Kategorija: teorija

       
        Dažniausiai pilietiškumas siejamas su pagarba Konstitucijai, savarankiškais viešaisiais samprotavimais ir sprendimais, įstatymų laikymusi, paklusimu valdančiajam aparatui, dominuojančiai ideologijai ir to aparato manipuliacijoms. Kaip matome, pilietiškumo samprata gali būti išskleista ambivalentiškai, priklausomai nuo to, ar kalbame apie autonomišką politinės viešumos dalyvį, ar apie manipuliacijų rezultatą, klaidingo sąmoningumo puoselėtoją.

       Politinė viešuma yra tie socialiniai, kultūriniai, sveikatos, socialinės rūpybos ir pan. dalykai, kuriuos turėtų laisvai spręsti kiekvienas sąmoningas žmogus. Be politinės viešumos, egzistuoja ir meninė viešuma, kuri politinius dalykus išviešina estetinėmis, nepriklausomomis formomis. Pagaliau egzistuoja dar ir milžiniškas privatusis sektorius, kuris aprėpia asmeninį gyvenimą ir privačios nuosavybės instituciją.

       Disidentų, atsakingų, orių asmenų sprendimus lemia jų moralinė pozicija ir politiniai įsitikinimai. Atvirkščiai, propagandos ir viešųjų ryšių akcijų suformuoti subjektai bei demotyvuoti asmenys naikina viešojo sektoriaus skaidrumą ir atsakingumą. Manipuliacijų ir baimės sukurti viešosios sferos dalyviai mielai palaiko demoralizuotus politinius režimus. Daugeliui jų korupcijos santykiai, nuolatinis šališkumas, feodalinė ištikimybė yra svarbiausios politinio gyvenimo nuostatos. Toks tariamas, butaforinis pilietiškumas turi tendenciją reikštis Lietuvoje, o jo buvimą rodo gėdingi naujausios mūsų istorijos faktai. Pavyzdžiui, referendumas dėl stojimo į ES pavyko, tačiau jo sėkmę temdo manipuliacijos – „VP Market“ skyrė balsavusiems po alaus butelį už vieną centą. Prisimintinas ir visiškai neatsakingas ES Konstitucijos patvirtinimas LR Seime. Taip pat plačiai viešai nediskutavus mūsų kariai buvo išsiųsti į Iraką, tuo tarpu didžioji dalis ES šalių narių anksčiau ar vėliau atsisakė tai daryti arba savo karius atšaukė.

       Vidaus politikoje dar daugiau nerimą keliančių ženklų. Didžiausia problema: neskaidrios stambaus kapitalo, savivaldos administracijų ir politinių institucijų sąsajos, kurios griauna viešosios demokratinės savivaldos galimybę, o ciniškas žiniasklaidos, teismų papirkinėjimas, nesiskaitymas su pilietinių iniciatyvų grupėmis rodo vidinę politinės viešumos destrukciją. Orus, autonomiškas, kūrybingas, reikalaujantis asmeninės iniciatyvos individas bei jo palaikomi viešųjų reikalų sprendimai tampa beveik neįmanomi. Tai reiškia, kad ir pati demokratija Lietuvoje tampa vis labiau butaforinė, ydinga. Nuolat didėja „Rubicon“ grupės, „VP Market“, Rytų ir Vakarų skirstomųjų tinklų, PK „Orlean“, „Dujotekanos“ ir kitų stambių verslo korporacijų, centrų įtaka viešųjų erdvių situacijai ir viešųjų reikalų sprendimams Lietuvoje. Atitinkamai sparčiai plečiasi ir šių bei panašių institucijų įtaka politikams ir žiniasklaidai bei pastarųjų noras bet kokia kaina, pažeidžiant moralumo principus, pasipelnyti privataus kapitalo sąskaita. Taip bendradarbiaujant politikams, verslininkams ir (kartais) žiniasklaidai, sukuriami uždari, parazitiniai, stipriai kriminalizuoti ratai, kurių egzistavimas gniuždo eilinį pilietį. Šios problemos skatina diskutuoti apie alternatyvų pilietinį ugdymą ir jo pamokas, pastūmėja mąstyti apie moralinę revoliuciją Lietuvoje, kuri galėtų įveikti viešajam gyvenimui žalingas struktūras.

