriešinti tokios „globalizacijos“ procesams? Ar yra kokių nors galimybių pasiekti pokyčių, kai kitose regiono šalyse neoliberalios reformos daromos itin sparčiais tempais?

       Tiesą sakant, negaliu pasiūlyti Lenkijos žmonėms, kaip geriausia jiems būtų organizuotis. Tai visiškai skiriasi nuo konteksto, kuris man yra pažįstamas, o tai, kas strategiškai svarbiausia, visada labai priklauso nuo konteksto. Nors kai kas yra universalu. Svarbu ugdyti platų supratimą apie tai, kokių tikslų siekia judėjimai. Svarbu kuo labiau plėsti tą supratimą. Reikia bendrų įsipareigojimų ir siekių agituoti ir organizuotis, taip pat rengti demonstracijas, kelti socialinio pobūdžio reikalavimus elitui ir priversti nusileisti. O kokių reikalavimų turi kelti atsiradęs judėjimas, galintis išspausti tam tikrų pokyčių – ir kokio tipo ryšius su kitų regiono šalių judėjimais gali megzti judėjimas Lenkijoje, kaip tai būtų galima įvykdyti, man siūlyti nedera.

       Jūs ir Robinas Hahnelis sukūrėte ekonominio dalyvavimo sistemą (parekoną, Parecon – participatory economic system). Ši ekonominė sistema yra paremta tokiomis vertybėmis, kaip lygybė, solidarumas, atlygis už pastangas ir pasiaukojimą bei savivalda. Ar galite paaiškinti pagrindines parekono idėjas?

       Parekonas – tai tokia ekonominė sistema, kurioje gamyba (ir vartojimas) turi atitikti visų poreikius ir suteikti potencialo visiems, o ne leisti pelnytis mažumai; kainos turi atitikti realius socialinius kaštus ir pelną, taigi viskas paskirstoma remiantis šios dienos situacija. Parekono žmonės laisvai gali pasirinkti, kokio tikslo siekti ir kiek sąnaudų išeikvoti; parekonas nešvaisto, nežeidžia vertybių ar žmonėms brangių aspiracijų. Kitaip tariant, parekonas yra išties veiksmingas ne žvelgiant trumparegėmis elito akimis, o informuotų visuomenės narių akimis. Vėlgi tai ne galutinis modelis, bet siekis, kuris bus pozityviai išspręstas, jei žmonės plėtos jį toliau, tikrins šio modelio pritaikomumą sau.

       Trumpai tariant, siūlomą ekonominę sistemą, parekoną, apibrėžia keli esminiai institutai: 

       Darbuotojų ir vartotojų tarybos ir tarybų federacijos. Šių tarybų ir tarybų federacijų viduje atliekamų sprendimų metodais ir procedūromis siekiama paskirstyti kiekvienam dalyviui įtaką daromiems sprendimams proporcingai tam, kiek tą dalyvį tie sprendimai lies.

       Atitinkamai vietoj korporacinio darbo pasidalijimo, kai apie 20 procentų gyventojų monopolizuoja galią, patogesnes darbo ir gyvenimo sąlygas, o likusieji 80 procentų paliekami vykdyti tik mechanines, nuobodžias, dažnai pavojingas, mažiau pasitenkinimo ir galios (empowering) jausmo teikiančias užduotis, parekonas siūlo tai, kas vadinama subalansuotais vaidmenų kompleksais (balanced job complexes). Kiekvieno parekono darbuotojo įsipareigojimai ir užduotys pasiskirsto į malonesnes ir nemalonesnes, teikiančias daugiau ir mažiau galios jausmo. Apskritai visi vaidmenys parekone yra lygiaverčiai galios aspektu. Mes nesame suskirstyti į koordinatorių klasę – tokia anksčiau Lenkijoje buvo valdančioji klasė – ir darbininkų klasę. Šitą klasinę hierarchiją eliminuoti gali lygybę ir teisingumą atspindintis darbo pasidalijimas.

       Taip pat atlygis už pastangas ir pasiaukojimą. Pajamas mums garantuoja sunkus ir varginantis darbas (nors tai yra subalansuota), bet ne turtai, ne valdžia ir netgi ne išdirbis.

       Ir galų gale, jei rinka ir/arba centrinis planavimas iš esmės kenkia tarybų savivaldai, griauna subalansuotus vaidmenų kompleksus ir atmeta atlygio už pastangas ir pasiaukojimą galimybę – ir jei jie iškraipo kainas, didina atskirtis tarp klasių, primeta antisocialines motyvacijas ir kitaip įrodo savo sugedimą – norėdamas užimti jos vietą, parekonas pasinaudoja dalyvaujančiųjų planavimu, kai darbininkų ir vartotojų tarybose kooperatyviai deramasi dėl ekonominio paskirstymo tarp visų savivaldžių darbuotojų bei kainų, atspindinčių realius socialinius kaštus bei pelną.

       Kaip jūs jau pastebėjote, tvirtinu, kad parekonas ne tik efektyviai patenkina poreikius ir plėtoja galimybes, kaip ankstyvesnės ekonominės sistemos, bet tai darydamas dargi skatina solidarumą, įvairovę, lygybę ir savivaldą. Tai dramatiškai kontrastinga dabartinėms ekonominėms sistemoms, kurios įgalina turtėti mažumą daugumos sąskaita, kartu skatina antisocialumą, homogeniškumą, milžinišką nelygybę, primeta šiurkščius autoritarinius sprendimus.

       Kaip tokią naują ekonominę sistemą – parekoną – iškovoti? Reikia labai plačių ir pasiaukojusių judėjimų, kurių organizavimosi šerdimi taptų darbuotojų ir vartotojų tarybos, reikia, kad daug projektų ir firmų veiktų ir eksperimentuotų pagal parekono principą – taip būtų galima iškovoti daug pokyčių, pamažu gerinant jų klientų gyvenimą, taip pat didinant dalyvaujančiųjų judėjimų galias ir įsipareigojimus – taip pagaliau kartu galėtume perimti ekonominį valdymą. Tai, kas neseniai nutiko Argentinoje, kurioje buvo stiprių judėjimų su aiškiais tikslais, rodo, kokie yra esminiai šio proceso elementai.

       Yra nuomonių, kad situacija Lenkijoje panašėja į padėtį Argentinoje ar Brazilijoje. Apie 60 procentų žmonių gyvena skurde. Dideliuose miestuose (pavyzdžiui, Šcecine, Krokuvoje) vargšų rajonai artėja prie tokios padėties, kai žmonės gyvena nišose. Jau nekalbant apie korupciją, kuri yra milžiniška. Ar manote, kad Lenkijoje galėtų pasikartoti Argentinos scenarijus?

       Aš manau, kad tiek Rytų Europoje, tiek Sovietų Sąjungoje visuomenė manė, jog perėjimas iš senosios sistemos (kurią vadinu koordinuota ekonomika, ir kuri taip pat buvo prisišliejusi prie autoritarinės politinės sistemos) reikš tapimą panašiomis į, tarkim, Ispaniją, Italiją ar Kanadą. Dabar žmonės šiose šalyse ima galvoti, jog jie atsidūrė šalia Brazilijos ar Argentinos, bet aš manau, kad Gvatemala būtų barometras, geriau atspindintis daugumos Rytų bloko šalių padėtį.

       Jei klausiate, ar žmonės Lenkijoje greitai ims maištauti prieš savo gyvenimo sąlygas taip pat aktyviai, kaip argentiniečiai ar balsuos kaip brazilai (jau antrą kartą išsirinkę Lula da Silva, ginantį gyventojų daugumos interesus – K. P.), aš nežinau, bet viliuosi. Ir aš manau, kad jie nueis dar toliau.

       Padėjote įkurti „South and press“, „Z magazine“ ir „Z Net“. Kokių patarimų duotumėte Lenkijos žmonėms, kurie norėtų kurti alternatyvią žiniasklaidą? Jūsų nuomone, ko reikėtų vengti ir kas yra svarbiausia?

       Sunku atsakyti, nes skiriasi kontekstai. Aš manau, yra kai kas panašaus. Turėti alternatyvią žiniasklaidą, mano nuomone, yra svarbu dėl to, kad taip galima plėtoti projektus lygiagrečiai su vertybėmis – todėl tų projektų veikla neprieštarauja tavo siekiams.

       Taigi negalima mėgdžioti oficiozinių institucijų, bet reikia vietoj to mėginti kurti naujas institucijas su naujomis struktūromis, įkūnijančias mūsų vertybes – tai reiškia projektų, inkorporuojančių parekono struktūras ir normas, kūrimą. Taigi aš galėčiau rekomenduoti alternatyvioms institucijoms balansuotus vaidmenų kompleksus, savivaldą, atlygį už pastangas ir pasiaukojimą, ir t.t. Tose institucijose, apie kurias užsiminėte, mes nepaisydami išteklių trūkumo, pritaikėme parekoną. Manau, jog tai gali būti taip pat padaryta bet kur kitur.

       Parengė Kasparas Pocius

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

        Šis interviu iliustruoja pasikeitusį Italijos kairiųjų radikalų požiūrį į valstybę: pereinama iš lenininės į anarchistinę valstybės sampratą. Taip pat Virno tvirtina, kad „daugumos“ (multitude) sąvoka nepakeičia „darbininkų klasės“ sąvokos, ir kad baimė ir nesaugumas – kuriuos jis vadina nesaugumu (precarity) – apibrėžia globalizuojamą pasaulį.

       Paolo Virno tvirtina, kad mes gyvename kritiniu laikotarpiu, kuriame, kaip ir XVII amžiuje, būtina permąstyti kiekvieną sąvoką ir kategoriją. Jis mano, kad „daugumos“ (multitude) demokratija nebeturėtų siekti valdžios – jai geriau būtų sukurti naują viešąją erdvę, kuri ignoruos Valstybę ir aukštai vertins individą. Savo naujausioje knygoje „Kai žodis tampa kūnu“, jis dėl mokslinių ir filosofinių priežasčių grįžta prie materialistinių gyvenimo įžvalgų.

       „Ateitis gali būti pilna pažadų, bet joje taip pat gali būti pilna košmarų“. Taip žiauriai, bet realistiškai Paolo Virno, italų filosofas, populiarus Europoje ir už jos ribų, kalba apie dabartį. „Aš noriu plėtoti materialistinę filosofiją, kurios pradinis taškas yra žmogus, kaip Aristotelis sakė, kalbantis ir politinis gyvulys. Biologinės mūsų rūšies sąlygos išprovokuoja tai, kad mes kalbame ir užsiimame politika. Materializmas, kurį aš siūlau, siekia suvienyti gamtą ir istoriją“, taip savo principus deklaruoja Virno. Marxas, Hobbesas, Spinoza, Deleuze'as ir Simondonas yra jo kanono autoriai. Viena iš jo knygų yra „Daugumos gramatika“, joje jis išdėsto savo politines ir filosofines idėjas, paremtas kito garsaus italo Toni Negri „daugumos“ teorija. Bet Virno kvestionuoja Toni Negri ir Michaelo Hardto knygų „Imperija“ (Empire) ir „Dauguma“ (Multitude) postulatus, nes mano, kad „Imperija“ dar nepribrendo analizei. Knygoje „Kai žodis tampa kūnu“ daug įdomių filosofinių kalbos, žmogaus prigimties, „daugumos“ ir Ludwigo Wittgensteino refleksijų. Čia pateikiame argentiniečio žurnalisto Hectoro Pavono interviu su Paolo Virno.

       Gyvename naujoje epochoje, kuriai reikia naujų vertybių, naujų sąvokų. Bet kas jas sugalvoja, kas sukonstruoja?

       Tai – naujų politikos formų problema. Manau, kad atsidūrėme situacijoje, panašioje į XVII a. Europos situaciją, kai buvo išrastos visos sąvokos, kurios šiandien atrodo akivaizdžios ir banalios. Tuomet buvo sukurta tautinės Valstybės idėja ir tokios sąvokos, kaip suverenumas ar įsipareigojimas paklusti. Man susidaro įspūdis, kad mes gyvename periode, kuriame visos šios sąvokos patiria krizę ir yra konstruojamos kitos sąvokos. Kas jas konstruoja? Labai geras klausimas. Neturime galvoti, kad politines sąvokas išranda filosofai ar mąstytojai. Šitos sąvokos labai pamažu kyla iš kolektyvinės patirties, iš išbandymų ir klaidų. Iš viešosios erdvės kyla naujas gyvenimo modelis – jį galima nusakyti taip: Valstybė paseno ir tapo silpna – kaip spausdinimo mašinėlė, lyginant su kompiuteriu.

       Dabartis atrodo pilna baimės, kančios, to, kas žinoma ir nežinoma; tai netikrumo laikas. Kur yra išeitis: filosofijoje, mene, psichoanalizėje, politikoje?

       Aš tikiu, kad baimė yra sklindantis jausmas, būdingas mūsų epochai. Tai – baimė, kurioje susilieja du dalykai, kurie anksčiau buvo atskirti: viena vertus, tai konkrečių pavojų baimė, pavyzdžiui, baimė prarasti darbą. Kita vertus, esama daug bendresnės baimės, kančios, kuriai stinga konkretaus objekto – ir tai yra tikrasis nesaugumo jausmas. Tai – apskritai santykis su pasauliu, kaip pavojų šaltiniu. Šiedu dalykai normaliomis sąlygomis būtų atskirti. Baimė dėl apibrėžtų priežasčių buvo socialiai suvaldoma, o nesaugumo, baigtinumo baimę bandė suvaldyti religijos ir filosofija. Dabar, globalizacijos sąlygomis, šie du elementai susiliejo į vieną. Turime pabrėžti, kad kai aš turiu baimę konkretiems dalykams, aš taip pat jaučiu nesaugumą dėl savo gyvenimo, paties pasaulio ir savo gyvenimo prasmės. Mes socialinėse situacijose – tokiose, kaip imigrantų atvykimas į Europą – tuo pačiu išgyvename ir konkrečią socialinę bei ekonominę problemą, ir santykį su mums dramatiškai atsiskleidusiu pasauliu. Aš tikiu, kad tą kančią ir baimę galėtų išgydyti naujos viešosios erdvės sukūrimas. Kaip viešąją erdvę suvokiu naujas gyvenimo formas, nebepaklūstant Valstybei ir apmokamam darbui, nuo kurio nuplėšta visa prasmė – tai, kad jį moterys ir vyrai gali atlikti sumaniai bendradarbiaudami. Naujoje viešojoje erdvėje būtų vertinama pati asmenybė (singularity), nesiejant jos į transcendentines vienybes su suverenu, Valstybe.

