Dažniausiai subkultūros aptariamos rezistencijos, stiliaus, skonio, identiteto požiūriais (pvz., tai daro E. Ramanauskaitė). Kitos sąvokos: žaidimai, ritualai, tikėjimas, atvirumas paaiškina subkultūrų detales, tačiau ne visada parodo visumą. Šiandien, kai akcentuojami kūrybiniai proveržiai ir idealams, kalbama dar apie vieną subkultūrų atstovų raiškos dimensiją: subjekto transgresiją bei jų diskursų koheziją.
Diskusijos dėl subkultūrų (baikerių, naujųjų hipių, pankų, metalistų, gotų, repo gerbėjų, skinų ir t. t.) gyvybingumo dažniausiai apsiriboja kaltinimais, kad vienų ar kitų subkultūrų atstovų esmė tėra stilius ar permainingas skonis, laikinas tapatumas, t. y. išaugami drabužiai. Dar nuo antikarinių hipių protestų septintojo dešimtmečio pabaigoje JAV paplito pavadinimas „savaitgalio hipis“ (a weekend hippie), tai yra toks, kuris tarsi tik žaidžia, su savo kauke apgaudinėja kitus. Toks kaltinimas yra ginčytinas, nes savaitgalio baikeriai, hipiai, metalistai yra svarbus finansinis subkultūrų resursas, be to, jie, reikalui esant, tampa „politiniais balsais“. Dėl įvairių iniciacijos ritualų, bendros veiklos savaitgalio subkultūros yra svarbus kasdienybės subkultūrų šaltinis. Savaitgalio subkultūrų atstovams svarbiausia yra stilius, o ilgalaikiu požiūriu – skonis, tapatumas. Mąstymas, kuris vadovaujasi daugiausiai stiliaus taisyklėmis, turi daug maginio pasaulio suvokimo požymių, o kuris vadovaujasi skoniu – estetinio. Tiesa, stiliaus ir skonio primatas nuolatos keičiasi, ir tie patys pankai gali būti priskirti bet kuriai kategorijai, priklausomai nuo to, koks yra atskirų asmenų ištikimybės pasirinktam gyvenimo būdui mastas. Neokantininkai, pvz., E. Cassireris ar S. Langer, taip pat pastebi maginio ir meninio suvokimo formų artumą. Abu pasaulio suvokimo būdai yra transcendentalinės mąstymo formos, t. y. pateikia taisykles, pagal kurias subkultūrų atstovai grupuoja vertybes, klasifikuoja įvykius ir daiktus. Kitos formos yra mitinis, kalbinis (gramatinis) arba mokslinis mąstymas. Mąstymo formos apibrėžia žmogaus įsitikinimus, evidenciją, kad vienas ar kitas teiginių išdėstymas ar elgesio praktika yra teisingiausi.
Taigi estetinis mąstymas turi tendenciją susitapatinti su maginiu suvokimu, kurio svarbiausias siekis – patirti, realizuoti įvairiausias transformacijas, pavirtimus. Dažniausiai kalbama apie vizualines transformacijas. Manoma, kad, susitapatinant su kokiu nors įvaizdžiu, įgyjama jo galių, charakteristikų. Pavyzdžiui, totemizmo atstovai tiki, kad totemo imitavimas šokių, dainavimo, piešimo metu ar puoselėjant tam tikrą drabužių stilių, gali priartinti totemo dvasią ar net padėti su ja susitapatinti. Elvio Preslio fanai, skrupulingai kopijuojantys rokenrolo karaliaus žingsnius, drabužius, šukuoseną, tarseną, tarsi atgaivina šio muzikanto dvasią. Pagaliau visa tai leido atsirasti Elvio Preslio bažnyčiai ir net tikėjimui, kad Elvis buvo antrasis Kristaus nužengimas į žemę, kuris baigėsi taip pat tragiškai, kaip ir pirmasis. Panašaus pobūdžio sekuliarinis magizmas būdingas beveik visoms subkultūroms, pradedant baikeriais, kurie ieško savų kelionės dievų, kuria amuletus ir talismanus, baigiant mistifikuotais gotais.
Maginis pasaulio suvokimas artimai siejasi ir su prekiniu fetišizmu, simbolinio kapitalo arba populiarumo fetišizmu ir net su viešumo kultu, viešumos sublimacijomis. Populiarumas, viešumas patiriami kaip akivaizdus būdas įsitvirtinti pasaulyje. Viešumos, populiarumo troškimas skatina įvairius persirengimo, savęs demonstravimo paradus. Daugeliui atrodo, kad tai – pagrindinė išsiviešinimo priemonė. Iš esmės tokie asmenys trokšta paklusti spektaklio visuomenei mainais už momentinį populiarumą. Tokių subkultūrų atstovai maksimaliai atitolsta nuo asmeninės laisvės, pilietiškumo, rezistencijos idealų. Hario Poterio liga bei fetišistiniai lūkesčiai aprėpia daugelio savaitgalio subkultūrų atstovus: nuo gotų, fantastų iki metalistų ir baikerių.
Stiliaus subkultūros – bitnikai, hipiai, pankai ir kt. – yra linkusios formuoti uždarus simbolinius pasaulius ir elgesio bei kalbėjimo taisykles. Tačiau simboliniai pasauliai ir konkretūs diskursai ne tik suteikia apibrėžtį ir tapatumą, bet ir apriboja komunikacines bei elgesio galimybes. Diskursyviu, simboliniu pastovumu subkultūros yra panašios į religines bendruomenes. Štai kodėl įvairiose klasifikacijose šios socialinės grupės yra artimai siejamos. Ir religijų, ir subkultūrų atstovai prižiūri pagrindinius, centruojančius simbolius, slengą ar ritualus. Tokie atstovai tampa kunigais, šventikais, kultinėmis figūromis.