       Siekiant moralinės revoliucijos, viešojo gyvenimo demokratizavimo ir pilietinės valios stiprinimo, reikėtų kalbėti apie alternatyvų pilietinį ugdymą. Alternatyvus pilietinis ugdymas aiškina politinės viešumos, autonominės galios spręsti, viešosios politikos, pilietinės savivaldos būtinybę ir galimybes, valdančių institucijų kontrolės būdus. Viešoji, arba sričių, politika – socialinė, kultūros, medicinos, švietimo, tarptautinių ryšių – yra kiekvieno piliečio intereso laukas, ir tai kiekvieną pilietį skatina palaikyti tokią viešumos būklę, kuri geriausiai užtikrintų jo viešųjų reikalų sprendimą. Dar daugiau – pilietinis ugdymas privalo kalbėti apie tai, kad valdžia kyla tik iš asmeninio pilietinio apsisprendimo, visos kitos institucijos privalo aptarnauti piliečių viešąją politiką. O iš pilietinio sąjūdžio uzurpuoti įgaliojimai, kuriais valdininkai naudojasi savo tikslais, turėtų būti iš jų atimti.

       Svarbi alternatyvaus pilietinio ugdymo dalis yra protesto studijos. Jos išlaisvina piliečių drąsą, padeda įveikti baimės geluonį, moko viešumo ir demokratijos kompetencijų, skatina priimti atsakingus, nors kartais valdančiajam aparatui nepriimtinus sprendimus, ugdo kritikos ir savikritikos gebėjimus. Reikia pripažinti, kad Lietuva, įstojusi į NATO ir ES, anaiptol neįsitraukė į ES protesto, kovos dėl lygių teisių, dėl viešumo ir atvirumo aplinką. Lietuviai nėra aktyvūs nei pasaulinio antiglobalistų, nei Green Peace, nei pacifistinio, nei postkolonializmo sąjūdžių dalyviai. Profesinės sąjungos tik vangiai brandina savo interesus ir įvaizdžius, kaip dėl jų kovoti. Tik dabar pradeda prabusti studentų atstovybės, atsiranda pirmosios pro-testo laboratorijos (dėl kino teatro „Lietuva“, iniciatoriai – G. ir N. Urbonai), į lietuvių kalbą pradedami versti protesto ideologai (N. Chomsky, G. Debordas, R. Vaneigemas, E. Limonovas, F. Fanonas, H. Newtonas).

       Pilietinis ugdymas turi mokyti viešai ir drąsiai atstovauti grupių interesams, gebėti sudaryti sąjungas su kitomis piliečių grupėmis sprendžiant konkrečias problemas. Tuo tikslu pravartu pradėti nuo paprasčiausio propagandos ir reklamos spaudimo ignoravimo, manipuliacinių paliepimų sabotažo – elementarių ir gana efektyvių pilietinės savigynos priemonių. Tačiau būtina mokytis ir aktyvaus pilietinio dalyvavimo formų: viešai atstovauti savo grupės idealams, nebijoti ginti išpažįstamus principus, rengti mitingus, manifestacijas, demonstracijas, mikromanifestacijas (viešus politinius performansus), rašyti ir teikti peticijas, organizuoti rinkimus arba juos boikotuoti, remti streikuojančius, kurti alternatyvias institucijas, vietinius ir tarptautinius pilietinio solidarumo tinklus, dalyvauti tarptautinėse protesto akcijose, griauti autoritarinius „tarsi-pilietinius“ centrus, įvairaus plauko mesianistinius štabus, kurie greitai susilieja su naujomis manipuliacijomis.

       Alternatyvaus pilietinio ugdymo pamokos galėtų prasidėti šūkių, sloganų, skanduočių kūrimu ir aptarimu. Lietuvoje skanduotes profesionaliai kuria kol kas tik krepšinio ir futbolo komandų fanai. Protesto skanduotės, kadangi nėra nuolatinių protesto centrų, dažniausiai būna vulgarios, o meniškų skanduočių pasitaiko labai retai. Viena iš išimčių – ilgos, linksmos Lietuvos moksleivių skanduotės, naudotos nesenos protesto akcijos prieš Švietimo ministerijos veiksmus, dėl kurių turėjo būti perlaikytas valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, metu.