       Sakėte, kad šiandien politikos tikslas yra laimė. Šis išsireiškimas skamba poetiškai, bet kokia gi jo socialinė interpretacija?

       Kai kalbama apie laimę, daugelis žmonių turbūt galvoja apie Jungtinių Valstijų Konstitucijos straipsnį, kuris byloja apie teisę būti laimingam. Aš daugiau galvoju apie Hannah Arendt vartotą posakį „viešoji laimė“. Sunku galvoti apie laimę kaip slaptą nuosavybę, privatų gėrį. Laimė yra kažkas, kas siejasi su tuo, kad mūsų nuotaikos (mano, jūsų visų) visada yra viešos, socialios ir gali atsiskleisti tik bendraujant su bičiuliais. Idėja, kad mūsų nuotaikos gali egzistuoti pačios savyje, pačios save išbaigia, o santykis su kitais mums užima tik antrą vietą, man yra nepatikimos, kvepia melu. Aš manau, kad gerovė, kurią vadiname laime, gali ir turi su laiku ateiti. Manau, kad vykstant '68-ųjų įvykiams Europoje, JAV ar Lotynų Amerikoje mes buvome asmeniškai laimingi. Taigi, tai, kas vyksta aplink mus ir mumyse, yra labai tampriai susieta. Ryšys tarp politikos ir laimės ilgai buvo neigiamas asketizmo, viešosios ir privačios erdvių atskyrimo labui, bet ateina metas iš naujo permąstyti šiuos ryšius.

       Kai kalbate apie žmonių ir jų veiksmų virtuoziškumą, ar jūs galvojate apie tam tikrus pavyzdžius? Kur ieškoti virtuozų šiandien? Kokiam pasaulyje ir kokioje disciplinoje?

       Kadaise vartodami žodį „virtuozas“, žmonės galvodavo apie didžią baleriną, didį pianistą. Mano virtuozo apibrėžimas kur kas mažiau kalba apie meną – šiandien virtuozai atrandami masiniame intelektiniame darbe ir postfordistinėje ekonomikoje – komunikacijoje, kultūroje, informacijoje. Dažnai darbe – postfordistiniame darbe – būtina improvizuoti, žinoti, ką daryti nenumatytose situacijose: virtuozas negyvena pats sau: juo tampama santykyje su tuo, kas klauso, su publika.

       „Dauguma“ sako „ne“ atstovaujamai demokratijai ir siūlo dalyvavimo demokratiją. Bet visgi žmonės dar balsuoja...

       Žinoma, balsuoja. Balsuoja, kaip ir daro kitus dalykus, kurie neatima daug jėgų. Problema yra ne nebalsavimas, bet demokratijos formų, adekvačių gamybinėms jėgoms, konstravimas. Šiuolaikinė gamyba tapo komplikuotesne, labiau subrendusia nei Valstybių administraciniai ir įstatymų leidžiamieji aparatai. Kokio tipo demokratija turi būti? Neatstovaujamoji demokratija turi virsti politika, naujomis institucijomis, Tiesioginė demokratija yra gražus mitas, bet ji supaprastina politikos vaizdinį.

       Kalbėdamas apie valdžios paėmimą, jūs grįžtančius prie šios idėjos vadinate „priešais“.

       Manau, kad politinio priešo problema dar egzistuoja. „Dauguma“ nekelia valdžios paėmimo problemos, ji kelia tos valdžios apribojimo ir Valstybės žlugimo problemą, konstruojant naujas institucijas ir viešąją sferą tos Valstybės išorėje. Priešo esama, jis panašus į Biblijos Išėjimo knygos faraoną, kuris persekiojo tuos, kurie išėjo, patyrė egzodą, išskrido. Tai – jokiais būdais ne skridimas oru. Tai skrydis, kai bėgama nuo Valstybės institucijų. Priešas sabotuoja neatstovaujamos demokratijos konstravimą, naujas komunitarines patirtis.

       Svarbiau plėsti asmenybės (singularity) diskursą. Asmenybė ne liberaliąja, bet „daugumos“ prasme yra daugelio faktorių rezultatas. Bet svarbiausia yra tai, kad kiekVienas turi savų, nepakartojamų bruožų, kurie yra jo gyvenimo vaisius – kalbu ir apie kinų emigrantus Kalifornijoje, ir italus Argentinoje. Bet kiekVienas yra vertybė. Šiandien, po socializmo krizės ir pabaigos skaitant Marxą ateina į galvą, kad jis yra daugeliu aspektų asmenybės ir jo vertės mąstytojas. Kai kur savo darbuose jis sako, kad individas turi būti vertinamas labiau, nei visos abstrakcijos, su kuriomis jis susiduria. Tokia frazė dabar gali atrodyti liberali, bet yra greičiau priešingai.

       Nemanote, kad Busho vyriausybė parodo, kur yra Imperijos centras ir kas jos lyderiai?

       Taip, aš maniau, kad jie visiškai pademonstruoja, kas lemia politinę minti: tai – jėgų santykis. Tai, kad politika kelis metus aptarinėjama ne kaip galių santykis, tik demonstruoja, kad apie politiką nebekalbama, ji nebeaptariama. Manau, kad paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo tik laukimo metai, interregnum, o laikotarpis po Berlyno sienos griuvimo išties prasidėjo nuo Busho invazijos į Iraką. Taip prasidėjo tai, ką baisus politikos filosofas Carlas Schmitt'as pavadino globaline tvarka.

       Ką jums šiandien reiškia revoliucija?

       Geriau mes apsieikime be žodžio „revoliucija“, jos modelis reikalavo perimti valdžią ir sukurti naują Valstybę. Geriau jau šnekėti apie egzodą. Manau, kad egzodo modelis yra turiningas. Egzodas reiškia daugiau, nei valdžios paėmimą ar paklusimą jai – jis reiškia pasišalinimą. Pasišalinimas – tai atskiro konteksto, naujų neatstovaujamos demokratijos patirčių, naujų gamybos modelių steigtis. Ji išugdo trečią galimybę – atleiskite, nekalbu apie „trečiąjį kelią“, kalbu apie pozityvų ir konstruktyvų Valstybės žlugimą, priešindamas žodį “respublika“ žodžiui „Valstybė“. Tai reiškia, kad ne valstybę, o respubliką įkuria (o ne revoliuciją klasikine prasme įvykdo) egzodą praktikuojantys ir eksperimentuojantys judėjimai, Daugiau nebereikia jokio sprendimų monopolio, spręsti turi dauguma.

       Parengė KP

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

        
      Visaip kitaip („Visaip”, 2005 m. Nr. 1)

        Leidinys dedikuojamas tiems, kuriems ne vis vien. Autorė ar autorius, kurio el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., susirūpinęs (-usi) šiuolaikinės automatinės smegenų plovyklės darbu: „Yra stengiamasi mus įtikint, kad viskas vyksta natūraliai, pagal kažkokius vos ne gamtos dėsnius, kad sprendimai visada priimami visų mūsų labui, kad visas progresas tik į gera, kad egzistuoja universalios moralės normos, pagal kurias turi gyvent visas pasaulis.“ Geraširdiškas ir kilnus rūpestis! Nindzė siūlo nesiklausyti ideologinių plepalų ir gyventi kitaip, gyventi savaip ir daryti kasdienes revoliucijas. Valio!

       Na, o kaipgi gyventi savaip, kas gi tie kasdieniai revoliucionieriai? Aišku, pankai! Kaip įrodymas pateikiamas ilgas interviu su drauge Stephanie iš San Francisko. Ji lankosi koncertuose, groja pati, leidžia „zinus“ ir tiki, kad linksma punk laikysena griauna neteisingumą, o Lietuvos pankams linki perskaityti K. Tabbo knygą „Amoralus dramblys: globalizacija ir kova už socialinį teisingumą XXI amžiuje“.

       Pankai – beveik marksistai. Straipsnyje apie prancūzų sociologą ir švietėją Pierre'ą Bourdieu (g. 1930) aprašomas kultūrinio kapitalizmo fenomenas. „Kultūrinis kapitalas“ – tai gebėjimas skaityti ir suprasti kultūrinius kodus. Ir jis nėra vienodai padalytas tarp socialinių klasių. Meno darbai domina tiktai tuos, kurie turi „kultūrinį kapitalą“. Meno galerijos tarnauja privilegijuotai klasei ir ši privilegija įteisinama įteigiant skirtumą tarp „gero“ ir „vulgaraus“ skonio, tarp įteisinto ir neteisėto stilių. Tuo tarpu estetiniai skoniai ir stiliai neseka jokia objektyvia, autonomiška estetine logika – jie greičiau pakeičia klasių skirtumus skonio skirtumais ir tokiu būdu sustiprina prarają tarp klasių. Štai kodėl pankai taip retai lankosi paveikslų galerijose!

       Pankai gerbia savo pusbrolius situacionistus – Raoulį Vanegeimą ir Guy Debord'ą. Už šūkį „Reikalauk neįmanomo!“, už 1968-ųjų gegužės revoliuciją, už Situacionistų Internacionalo (SI) telegramą komunistų partijos komitetui Maskvoje: „Žmonija nebus laiminga, kol paskutinis biurokratas nebus pakartas kilpa iš paskutinio kapitalisto žarnų! Tegyvuoja Machno ir Kronštato jūreiviai! Šalin Trockį ir Leniną! Šalin valstybę!“

       Pankai skaito Noamą Chomsky. Kaip ir marksistai su situacionistais, jie mielai įrašytų šį amerikietį žydą senuką į savo gretas ir sušoktų gaivališką „pogą“.

       Pankai skaito ir... „Šiaurės Atėnus“. Šiame „zine“ persispausdino 2004-08-21 Nr. 713 straipsnį – H. M. Elzensbergerio knygos „Didžiosios kraustynės“ fragmentą. „Šis straipsnis iš „Šiaurės Atėnų“ pasirodė per geras, kad kažkur pasimestų ir pasimirštų. Norėjosi, kad jis pasiektų kuo daugiau žmonių. Kaip žinoma, ŠA neturi milijonų skaitytojų, tai galbūt pasieks kokią naują ausį ir akį.“ „Šatėnų“ redakcijos vardu dėkoju Nindzei ir visiems pankams už mūsų laikraščio populiarinimą!


       Klyksmas iš duobės („Duobė”, Nr.2)

      Ne veltui suaugę revoliucionieriai į savo būrius bando pritraukti paauglius. Subrendęs jų kūnas reikalauja laisvės, o sušikti suaugėliai neleidžia nė piršto pajudinti. Todėl kumščiai gniaužiasi patys, o iš burnos sprūsta riebus keiksmažodis. Puritoniškoje buržuazinėje visuomenėje paauglys jaučiasi kaip gyvas lavonas, užkastas gilioje duobėje.

       Apie tokią duobę ir rašo šio „zino“ sudarytoja, kurios el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Ji, kaip suprantu, – paauglė, mergaitė, dukrelė, mokinukė, kurią engia visi, kas netingi: bendraamžiai berniukai, pagyvenę tėvai ir seni mokytojai. Todėl ji labai nuoširdžiai širsta ir beviltiškai bando kabarotis iš tos duobės.

       Autorė siūlo atsisakyti terminų „vyras“ ir „moteris“ ir visus žmones vadinti kaip pridera – žmonėmis. Ne be pagrindo teigia, kad „dabartinė švietimo sistema yra šūdas“, kad mokykloje paaugliai mokomi tik paklusnumo. Keikia religines dogmas ir visuomenės moralės normas, iškeliančias vienintelę vertybę – šeimą. O labiausiai kliūva visų priežasčių priežasčiai – kapitalistinei visuomeninei sitemai: „Išsivystęs kapitalizmas nustatė dabartinį šeimos modelį, pritaikydamas jį taip, kad būtų naudinga. Daug geresnis ir patogesnis būdas išlaikyti darbo jėgą, kai pasitelki į pagalbą šeimą. Pagal scenarijų šeima pati turi pasirūpinti maistu, gyvenamąja vieta, sveikata, prižiūrėti vieni kitus. Šeimoje moteris yra tas asmuo, kuris turi atlikti visas šias funkcijas, ji turi būti namų šeimininkė, seselė, vaikų auklė ir virėja. Tai yra didžiausia dirbančios moters problema. Su šio argumento teisumu kapitalizmas niekada nesutiks, todėl jis turi būti sunaikintas!“

       Leidinyje yra ir bendro pobūdžio šviečiamųjų apžvalginių straipsnių („Ispanų pilietinis karas – veikiantis anarchizmas“, „Produktai iš gyvūnų ir aplinka“), tačiau vienišos ir niekam nereikalingos mergaitės klyksmas iš duobės dugno girdimas garsiausiai. Net ausys spengia.


       Viską išjungdamas, „neišsijunk“ pats („Išjungt viską”, 2005m. Nr. 5)

       „Sveiki. Aš statistinis mūsų nuostabiosios „demokratinės“ (ir t. t.) visuomenės vienetas. Aš priskaičiuojamas kaip Vienetas tarp studentų, gyventojų, piliečių, pirkėjų, kokių nors mokesčių mokėtojų, prekių ir paslaugų vartotojų, viešo transporto naudotojų ir dar bile žino kiek įvairiausių statistinių sąmatų, sąrašų ir kitokių biesų.“ Taip su mumis pasisveikina pankroką mėgstantis studenčiokas, šio leidinio sudarytojas.

       Truputis pankroko filosofijos (pankrokas gimsta tada, kai įlipi į šūdą ir, eidamas nusivalyti bato, žolėje randi 10 litų), truputis autoritarinės Lietuvos valstybės kritikos (demonstracija Lietuvoje – kažkoks tautinis paradas, sveikinantis didžiai gerbiamą draugą Bushą), truputis pašaipos dėl Europos Sąjungos biometrinių planų (ES planuojama įvesti biometrinių pasų sistema – dar nacionalsocialistų sukurto biometrijos mokslo „hightech“ variantas), truputis taikaus feminizmo (berniukai dažnai psichologiškai žalojami, kai jiems aiškinama, kad tikri vyrai neverkia), truputis alternatyvios kultūros naujienų (tarptautinė konferencija „Nėra kultūros be subkultūros“, vykusi ne kur kitur, o Minske!), truputis alkofrontininkų patarimų (DIY, t. y. „Do it yourself“ receptas, kaip pigiai ir greitai pasigaminti mielinio raugalo – „gorgelio“).

