Skambant valstybiniam himnui Lietuvos vėliava apsigobęs menininkas (!) ją nusimeta ir, likęs visiškai nuogas, suplėšo į skutus. Tokius vaizdus (pavadinkime juos politiniu-meniniu performansu „Kaip plėšoma ir draskoma Lietuva”) internete pamatyti gali kiekvienas.

Ko siekiau paviešindamas šį kelių minučių trukmės video įrašą ir kodėl „premjeros” data tapo kovo 11-osios išvakarės? Trumpam atsakymui pasinaudočiau Rabbi Hillel sentencija: „ Jei ne tu, tai kas? Jei ne dabar, tai kada?“

Žinoma, norėtųsi, kad pažiūrėję šį video patys nuspręstų, ką performanso atlikėjas norėjo pavaizduoti ir kaip jam tai pavyko, bet žinodamas, kad dauguma Lietuvos gyventojų yra provincialūs puritoniškų pažiūrų žmonės, turėčiau pa(si)aiškinti plačiau.

{vimeo}61179992{/vimeo}

Neperdėsiu sakydamas, kad Kovo 11-oji buvo bene džiaugsmingiausia diena mano kartos gyvenime. Prisiminus tą visuotinai patirtą jausmą, kai iš tiesų pasijunti laisvas, atrodo, jog šios dienos minėjimas turėtų nepalikti nė vieno abejingo. Bet kodėl gi Kovo 11-ąją tradiciškai „švenčia” tik valdžiažmogiai ir (ar tai sutapimas?) savo rasistinių, antisemitinių ir homofobiškų pažiūrų neslepiantys nacionalistai? Kodėl kasmet girdint tas pačias vimdančiai nuobodžias biurokratų kalbas ir per visą žiniasklaidą sklindantį trispalvėmis mojuojančių ir „Lietuva – lietuviams” baubiančių skustagalvių maršą, daugumą žmonių šią dieną dažniau apima liūdesys, o ne šventinė nuotaika?

Priežastis akivaizdi. Žmonės nebesijaučia laisvi. Ką tuomet švęsti? Iš tiesų laisvi sugebėjome pabūti vos metus ar du – tik tuomet, kai sovietinė valdžia jau nebesugebėjo kontroliuoti žmonių gyvenimų, o naujoji valdžia dar neturėjo pakankamai galios tą padaryti. Tuos pora metų lietuviai tarsi gyveno neįsisamoninto anarchizmo sąlygomis – vieni kitiems padėjo, organizavosi, kartu atlaikė ekonominę blokadą ir puikiausiai tvarkėsi be valdžios.

Bet tai truko neilgai, kol buvusi „koordinatorių” klasė (partinio biurokratinio aparato atstovai ir visi tie, kurių darbas dar prie sovietų jiems suteikė galios) pasirašė taikos paktą su naujaisiais kapitalistais, kilusiais iš spekuliantų, buvusių visasąjunginių gamyklų direktorių ir visų šiaip „turinčių gyslelę” kūrybingai išnaudoti kitus.

Vienus išnaudotojus pakeitus kitiems, naujieji, siekdami sau atsiplėšti kuo didesnį gabalą, pradėjo Lietuvą draskyti į skutus, o tie, kurie buvo silpnesni ar nebuvo tokie įžūlūs, liko nuogi. Kad išgyventų, pastarieji buvo priversti ištiesę rankas prašyti darbo tarsi išmaldos pas savus kapitalistus ar pardavinėti savo darbo jėgą kitose šalyse, kuriose rado geriau apmokamas vietas, nes tų šalių dirbantieji per dešimtmečius buvo išsikovoję daugiau teisių. Tas procesas jau tęsiasi ilgiau kaip du dešimtmečius.

Tad kuo džiaugtis, apie kokią vienybės ir laisvės (kuria nesugebėjome pasinaudoti) šventę galime kalbėti? Matant katastrofišką šalies padėtį, Kovo 11-oji, jei mąstome apie vaikų ir anūkų ateitį, labiausiai tinka ne švęsti (ir ne ignoruoti), o protestuoti.

Sutinku, kad tai skamba neįprastai. Prisipažįstu, ir mane, kol apsispręndžiau viešai parodyti šį vaizdo įrašą, ilgokai kamavo abejonės. Ar verta? Ir tikslo nepasieksiu, ir pakišiu save patyčioms. Koks gi tas tikslas? – klausiau savęs. – Ką noriu tuo pasiekti? Panervuoti nacionalistus ir sugadinti jiems šventę, ar pademonstruoti savo patriotizmą, pasiaukojimą ir meilę šaliai, kurioje gimiau ir užaugau? O gal tokiu neįprastu būdu parodyti nusivylimą, kad „ne dėl tokios Lietuvos kovojome”? Pasirodyti esąs drąsus, drąsios šalies sūnus ir padrąsinti kitus? Išreikšti pasipiktinimą, kad valdžiažmogiai ir kapitalistai plėšo Lietuvą kaip maitos gabalą, o silpnesnieji – nuogi, alkani ir basi – priversti palikti šalį? Bet juk visi tą jau seniausiai žino ir mato. Žino, mato ir nieko nedaro.