       Kita pamokų tema – protesto plakatų kūrimas. Reikia pastebėti, kad daugelyje dabartinių Lietuvos demonstracijų naudojami skurdūs, neskoningi plakatai. Priežastis – plakatų meno vaizdingumo stoka. Šiandien menininkai plakato dažniausiai nelaiko kūrybinės raiškos forma, ir dėl to daug praranda pilietinis ugdymas. Plakato menas reikalauja ne tik piešimo įgūdžių, šriftų išmanymo, bet ir koliažo, popkultūros elementų panaudojimo gebėjimų. Plakatas yra susijęs su kitomis vaizdinėmis formomis: graffiti, antspaudais (ant marškinėlių, kepurių ir pan.), piešiniais ant kūno ir kt.

       Atskiras pilietinio ugdymo ciklas yra mokymasis rengti mikromanifestacijas ir anonimines, žaibiškas protesto akcijas, kurioms nereikia specialių leidimų. Mikromanifestacijas galima vadinti viešuoju menu. Pavyzdžiui, Vilniaus pro-testo laboratorija: prie parduoto Lietuvos kino teatro surengta visa aibė performatyvių akcijų. Vienos iš jų, pavadintos „Šuns balsas į dangų neina“, metu protestuojantys menininkai ir vilniečiai su savo augintiniais šunimis akustinių efektų dėka tiesiogine prasme kaukė dėl Vilniaus ir visos Lietuvos pareigūnų elgesio, Vilniaus senamiesčio urbanistinės, ekologinės, kultūrinės aplinkos niokojimo, viešųjų erdvių griovimo. Kitos protesto akcijos metu prie Lietuvos kino teatro buvo žaidžiamas „Monopolis“: praeiviams buvo žaismingai pardavinėjami Gedimino pilies, uždarytų kino teatrų, kitų svarbiausių kultūrinių objektų maketai. Be to, kiekvienas pirkėjas, priklausomai nuo turimos žaidybinių pinigų sumos ir kūrybingumo, galėjo keisti prekybos, žaidimo taisykles. Taip buvo demonstruojamas Vilniaus miesto valdžios cinizmas, savigarbos neturėjimas ir duoto žodžio nesilaikymas. Pro-testo laboratorija surengė aibę viešų debatų, diskusijų, televizijos laidų (daugiausiai per ŠMC), televizijos tiltų su užsienio šalimis, kur buvo viešai ir aštriai diskutuojamos įvardytos problemos. Tokių TV ir radijo laidų, straipsnių žiniasklaidai rengimas yra svarbi pilietinio ugdymo dalis. Pro-testo laboratorijų patyrimą sėkmingai naudoja ir kitų miestų (Kauno, Klaipėdos) viešųjų erdvių gynėjai.

       Protesto mikroakcijos tampa efektingos tada, kai sugeba patraukti visuomenės dėmesį ir būti teigiamai atspindėtos žiniasklaidoje. Šiaip keli asmenys, net ir nešini plakatais, retai kada sudomina platesnę visuomenę. Štai kodėl Greenpeace ar kovotojų prieš gyvūnų žudymą aktyvistai kartais pasirenka drastiškas, erotines protesto formas: apsinuoginę jaunuoliai patraukia turistų, praeivių dėmesį. Tačiau pilietinio ugdymo pamokose pravartu mokytis ir meniškesnių mikromanifestacijų būdų: pasaulyje rengiami juodųjų našlių paradai, gyvulių (kiaulių, vištų, avių) eisenos, vyksta butaforinės laidojimo arba prikėlimo apeigos, demonstruojamos iškamšos.