       Svarbiausias šiame leidinuke – programinis Hakimo Beyaus straipsnis „Psichinis paleolitizmas ir aukštoji technologija: pozicijų deklaravimas“ iš knygos „Laikinosios autonominės zonos“. OAA (Ontologinės anarchijos asociacija) nuolat kalba apie „paleolitizmą“, bet tai nereiškia aklai nerti atgal į akmens amžių, į paleolito erą. H. Beyui priimtina kultūros koncepcija, įskaitant ir technologiją. Sunkiau su civilizacija. Televizijos banalizavimas, kompiuterių jupifikavimas ir kosmoso militarizavimas leidžia manyti, kad technologijos pačios savaime negarantuoja laisvės. Todėl H. Beyus siūlo grįžti į paleolito erą, bet tik dvasia. Į tą laiką, kuriame gyveno „žmonės be valdžios“, kuriam būdingas „elegantiškas medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės tingumas, dviejų valandų darbo diena, žavėjimasis menu, šokiu, poezija, įsimylėjimu, šamanizmo „demokratizacija“, suvokimo ugdymas, trumpiau tariant – kultūra“. Nenauja, bet taip ir neįgyvendinta H. Beyaus idėja – tarpusavy suderinti kultūrą ir civilizaciją – aukštosioms technologijoms priešpriešinti psichinį paleolitizmą!

       Panašiai mąsto ir šio „zino“ sudarytojas. „Išjungti viską“ nereiškia sustabdyti progresą, grįžti į miškus ir vėl apaugti plaukais... „Tu ryte keliesi ir užkaiti arbatinuką prieš eidamas myžt? O – tai tu toks pat kaip aš. Tu užrakini namus prieš išeidamas, kiekvieną kartą? Tai mes verdame tame pačiame katile. Aišku, kažkas morka, o kažkas bulvė. Mes juk už įvairovę. O kai sugalvoji išjungt viską – ir gyvenimo būdą, tai gali taip viską išjungt, kad išjungsi patį „išjungt viską“ mąstymo būdą ir taip visai nieko neišjungsi.“ Atsargiai, brolyčiai...


       Pochujizmėlio evangelijukė („Nieka nereikъ. Chronikų chronikos”, Nr. 1)

       „Sveiki, draugai irgi pažįstami anos pasaulės! Su nuolankiu žodžiu aš šerkšno dienoj egi šaltoj į jumi šitą trumpą kalbą kreipiu, ir žinia draugus senus tepasiekia, kaip greitai siekia sniegas žemelę mūsų pamirštą. Žinia, žiemužei baltai iš užusienės žuvėdu atžengus, atšalt norėtų bei mintelės mūsų, ugi nepamiršt aš gyvastos su nuleista galva prašau, šiokios tokios jaukumos į šaltą gryčią inpūst, idant niekingas šaltis bengi mūsų dūšiose attirptų ir žaluma sielos nepultų žemėn šalčių pakąsta. Ir šitokiam kreipime aš žmogiško supračiaus tikiuos, vėlgi ne man vienam taip širdį sopa užu pasaulį. [...] Su pagarba irgi giliu nuolankumu, protėvis jūsų beigi draugas.“

       Daugybėje „zinų“ vyrauja verstiniai ar apžvalginiai straipsniai, o šis ryškiai išsiskiria originalia kūryba. Įžanginis straipsnis apie J. Mačiūno „Fluxus“. Mini novelė apie tironą vardu gyvenimas. Etiudas apie vienišą varpos smaukytoją. Siurrealistinis vaizdelis apie nelaimingą drambliuką, kuris iš tikro buvo panelė vardu Filadelfija. Ranka piešti linksmi komiksai apie nusiskandint bandantį ežiuką. Brutalus eilėraštukas „Tau, mano mamyte“. Egzistencinis apsakymėlis apie pabėgusią elektrą ir arbatžolių lavonėlius. Nihilistinis pasakojimas apie tragišką talentingos žiurkėnės Boženos žūtį. Absurdiškai juokinga pasakėčia apie tris pelytes anarchistes. Žmogiškai šilta Pirmojo Didžiosios Šalies nepilotuojamo naikintuvo istorija. Vaikiškai žiauri šašlykiuko gyvenimo drama. Ir t. t., ir pan.

       Žodžiu, naivus infantilumas, sumišęs su brutaliu cinizmu ir visišku pochujizmu. Tai, ką labiausiai vertinu. Nesusilaikysiu ir pacituosiu vieną tokios prozos fragmentą. Visą.

       „Jo dėka šlubas spermatozoidas stuktelėjo į nupušusią kiaušialąstę. Tai buvo mano pradžia. Jo dėka po ilgo ir komplikuoto gimdymo mano motina išvydo mėlyną nekvėpuojantį kūnelį. Jo dėka po penkių minučių kūnelis pradėjo šilti, ir mama išgirdo žodį – „gyvas“. Jo dėka mačiau, kaip pro langą iškrenta mano mylimiausia žiurkė ir kaip mano tėvas spardo mano motiną ir mane. Jo dėka mačiau tūkstančius įvairiausių keistų miesto gatvių, su savo keistomis legendomis ir be jų. Jo dėka nekenčiau ir mylėjau, sutikdavau ir išsiskirdavau. Jo dėka dabar esu būtent čia ir rašau apie Jį.

       Jis – Dievas? Xuj znajet, tačiau jei kas klausia, ar aš tikintysis, dabar galiu atsakyti tiksliai – o taip. Tikiu Atsitiktinumu. Prieš jį lūžta tvirčiausios mūsų teorijos, evoliucija pasuka kita linkme, jo dėka girtas kareivis paspaudžia ne tą mygtuką, jo dėka chirurgo rankoj sudreba skalpelis kažkam nutraukdamas gyvybės siūliuką. Neprognozuojamas kaip tobulas psichopatas, padėjęs skersą ant visų reliatyvumo teorijų, ateities vizijų ir utopinių modelių. Atimantis visas iliuzijas iš turinčių ir duodantis neturintiems. Žudantis savo žaviu nenuspėjamumu. Žavus, bliat'. Aš jį myliu.“


        Ėsk arba dvėsk („Paštec”, 2007 m. Nr. 1)

       Ugnė, Zebras ir Olegas – ne paštininkai, o truputį žemaičiuojantys kulinarai. Jie pagamino mums šį paštetą, kuriame „nėra šlamšto, apdėlioto prieskoniais, tik „gryna mėsa“ – žalia, neapdorota, kraujo skonio, tiesiai iš skerdyklos, dar neapčiupinėta įtakingų personų ir viešosios nuomonės rankos“. Ką gi, paragaukime.

       Pradžiai – sunkiai virškinamas verstinis straipsnis „Radikaliosios mašinos prieš technoimperiją: nuo utopijos iki tinklo“. Dabartis – niūri postfordizmo epocha. Religiją, teologiją, filosofiją, ideologiją ir mokslą pakeitė technika. Fabrikas pasitraukė iš fabriko ir visa visuomenė tapo fabriku. Šioje matricoje karaliauja mašinos. Kiekvienas iš mūsų – troškimų mašina. Gamybos priemonės integruotos į mūsų protus ir kūnus. It priedai esame prijungti prie socialinės, valstybinės ir ekonominės metamašinos, kuri valdo mūsų troškimų srautus, o intelektą įjungia į bendrojo intelekto tinklą. Funkcionuojame viduje schemos, socialinės programinės įrangos, sukurtos mūsų energijai ir idėjoms išnaudoti. Ką gi daryti tokiame nežmogiškame pasaulyje? Autoriaus patarimas – niūrus, bejausmis, paremtas geležine logika: „Nepuoselėk mašinai neapykantos – pats tapk mašina. Turime išrasti revoliucines dorybingas radikaliąsias mašinas, kurias būtų galima išdėstyti esminiuose tinklo mazguose ir priešpastatyti bendrajam intelektui, administruojančiam imperines mašinas.“

       Kitas ilgas rašinėlis nukelia mus į legendinius 1977–1982 metus. Legendiniai Jungtinės Karalystės pankai – grupė „CRASS“ – prisimena: „Tai buvo šaunūs metai – dar iki tol, kol mūsų kuriamos alternatyvos nevirto nuobodžių taisyklių teisynu, o reiškinys, kurį vadinome tikru punk, netapo eiliniu getu.“ Taip, jie stengėsi. Grupę „The Sex Pistols“ laikė muzikine marionete ir gyveno tikrą pankišką gyvenimą. M. Thatcher pradėjus karą Folklendo salose, išleido pacifistinį albumą ir užsitraukė torių partijos nemalonę. Sufalsifikavo R. Reagano ir M. Thatcher telefoninio pokalbio įrašą ir taip išprovokavo „Tečergeito“ kasetės skandalą. Ir dar daug daug gerų darbelių nuveikė šie DIY idėjos puoselėtojai, straipsnį užbaigiantys minoriniu tonu: „Mes išeikvojome per daug savo laiko, energijos ir dvasios, bandydami išsklaidyti blogio šešėlį. Reikia pažvelgt pro spygliuotą vielą ir policijos būrius, kad pamatytum gyvenimą, kurį renkamės patys. Mes patyrėme pralaimėjimą, bet vis dėlto laimėjome.“

       Apie kitus „Paštec“ ingredientus – netradicinę mediciną, pamąstymus apie lygiavertį dialogą, karo vaikus ir G8 viršūnių susitikimą – nekalbėsiu, nes tingiu. Persivalgiau. Geriau užsigardžiuosiu paskutiniu kąsneliu. Nežinomas autorius rašo: „Virtuvė. Vėlus vakaras. Sėdžiu už valgomojo stalo ir vis rašau, rašau... Tik ne todėl, kad noriu – taip, matote, REIKIA. Tačiau netikėtai aptinku D. Kajoko tekstą, kuris pastveria už kiaušų. Kodėl mes, pajutę virpant, tarkim, savo šnervių galiukus, galim ištarti: aš uodžiu, kvėpuoju; ir kodėl, išvydę upelį, nė vienas rimtai neištarsim: aš teku? Arba: jeigu sąmonė apie šnervių galiukus, odą ar nagą sako „aš“, tai kodėl ji negali to paties tvirtinti ir apie upę, žvaigždę, vasarą, asilaitį ar kitą žmogų? O jei gali? Šyzova, tiesa? Bet SVARBU.“ Taip, ponas Don Kajokas įnešė svarų indėlį į Lietuvos anarchistų bruzdėjimą savo virtuvėje. Paskanino jų patiekalus. Valgai – ir griebia už kiaušų! Cha cha cha. Gardaus!


        Tūkstantis revoliucijų per sekundę („Nebėk!”, 2007 m. Nr. 1)

       „Mes esame savo iniciatyva susibūręs kolektyvas, ieškantis būdų priešintis vyraujančiai vartojimo kultūrai, pagrįstai hierarchine struktūra, dominavimu, nelygybe ir prievarta. Mes tikime, kad horizontalios visuomenės organizacijos struktūros yra daug efektingesnės, natūralesnės ir žmoniškesnės nei hierarchinės piramidinės.“ Taip prisistato “nebek.hardcore.lt“ iniciatoriai, išleidę šį žurnaliuką.

       Kada paprasti žmonės daro šūdinus dalykus? Ogi tada, kai paprasti dalykai tampa šūdini. Kai gyvename visuomenėje, kurioje paprasčiausiai egzistuojame. Kai priklausome valstybei, priėmusiai vieningą ir niekada debatų neturėjusią demokratijos idėją. Kai visi vieningai dalyvaujame Centriniame Pasaulio Diskurse neuždavę nė vieno klausimo. Kai lenktyniaujame su milijardais mirtino maratono dalyvių, nė nepastebinčių žudikiškos nuotaikos, tvyrančios kapitalizmo natūroj. Kai reiškiniai vyksta tarytum savaime, automatiškai. Kai spektaklis (skaityk – kapitalizmas) papildo pats save ir jo tikslas yra tik jis pats.

       Šiame nesibaigiančiame spektaklyje tu atlieki neaiškų statisto vaidmenį, nes scenarijaus autorius ir režisierius seniai mirę. Šiame varginančiame maratone tu skubi link finišo linijos, kurios iš viso nėra. Tad sustok. Atsipūsk. Nusimesk kaukę. Pažvelk sau į veidą. Nusišypsok. Ir daugiau niekada niekur nebėk.

       Geriau prisėsk ir neskubėdamas perskaityk šį leidinį. Ir paskui pasakyk, ką renkiesi: militarinę valstybę ar judėjimą „Food not bombs“, pasyvų pilietiškumą ar tiesioginį veiksmą, Jungtines Tautas ar PGA (Peoples Global Action) tinklą, privatų būstą ar skvoto komuną, patriarchiją ar anarchiją, savivaldybės dangoraižį Vilniuje ar autonominį „Ungdomshuset“ centrą Kopenhagoje, konkurenciją ar bendradarbiavimą, Darwiną ar Kropotkiną... Nors, beje, nesvarbu, ką renkiesi, svarbiausia – nebėk.

       Juk tik nebėgdami mes laimim. Laimim ramybėj. Laimim komunose. Laimim kolektyvuose. Laimim autonominiuose namuose, pankroko koncertuose, šventose vietose, vieni kitų glėbiuose. Kartais laimim gatvėse ar miestuose. Mes visada laimim. Jie ištrynė mus iš istorijos, bet mes prisiekėm niekada to nepamiršti. Kartais, tomis retomis nuostabiomis akimirkomis, pasaulis būna mūsų. Jei eksperimentas nepavyks, mes bent būsim pabandę. Jei kitoks pasaulis neįmanomas, tai tik šio pasaulio kaltė.