Skonio mutacijos suteikia šiek tiek laisvės ir įvairovės stilingiems subkultūriniams getams. Estetika, skonis paklūsta nuolatinės kaitos dėsniui. Skonis yra skirtumų žaismas. Panašiai yra su taktiliniu patyrimu, rega, klausa, taip pat ir su erotiniu susižavėjimu, kai gundymo funkciją vykdo atviro / uždaro kūno kaita. Skonio ambivalentiškumas skatina nuolatinę madų, pasitenkinimo ir išraiškos formų kaitą. Skonio paklusimas estetiniam procesui griauna subkultūrines šventoves, kuriose, skirtingai nei religijoje, dominuoja meniniai, žaidimo lūkesčiai. Todėl erezijų, spontaniškos kaitos, bifurkacijų greitis čia daug didesnis nei tarp religijų.
Subkultūrinį rezistencija pažeidžia skonio ir stiliaus galią, o subkultūrą padaro atvirą. Prisiminkime, kad pirmosios rezistencijos bangos nuo bitnikų, hipių, letristų, situacionistų iki pankų buvo susietos su kova prieš vartotojišką visuomenę, rasinę segregaciją, seksizmą, karą (pirmiausiai Vietname) ir, svarbiausiai, prieš spektaklio visuomenę (G. Debordas). Kova prieš spektaklio visuomenę virto pasipriešinimu vaizdavimo formoms ir stiliams. Debordas griauna kinematografą, filmuodamas televizijos trukdžius, foną ir pamokslaudamas. Rezistencijos atveju stilius yra tik priemonė idealams siekti. Ankstyvieji Sex Pistols laikotarpio pankai ieškojo būdų įžeisti visuomenės skonį ir suvokimą, kas yra mada. Skonio ir stiliaus ribų pažeidimas ir peržengimas tampa nuolatine meninio ieškojimo forma.
Subkultūrinė rezistencija nėra vienareikšmis neigimas. Pavyzdžiui, britų punk grupė Crass (1978 – 1984) nuolatos papildydavo savo ideologiją, dalyvaudama įvairiose socialinėse, karinėse, kultūrinėse politinėse batalijose. Crass gana greitai pasirinko anarchizmą ir tapo anarcho-punk sąjūdžio lyderiais. Tačiau daugelis tų principų, kuriuos grupė puoselėjo, sutampa su šiuolaikinio libertarinio socializmo, anarchistinio sindikalizmo, marksistinio anarchizmo idealais. Crass dainavo, kalbėjo apie darbininkų ir bendruomenių savivaldą, apie asmens laisvę apsispręsti, apie feministinius idealus, apie centralizuotos ir administracinės valdžios ydas. Ideologinių atspalvių gausa ir Crass kūrybingumas leidžia kalbėti apie ideologijų sanglaudą.
Panašias idėjas filosofiškai, politiškai išplėtojo ryškus libertarinio socializmo atstovas N. Chomsky. Šis mąstytojas taip pat nuosekliai kritikavo JAV propagandinę mašiną Lotynų Amerikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, kvietė ginti asmens laisvę apsispręsti bei riboti valstybės institucijų galias Amerikoje. Tiesa, Chomsky mažai kalba apie vartotojiškos visuomenės kritiką ir spektaklio visuomenę, čia jam aiškiai trūksta G. Debordo, R. Vaneigemo ar J. Boudrillardo kompetencijos. Tačiau karo mašinos kritika, kurią plėtoja Chomsky, yra lygintina su tuo nuoseklumu, su kuriuo Crass kritikavo M. Thatcher administraciją jos kare su Argentina Folklendų konflikto metu. Pagaliau Crass veiklos ypatumas buvo tai, kad jie muzikinę veiklą jungė su politinėmis agitacijomis, meniniaiss performansais, kino filmų kūrimu ir videopropaganda, dailės kūrinių ir graffiti akcijomis, dalyvavimu politinėse manifestacijose, nuosekliu šachtininkų streikų prieš Thatcher režimą rėmimu. Platus kūrybinių industrijų potencialo panaudojimas, aiški ir atvira ideologija atvėrė Crass naujas rezistencijos galimybes. Atvira ideologija reiškia, kad anarchistiniai bei libertariniai socialistiniai idealai nuolatos buvo konkretizuojami feministiniais, antirasistiniais, antiglobalistiniais, pacifistiniais pareiškimais ir spektaklio visuomenės dekonstrukcijomis.
Lietuvoje akivaizdžių subkultūrų rezistencijos formų šiandien būtų sunku rasti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai Lietuvoje labai stipri globalistų propaganda, kuri pasireiškia nuolatiniu Lietuvos siekiu prisijungti prie militaristinių JAV akcijų, beatodairišku pataikavimu ES institucijoms. Be to, šalyje gana gaji maniakinė „gilaus kairumo“ (far left) baimė ir nuolatinis eksploatacijos kritikos tapatinimas su sovietine ar net leninine propaganda. Tačiau subkultūrų rezistencinė veikla dažniausiai yra kairioji. Tai paaiškinama tuo, jog daugelis jų politinių veiksmų neatitinka religinio arba administracinio mainstreemo. Vaikų teisių gynimas, patriarchalinio seksizmo kritika, pacifizmas – visa tai labai aiškios strategijos, politiniai maršai, kurie turi socialinį efektą. Pagaliau taip siekiama atstovaujamų bendruomenių palaikymo, todėl pilietinės savivaldos modeliai ir agitacija yra labai sveikintini.
2006-03-31