       Svarbi protesto forma yra įvairiausios peticijos, atsišaukimai, vieši pareiškimai, feljetonai, komiksai, laiškai ir kreipimaisi į tarptautines organizacijas – UNESCO, SNO ar į artimesnes įtakingas institucijas ir pan. Be to, labai svarbu mokytis inicijuoti alternatyvius kompetentingų asmenų projektus, vizijas, viešuosius svarstymus, šešėlinių institucijų kūrimą. Ne paslaptis, jog valdantysis aparatas vengia realaus viešo diskutavimo, kuriame galėtų aktyviai dalyvauti visos suinteresuotos pusės. Tuo tikslu valdančios institucijos organizuoja svarstymus nepalankiomis oponavimui sąlygomis: siūlomas nepatogus laikas, nepriimtinas svarstymo formatas, sudaroma išankstinė neigiama opinija. Todėl pravartu rengti alternatyvius svarstymus ar net jų projektus.

       Visų šių didesnių ar mažesnių protesto akcijų tikslas yra ne tik pažadinti drąsą būti pilietiškais ir ginti savo interesus viešosios politikos sferoje, bet ir pamažėle kurti alternatyvią tikrovę, laipsniškai išstumiant butaforinius ir represinius viešosios politikos elementus ir taip išvengiant visus naikinančios konfrontacijos.

       2006-06-30

Kategorija: teorija

       
         Isabelle Eberhardt buvo rašytoja ir tyrinėtoja, nesantuokinė Pabaltijo vokiečių aristokratės ir armėno ekskunigo, anarchisto ir atsivertėlio į islamą dukra. Ji gimė Šveicarijoje, nuo pat mažumės rengėsi kaip vyras, gerai mokėjo arabų kalbą, gyveno ir daug keliavo po Afriką. Ji priėmė islamo tikėjimą, priklausė griežtai vahabistų sektai, tačiau daug gėrė, vartojo narkotikus ir išpažino seksualinę laisvę. Vadino save Si Mahmoud Essadi, apsivedė su Alžyro kariškiu ir, būdama 27 metų žuvo per potvynį Alžyre.

        Nedaug yra intelektualų, kurie kartais pasvarsto apie teisę būti valkatomis, laisvę klajoti. Bet juk valkatavimas yra išsigelbėjimas, o gyvenimas kelyje yra laisvės esmė – turėti drąsos, nusimesti grandines, kuriomis mus sukaustė modernus gyvenimas (o juk jis mums siūlė daugiau laisvės), tada pasiimti simbolinį ryšulį ir lazdą ir išeiti!

       Tam, kas suvokia atsiskyrėliškos laisvės vertę ir pažįsta jos nuostabų skonį (juk nė vienas, nebūdamas vienišas, nėra laisvas), išėjimas yra visų drąsiausias ir gražiausias veiksmas

       Tai galbūt egoistiškas džiaugsmas. Bet tam, kurį patraukia tasai skonis, tai – džiaugsmas.

       Būti vienišu, mažai ko reikalauti, būti ignoruojamu, būti autsaideriu, kuris visur jaučiasi kaip namie, ir ilgai savomis kojomis keliauti, kol pasaulis bus nugalėtas.

       Sveikatingas pakeleivis, kuris sėdi prie kelio ir žvelgia į horizontą priešais save – ar jis ne absoliutus žemės, vandenų ir net dausų valdovas? Koks namisėda gali prilygti jam galia ir turtais? Jo turtai neturi ribų, jo imperijoje nesama įstatymo. Joks darbas neprilenks jo prie žemės. Nes dosnioji, gražioji žemė jau priklauso jam.

       Mūsų moderniojoje visuomenėje nomadas yra parijas, „neturintis tikslios gyvenamosios vietos“. Pridėdami šiuos žodžius prie bet kurio žmogaus, kurio išvaizdą laiko netvarkinga, įstatymų leidėjai ir vykdytojai gali nulemti žmogaus likimą.

       Turėti namus, šeimą, nuosavybę ar visuomeninių funkcijų, turėti apibrėžtą pragyvenimo šaltinį ir būti naudingu sraigteliu socialinėje mašinoje – visi šie dalykai atrodo būtini, netgi nepakeičiami didžiumai žmonių, įskaitant intelektualus ir netgi tuos, kurie manosi esą visiškai išsilaisvinę. Tačiau tie dalykai yra dar viena vergijos, atsirandančios kontakto su kitais, ypač reglamentuojamo ir dažnai besikartojančio kontakto metu.