       2007.06.03

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

       Lietuviai emigrantai, o ir apskritai darbo jėga, tampa vis didesne problema jų artimiesiems, likusiems Lietuvoje, vis dažnesne tema dienraščiuose. Štai anądien teko skaityti apie užgauliojimus, patyčias ir nepakenčiamą darbo režimą, kurį teko patirti lietuvei Anglijoje. Lietuvoje problemų ne ką mažiau – neoliberalioji, vien į pelno gavimą ir į kuo pigesnį žmogaus išnaudojimą nukreipta darbo rinka nebesugeba išlaikyti mokytojų, skelbiančių streiką. Minėti pavyzdžiai rodo ne tik mūsų valstybės institucijų negebėjimą tvarkytis ekonominėje ir socialinėse sferose, bet atskleidžia laisvosios rinkos priešiškumą žmogaus saugumui ir visuomenės gerovei. Dėl to ne tik iš esmės kinta socialiniai santykiai, bet atsiranda ir nauji, kovingi socialiniai dariniai. Proletariato laikai baigiasi – į socialinę areną kyla prekariatas.

       Prekariškumas (anglų kalbos žodis „precarity“ kilo iš „precarious“ - nesaugus, rizikingas, pavojingas, nepatikimas) yra tokia žmogaus padėtis, kurioje dingsta patikimumas ir saugumas, materialinė ir psichologinė gerovė. Ši sąvoka konkrečiai pritaikoma arba kalbant apie laikinus darbus (arba galimybes užsidirbti), arba platesne prasme – apie nepatikimo darbo ir prekariškos egzistencijos ryšį. Po neoliberalų įvykdytų darbo rinkos reformų postindustrinėse visuomenėse padaugėjo laikinų, atsitiktinių darbų, jų grafikas tapo lankstesnis. Darbas ir socialinis gyvenimas, gamyba ir reprodukcija daugiau nebegali būti atskirti; taigi prekarizaciją galima plačiau apibrėžti kaip visišką materialinių ir nematerialinių gyvenimo ir darbo sąlygų neužtikrintumą šiuolaikiniame kapitalizme. Didelė visuomenės dalis pajungiama lanksčiam išnaudojimui (angl. – flexploitation – žemiems atlyginimams, galimybei šantažuoti, nepastovioms pajamoms) ir egzistenciniam nesaugumui (didelė rizika patirti socialinę atskirtį, kadangi pajamos mažos, socialinis aprūpinimas nutraukiamas, pragyvenimo kaštai dideli). Prekariškas darbas apibrėžia visus įmanomus nepatikimos, negarantuotos, lanksčios eksploatacijos formas: nuo nelegalaus, sezoninio ir laikino įsidarbinimo iki darbo, kurį laikinai, be nustatyto grafiko namuose dirba laisvai samdomi darbuotojai ar taip vadinami laisvi darbuotojai.

       Prekariškumo būklė siaurąja prasme įtakoja dirbančius paslaugų srityje, bet platesne prasme veikia visą visuomenę – ypač jaunimą, moteris ir imigrantus. Globaliniame lygmenyje prekariškas darbas nėra nenormalus dalykas. Garantuoto darbo visiems idėja virto trumpalaikiu mitu – ji gyvavo tol, kol gyvavo gerovės valstybė. Didelei gyventojų daliai Pietų pusrutulyje ir Rytų Europoje, kaip ir daugeliui moterų bei imigrantų Šiaurės pusrutulyje – didžiajai pasaulio gyventojų daliai - prekariškos darbo sąlygos buvo ir liko norma. Prekarizacija išreiškia vis didėjančią institucijų, per tą trumpą gerovės valstybės laikotarpį (melagingai) laidavusių darbo tvirtumą, krizę.

       Žymūs kairieji Vakarų pasaulio tyrinėtojai Michaelis Hardtas ir Antonio Negri teigia, kad lanksti darbo jėga, industrinėje (vad. fordistinėje) epochoje tūnojusi darbo rinkos periferijoje, dabar (postfordistinėje epochoje) užima centrinę vietą kapitalo kaupimo procese. Tai susiję su vad. emocinio, kūrybinio, nematerialaus darbo paplitimu, kai darbuotojo – nemąstančio sraigtelio vaidmenį keičia bendraujančio, komunikabilaus, kūrybingo darbuotojo vaidmuo. Tai nulemia vis didesnį darbo grafiko standartų nepaisymą – pavyzdžiui, Vakarų Europoje pagal laikinus arba nepilną darbo dieną numatančius kontraktus dirba nuo ketvirtadalio iki trečdalio dirbančiųjų. Prekarizacija ne tik žymi vadovaujančių kapitalo centrų įsikūrimą, bet taip pat yra reakcija į gyvosios darbo jėgos (living labor) maištingumą ir naująjį mobilumą; taip pat prekarizaciją galima suprasti kaip kapitalistų bandymą atsiimti tai, kas buvo prarasta įvairių kovų ir streikų metu, įtvirtinti naujas darbo jėgos išnaudojimo sąlygas bei kapitalistines vertybes. Taigi, prekarizacija yra mūšio laukas, kuriame bandymas įsukti naują išnaudojimo ciklą susiduria su troškimais ir subjektyviu elgesiu atmetant senąjį, „fordistinį“ darbo režimą ir kitokio, geresnio, lankstesnio gyvenimo paieškas.

       Akivaizdu, kad prekariate susilieja skirtingo išsilavinimo žmonės – nuo viešbučių valytojų iki jaunų laikinų darbuotojų, vadinamosios kūrybinės klasės, kurią gausiai iliustruoja vadybos vadovėliai. Taip pat Europoje vis auga pasidalijimas tarp vietinių ir atvykėlių, o tai reiškia, kad jauni, rizikuojantys, nebalsuojantys ir nuosavybės neturintys autsaideriai konfliktuoja su senais vietiniais, kurie yra linkę dirbti visą etatą, pagal ilgalaikius kontraktus, mėgautis didesnėmis pensijomis, savinasi Europos viešąją nuomonę ir dominuoja politinėse diskusijose.

       Prekariškumas ir antiglobalistų judėjimas

       Apie 2000 žodį „prekariškumas“ vis dažniau pradėjo vartoti kai kurie antiglobalistai, sukūrę judėjimą „Europiečių žygiai prieš nedarbą, prekariškumą ir socialinę atskirtį). Jauni firmų McDonalds ir Pizza Hut darbuotojai tų metų gruodį surengė streikus ir įkūrė pirmą politinį profsąjungų tinklą, pasiryžusį kovoti prieš prekariškumą, ir turintį ryšius su anarchistais, trockistais bei kitomis radikaliosios kairės organizacijomis.

       2001 metais Italijos antiglobalistų kolektyvai ir tinklai, besiruošdami Genujos G8 susitikimui, Milane surengė gegužės 1-osios eitynes (MAYDAY anglų kalboje reiškia SOS), kurių metu miesto gatvėmis žygiavo „prekarijų karta“. Demonstrantai vadovavosi karnavaline agitacijos skleidimo taktika, vykdė spalvingas akcijas, imituodami dešimtojo dešimtmečio gėjų ir meilės paradus. Italai aktyvistai laikė tai gegužės 1-osios tradicijų atnaujinimu, o taip pat ryšių su tradicinėmis profsąjungomis ir socialdemokratiniais kompromisais nutraukimu – juk būtent šios dvi jėgos darė kompromisus, leidusius prekariškumui ir socialiniam nestabilumui pasiekti kritišką mastą Europoje ir taip pakartoti JAV bei Didžiosios Britanijos patirtį persiorientuojant į laisvąją rinką.

       2004 metais prekariato judėjimas įgavo ir „religinių“ bruožų – tais metais prasidėjo „šventojo“ Prekarijaus, besipriešinančių prekarizacijai globėjo, garbinimas. Šis personažas buvo sukurtas Milano darbininkų aktyvistų. Tokia religinė simbolika tapo labai populiaria ypač katalikiškoje Italijoje ir greitai pritraukė žiniasklaidos dėmesį. Teko matyti filmų, kuriuose žmonės, apsirengę katalikų vyskupo rūbais, šventina naujai atidarytą supermarketą, o aplinkui juos susibūrusi nedrausminga minia tariamai su ašaromis kartoja litanijos, skirtos šiam „šventajam“, žodžius. Vasario 29-oji yra paskelbta „šventojo“ Prekarijaus diena.

       „Mayday“ švenčių metu susikūrė ir Intermittents, prancūzų scenos darbininkų ir pramogų industrijos personalo judėjimas. 2002-2005 jie užvaldė prancūzų vaizduotę išradinga maišto taktika, sužlugdydami TV žinių programas ir 2004 metais niekais paversdami Kanų kino festivalį – jie nesutiko, kad jiems valdžia panaikintų nedarbingumo pašalpas ir siūlė tam alternatyvą, kuri buvo taip apgalvota, kad Prancūzijos elitas ir profsąjungų lyderiai atsidūrė nepatogioje padėtyje.

       2006 metų pradžioje prancūzų jaunimas atmetė CPE, pirmojo darbo kontraktą, kurį valdžia sukūrė tam, kad būtų lengviau atleisti darbininkus, nesulaukusius 26-erių. Susidūrimai su policija, siekiančia išvaryti jaunimą iš užimto Sorbonos universiteto, įrodė, kad vyksta kai kas nepaprasto. Didžioji dauguma Prancūzijos universitetų buvo užimta mėnesį, visa šalis streikavo, ir Villepino vyriausybė turėjo gėdingai atsitraukti nuo nevykusios reformos. Le Monde komentavo, kad prekariškumo problema tapo pagrindine ir šių metų rinkimų metu. Garsus italų filosofas ir socialinis teoretikas Franco Berardi (Bifo) pareiškė, kad šis pasipriešinimas vergiškoms darbo sąlygoms atvertė naują Europos socialinės istorijos puslapį.

       Prancūziją taip pat drebino arabų ir afrikiečių jaunimo maištai – šie žmonės išreiškė įniršį, susikaupusį ilgais rasinės ir ekonominės diskriminacijos metais, išprovokuotą ilgos egzistencijos sans-papiers (be dokumentų). Tokie maištai – prieš beteisiškumą ir socialinės apsaugos nebuvimą – vyko ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.

       Lietuvoje dažnai tiek apie emigrantus, tiek apie atvykėlius iš Rytų, pabėgėlius, čigonus mąstoma taip, kaip nušviečia žiniasklaida – kyla gėda dėl lietuvių nusikaltimų, nesaugu dėl kitataučių padaugėjimo mūsų miestų gatvėse, dažnai pagalvojama, kaip gerai būtų, jei iš Lietuvos išsikraustytų visi kitų tautybių ar rasių emigrantai, o į jų vietas sugrįžtų lietuviai. Deja, taip pat galvojama Vakaruose, globalizacija ir mobilumas neatskiriami. Belieka tikėti, kad mūsų emigrantai (kaip ir ateiviai į mūsų šalį), patekę į keblias ir sudėtingas situacijas kitose šalyse ir iš jų ištrūkę, įgauna daugiau patirties, nusikrato stereotipų ir prietarų, išmoksta vertinti gyvenimo kokybę, šviečiasi, tampa drąsesni kritikuodami jiems nepalankią santvarką. Galbūt jie plėtoja solidarius ryšius su kitų šalių emigrantais, dalyvauja bendrose akcijose. Leiskime jiems kalbėti savo balsu ir išlaisvinkime jų žodį nuo valstybės ir kapitalizmo propagandinių mitų. Prekariatas tampa politine, socialine jėga, ir galbūt nuo jo priklausys kitokio ateities pasaulio sukūrimas.

 

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

     
      Pranešimas perskaitytas konferencijos Naujosios kairės juodraštis 2007 metu

       Šiame savo pranešime bandysiu pasiaiškinti kai kurias sąvokas, kurias labai dažnai sutinku naudojant viešajame ir privačiajame diskurse kaip savaime suprantamas, ir kurios man kelia vis daugiau klausimų ir tampa vis labiau neskaidrios.

       Pirma tokia sąvoka – dehumanizacija. Kaip ji apibrėžiama? Žodynuose galima rasti tokį apibūdinimą: tai atėmimas žmogiškumo, veiksmas, atimantis iš žmogaus jo žmogiškumo dimensiją, transformavimas į gyvulinę būklę. Dažnai suprantama, kad tai elgesys su vienu ar grupe žmonių tokiu būdu, kuris patiriamas kaip žeminantis, sumenkinantis, ar tiesiog neigiantis ir sunaikinantis jo ar jų žmogiškąjį orumą. Toks elgesys, žmonių traktavimas gali vykti bent trimis lygmenimis – privačiame, kultūriniame ir instituciniame, kurie dažnai gali ir persipinti, sustiprindami vienas kitą. Čia aš remiuosi Neilo Thompsono knygos Promoting Equality schema, kurią jis vartoja ne tiek dehumanizavimo, kiek negatyvios diskriminacijos problematikai. Galima kalbėti apie dehumanizavimą kaip kokio žmogaus ar žmonių grupės nelaikymą žmonėmis, stigmatizuojant juos, naudojantis įvaizdžiais, prilyginančiais juos ne-žmogiškoms būtybėms – gyvuliams, žvėrims, parazitams, augliams sveikame visuomenės kūne, ar šiaip demonizuojant. Dažniausiai šis terminas vartojamas, analizuojant genocidą. Istorikai, filosofai, dabar jau ir antropologai kelia klausimą, kaip įmanoma, kad žmogus imtų dalyvauti masinėse kokios nors žmonių grupės žudynėse? Hannah Arend rašė:

       „Kalbant apie Eichmanną glumina tai, kad daugelis buvo kaip jis, ir kad tie daugelis nebuvo nei iškrypę, nei sadistai, bet kad buvo ir tebėra stulbinamai ir bauginančiai normalūs. Mūsų teisinių institucijų ir moralinių sprendimo standartų požiūriu šis normalumas buvo tuo labiau bauginantis, kad sudėjus visus žiaurumus į vieną, galima numanyti… kad tai naujas kriminalinis tipas, kuris faktiškai yra hostis generis humani, kuris vykdo nusikaltimus situacijose, kuriose jam beveik neįmanoma žinoti ar jausti, kad daro kažką negero“.¹

