Gyvenimo konstravimas pagal CV taisykles, kompetencijų portfelio (Portfelio Competition) paplitimas, kalendorinio žmogaus, gyvenančio pagal projektinių veiklų ritmiką, raida yra ne tik dienoraščių ir autobiografijų pabaigos ženklai, tai rodo, kad plinta kitoks elgesys ir pasaulėjauta, kurioje nebelieka vietos beatodairiškiems garbės žygiams ir įkvepiantiems, filosofiniams pavyzdžiams-pasakojimams.

       Ginčytinas dalykas, tačiau vis dėlto pritariu nuomonei tų, kurie teigia, esą autobiografijos žanras atsirado Renesanso epochoje. Vienas iš šio žanro pradininkų yra F. Petrarca (Secretum Meum – „Mano paslaptis“), ryškus vėlesnis pavyzdys – J. J. Rousseau „Išpažintis“ (Les Confessions). Be abejo, gausūs oponentai pateiks kitokius argumentus ir pirmiausiai nurodys Augustino veikalą „Išpažintys“ (Confessiones). Tačiau ši nuoširdi viešai atgailaujančio krikščionio gyvenimo išpažintis tik šiuolaikinių kritikų laikoma autobiografija. Išpažintis nuo antropocentrinės autobiografijos skiriasi tikslu, motyvacija, stiliumi, faktų parinkimu. Augustinas mini tuos gyvenimo epizodus, kurie yra reikšmingi Dievo, tikėjimo, meilės, nuodėmingumo atžvilgiu, jis išpažįsta savo klaidas ir pripažįsta filosofinio proto menkumą ir meilės galią. Krikščioniška išpažintis nėra žanras, kuriuo konstruojamas asmeninis nemarumas, ja nesiekiama įsitvirtinti palikuonių atmintyje. Užrašytų ir knygos pavidalu pasirodžiusių išpažinčių tikslas – pamokyti palikuonis, parodyti jiems pavyzdį, o ne užkariauti širdis bei protus, nes tokiu atveju būtų paneigiama viešos krikščioniškos atgailos reikšmė.

       Petrarcos, Rousseau ir vėlesnių autorių autobiografijos yra kitokio pobūdžio. Šiems autoriams buvo svarbu išsaugoti savo laiškus, kasdienius užrašus, palikti pėdsakus, apibendrinti savo patirtį ir taip įsitvirtinti nemarioje žmonijos atmintyje, savaip pakreipti istorijos, žmonijos, žemės raidą, keisti kosmoso situaciją. Augustinas savo „Išpažinčių“ nereflektavo kaip autobiografijos, o Rousseau kaip tik tai ir daro.

       Autobiografijų autoriams būdinga manipuliuoti istorija siekiant pavaizduoti gerąsias savo ar šiaip visuomenei patrauklias savybes – nuoširdumą ir atvirumą, pilietiškumą, poetiškumą ir pan. Autiobiografija siekiama atstatyti žmogišką teisingumą žemėje, atskleisti savo tikrąjį veidą (J. Keliuočio „Mano autobiografija“), apkaltinti ir nuteisti kaltuosius bei išaukštinti herojus (maršalo G. Žukovo prisiminimai apie II pasaulinį karą). Autobiografija yra paskutinis asmeninis teismas, kurį pavienis asmuo vykdo kaltindamas savo šalį (L. Šepečio „Neprarastoji karta“) ar net visą pasaulį (M. Gorbačiovo prisiminimai). Šio asmeninio teismo verdiktai gali būti įvairūs: pasmerkti visiškai, iš dalies arba išaukštinti nuostabiausią iš visų galimų pasaulių.

       Auto-bio-grafijoje, kaip pastebi V. Podoroga, atsispindi gebėjimas kritiškai žvelgti į save (auto-), gyvenimo procesas, varžomi geismai ir kontraversiški pasiekimai (bio-) bei paplitęs rašymo, argumentavimo, faktų atrinkimo ir jų minėjimo stilius (grafe-). Bet kokiu atveju, nežiūrint visų autobiografijoms būdingų manipuliacinių užgaidų, į jas įsipina ir autoriaus gyvenimas, ir epocha, susilieja širdis, protas ir diskursyvi disciplina.