       Visada su pagarba, netgi su pavydu klausydavausi, kai kalbėdavo piliečiai dvidešimt ar trisdešimt metų išgyvenę tame pačiame miesto kvartale, o gal net tame pačiame name, ir niekad neišvykę iš savo gimtojo miesto.

       Nepajutę kankinančio poreikio pažinti ir pamatyti, kas yra ten, anapus slėpiningos melsvos horizonto uždangos, nesupratę, koks monotoniškas yra sutvarkytas gyvenimas, kaip jis veda į depresiją, nežvelgę į boluojantį kelią, vedantį į nežinomus tolius, neišgirdę liepimo atsiduoti tam keliui ir eiti juo, per kalnus ir klonius. Bailus įtikėjimas, kad žmogus turi likti vienoje vietoje, per daug panašus į gyvūnų, nešulinių gyvulių, atbukintų tarnystės ir pripratusių prie savų pakinktų, abejingumą.

       Kiekviena valda turi ribas, kiekvienas įstatymas tarnauja galios organizacijoms. Bet valkata valdo visą platų pasaulį, kuris užsibaigia tik neegzistuojančiu horizontu, o jo imperija neapčiuopiama, nes jo viešpatavimas ir džiugesys yra dvasiniai dalykai.
 

       Vertė KP

Kategorija: teorija

        Subkomandantė Markosas yra daugiau nei 20 knygų autorius. Didžioji jų dalis – tai jo skelbtų laiškų rinkiniai. Pateikiame kelias ištraukas iš Markoso darbų, kurios, mūsų įsitikinimu, padeda geriau pažinti jo pasaulėžiūrą.

 

I

Liūtas stiprus dėl to, kad silpni kiti žvėrys. Liūtas minta kitų gyvūnų mėsa, nes pastarieji leidžia save suvalgyti. Liūtas užmuša ne letenomis ar iltimis, jis užmuša žvilgsniu. Liūtas prisėlina tyliai, nes jo letenos minkštos, ir jis moka vaikščioti be garso. Jis šoka ir pargriauna savo auką vienu letenos smūgiu. Tačiau jis naudojasi ne tiek jėga, kiek netikėtumu.

Paskui jis žiūri į savo auką. Paprasčiausiai žiūri. Vargšas žvėrelis, kuris turi mirti, jis sustingsta ir žiūri į liūtą, žiūri į liūto akis, kuriose mato tai, kaip liūtas žvelgia į jį. Žvėrelis jau pats nežiūri, jis save mato liūto akimis. Mato save silpną ir bejėgį. Žvėrelis iki tol nemanė, kad yra bejėgis ir mažas, jis buvo paprastas žvėrelis, tačiau dabar jis mato savo baimę ir pats įsitikina, jog yra mažas ir bejėgis. Jam tampa vis baisiau. Dabar jis jau nieko nebemato, tik jaučia, kad jo kūnas stingsta iš baimės. Jis jau pasidavė ir atsidavė liūto valiai, ir šis jį sudrasko žvilgsniu. Bet yra vienas žvėrelis, kuris elgiasi kitaip Jis nesiblaško, patekęs į liūto gniaužtus, nežiūri į jį. Nes jis yra aklas. Tai - kurmis.

Kurmis yra aklas todėl, kad, užuot žiūrėjęs į išorę, jis žiūri į vidų. Niekas nežino, kada jis sugalvojo žiūrėti į vidų. Kadangi jis įprato žvelgti sau į širdį, jam nėra svarbu, kas stiprus, kas silpnas, kas didelis, kas mažas, nes širdis nepripažįsta tokių matų.

Dar liūto nebijo žmogus, kuris moka žiūrėti sau į širdį. Nes žvelgdamas į širdį žmogus nemato liūto jėgos. Jis jaučia savo širdies jėgą ir žiūri į liūtą, ir liūtas pradeda žiūrėti į save žmogaus akimis. Jis mato, kaip žmogus jį mato. Kaip paprasčiausią liūtą, tad jaučia baimę ir bėga slėptis.