       Vienas iš dažniausiai pateikiamų atsakymų kalbant apie nacių kolaborantų Lietuvoje vykdytas masines žydų žudynes, būdavo tas, kad, esą, kolaboravo visokie padugnės, asocialus elementas. Tačiau pagal naujausius tyrimus aiškėja, kad, deja, kaip ir Vokietijoje, taip ir Lietuvoje, į žudynes leidosi žmonės, kurių dauguma iki tol buvo visiškai „normalūs“. Pasirodo visa eilė naujausių tyrimų, kuriuose bandomas išsiaiškinti mechanizmas, kuris suveikė taip, kad tie visiškai „normalūs“ taptų žudikais. Ir viena iš to mechanizmo sudedamųjų dalių, kaip teigiama, yra būsimųjų aukų dehumanizavimas. T.y. kažkuriuo metu į apyvartą paleidžiamas diskursas, propaganda, kuriame naudojama kalba, kuria tos sąmoningai ar nesąmoningai pasirinktos aukos pateikiamos, vaizduojamos kaip mažiau, nei žmonės, kaip ne-žmonės. 1939 metais, nacistinei Vokietijai okupavus Lenkiją, čia skubiai buvo imtas sukti propagandinis dokumentinis filmas apie žydus, „Der ewige Jude“. 1939 metų spalio mėnesį Goebbelsas galėjo pasirūpinti, kad medžiaga filmui būtų gauta Lenkijoje, Lodzėje. Spalio 5 dieną jis pristatė propagandinio filmo koncepciją savo komandos nariams Fritzui Hippleriui (Filmų departamento vadovui) ir Antibolševizmo bei antisemitizmo veiksmų vadovui Eberhardui Taubertui, kuris parašė scenarijų. Hippleris buvo nusiųstas į Lenkiją filmuoti ortodoksų žydų². Spalio 16 dieną Hippleris parodė Goebbelsui 30 minučių filmuotą medžiagą apie ritualinį žydų atliekamą galvijų skerdimą, ir pastarasis, šokiruotas pamatytų vaizdų, kitą dieną savo dienoraštyje parašė: „Scenos tokios pasibaisėtinos ir atvirai brutalios, kad kraują stingdo. Šiurpas ima nuo tokio barbarizmo. Ši žydija turi būti sunaikinta“³. Goebbelsas parodė medžiagą Hitleriui ir jo svečiams per vakarienę spalio 28 d., ir Hitleris, didelis gyvulių mylėtojas ir vegetaras, remiantis jo paties dienoraščiais, buvo ne mažiau sukrėstas. Ritualinio galvijų skerdimo scenos filme panaudotos kaip kulminacinės. 1939 m. spalio 31 dieną Goebbelsas pats nuvyko į Lodzę pasižiūrėti ir savo įspūdžius perteikė taip: „Jie ne žmonės, bet gyvuliai. Ir tai ne humanitarinis, bet chirurginis uždavinys. Privalu pjauti čia ir radikaliai, arba Europa išnyks vieną dieną per šią žydų ligą“.⁴ O lapkričio 2 dieną, po vizito pas Hitlerį, jo nuostata dar labiau sutvirtėjo, ir savo dienoraštyje parašė: „Išklausęs visa, kaip aš jam aprašiau žydų problemą, jis (t.y. Hitleris) visiškai sutiko. Žydai yra šiukšlės. Greičiau klinikinis, nei socialinis reikalas“⁵.

       Aišku, bet koks skerdimas yra brutalus veiksmas. Bet gal tada reiktų į dujų kameras suvaryti visus mėsėdžius? Ir ar tai neatrodys labai brutalu, nežmoniška? Tačiau kodėl žudyti nužmogintus žmogiškus padarus pasirodo mažiau nežmoniška, nei papjauti galviją kepsniui? Gal čia tokia normalaus žmogaus privilegija?

       Kita vertus, kyla ir kitas klausimas – kodėl tam, kad galėtum pakelti ranką prieš kitą žmogų, jį reikia nužmoginti? Ar kitos gyvos būtybės, ne-žmonės, jau yra ta kategorija būtybių, su kuriomis galima elgtis savo nuožiūra – ar sunaikinti kaip parazitus, kenkėjus, ar panaudoti pagal „paskirtį“? Sakyčiau, tai kažkoks žmogiškasis šovinizmas... Pernai Cluny miestelyje Prancūzijoje, vienoje iš konferencijų, skirtų E. Levino šimtosioms metinėms, vienas filosofas iš JAV, Robertas Attertonas skaitė pranešimą, kuriame kėlė klausimą, kaip galima teigti, kad gyvulys neturi veido, kuris, kaip ir žmogaus veidas, sakytų „Nežudyk?“ Pasirodo, tokio pagrindo nėra, ergo – Levinas šiuo požiūriu prisilaikė diskriminuojančių gyvūnus pažiūrų. Gyvūnai irgi yra gyvi kūnai, gyvos būtybės, kurie jaučia skausmą, nerimą, šoką, kai vedami skersti, turi žvilgsnį, kurį pagavus ranka gali ir nepakilti jo nužudyti...
      
        O tai pat tai ir kažkoks „normalumo“ šovinizmas. Apie dehumanizaciją kalbama ne vien turint omenyje tokius kraštutinius atvejus kaip genocidai. Ji vartojama ir kasdienybėje, kalbant apie praktikas, kurios vertinamos kaip nužmoginančios, paniekinančios, pažeminančios žmogiškąjį orumą. Šiuo atveju galima aptikti, kad, kai kalbama apie praktikas ir diskursus, kuriuose liečiamas žmogaus orumo klausimas, skirtingai apibrėžus tai, kas sudaro tą žmogiškąjį orumą, skirtingai vertinamos ir praktikos. Vieni jas gali laikyti dehumanizuojančiomis, o kiti – rehumanizuojančiomis. Kad nebūtų labai abstraktu, galim prisiminti katalikiškas žmogiškojo orumo sampratas. Bent jau pastaraisiais dešimtmečiais čia žmogiškasis orumas interpretuojamas kaip tai, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kurį ypatingai išaukštino Dievo įsikūnijimas Jėzuje Kristuje, ir kad dėl to žmogaus kūnas yra Šventykla, kurią žmogus turi stengtis išlaikyti tyrą, švarią (na, čia turima omenyje, aišku, ne vien higiena). Visa, kas suteršia šį žmogišką kūną, yra laikytina dehumanizavimu, žmogaus orumo pažeminimu, nors ne visada taip drastiškai išsireiškiama. Tik čia klausimas – kas suteršia? Vieni iš populiariausių atsakymų –elgesys su žmogumi kaip su daiktu, kuriuo galima manipuliuoti, kurį galima parduoti, klonuoti, išnaudoti, ir t.t. Į tai įeina viskas, kas susiję su kito žmogaus daiktiniu vartojimu kokiems nors tikslams pasiekti, kurie yra kažkas kita, nei pats tas žmogus. Dažniausiai tokie veiksmai apibrėžiami tokiais žodžiais kaip savanaudiški, egoistiniai, savo malonumams patenkinti, ir pan. Į šią kategoriją įeina, aišku, ir seksualinis pasinaudojimas kito kūnu, seksualinis išnaudojimas, ir pan., o taip pat ir panašus elgesys su savo paties kūnu, turint omenyje, pavyzdžiui, masturbaciją. Problema čia, dėl kurios įvairiems teologams nuolat skauda galvą, ką apskritai daryti su tuo žmogaus seksualumu, ir kaip atskirti seksualumą, kuris yra savanaudiškas, nuo nesavanaudiško? Tradiciškai nesavanaudišku dažniausiai būdavo įvardijamas lytinis suėjimas tik giminei pratęsti. Na, čia galima prisiminti ir švento Augustino fantazijas, kaip būtų veikęs dauginimosi mechanizmas Rojaus sode (pavyzdžiui, per ausį, kad būtų išvengta geismo), ir panašius kitus pamąstymus. Na, bet čia vėl, žiūrint kaip pažiūrėsi. Kas gali užtikrinti, kad ir giminės pratęsimo atveju nėra jokio suinteresuotumo ir kito asmens laikymo daiktu, bent jau moters, kuri tradiciškai būdavo tėvo parduodama žentui be moters sutikimo, tam, kad gimdytų vaikus ir būtų namų šeimininkė? Nesavanaudiškumas čia nebent iš moters pusės, kuri, pagal iki-vatikaninę sakramentų teologiją turėjo „duoti vyrui“ tiek, kiek jis užsigeis. Kad išsaugotų šeimą. Tai tiesiog buvo suvokiama kaip jos žmoniška (nuo žodžio „žmona“) pareiga. Jeigu kas norėtų man paprieštarauti, kad vulgarizuoju, turėčiau pasakyti, kad šitų dalykų mokiausi sovietmečiu, pogrindyje studijuodama su vienu kunigu teologiją iš vadovėlių, iš kurių studijuodavo seminaristai kunigų seminarijoje, ir kuris man taip „tiesiai šviesiai“ ir aiškino. Žinoma, yra teologų, kurie bando viską pateikti, įvilkdami dalykus į įvairius poetinius terminus ir išvedžiojimus. Tačiau man čia įdomesnis paprasto krikščioniškos teologijos vartotojo žvilgsnis ir praktikos, nei tos spekuliacijos.
 

       Yra tokios eilutės apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams, kurios lietuviškame vertime skamba taip: „24 Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! 26 Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. 27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.“ Išsireiškimas „prigimtinius santykius... priešingais prigimčiai“ laiško originale skamba taip: th.n fusikh.n crh/sin eivj th.n para. fu,sin , kur graikiškas chresis reiškia ne santykį, o panaudojimą. Pažodžiui būtų galima versti „pakeitė panaudojimą pagal fiūzis į priešingą fiūzis“. Čia, aišku, kitas klausimas kyla, ką Paulius turėjo omenyje, pavartodamas žodį fiūzis... Abejoju, ar modernią fiziologinę prigimties sampratą. Greičiau turėta omenyje „paskirtis“. Juk sąvoka naudojimas reikalauja sąvokos paskirtis, funkcija. Tokiu atveju galima būtų versti „pakeitė panaudojimą pagal paskirtį į priešingą paskirčiai“. Man čia įdomus pats išsireiškimas „panaudojimas“. Įtariu, kad šis žodis reiškia lyg ir sudaiktinantį veiksmą. Taigi nesuinteresuotas lytinis santykis moteriai būtų santykis, kuriuo ji nesiekia patenkinti savo aistros, geismo, bet tik leidžiasi būti tinkamai panaudojama, pagal paskirtį, funkciją. Tiesa, XX a. visa eilė popiežių enciklikų pabandė performuluoti šią tradicinę nuostatą, ir į santuokos teologiją įvedė sąvoką asmens meilė. Kad santuoka skirta dviejų asmenų meilės išbaigimui, kurios rezultatas įsikūnija kūdikiuose. Ir šiuolaikiniame katalikiškame diskurse „panaudojimas pagal paskirtį“ įvelkamas į tokius išsireiškimus kaip „prigimtinis moters pašaukimas“. Tik kas nuo to iš esmės keičiasi? Manau, kad nelabai kas. Nebent tai, kad iš moters dabar tikimasi jos sąmoningumo, kad priimtų savanoriškai šią savo paskirtį, funkciją, ir ją tinkamai atliktų kaip savo pašaukimą. Dar yra vienas įdomus aspektas tose Pauliaus eilutėse. Jose jis kalba tik apie tinkamą moters panaudojimą pagal paskirtį: tiek moterys kaltinamos, kad atsisako to tokio savęs panaudojimo ir užsidega geismais viena kitai, tiek ir vyrai, kad atsisako taip panaudoti moteris ir verčiau renkasi geismus vyrams... Laiške Efeziečiams, kalbėdamas apie sutuoktinių pareigas vienų kitiems, Paulius tik iš vyrų pareikalauja, kad mylėtų savo žmonas, o iš moterų – tik kad būtų klusnios... Aišku, kokia čia meilė gali būti, jei vienintelis tavo pašaukimas – būti panaudota pagal paskirtį? Vienu žodžiu, man čia lieka toks neaiškumas, – kaip suderinti nesavanaudiškus lytinius santykius, kad jie nesuterštų kūno, su siekiu nenaudoti kito žmogaus kaip daikto?...

       Kalbant apie homoseksualius santykius katalikiškame diskurse nuolat iškeliamas kito panaudojimo kaip daikto saviems geiduliams patenkinti motyvas, leidžiantis tokius santykius priskirti prie suteršiančių, žeminančių žmogiškąjį orumą, o tuo pačiu ir jį nužmoginančių, sugyvulinančių. Tačiau man čia vėl kyla klausimas, ar priskyrimas lytiniam veiksmui tik taip vadinamo „prigimtinio“ tikslo, palikuonių produkavimo funkcijos, kaip tik ir nėra jo sugyvulinimas? Kur čia kažkas išskirtinai žmogiška? Visi gyvuliai tą daro. Ir tai iš tikrųjų visiškai gamtiškai „normalu“. Gal tada atvirkščiai, reikalavimas gyventi tik pagal fiziologinį kūno surėdymą, pagal prigimtį“, ar panaudoti kūną pagal taip suprantamą paskirtį, ir yra sugyvulinimas, dehumanizavimas? Ir priešingai – dviejų suaugusių žmonių pasiglamonėjimas be jokio kito tikslo, išskyrus pačias glamones, siekiant vienas kitam ar viena kitai, ar vienas kitai, ar viena kitam suteikti malonumą, yra labiau žmogiška, labiau rehumanizuojanti, sužmoginanti praktika, nes jos metu kitas žmogus nelaikomas daiktu kokiam nors kitam tikslui pasiekti, nei jis pats...