       Biografijai artimas žanras yra dienoraščiai. Jie taip pat yra manipuliaciniai ir dar labiau paklūsta laiko ideologijai. Prisiminkime J. Goebbelso dienoraščius (kasdienius užrašus), kurie yra ne tik istorinis nacizmo liudijimas, pirmiausiai tai yra Goebbelso asmeninis etnografinis kasdienybės tyrimas. Tačiau šie stebėjimai ir įžvalgos yra užrašyti propagandiniu stiliumi, kuris iki šiol manipuliuoja skaitytojo nuomone. Tai – tikrovės liudijimų apmąstymai, kuriais siekiama skaitytoją paversti fašizmo sąjungininku. Šiuose dienoraščiuose rasime šviesiai vaizduojamus Goebbelsą ir fiurerį, nacistinių suktybių pasmerkimą, filosofinius bei politinius apmąstymus.

       Šiandien pasirodantys dienoraščiai taip pat pretenduoja veikti viešumą, asmeniniu – tariamu ar tikru – pavyzdžiu mokyti nueinančias ir ateinančias kartas. Viešumai rašytuose (E. Mieželaičio, R. Ozolo ir kt.) dienoraščiuose dar rasime naivaus principingumo, ištikimybės idealams liudijimus, kasdienius pamokymai tautai.

       XX a. pabaigoje paplitęs gyvenimo aprašymas (CV) išstūmė biografiją, o su ja – epistoliarinį atsiminimų žanrą, dienoraščius ir pagaliau jų rezultatą – autobiografiją. CV naikina rašymo stilių kaip tokį, pakeisdamas jį klasifikuotu protokolu. Curriculum vitae paplitimas rodo naujuosius visuomenės poreikius: filosofinės kasdienybės sentencijos arba milžiniškos narcizinės, ideologinės autobiografijos, kuriose suvedamos sąskaitos su istorija, tapo beveik nebereikalingos. „Beveik“, nes šiandien vis dar lūkuriuojama išreklamuotos Lietuvos prezidento, ekspremjero M. Brazausko autobiografijos.

       Curriculum Vitae nesidomi nei jūsų orumu, nei garbingumu, nevertina jūsų ryžto ar narsumo, nesmerkia jūsų bailumo ir cinizmo. CV skatina daryti tik apibrėžtus, viešąsias normas atitinkančius, rinkos vertinamus, klasifikuojamus poelgius. Kurti biografiją – vadinasi, keliauti, kovoti, lipti į barikadas. Rašyti autobiografiją – vadinasi, pasakoti apie būtus ir nebūtus žygdarbius. Plėsti gyvenimą kaip Curriculum Vitae – vadinasi, kopti karjeros laiptais, o rašyti CV – vadinasi, pažymėti visus karjerai reikšmingus įvykius.

       Šiandien gyvenimo aprašymą papildo „kompetencijų portfelio“ žanras. Jis, kaip ir CV, yra skirtas ne atminimams, o rinkai. Rinka neturi atsiminimų, jai rūpi tik paklausa ir pasiūla. Selektyvia atmintimi disponuoja ideologai, platesne – ideologijų kritikai ir idėjų istorikai. CV yra profesinė prekinė asmens išvaizda, o kompetencijų portfelis yra tarsi reflektyvi reklama, vaizdingai paaiškinanti prekės turinį. CV imituoja žmogaus paklusimą visuomenės viešajai drausmei ir vertybėms, o kompetencijų portfelis įsismelkia į žmogaus širdį ir bando suvaldyti jo jausmus.

       Šiandien paplito ir kalendorinių pastabų anti-žanras. Jis, kaip ir CV, griauna stilių, naikina dialogą, išstumia sentimentalius, pseudofilosofinius dienoraščius. Nebėra kada svarstyti apie dienos prasmes, galvoti apie praeitį ir manipuliuoti skaitytojų dėmesiu. Rinka turi tik ateitį, ateičiai yra skirtos ir kalendorinės instrukcijos sau pačiam. Bet ar tai ta pati ateitis, apie kurią kalbėjo didieji rašytojai, pavyzdžiui, Dantė ar J. L. Borgesas? Kalendorinė ateitis – tai projektiniai planai, kuriuose neliko vietos svajonėms ir viltims. Juos pakeitė tikslingai pamatuotos galimybės. Kalendoriaus žmonės projektuoja veiklas, o ne galvoja apie svajojamą ateitį. Projektinės veiklos paklūsta socialiniams poreikiams, o ne asmeniniams idealams. Projektininkas, kalendorinis žmogus, kaip ir biržos žaidėjas, sudaro ateities sandorius, perka ir parduoda būsimus derlius. Kalendoriaus žmonės atkartoja biržos ritmą ir todėl gali įsismelkti į pačią prekinių sandorių šerdį. Tiesa, antropologinių dienoraščių (Anthropologic Diary) metodas vis dar yra reikšmingas tyrinėjimo būdas. Bet tai tik instrumentas,o ne gyvenimo būdo dalis, ne savęs orientavimo priemonė.