 

II

Gili naktis. Tiesiog atsitrenkiau į Mojų, kuris taip pat negali užmigti. Kariuomenė jau seniai ilsisi. Tolumoje matyti tik sargybinio šešėlis. Mes kalbamės su Mojumi apie mirusiuosius, mūsų mirusiuosius. Aš sakau jam, jog kiekvienas iš jų yra geresnis už mane. Neseniai mus paliko Eleasaras, kuris jau atrodė sveiksta, ir staiga numirė. Nes mirtis čia neateina lėtai, nuosekliai, bet visada netikėtai ir visu ūgiu, trankydamasi durimis, ir visada lieki žiūrėti į jos pėdas ir galvoti, kad geriau jau būtų pasiėmusi tave, o ne tą, kuris mirė. Eleasaras buvo geresnis už mane, kaip ir Pedro ar Hugo, ar Fredis, ar Alvaro ir visi tie, kurių vardu neminėsiu, nes nenoriu trukdyti mirusiesiems. Eleasaras, gulėdamas lovoje, pabandė atiduoti man pagarbą kariškai, o ryte paprašė uždėti jam muziką. Mojus sako, jog mano veidas šlapias. Rankove šluostausi ašaras ir sakau jam, jog tai lietus. Mojus užsidega cigaretę, aš - pypkę. Dangus, kuriam skauda nuo tiek žvaigždžių, neverkia, bet tik žiūri į drumzliną mėnulio veidrodį.

 

III

Nuo to laiko, kai Meksika atgavo Nepriklausomybę, praėjo 200 metų. Nors praėjo tiek metų, tačiau indėnai ir toliau dirba ir miršta tokiomis sąlygomis, kokios buvo kolonijiniu laikotarpiu. Žemė, kurią kažkada jie turėjo, šiandien atimta. Kartais prievarta, kartais apgavyste. Odos spalva, apranga, kalba – visa tai kelia pašaipas. Žodis „indėnas“ vartojamas paniekinamai kaip žodžių „netikėlis“, „neišmanėlis“ sinonimas.

Būtų keista, jeigu po viso to jie nesukiltų. Jie tai padarė. Nepaisydami to, kad iš jų visada tyčiojosi dėl odos spalvos, jie savo kovos nepavertė kova su kita rase. Nepaisydami to, kad jie visada buvo apgaudinėjami ir išnaudojami tų, kurie kalbėjo kastiljietiškai, jie nepavertė savo kovos kova prieš kitą kultūrą. Nors visada į juos žiūrėjo kaip į tarnus, jie nepradėjo griauti. Jie pradėjo savo karą, kurį kariauja iki dabar. Karą su užmarštimi ir abejingumu.

Šiai šaliai pasisekė. Ten, kur kiti griauna, šie indėnai stato. Jie priima, kai kiti atmeta. Jie prisimena, kai kiti pamiršta. Jie nebijo naštų ir kantriai neša mūsų istorijos naštą.

Jei kas pažvelgtų į juos, pamatytų paprastus žmones, turinčius daugybę silpnybių, ydų, nuopuolių, tikrai netobulus. Tačiau kaip tik čia glūdi didžiausias slėpinys. Jei jie būtų antžmogiai, tai nebūtų keista, jog jie tiek pasiekė. Tačiau jie ne geresni už kitus, todėl kiekvienas privalo sau sakyti: „Aš taip pat turiu kai ką padaryti, nes niekas kitas už mane to nepadarys“.

Šiandien zapatistų bendruomenės nelaukia, kol valdžia įvykdys pažadus ir apibers dovanomis. Mes dirbame, siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas, ir kai ko pasiekiame. Nors gyvenimo sąlygos dar toli gražu ne idealios, paradoksalu, jos daug geresnės nei ten, kur valdžios parama gauta.

 

IV

Niekas iš to, kas padaryta, nėra padaryta, kad jums patiktume. Viską darėme, idant patiktume patys sau. Viską darome dėl gyvenimo, žodžio, kelio... Mums padėjo geri žmonės iš viso pasaulio, visų socialinių klasių, visų rasių, abiejų lyčių. Kai kurie – kad palengvintų sąžinę, kiti – laikydamiesi mados, bet dauguma – iš įsitikinimo, tikėdami, jog atrado kai ką naujo ir gero. O mes, kadangi manome, jog esame geri žmonės, visada, prieš imdamiesi žygio, įspėdavome, kad kiti spėtų pasiruošti, kad nebūtų užklupti netikėtai. Suprantu, jog dėl to atsiduriame nepalankioje situacijoje.