        Kalbant apie žmogaus orumą krikščionių dažnai vartojama ir dar viena sąvoka – asmuo. Kiekvienas žmogus yra asmuo. Bent jau taip teigia modernių laikų personalizmo filosofija. Nesam vien tik žmogiška gyvūnų rūšis, sako personalizmo atstovai, bet ir asmenys. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau nesuprantu, ką tai reiškia. Intuityviai tai lyg galima suprasti. Įvairiuose krikščioniškuose mokymuose asmuo dažniausiai apibrėžiamas kaip unikalumas, vienatinumas, kuris kaip toks ir yra priešpastatomas rūšiškumui, gyvuliškumui ir daiktiškumui. Galbūt toks įsivaizdavimas atliepia kažkokį gilų žmogišką vienatinumo ir nepakartojamumo troškimą, kurį kažkokiu stebuklingu būdu kino filmuose įgyja ir personažai-robotai, tokie kaip Deividas „Dirbtiniame intelekte“, ar robotas Andrew iš Chriso Columbuso filmo „Dviejų šimtų metų žmogus“, kuris galiausiai virto žmogumi? Žmogiškumas ir unikalumas čia yra tiesiog geidžiamos aukščiausios vertybės. Tačiau čia galima pastebėti vieną tokį įdomų aspektą – žmogiškos savybės robote imamos laikyti sutrikimu, pavojingu žmonių visuomenei, dėl ko jie imami naikinti, nes nustojo būti „panaudojamais pagal paskirtį“, pranokstantys savo funkcionalumą. Visi tokie robotai, nustoję būti panaudojami pagal paskirtį, pasidaro pernelyg pavojingi, nes nebevaldomi. Visai kaip feministės kokios ar, dar labiau, lesbietės. Visada kyla klausimas, kai kokia nors, kad ir išsilavinusi, karjeros siekianti moteris, pasako, kad ji ne feministė, – ar tai turi reikšti, kad ji lyg koks savo šeimininkui lojalus robotas tenori gerai atlikti savo uždavinį, savo paskirtį, nepretenduodama į nieką daugiau? Andrew pagaminusio fabriko direktorius ar vadybininkas tai įvardijo pozitroniniais sutrikimais. Tai robotiškas iškrypimas, lyg pozitronai būtų kažkas panašaus į robotų genetiką. Galima būtų performuluoti – žmogiškumas – tai kažkoks genetinis sutrikimas, apsigimimas. Ateiviams įvairiuose fantastiniuose filmuose priešingai, – įgyti žmogiškas savybes reiškia jų „normalizavimą“. O X-failuose įvairūs mutantai pateikiami kaip genetiškai iškrypę, nenormalūs, tokie, kurių afektinės būsenos yra neišmatuojamai labiau pavojingos, nei „normalių“ žmonių, jų žmogiškosios savybės, žmogiškumai pernelyg sustiprinti... Galima būtų manyti, kad šis serialas savotiškai skiepija baimę prieš genetiškai kitokius žmones, žmones, kurių genuose yra kažko, kas juos padaro lyg ir ne visai žmonėmis, tam tikra prasme „išsigimėliais“... O tada jau juos galima viktimizuoti ir naikinti be jokio sąžinės graužimo, kaip kenkėjus. Lyg užslėpta ta pati pernelyg išryškėjusių, pernelyg sustiprintų, hiperbolizuotų žmogiškų savybių baimė, žmonių, pranokusių „normalų gyvuliškumą“, baimė, homo-fobija.

       Lieka klausimas, ar robotai, pretenduojantys į žmogiškąsias savybes, ateiviai, iš kurių tikimasi, kad „normalizuosis“, persiėmę žmogiškomis savybėmis, ir mutantai, turintys hiperbolizuotas kai kurias žmogiškas savybes, galėtų būti vadinami asmenimis? Ar genetiškai šiek tiek kitokie žmonės dar vis vadintini asmenimis? Ar žmonės, kurie veikia šiek tiek kitaip, nei kad veikia gyvuliškai „normalūs“ žmonės, kurie pranoksta gamtišką funkcionalumą, vadintini asmenimis?

       Neseniai radau dar vieną gana įdomią lietuvišką krikščionišką asmens sampratą. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ vertybinėse nuostatose parašyta: „Vakarų visuomenių gyvenimas ir valstybinė veikla remiasi pamatiniais krikščioniškosios Vakarų civilizacijos principais – pagarba asmeniui, jo valiai ir orumui. Asmeniu tampama tik per asmeninį ryšį su kitais asmenimis, todėl asmenų tarpusavio santalka – būtina kiekvieno žmogaus tapsmo brandžiu ir visaverčiu asmeniu sąlyga. Nuolatinė talka įmanoma tik visuomenės bendrijose: šeimoje, savanoriškose bendrijose, vietos bendruomenėse, savivaldybėse ir valstybėje, todėl nuo šių institucijų stiprybės priklauso kiekvieno asmens gyvenimo visavertiškumas“. Taigi, jeigu asmeniu tampama tik per asmeninį ryšį su kitais asmenimis, tai kyla įtarimas, kad asmeniu negimstama. Tai kažkas socialiai sukonstruota, vadinasi, ne visai normalu, jeigu iš viso normalu. Kažkas, kas pranoksta fiziologinį funkcionalumą. Nesigilindama į tai, kiek krikščioniška ši asmens samprata yra, galiu tik iškelti klausimą, o kas, jei žmogus gyvena atskirtas nuo kitų asmenų, jam neleidžiama su jais komunikuoti? Ar tai nebus tada jo nužmoginimas, nuasmeninimas? Čia verta prisiminti praėjusio amžiaus IX–X dešimtmečių įvairius Vatikano nurodymus dėl homoseksualių asmenų, pavyzdžiui JAV vyskupams, dvasiniams vadovams, politikams, kuriuose aiškinama, kad homoseksualūs asmenys turėtų būti diskriminuojami įvairių socialinių ir pedagoginių darbų, t.y. darbų, susijusių su tarpasmeniniu bendravimu, atžvilgiu, kaip kad yra diskriminuojami neįgalūs asmenys, kad patys vengtų bendrauti su savos lyties asmenimis, kad nekiltų pagundų, ir draugysčių su priešingos lyties asmenimis, kad jiems nekiltų nepagrįstų lūkesčių, kad kunigai ir vienuoliai ar vienuolės neužsiimtų jų sielovada, o pirmiausia nukreiptų pas kokį nors psichiatrą ar psichoanalitiką. Ir, viską sudėjus į viena, paaiškėja, kad vienintelis žmogus, su kuriuo jie galėtų artimiau bendrauti – jų psichiatrai, psichologai ar psichoanalitikai... O šiaip reikia su jais elgtis atsargiai, neužgaunant, „be reikalo nediskriminuojant“ (kaip parašyta RKB katekizme), su krikščionišku gailestingumu, užuojauta, ir pan... Kas tai per gailestingumo tipas? Gal kaip neįgaliems? Tačiau toks gailestingumas yra daugiau nei užgaunantis, įžeidžiantis žmogiškąjį orumą. Turiu omenyje ne užuojautą „kaip neįgaliems“, bet tiesiog tokią užuojautą, nes ir asmenys, turintys įvairių sutrikimų, tokį gailestingumą ir užuojautą dažnai priima kaip pažeminimą, žmogaus orumo įžeidimą.

       Kaip su tokiais asmenimis, su šitomis žmogiškomis būtybėmis? Čia galima kalbėti apie kitą, ne filosofinę ir ne teologinę, asmens sampratą, susijusią su iš lotynų kalbos ateinančia sąvoka persona, kuri kažkada reiškė kaukę, kurią užsideda aktorius, vaidindamas tą ar kitą vaidmenį, t.y. personažą. Viduramžiais tas žodis ėmė reikšti visuomenėje vaidinamus reikšmingus vaidmenis – karaliaus, didiko, magnato, ir pan.. Dabar jis dažnai reiškia tiesiog žmogų, žmogišką būtybę, veikiantįjį subjektą, mąstantįjį subjektą. Tačiau šitokią žmogiškumo esmės sampratą prieš gerus keturis dešimtmečius Prancūzijoje pabandė pakoreguoti Jean Vanier. Jis iškėlė iki tol neturėjusių jokių žmogaus teisių „būtybių“, „panašių į žmones“, turinčių mentaliteto sutrikimų, žmogiško statuso klausimą. Jis subūrė bendraminčių būrį, kurie ėmė kovoti už jų žmogiškumo statusą, pabrėžtinai taikydami jiems terminą la personne, lietuviškai būtų asmuo, bet taip pat ir tiesiog žmogus. Jo įkurtoje „Arkos“ bendruomenėje asistentai ėmė gyventi kartu su iš visokių psichiatrijos įstaigų, šeimų, kuriose jie buvo laikomi užguiti, prasčiau gyvulių, ištrauktais šiais žmonėmis. Daugelis jų buvo iki to praktiškai gyvulinti. Namuose, kuriuose aš praleidau Compiegne mieste vienerius metus vienoje iš tų bendruomenių, gyveno viena tokia moteris, Jasmine, kurios tėvai tiesiog nelaikė jos žmogumi, ir elgėsi su ja prasčiau prasto šeimininko lauke laikomo šuns, paskui atidavė į psichiatrinę ligoninę, kur tais laikais psichinius sutrikimus turintys buvo visiškai dehumanizuojami, ta prasme, kad jie buvo laikomi tik gyva anonimine mėsa, kurią reikia kažkaip kontroliuoti, suvaldyti, farširuojant vaistais... Ir pastebėjau ten vieną įdomų dalyką – sunkiausia išlaikyti būna tiems asistentams, kurie būna užsidėję katalikiško ar krikščioniško gailestingumo, užuojautos tokiems „vargšeliams“ kaukes. Jie greičiausiai būna „suvalgomi“... Būna, kad neištveria ilgiau nei savaitė ar dvi. Nebent pavyksta atsikratyti tos gailestingumo, užuojautos pozos, ir imama bendrauti išlaikant lengvą karo stovį: neleidžiant užsilipti sau ant sprando, ir nelendant su savo gailestingumo šypsenomis, žiūrint kaip į vargšelius, ir pasiryžimu viską už juos padaryti. Juos tai tiesiog įžeidžia ir žemina. Čia visiškai negalioja leviniška filosofija, į kitą žiūrėti kaip į vargšą, prarandant savo savisaugą, tampant visiškai pažeidžiamu, nei psichologų rekomendacijomis besivadovaujantis elgesys, t.y. elgesys, pasitelkiantis tam tikrą žinojimo „galią“, tam tikrą pranašumą, kuris, tiesą sakant, taip pat yra sudaiktinantis kitą žmogų, paverčiant jį psichologinių manipuliacijų objektu... Ne kartą teko pastebėti, kad, kai tik imi bendrauti, vadovaudamasis/i tomis taisyklėmis, atsiranda didžiulė priešprieša, pasipriešinimas, susinervinimas, nerimas. tai dingdavo tik tada, kai imdavai bendrauti lygiaverčiai, nenaudojant jokių tokių galios mechanizmų – nei psichologijos mokslo, nei ano krikščioniško gailestingumo/užuojautos, kuris dažniausiai taip pat yra tam tikra savo superiority išraiška. Iš šitokio karo, kuriame nuplėšiamos visos establišmentų, reikšmingų socialinių, tradicinių vaidmenų kaukės, jausmingojo krikščioniško gailestingumo artimui kaukės, išeini kaip iš mėsmalės, po kurios kartais kai kam būna sunku prisiderinti sau bent vieną kaukę, o ir kitus pradedi matyti tiesiog kaip žmones, subjektus, nuogus nuo jų užsidėtų savęs sureikšminimo kaukių...

       Šios bendruomenės kūrimas vyko Prancūzijoje 1968 metų revoliucinių nuotaikų atmosferoje. Nemaža ten dirbusių asistentų senbuvių, su kuriais man teko garbė bendradarbiauti, vis pasigirdavo, kad jie – iš tos revoliucinės kartos, ieškojusios alternatyvų vartotojiškai, racionalumo, establišmento, sėkmės, praturtėjimo siekiančios visuomenės normoms ir vertybėms. Tai buvo pasirinktas alternatyvus gyvenimo būdas, alternatyvi ir žmogiškumo samprata. Buvę personne (t.y. nieku), tos „būtybės“ tapo les personnes, t.y. asmenimis, žmonėmis... Racionalaus, abstraktaus mąstymo sutrikimai trukdo jiems tik atlikti patirtų traumų racionalizaciją, pasinaudojant psichoanalitine terminologija, ir suaugti su kokiais nors socialiniais ir tradiciniais vaidmenimis. Aš ne kartą buvau perspėta vengti su jais žiūrėti tokius filmus kaip Tuttsi, ir panašius, kur vyrai persirengia moterimis... Man buvo aiškinama, kad jie labai lengvai pasiduoda tokiems įvaizdžiams, kadangi patys nėra labai aiškiai įsisavinę lyčių ir orientacijų skirtumų, ir tiesiog gali labai lengvai tam kartui pavaidinti tą ar kitą vaidmenį...

       „Arkoje“ plėtojamoje „filosofijoje“ jie yra interpretuojami kaip atstovaujantys, parodantys pirminį žmogiškumą, žmogiškumo branduolį, žmogiškumą, kuriam neuždėtos sukonstruotos socialinių vaidmenų kaukės, kurie yra tiesiog asmenys, tiesiog žmonės. Ir bendravimas su jais įmanomas tik be kaukių, net ir asistento... Susidūriau ne su asmens abstrakcijomis, bet tik su atskirais kūnais, labai skirtingais, individualiais, ir su kiekvienu tekdavo ieškoti visiškai individualaus bendravimo, nepritaikomo visiems, bendravimo, kuris priešinosi universalizuojančioms psichologų taisyklėms ir kitiems dehumanizuojantiems galios mechanizmams. Galbūt tos universalizuojančios taisyklės, kuriomis siekiama manipuliuoti žmonėmis, ir galios mechanizmai galioja tik tada, kai užsidedamos kaukės, kai suaugama su jomis, įsivaizduojant, kad tai – prigimtinė duotybė? Ir gal galioja tik tiems, kurie įsijaučia į „normalumo“ ir „pagal prigimtį“ žaidimus, bandydami uzurpuoti teisę reprezentuoti žmogiškumą ir žmogiškas praktikas, dehumanizuodami visus kitus, kitokius, praktikuojančius kitas praktikas, nevaidinančius kai kurių vaidmenų, nedėvinčius kai kurių kaukių?
 

       2007.06.16

 
¹ Hannah Arendt. Eichmann in Jerusalem. A Report on the Banality of Evil. Penguin edition, 1978, p. 276.
² Stig Hornshøj-Møller. The Role of „Produced Reality“ in the Decision-Making Process Which Led to the Holocaust. Paper presented at the conference „Genocide and the Modern World,“ Association of Genocide Scholars, Concordia University, Montreal, Canada, June 11–13, 1997 (pasiekiamas http://www.holocaust-history.org/der-ewige-jude/montreal-19970611-written.shtml
³ Ibid.
⁴ Ibid.
⁵ Ibid. 

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 14 d.

        Kovo 1 dieną Vilniuje, Tarptautinių Santykių ir Politikos mokslų institute įvyko antroji konferencija apie šiuolaikinę kairę. Ją organizavo minėto instituto studentų mokslinė draugija ir Vilniaus Kairiųjų klubas. Kasparo Pociaus pranešimas.

