Pastebėtina, kad šiuolaikinėse verslo vadybos, o ypač lyderystės studijose paplito įvairūs adaptuoti, modernizuoti karo strategų, manipuliacijos meistrų modeliai. Tarp vadybai, verslui adaptuotų makiavelizmo versijų galima rasti visai paviršutiniškų, kaip antai tariamo capo V. knyga „Verslo Makiavelio vadovas. Mafijos patarimai“, kurioje yra integruoti ir tariami Al Caponės patarimai bei supaprastintos N. Machiavellio tezės. Daugelyje naujausių knygų apie lyderystę ir verslą yra išbarstytos citatos iš M. Puzo romanų apie Corleonių klaną. Šių romanų pagrindu buvo sukurtas F. Fordo Coppolos keturių dalių filmas, kurio scenarijaus citatos taip pat tapo vadybiniais „perlais“. Pagaliau lietuvių kalba neseniai pasirodė pakankamai sofistikuota ir metodiškai išbaigta D. Himsel ir P. Cairo knyga „Vadovavimas Sopranų Stiliumi. Kaip tapti geresniu vadovu“. Anglų kalba galime perskaityti 2004 m. išleistą A. Schneiderio knygą: „Tonis Soprano apie vadovavimą: lyderystės pamokos, kurias įkvėpė žinomas Amerikos gangsteris“. Panašaus pobūdžio knygos propaguoja tariamą Aleksandro Makedoniečio, Leonardo da Vinčio ir kt. išmintį, tinkamą šiuolaikiniam verslininkui.
Tokio pobūdžio literatūros rinkinį aš vadinu „Krikštatėvio bibliotekėle“. Reikia pastebėti, kad adaptuoti Machiavellio, Corleonių, Leonardo da Vincio ir kt. patarimai mažai ką bendra turi su minėtais asmenimis ar herojais. Tačiau kad ir kaip pabrėžtume prasimanytą tokio pobūdžio patarimų charakterį, neišvengiamai turime pripažinti šių knygų populiarumo faktą. Tokį jų populiarumą lemia išaugusi lyderystės reginių ir vadybos spektaklių rinka. Dar daugiau – rinkos lyderystė yra viena paklausiausių šiuolaikinių idėjų, o susieta su populiariu reginiu ir „vertingais“ patarimais ši idėja gali būti gerai perkama. Be to, „nemeninio rašymo“ (Nonfiction writing) stiliaus knygų dauginimas yra tapęs svarbia šiuolaikinio verslo, nuolatos siekiančio išstumti akademinę literatūrą, dalimi. Pavyzdžiui, verslo mokyklose, ekonomikos fakultetuose dėstoma verslo etika. Tačiau jos teiginiai dažnai prieštarauja įsivaizduojamos „nemeninio rašymo“ stiliaus „Krikštatėvio bibliotekėlės“ patarimams, kurie yra labiau adaptuoti rinkai.
Žinoma, „Krikštatėvio bibliotekėlės“ literatūra domisi ne visi vadybininkai ar organizacijų lyderiai. Pagaliau kiekvieno individualus skonis yra jo reikalas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokius patarimus ir kokias temas plėtoja šios knygos, galima manyti, kad jos skirtos pirmiausiai vidutinio verslo vadovams, tiems, kurie nuolat susiduria su negailestinga konkurencija.
Komercinį pasaulį galima suskirstyti pagal tai, kokiomis nuostatomis jame vadovaujamasi. Šios nuostatos gali būti įvairios.
Tradicinės, dažniausiai patriarchalinės nuostatos. Tokių nuostatų besilaikantis verslas apeliuoja į tautos vertybes, yra patriarchališkas ir homofobiškas, be to, nuolatos arba ieško politinės atramos, arba remia tradicines ideologijas. Šio verslo atstovai siekia administracinėmis priemonėmis mažinti konkurenciją, daro korporacinius susitarimus. Jų veikla sisteminiu ir struktūriniu požiūriu yra pasyvi. Šio verslo atstovams dažniausiai netinka nei „Krikštatėvio bibliotekėlės“ patarimai, nei makiaveliškas mąstymo stilius. Jie daugiau remiasi kitokiomis doktrinomis, pavyzdžiui, protestantiška ekonomine doktrina, kuri Lietuvoje suprantama kaip „vakarietiškas“ verslo stilius.