       Kalendoriniam mąstymui svarbūs yra tik būsimi įvykiai, jų grafikas. Kalendoriaus žmonės laiką išskleidžia mažiausiai pusę metų į priekį, o veiklesnieji – metus ir dar daugiau. Pastabos kalendoriaus knygelėje sankcionuoja kūno judesius, gyvenimo trajektorijas ir ritmą. Projektinės veiklos griauna romantinę ateitį, tačiau tenkina socialinius poreikius, kultūrinius lūkesčius, jos suderintos su įvairiausiomis institucijomis ir parašytos pasitelkus dominuojančius diskursus bei populiarius raktažodžius. Tačiau nuo to momento, kai yra užfiksuojamos asmeniniame tvarkaraštyje, tos veiklos virsta auto-drausmės, savęs disciplinavimo forma. Asmuo, susiliedamas su projektinių ženklų judėjimo tvarka, laipsniškai naikina savo vilčių ateitį, bet taip garantuoja savo socialinį kultūrinį statusą.

       Daugelis projektinių asmenų pabrėžia, kad veiksmas, kuris nėra pažymėtas jų kalendoriuje, jiems iš viso neegzistuoja. Jei norite pakliūti į kieno nors aplinką, tapti įdomus, reikšmingas (nekalbėkime apie žavėjimą, gundymą – tai ne kalendoriniai, ne projektiniai žodžiai!) – jūs privalote tapti rašytinių, atseit asmeninių, planų dalimi. Jokių netikėtų vizitų, nelauktų svečių, jokio kierkegaardiško Arba-Arba! Egzistencinėms kančioms neliko vietos, tai praeities dienoraščių ir sentimentalių prisiminimų reikalas. Kalendorius numato tik vieną praeities atitikmenį, tokį pat sausą kaip ir auto-įsakymas – tai CV. Didžiausias egzistencinis pėdsakas, kurį jūs įgysite, yra jūsų kompetencijų bei dalyvavimo liudijimų portfelis. Pageidautina – elektronine forma.

       Mirštant biografijai kalendorinė prievarta tampa vis įtaigesnė. Suplanuoti įvykiai kybo virš galvos tarsi asmenį šantažuojantis Damoklo kardas. Kalendorinių reikalavimų išpildymo instrumentas ir nuolatinio spaudimo priemonė yra mobilusis telefono ryšys. Kalendoriaus galia grindžiama pasitikėjimo, draugiškumo perversija: jei mes esame kolegos ar draugai – vadinasi, abu privalome paklusti projektinių veiklų šantažui.

       Pasipriešinti šiai drausmei – tai reiškia kurti biografiją, rekonstruoti ateities horizontą ir taip pažeisti kalendorinį mąstymą. Tačiau nemanykite, kad, išmetę kalendorių, juo atsikratysite. Jis ir toliau laikys užgrobęs jūsų mąstymą, tik ne taip tobulai. Nevykdyti jo paliepimų bus sunku, nes jūsų el. paštas ir mobilusis telefonas nedelsiant primins jūsų veiklas. Neveiklumas bus suvokiamas kaip jūsų asmenybės deformacija, anamorfozė, todėl bus stengiamasi jums padėti, spausti. Tačiau nereguliarumas, nepastovumas, žavėjimasis, svajojimas, taisyklių ignoravimas, gyvenimo režimo, ritmikos, judėjimo trajektorijų kaita, pažeidžianti normas kūryba – tai puikūs pasipriešinimo būdai. Jų tikslas – anaiptol ne sunaikinti projektines veiklas, o išsaugoti neišmatuojamą ateities horizontą ir biografinius, CV neaprėpiamus idealus.

       2006-07-28