       Ką tik įvyko savivaldybių tarybų rinkimai. Miestų valdžią išrinko trečdalis miestiečių, o laimėjusiai partijai užteko dešimtadalio balsų. Vien šis faktas pakankamai gerai iliustruoja didžiosios politikos ir mūsų tapatinimosi su valdžios sprendimais krizę. Valstybė, valdžia, jų užimamos sferos nenumaldomai tuštėja, prisipildo nepasitikėjimo. Kai kas gali verkti, kad taip silpnėjame mes visi, kai kas gali dejuoti dėl skandalų politinėse aukštybėse ir sakyti, kad taip mes visi galutinai degraduosime. Bet ar viskas taip nyku, ar mums gresia istorijos pabaiga ar koks nors dar saulėlydis?

       Jei žiūrėsime į Lietuvos gyvenimą per politikų ir žiniasklaidos akinius, iš tikrųjų tematysime miglą. Nes dar neįpratome stebėti savo žvilgsniu, ne visi išsiveržėme iš simuliakrinių žiniasklaidos spąstų, ne visi atsikratėme iliuzijų dėl didžiosios politikos, kuri dabar kaip niekad aiškiai rodo savo verslininkišką, verteivišką, o ne ideologinę prigimtį, ne visi supratome, kad apie ideologijas didžiojoje politikoje nebėra ką kalbėti. Ne visi pramatėme, kad pažadų dalinimo menas neturi nieko bendra su mūsų konkrečiais lūkesčiais, kad pažadai tėra pigios reklamos dalis. Tiek populistinės, tiek save tradicinėmis laikančios didžiosios partijos vėlyvo kapitalizmo epochoje virsta korporacijomis, kuriose viską lemia bosai, partijos galvos, o kiti jų nariai tampa politinių batalijų patrankų mėsa.

       Natūralu, kad didžioji politika ir į ją orientuota žiniasklaida vengia konkrečios realybės. Skandalais ir kitokiais pigiais improvizaciniais triukais ji naudojasi, norėdama užmesti Majos skraistę ant mūsų gyvenimo realybės, ant mūsų kiemų, gatvių, miestų ir rajonų. Bet kaip lėktuvui leidžiantis ir sklaidantis rūkui imi matyti girias ir laukus, taip ir nusiėmus didžiosios politikos akinius atsiveria ryškus mažosios politikos vaizdas – kasdieninių mūsų pačių kovų už savo išgyvenimą, už tai, kas mums šventa, vaizdas. Politika čia vadinami visų mūsų veiksmai, mūsų bendri sprendimai siekiant išsaugoti politines, socialines ir kultūrines vertybes, nutiesti kelius į visiems prieinamą demokratiją, sugriauti nepasitikėjimo, atskirčių ir susvetimėjimo mechanizmus, ugdyti solidarumą ir bendrystę, kurti alternatyvines terpes, utopijas, puoselėti tai, kas svetima gigantiškam valstybės kūnui, po truputį naikinti mus izoliuojančias tapatybes.

       Terminą „mažoji politika“ rasime šiuolaikinių prancūzų filosofų Gilles Deleuze su Felix Guattari ir anglų sociologo Nicholaso Thoburno knygose, bet norint patekti į jų aptariamą kontekstą, būtina remtis ispanų kilmės sociologo Manuelio Castellso veikalais. Castellsas savo veikale „Tapatumo galia“ įvardina atskirą šiuolaikinės tapatybės kūrimo galimybę per pasipriešinimą, protestą, organizuojamą kaip įvairių visuomenės grupių tinklą, kuriame ypatingai svarbų vaidmenį vaidina grupių komunikacija ir tarpusavio informacija. Masiniai socialiniai judėjimai, kaip teigia Deleuze ir Guattari, gimsta kaip mažosios politikos kūrėjai ir vykdytojai, o socialinio protesto erdvė tampa daugelio skirtingų interesų – socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių susikirtimo ir sprendimo vieta, savotiškai dubliuojančia didžiąją politiką – kaip hierarchišką, monolitišką, piramidinę valdžios ir žmonių santykių struktūrą. Tokią įsigalėjusių, lengvai identifikuojamų ir klasifikuojamų visuomeninių santykių struktūrą minėti filosofai vadina medine (arborescent), o tinklinę socialinių protestų sąveiką – rizomatine (pagal šakniastiebio – rizomos, kurios atžalos gali jungtis bet kokia anarchiška tvarka) logika.

       Mažoji politika, gimstanti rizomatinėje, bet būtinai represuotoje atstumtųjų, marginalizuotųjų terpėje, yra kūrybiška, angažuota, dinamiška, pripažįstanti nuomonių įvairovę, nemėgstanti savęs apibrėžti, schematizuoti, tuo tarpu didžioji, gimstanti medinėje erdvėje, yra sterili, suponuoja hierarchinius santykius, abstrakčias tapatybes, stengiasi centralizuoti, paversti monolitu, priversti paklusti abstrakčioms taisyklėms. Šios dvi terpės tarpusavyje gali bendradarbiauti, jos neabejotinai veikia viena kitą deteritorizacijos ir reteritorizacijos procesuose: mažosios politikos vykdytojai kuria ir atkoduoja alternatyvias, dinamiškas erdves, teritorijas ar diskursus, tuo tarpu didžioji politika stengiasi visa tai įforminti, užkoduoti, identifikuoti, racionalizuoti ir tokiu būdu užvaldyti.

       Turbūt visai aišku, kad šiuolaikinėje Lietuvoje jau turime žmonių, suprantančių mažosios politikos prasmingumą ir kovojančių už savo pačių išlikimą. Tai – ir Vilniaus bei Klaipėdos miestiečiai bei Kuršių Nerijos gyventojai, sunerimę dėl verslo struktūrų vykdomo urbanistinio bei gamtos paveldo naikinimo, ir „Alytaus tekstilės“ darbininkai, nenorintys būti atleisti iš darbo, ir judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“, kovojantis už vienintelio kino teatro sostinės senamiestyje išlikimo, ir žmonės iš Žirmūnų, rašantys raštus, kad verslininkų statybos nežalotų jų vaikų žaidimų aikštelių. Visa tai yra protesto judėjimai, o juos sudarančius žmones galima laikyti tikrais piliečiais – nes jie kovoja ne dėl savo siaurų individualių interesų, bet yra angažuoti kovoti dėl bendrų dalykų, dėl mūsų visų bendros politinės, socialinės, kultūrinės erdvės išlikimo. Protesto judėjimas nėra politinė partija, kuri pamažu sensta ir taipogi netenka dantų. Skirtingai nuo politinės partijos, judėjime išlieka principiniai skirtumai, kurių neužglaisto konsensusai, bendros prielaidos ir nuolankus linksėjimas galva. Kaip toks judėjimas gali išsilaikyti nesubyrėjęs? Daugiausiai per tam tikrus veiksmus, žinios apie kuriuos plinta iš vienos tinklo vietos į kitą, mobilizuoja žmones ir skatina keistis idėjomis.

       O kovoti yra su kuo – tai ir visiems iki skausmo įgrisusi biurokratija, ir verslo interesai, dabar didžiojoje politikoje esantys svaresni už visų kitų interesus.

       Kyla klausimas, kokia vieta tokiuose judėjimuose priklauso šiuolaikinėms kairiosioms srovėms. Vienas politologas man yra sakęs, o daug kas patvirtino, kad Lietuvoje dešiniųjų tarpe yra daug nuoširdesnių ir tikresnių kairiųjų, nei kairėje. Tai skatina judėjimų įvairovę, nes jų dalyviai artikuliuoja visiškai skirtingus tikslus ir patirtis. Čia esama ir patriotų, bijančių, kad mūsų didžiąją politiką užvaldys kokia grėsminga jėga iš Rytų, ir popkultūros tuštybes demaskuoti trokštančio jaunimo, ir prieš tris kapitalizmo epochos imperatyvus „dirbk – pirk – mirk“ pasisakančio jaunimo. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau supranti, kad tiek kai kurios dešiniosios, tiek radikalios kairiosios srovės sudaro vieną kovingą tinklą, kuriame ant anarchistinės strateginės bazės – angažuotos ir (dez)organizuotos kovos už konkrečius tikslus bazės – statomi skirtingi idėjiniai antstatai. Tai reiškia, kad netgi apie tai nepagalvodami protesto judėjimai, kurdami alternatyvinės mažosios politikos strategijas, remiasi tais receptais, kuriuos jau nuo amžių amžinųjų kotiravo radikalios kairiosios srovės, būtent – anarchistai ir įvairūs jų draugai.

       Tai šiuolaikinę kairę turi ne tik džiuginti, bet ir įpareigoti. Jau Slavojus Žižekas yra pasakęs, kad ideologijos nebuvimas – tai ideologija par excellence. Ir šiandieninėje Lietuvoje kairieji turi ypatingą uždavinį:
       atsisakyti atgyvenusių idėjų – gerovės valstybės sukūrimo iliuzijos, ateizmo ir viso to dogmatinio balasto, visų ideologinių prietarų, kurie ilgą laiką izoliavo mus nuo kitų protesto srovių (žinoma. galima pasilikti juos sau asmeniškai, niekas juk nedraudžia);
       išryškinti ir bandyti užkrėsti kitus protestuotojus savo antikapitalistinėmis, prieš valstybes ir korporacines struktūras nukreiptomis idėjomis, savo laisvės kiekvienam žmogui, savivaldos ir socialinio solidarumo siekiais;
       likti prie savo idealų, nesiekiant valdžios, išlaikant nuomonių įvairovę, tampant atvira, bet kokiems gyvenimo iššūkiams, bet kokio pobūdžio veiksmams pasirengusia jėga.

      Dažnai mums pritrūksta drąsos. Pavyzdžiui, buvo galima imtis drastiškesnių veiksmų neleidžiant kapitalistams neteisėtu keliu atimt iš mūsų „Lietuvos“ kino teatrą. Iš dalies dėl objektyvių priežasčių, o iš dalies dėl mūsų padorumo ir tingumo nesugebėjome surinkti kritinės masės ir užimti teatrą, o tai būtų žymus protesto judėjimų laimėjimas. Kartais dar nesugebame ryžtingai reaguoti į mūsų gyvenimo aktualijas ir žadinti žmones organizuotai veikti. Todėl bent jau turime būti atviri, stebėti tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje ir reaguoti. Tokį tikslą sau išsikėlė internetinis portalas anarchija.lt. Tikimės ir jūsų bendradarbiavimo jame. Reikia nepamiršti, kad buvo organizuotos ir kitos akcijos – Vilniaus kairiųjų klubas su G. Beresnevičiaus atminimo fondu organizavo keletą akcijų, norėdami priminti ne tik šį puikų žmogų ir intelektualą, bet ir tai, kaip sistema su juo pasielgė. Žymiojo prancūzų situacionisto Guy Debordo knygos „Spektaklio visuomenė“ pasirodymą pasitiko demonstracija su anarchistinėmis vėliavomis, kurias pagamino ir saugo judėjimo narys, poetas ir publicistas Darius Pocevičius ir jo moteris Marija. Leidykla „Kitos knygos“ pasirūpina intelektualiniu maistu naujajai kairei ir per laikotarpį nuo praeito Vilniaus kairiųjų klubo susirinkimo paruošė mums Noamo Chomskio, Guy Debordo, Ernesto Che Guevaros knygų, puikios grožinės literatūros, atspindinčios judėjimo poreikius. Mūsų dar laukia šiemetinis uždavinys – laikinosios autonominės zonos, anarchistinės autonominės utopinės bendruomenės įsteigimas, o be to – naujos knygos, naujos akcijos.

       Smagu, kad kairiųjų judėjimas ne izoliuoja save kažkokioje respektabilioje nišoje, o aktyviai įsilieja ir dalyvauja vadinamo judėjimų judėjimo bei mažosios politikos kūrime. Kartais norisi aktyvesnių, radikalesnių sprendimų, nurodančių į mus kaip į protesto avangardą, bet daug kas priklauso nuo visuomenės sąmoningumo ir mūsų pačių angažuotumo.

       Šiuolaikinės kairės politinė veikla turi būti neatsiejama nuo mažosios politikos. Kiek leidžia jėgos, turime prisidėti prie gyvenimu pulsuojančių protesto judėjimų, pilietinių akcijų ir jose gimstančios pilietinės sąmonės angažuotumo. Turime persijungti nuo pasyvaus žiniasklaidos kontempliavimo ir bandymo angažuotis vien ideologinėje srityje į aktyvų bendradarbiavimą su kitomis mažosios politikos srovėmis, bendrų judėjimų, akcijų ir mažų revoliucijų kėlimą, nepamiršdami savų idealų ir suteikdami energijos dar tik pabundantiems judėjimams.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2008 m. vasario 13 d.

      Pergalė ar pralaimėjimas?

        Zapatistų ir paties Markoso įtakos bei populiarumo viršūnė – 2001 metai, kai buvo žygiuojama per Meksiką. Atrodė, kad zapatistams pavyko pasiekti pergalę. Tačiau nuo to laiko jų įtaka Meksikos politiniame gyvenime nuosekliai mažėjo. Prie to prisidėjo ir daugelį šokiravusi Markoso atvira parama baskų teroristams. Ji kontrastavo su bendru zapatizmo įvaizdžiu.

Ar zapatistai pralaimėjo? Labai sudėtingas klausimas. Nuo pat pradžių Markosas pabrėžė, jog zapatistų kova visai kitokia nei Che Guevaros, Fidelio Castro ar kitų revoliucionierių.
 

Atsakydamas į garsaus rašytojo G. Marqueso klausimus, Markosas sakė: „Mūsų armija yra visai kitokia, nes mes siekiame nebebūti armija. Kariškis – tai absurdiška asmenybė, nes jis griebiasi ginklo, kad įtikintų kitą, jog jo tiesa vienintelė, kuria reikia tikėti. Jei mūsų judėjimas būtų sąmoningai karinis, tai jis neturėtų ateities. Jei NZIA išliks armija, tai bus pralaimėjimas, idėjinis pralaimėjimas. Taip pat pralaimėjimas būtų ir tai, jei NZIA ateitų į valdžią kaip revoliucinė partija ir imtų valdyti. Tai, ką kiti nacionaliniai išsivadavimo judėjimai laikytų sėkme, mes laikome pralaimėjimu. Mes pernelyg daug kartų regėjome, kaip triumfuojančios revoliucijų pergalės baigiasi paslėptu jų pralaimėjimu. Tai, kas lieka visais tokiais atvejais neišspręsta, - žmonių vaidmuo, tautos vaidmuo. Mums nepriimtina dviejų priešininkų kovos dėl įtakos vaizdinys. Labai dažnai regime, kai kovoja regresyvi valdžia ir „teisinga“ grupė, kuri, paėmusi valdžią, pradeda vadovauti „iš viršaus“ ir spręsti už kitus. Mums neįdomios hegemonijų kautynės. Jose visada yra „geriečių“ ir „blogiečių“. Tie, kurie laimi, pasiskelbia „geriečiais“, o didžiajai visuomenės daliai gyvenimas nesikeičia. Meksiką sudaro daug labai skirtingų žmonių. Mums reikia nutiesti tarp jų pagarbos ir tolerancijos tiltus, o tai nėra karinės vertybės“.
 