Kūrybinės, ribas pažeidžiančios nuostatos. Jos yra sietinos su inovacijomis, veržlumu, moralinių principų nepaisymu. Šias nuostatas puoselėjantys verslininkai atsižada manipuliacijos, nesinaudoja propagandiniais instrumentais. Vieną pirmųjų tokio veržlaus ir kūrybingo žmogaus modelių – Zaratustrą – sukūrė F. Nietzsche. Tokio lyderio nuostatos skatina bėgti nuo konkurencijos akcentuojant naujų simbolinių pasaulių kūrimą ir plėtrą. Tai – prisimemenant W. Chano Kimo ir Rene Mauborgne terminiją – žydrojo okeano vizija.
Pasiryžimas ilgai ir negailestingai, galbūt visą gyvenimą truksiančiai konkurencijai. Toks pasiryžimas yra tiesiogiai susietas su „Krikštatėvio bibliotekėle“ ir makiavelistinėmis nuostatomis. Arši verslo konkurencija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse vyksta nesilaikant verslo etikos ir neatsižvelgiant į tradicinės visuomenės modelį. Klasikinės vadybos programos nemoko karo strategijos ir taktikos, o ši bibliotekėlė visa tai daro, nuolatos atsinaujina, pateikia veiksmingus, patrauklius modelius ir todėl yra paklausi.
Planinio mąstymo nuostatos. Jos gali smarkiai prieštarauti ir tradiciniam verslui, ir kūrybingumui, ir makiavelizmo principams. Šių nuostatų šaltinis yra disponavimas pakankama finansine medijų ar politine galia tam, kad pasaulį kurtum pagal save. Tokiems vadovams Machiavellio patarimai galbūt ir būtų įdomūs, tačiau visa „Krikštatėvio bibliotekėlė“ – vargu. Pasaulio planuotojai retai skaito knygas, o jų verslo imperijos remiasi jų pačių patirtimi.
Šiandieninis adaptuotų makiavelizmo, Krikštatėvio ir Sopranų versijų paplitimas rodo, kad makiavelizmas yra sietinas ne tik su politikos sfera ir manipuliavimu, bet ir su verslumu bei strateginiu ir taktiniu mąstymu. Ir tai lemia ne tik analogijos tarp karo, politikos ir konkuruojančių kompanijų, bet ir bendri suvokimo, sprendimų priėmimo poreikiai.
Strateginė veikla yra susijusi ir su pagarsėjusiais makiavelizmo bruožais, kuriuos daugiau ar mažiau aptaria visa „Krikštatėvio bibliotekėlė“.
Daugelyje minėtų knygų akcentuojama precedentų analitika. Makiavelistas ar Corleonės/Soprano tipo lyderis mėgsta analizuoti istorinius ir savo laikmečio kovos dėl valdžios ir sėkmingo arba nesėkmingo elgesio atvejus, siekdamas atrasti sau priimtinus elgesio modelius, pavyzdžius. Be to, šių analitikų neužgožia moraliniai įsipareigojimai. Himsel ir Cairas knygos „Vadovavimas Sopranų stiliumi“ pradžioje skaitytoją informuoja nepritarią plėšimo, žudymo, šantažo, reketo, asmenų žalojimo, pinigų „išmušinėjimo“, narkotikų platinimo, apgaudinėjimo, nelegalios azartinių žaidimų ir prostitucijos kontrolės, kontrabandos, automobilių vagysčių, kreditinių kortelių padirbinėjimo veiksmams, kurie demonstruojami garsiajame seriale, atsiriboja nuo jų amoralumo, o po to keliuose šimtuose puslapių analizuoja išvardytų verslo „technologijų“ pavyzdžius.