Vilčių, kad tokiu būdu paskatinsiu žmones susimąstyti, ir jie, atsikratę baimės, pradės iš valdžios reikalauti pokyčių ir keistis patys, organizuotis ir kurti teisingesnę, geresnę, tiesioginių visų dalyvavimu paremtą visuomenę, turiu labai nedaug, bet galiu neabejoti dėl vieno – kad būsiu apkaltintas pasityčiojimu iš Lietuvos simbolių: vėliavos ir himno. Galbūt būsiu apkaltintas ekshibicionizmu ir patologišku noru išgarsėti. Jau tarsi girdžiu, kaip įsižeidėliai murma: „Šlykštynė, jam nieko nėra švento. Senas, anūkų jau turi, matyt šratai susisuko, kad savo jaunystės kvailiojimus čia kiša... Kad dar merga taip voliotųsi, tai būtų nors gražu pažiūrėti, o čia... Tfu."

Taip, tokioje konservatyvioje, šventeiviškoje, seksistinėje ir visokiomis fobijomis sergančioje visuomenėje ko nors kito tikėtis ir negalima. Už tai, kad prie Graikijos ambasados Vilniuje kelios „Antifa“ aktyvistės laikė plakatą su perbraukta svastika ir Gedimino stulpais, jos buvo sumaišytos su žemėmis. Tad žinau, ko galiu tikėtis. Ar to man reikia?

Bet ko nepadarai dėl Tėvynės. Žinoma, nesivelčiau į gatvės muštynes nei su neonaciais, nei su robokopais, ginkluotais ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis ir bananais. Visada buvau pacifistas, o ir anarchistai jau seniai bombų nesprogdina – vietoj Molotovo koktelių anarchofeministės, pažymėdamos Tarptautinę moterų dieną, „bombas” šiais metai gaminosi iš numegztų gėlių... Žmogaus gyvybė svarbesnė už bet kokią idėją. Jei važiuotų tankai – šiandien tikrai po jais negulčiau, bet apsinuoginti prieš visus, kad vėl pasijausčiau laisvas, drąsos man pakanka, ir tai tikrai nėra joks žygdarbis...

Vis dėlto šio vaizdo įrašo greičiausiai niekam nebūčiau parodęs (o ir nebūtų prireikę), jeigu tai, ką prieš dvidešimt trejus metus mačiau, jaučiau ir tuo metu bandžiau išreikšti savo performanse, nebūtų su kaupu išsipildę. Taigi, pasiginčijęs pats su savimi dėl estetinės, etinės ir politinės tokios akcijos vertės, vis dėlto apsprendžiau nelikti abejingas ir taip išreikšti savo kaip piliečio susirūpinimą tragiška šalies, kurioje gimiau ir augau, padėtimi.

Tai mano pirmasis ir vienintelis performansas, atliktas improvizuojant, iš anksto nesiruošus ir nerepetavus (tikiuosi, kad žiūrovai į tai atsižvelgs ir bus atlaidūs) dar 1990 metais Paryžiuje vykusiame menininkų, naudojančių nuogą kūną savo kūryboje, festivalyje, kuriame keistų sutapimų dėka teko dalyvauti.

Tegul šio vaizdo įrašo paviešinimas bus mano protestas prieš tai, kad Lietuvoje iki šiol varžomos žmonių teisės, klesti korupcija ir biurokratijos savivalė, kad biurokratai ir bažnytininkai nusavina viešąsias erdves, kad Lietuvoje didžiausia visoje Europos Sąjungoje socialinė atskirtis ir didžiausias žmonių išnaudojimas, ir tik dėl to beveik milijonas lietuvių buvo priversti palikti šalį.

Vėliava, valstybiniai simboliai negali būti svarbesni už žmones. Garsus mūsų žemietis Jurgis Mačiūnas, protestuodamas prieš karą Vietname, perpiešė JAV vėliavą – žvaigždučių vietoje pavaizdavo kaukoles, o raudonų juostų vietoje įrašė žodžius ir skaičius, kiek Amerika buvo pralenkusi kitus pasaulio tironus genocido mąstais. Jeigu J. Mačiūnas gyventų šiandien, jis Amerikos bombomis nužudytų žmonių skaičių turėtų gerokai padidinti, o jei prisimintų esąs lietuvis, gal ir geltonoje Lietuvos vėliavos juostoje išsiuvinėtų žodžius „Hitleris ir lietuvių nacionalistai nužudė 200 000 Lietuvos žydų|”, raudonoje – „Stalinas ir lietuvių koloborantai į Sibirą ištrėmė 30 000 lietuvių šeimų”, o per vidurį – „Landsbergis ir Co. (visos valdžioje buvę ir esančios partijos) emigruoti privertė 900 000 Lietuvos piliečių”...

Jeigu gailėsiuosi dėl tokios akcijos, tai tik dėl to, kad jos negalėjau atlikti gyva, scenoje (girdėjau, jas statys Gedimino prospekte). Bet gal pavyks ką nors suvaidinti kitais metais, jei Lietuvos saugumas nesuras ir nesuimsJ. O jei suims, tam atvejui turiu paruošęs pa(si)aiškinimą: vėliavos suplėšymas performanso metu – tai ne vandalizmo aktas, jis simbolizuoja plėšomą Lietuvą ir buvo panaudotas kaip meninės išraiškos priemonė. Linkiu visiems atsikratyti baimės. Su Kovo vienuoliktąja!!!

2013 02 05