Markosas taip pat griežtai kritikuoja mintį, jog zapatistai – tai pasaulinės revoliucijos avangardas. „Teigti, jog esame avangardas, ir kalbėti tų žmonių, kuriems neatstovaujame, vardu – tai ne kas kita kaip politinė masturbacija. Mes turime pripažinti savo įtakos ribas, turime pripažinti savo realią situaciją. Labai dažnai garsių politinių pareiškimų nauda tėra viena – jie malonūs pačiam jų autoriui, kuris įsijaučia į galingo žmogaus vaidmenį. Mes stengiamės būti sąžiningi. Mes paprasčiausiai išsakėme vieną žmonių reikalavimą, stengiamės būti plūgu, kuris prakerta storą plutą ir atsiveria daug įvairių dalykų. Mes nepretenduojame vadovauti ar būti visuomenės vedliais, mes paprasčiausiai bandome būti jos balsu vienoje konkrečioje situacijoje. Neatmetame galimybės, jog visuomenė turi daug daugiau poreikių, apie kuriuos reikia kalbėti“.
 

Markosas ne kartą pabrėžė, kad jam didesnę įtaką yra padarę Lotynų Amerikos „magiškasis realizmas“, Servantesas, o ne Marksas ar marksistai. „Senovės armijose kareiviai didžiąją laisvalaikio dalį skyrė ginklų valymui bei rengimuisi mūšiui. Kadangi mūsų pagrindinis ginklas – žodis, tai bandau daug skaityti, mąstyti ir rašyti. Labai anksti išmokau skaityti. Tai mano tėvų nuopelnas. Kai man buvo 12 metų, man padovanojo Servanteso „Don Kichotą“ – didelę raudoną knygą, kietu viršeliu. Jau vėliau atėjo Williamo Shaekspeare`o eilė. Tačiau, tiesą sakant, mano literatūrinio išsilavinimo pamatas – Lotynų Amerikos rašytojai. Tik paskui Servantesas ir Garcia Lorca. Jau vėliau prasidėjo poezijos etapas. Tik dar vėliau pradėjau skaityti ir politinius tekstus. Geriausiu atveju esu kaip ridikas: raudonas - išorėje, baltas - viduje. Joks aš marksistas. „Don Kichotas“, mano įsitikinimu, geriausia politinės teorijos knyga. Paskui eina „Makbetas“ ir „Hamletas“. Beje, šios knygos yra pats tiksliausias įvadas į Meksikos politinę sistemą“.
 

Subkomandantė Markosas nekalba nei apie pergalę, nei apie pralaimėjimą. Dabartiniu laikotarpiu jis kuria Geros valdžios bendruomenes ir, beje, ne kartą yra sakęs, kad jo personažas jau suvaidino savo vaidmenį, ateina kitų personažų laikai.

      Karas baigėsi, karas tęsiasi

       Įprasta kalbėti apie du pasaulinius karus. Tačiau jų pabaiga nereiškė taikos įsigalėjimo. Po Antrojo pasaulinio karo iš karto prasidėjo Trečiasis. Tiesa, jis dažniausiai vadinamas Šaltuoju, tačiau pagal visus požymius tai buvo tokio pobūdžio karas, kaip ir anksčiau vykusieji. Žinoma, kiekvienas naujas karas yra kitoks, nes keičiasi situacija. Tačiau pasaulinio karo ypatybė – jis pranoksta vienos ar kelių nacionalinių valstybių ribas, jo metu siekiama užimti priešo teritoriją ir ją savaip pertvarkyti. Trečiasis pasaulinis karas baigėsi sulig Berlyno sienos griūtimi, kai pasaulis tarsi prarado dvipoliškumą.

Kapitalizmas ir rinkos ideologija, regis, akivaizdžiai nugalėjo. Tačiau iš tiesų karas nesibaigė. Vyksta naujas pasaulinis karas. Šį kartą tai karas prieš visą žmoniją. Kaip ir visi karai, jis siekia pasaulio perdalijimo. Naujas pasaulio padalijimas reiškiasi kaip turtų koncentracija ten, kur yra turtų, ir skurdo koncentracija ten, kur yra skurdas. Kiekviena valstybė, kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus tampa mūšio lauku. Vienoje pusėje kovoja neoliberalizmas, naudodamasis sudėtingomis ir galingomis struktūromis, kitoje – žmogus.
 

Tiesa, yra žmonių, kuriuos tenkina tai, jog jie tapo tik vienu skaičiumi Pinigų Valdžios biržoje. Yra žmonių, kuriuos tenkina vergo padėtis. Karjeros kopėčios labai primena grandinę, kuria esame pririšti. Yra žmonių, kurie džiūgauja, jog parsiduoda ir gali tenkintis trupiniais nuo šeimininko stalo. Visose pasaulio vietose yra žmonių, kurie patenkinti tuo, kas yra. Visame pasaulyje yra vyrų ir moterų, kurie nustoja būti žmonėmis ir tampa tik sraigteliais globalioje rinkoje. Tačiau visame pasaulyje yra ir paprastų vyrų bei moterų, kuriems nėra tas pat, kurie nusiplėšia valdžios pasiūtą konformizmo rūbą ir sako BASTA (gana). Paradoksalu, kai jau Pinigų Valdžia tarsi pasiekia galios apogėjų, kai niekas nėra toks galingas, kad ją įveiktų, staiga įvairiose pasaulio vietose atsiranda paprastų žmonių, kurie sako „ne“ ir tampa jai nepavaldūs.

 

      Neoliberalizmas ir socialinė neteisybė

       Dabar vykstančio pasaulinio karo kitas pavadinimas – globalizacija, o jos ideologinis pamatas, jos religija – neoliberalizmas. Globalizacija – tai rinkos universalizacija, kuriai žmonija tik trukdo. Visa, kas žmogiška, trukdo rinkos universaliam triumfui ir turi būti pašalinta iš kelio. Taigi mes visi – indėnai, ne indėnai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, menininkai, intelektualai, mokytojai - esame kliūtis. Kiekvienas, kuris teigia esąs laisvas.

Vienas iš neoliberalizmo mitų tvirtina, kad ekonominis augimas skatina geresnį gėrybių paskirstymą ir didina užimtumą. Tai melas. Lygiai taip pat kaip karaliaus valdžios didėjimas nesuteikia didesnės valdžios jo vasalams. Finansinis absoliutizmas nesukuria daugiau laisvės, nesukuria naujų darbo vietų. Priešingai, jo padariniai yra skurdas, nedarbas, prastėjančios darbo sąlygos. Galbūt pasaulyje dar niekada nebuvo pagaminama tiek daug prekių, nebuvo sukurta tokių modernių gamybos mašinų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad pasaulyje dar niekad nebuvo tiek skurdo.
 

XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje skurdžiais, pagal Pasaulio banko kriterijus, buvo 200 milijonų žmonių. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tokių buvo jau 2 milijardai. 200 turtingiausių pasaulio firmų valdo turtą, kuris lygus ketvirčiui viso pasaulio turto. Turčiai turtėja, skurdžiai skursta. Tik turčių darosi vis mažiau, o skurdžių - vis daugiau. Socialinė nelygybė didėja. Ar tai ir yra rojus, kurį mums paruošė neoliberalizmas?
 

Globalizacija skatina migraciją. Pastaroji pasiekė nematytą mastą. Daugėja žmonių, kurie neturi šaknų, tik persikėlimo košmarą atmintyje. Daugėja žmonių, kuriuos visą gyvenimą persekioja svetimumo jausmas, į kuriuos vietiniai, kaimynai žiūri kaip į vagis, atvykusius atimti jų duonos kąsnio. Priešiškumas tik didėja.
 

Kartu vyksta valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas. Turto valdžia elgiasi kaip nusikalstama grupuotė, jaučiasi esanti aukščiau įstatymų, elgiasi taip, tarsi valstybė būtų jos koncernas. Valdžia išpažįsta neoliberalizmą ir kliedi apie ekonominį augimą, o valstybė atsisako paskutinių prievolių piliečiams.
 

Globalizacijos kabarete galime stebėti nacionalinės valstybės striptizą, kurio metu pastaroji nusimeta paskutinius savo įsipareigojimų rūbus. Galiausiai neliko nieko, išskyrus vienintelę funkciją – represyvią. Valstybė, perdavusi visą savo finansų tvarkymą transnacionalinėms korporacijoms, tarptautiniams fondams, nebeturi net galimybės amortizuoti skirtumų tarp skirtingų grupių. Natūralu, kad, užuot skyrusi lėšas viešajam gėriui, valstybė vis daugiau lėšų skiria represinio aparato stiprinimui. Nes jos svarbiausias uždavinys – kontroliuoti visuomenę.

 

      Karas su nacionaline valstybe

       Pirmoji stambi kliūtis globalizacijos kelyje – nacionalinė valstybė. Reikia sunaikinti viską, kas daro valstybę „nacionalinę“ - kalbą, kultūrą, ekonomiką, politinę struktūrą ir socialinį audinį. Turime pripažinti, kad nacionalinės valstybės šiandien primena kvailį, paleidusį šūvį šarvuotame kambaryje. Šis šūvis – tai globalios tvarkos kūrimas. Dabar kulka atšoka nuo sienų ir naikina patį šaulį. Ji nenurims, kol šis nebus sunaikintas.
 

Nacionalinės kalbos globalizacijos kuriamam pasauliui jau nereikalingos, būtina įtvirtinti naują universalią kalbą. Ne, tai net ne anglų kalba, kaip galėtų atrodyti - tai informatika. Visas kalbas reikia suvesti į vieną modelį, kurio pamatas informatika. Taip pat ir visos kultūrinės ypatybės, kurios daro daną danu, vokietį - vokiečiu, italą - italu, meksikietį - meksikiečiu, turi būti sunaikintos, nes jos trukdo globalizacijai. Svarstoma jau ne tai, kaip sukurti rinką prancūzams, rinką anglams, bet kaip sukurti bendrą rinką, kurioje visi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galėtume vartoti tuos pačius produktus, o patys elgtumėmės kaip pasaulio, o ne savo valstybės piliečiai.
 

Visa tai, kas netinka rinkos ir informatikos logikai, yra naikinama. Ypač tai drastiška Europoje, kur valstybės turi senas kultūrines tradicijas. Ekonominiai klausimai dabar jau sprendžiami pasauliniu lygiu ir jokios autonomiškos valstybių ekonominės struktūros nebereikalingos. Ar yra, pavyzdžiui, Europoje likę didžių politikų, kurių nuomonė ką nors reiškia? Esu įsitikinęs, kad svarbiausi politiniai veikėjai šiandien yra Tarptautinis valiutų fondas, bankininkai.
 

Karo su nacionaline valstybe metu į draiskalus suyra ir socialinis audinys. Buvusią socialinę pusiausvyrą konkrečios visuomenės viduje keičia atskirų grupių, tokių kaip lesbietės, gėjai, migrantai, gynimas. Pasaulyje bandoma įtvirtinti tik vieną gyvenimo būdą. Pagrindine pramoga turi tapti informatika. Pagrindine žmogaus vertybe tampa savo kreditinių kortelių skaičiavimas, gamybinės bei vartotojiškos galios didinimas.

 

      Globalizacija ir žmonija

 
        Didysis paradoksas yra tas, kad globalizacija nepaverčia pasaulio viena visuma, tačiau jį suskaldo į daugybę fragmentų. Užuot atradę vis daugiau bendrybių, žmonės atranda vis daugiau skirtumų. Didėja įvairiausių mažumų skaičius.
 

Kiekvienas jaunas žmogus turi savo mėgstamą grupę, savo gyvenimo sampratą, pavyzdžiui, kiekvienoje valstybėje yra savų pankų ir skinhedų. Skirtumų dabar tik daugėja. Blogiausia, kad šiandien jaunam žmogui nesiūloma pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti šalia skirtumų bendrumus. Jam siūloma žiūrėti tik į savą veidrodžio šukę. Taip valdžiai lengviau valdyti.
 

Pasaulinė rinka siekia paversti pasaulio teritorijas ne valstybėmis, bet prekybos centrais. Galima keliauti iš šalies į šalį ir atrasti tų pačių produktų. Jau nėra skirtumo tarp Sen Kristobalio ir Paryžiaus. Niveliavimas ir skaidymasis vyksta vienu metu.
 

Tai nacionalinių valstybių pabaiga. Ne tik jų. Tai pabaiga ir jas sudarančių žmonių. Visa, kas tėra svarbu – tai rinkos dėsniai. Jie nustato tavo vertę. Kiek gali pagaminti, kiek gali suvartoti, tiek ir tesi vertas. Orumas, pasipriešinimas, solidarumas – tai trukdo rinkai. Žmogus paverčiamas gamybos ir vartojimo mašina. Jis nenaikinamas tiesiogiai, bandoma sunaikinti bet kokį jo žmogiškumą.
 

Būtent todėl sakau, kad Ketvirtasis pasaulio karas – tai kova su žmoniją. Dalis žmonių – skurdžiausiose regionuose – naikinami fiziškai, atimant iš jų pragyvenimo pagrindą. Kiti – naikinami netiesiogiai, ištrinant iš jų visa, kas savita ir paverčiant juos rinkos sraigteliais, įteigiant, kad viltis, didvyriškumas, orumas – tai praeities dalykai, kurie jau esą seniai pralaimėjo.
 

Zapatistai dalyvauja Ketvirtajame pasauliniame kare. Jie kaunasi žmogaus pusėje ir yra įsitikinę, kad skirtingose pasaulio vietose dar liko žmonių, kurie nepasidavė. Tai žinoti labai svarbu. Tai - įkvėpimo šaltinis.

 
      bernardinai.lt