Šiose knygose aptariamos ir manipuliacijos bei konfliktų sprendimo technologijos. Corleonės, Sopranai, Machiavellis visiškai neišsižada moralės, ją „suspenduoja“ – palieka privačioje, svajonių, lūkesčių sferoje, bet griežtai eliminuoja iš verslo/karo/politikos reikalų. Taip „Krikštatėvio bibliotekėlės“ gerbėjui, vadybininkui užtikrinamas lengvesnis, o kartais ir vienintelis būdas kopti karjeros laiptais, nes dažniausiai etikos kodeksai eliminuoja efektyvios konkurencijos galimybę.
Verslo etikos tikslas yra saugoti visuomeninių struktūrų ir sistemos stabilumą. O verslas reikalauja dinamikos, nuolatinio kūrybinio naikinimo ir konfliktų sprendimo.
„Krikštatėvio bibliotekos“ knygelėse nuolatos kalbama apie konfliktų sprendimus. Konfliktai yra verslo dalis, bet kokio didesnio proceso, apimančio ir skatinančio viešuosius žmonių interesus, išraiška. Kita vertus, konfliktai padeda asmenims spręsti įvairias, ypač įsisenėjusias problemas. Makiavelizmas yra ne tik atviras konfliktams, bet ir juos skatina, stimuliuoja. Problemos išviešinimas, triukšmingas jos aptarimas (prisiminkim italų šeimą!) padeda išvengti psichologinių problemų, stiprina šeimos ir draugų ratą.
Visose šiose aptariamose knygose rasite makiavelišką patarimą: lauk dėkingos progos, o iki tol visados būk nuolankus. Analogišką savybę M. Puzo priskiria ir Donui Korleonei: „Donas Korleonė [....] jau seniai suprato, kad iš visuomenės susilauki įžeidimų, kuriuos privalai pakęsti guosdamasis tuo, jog šiame pasaulyje ateina laikas, kai net pats nuolankiausias žmogelis – jei tik jis nesnaudžia – gali atkeršyti pačiam galingiausiam. Tai žinodamas Donas niekuomet neprarasdavo to savo nuolankumo, kuriuo žavėjosi visi jo draugai“.
Makiaveliški, corleonių ir sopranų elgesio modeliai rodo kitokią kapitalizmo pusę, nei demonstruoja oficialusis šiuolaikinis verslas. Tariama, kad šis modelis yra nusikaltėliškas, tačiau pripažįstama, kad vadybiniu požiūriu jis yra efektyvus. Galima sakyti, kad susiduriame su alternatyvia kapitalizmo versija, kuri būtų įsigalėjusi laimėjus italų renesansui. Kaip pastebi M. Weberis, šiuolaikinį kapitalizmo racionalumą daugiausiai lemia protestantiškoji etika. Alternatyviai itališkojo kapitalizmo versijai būdingas pasitikėjimas draugiškumo ir galios principais, o verslo sėkmę lemia ne tiek anonimiški moralūs sandoriai, bet ir asmeniniai santykiai, ištikimybė, draugiškumas, korporatyvumas, konkurencinis negailestingumas, suokalbiai ir t. t. Vienas svarbiausių itališkojo kapitalizmo bruožų yra jo mutacijos, nuolatinė kaita, matyt, atsiradusi dar Renesanso laikais dėl Italijos miestų-valstybių nepastovumo.
Tačiau istorija pasiūlė kitokį, protestantiškąjį kapitalizmą. Bet Sopranų verslas toliau skinasi kelią ir praktiniais būdais, ir para-mokslinės literatūros dėka. Šiandieninis makiaveliškas-corleoniškas-sopraniškas kapitalizmas, jo modifikacijos plačiai paplitusios Rytų bei Centrinėje Europoje, kurioje draugiški asmeniniai santykiai, pagarba šeimai neatsiejami nuo verslo įvairovės ir jo nuolatinių mutacijų ir kur negailestinga konkurencija reikalauja ne laikytis moralės normų, o išmanyti negailestingą suokalbių, manipuliacijų, karo strategiją.
2006-10-27