Geriems žmonėms noriu palinkėti išlikti geriems ir neprarasti tikėjimo, neleisti užvaldyti skepticizmui, kuris uždaro į saldų konformizmo kalėjimą, kad toliau ieškotumėte ir rastumėte, kad žinotumėte, jog yra dalykų, dėl kurių verta kovoti.

 

V

„Visuomenės nuomonė“ – tai priedanga, kuri padeda kai kurioms visuomenės informavimo priemonėms savo kriterijus pateikti kaip visos visuomenės lūkesčius. Žinios bei komentatorių skiltis palaipsniui tampa demokratijos pakaitalu. Gali būti, kad netrukus ateis laikas, kai liaudies atstovai bus renkami ne pagal gautų per rinkimus balsų skaičių, bet pagal kurios nors laidos auditorijos skambučius.

Kalbu ne apie siaubingą žurnalistų sąmokslą. Didelė dalis žurnalistų, komentatorių yra sąžiningi ir išmintingi žmonės. Priešingu atveju jie neturėtų to autoriteto, kurį dabar turi. Tačiau yra taip pat žurnalistų, kurie aptarnauja nedidelę privilegijuotą valdžios klasę. Kurie į visas problemas žvelgia iš viršaus.

Žurnalistai tampa tarsi akrobatai, kurie laviruoja tarp etikos ir cinizmo. Ir tik vieni žvelgdami į veidrodį jie žino, kas jie iš tiesų yra.

Žurnalistika vis labiau išstumiama politinės rinkodaros. Ypač per rinkimus. (Nepamirškime, kad šių laikų politikoje šis laikotarpis praktiškai niekada nesibaigia). Reklaminis įvaizdis keičia principus. Seniau politikams buvo reikalingi tie, kurie rašo jiems kalbas, o šiandien labiausiai paklausūs tie, kurie daro reklaminius klipus.

Apsvaigusi nuo tiesioginio ryšio su valdžia, žurnalistika labai rizikuoja. Ypač kai pradeda valdžią suvokti kaip vienintelį reikšmingą savo adresatą, pamiršdama apie socialinę žurnalistikos funkciją. Jei tokia tendencija išliks, tai netrukus vienintelė žurnalistų auditorija bus kiti žurnalistai, kurie domisi, kas kur rašoma. Turiu nuliūdinti – politikai paprastai nežiūri naujienų laidų ar debatų, nes turi padėjėjų, kurie jiems pateikia reziumė.

Panašiai kaip šiandien politikai gyvuoja be tų, kuriems esą atstovauja, taip ir žurnalistai pradės gyvuoti be auditorijos. Tada jie sveikins vienas kitą po laidos ar reportažo ir vienas kitam kartos: „Kokie mes svarbūs“.

 

        Parengė Andrius Navickas
        www.bernardinai.lt

Kategorija: teorija

       Esė „Drezdenas“, 1965 m. išspausdinta žurnale „konkret“, yra mažne vienintelis U.Meinhof tekstas, kurį šiais visuotiniais reakcijos, tamsuoliškumo ir prisitaikėliškumo laikais išdrįsta cituoti terorizmo baubu prigąsdinti britų istorikai, amerikiečių sociologai ir vokiečių politikai. Tai vienintelis žurnalistės – daugelio nuomone, geriausios pokario Vokietijos laikais – tekstas, kurį galima rasti internete.

        Prieš dvidešimt metų, naktį iš 1945 metų vasario 13 į 14, naktį iš antradienio, paskutinės Užgavėnių dienos, į trečiadienį, Pelenų dieną, buvo surengtas pats didžiausias per II Pasaulinio karo istoriją sąjungininkų oro antskrydis Vokietijoje: Drezdeno ataka. Per 14 valandų miestą subombardavo tris kartus. Pirmasis smūgis tęsėsi nuo 22 valandos 13 minučių iki 22 valandos 21 minutės. Nuskridę anglų bombonešiai apačioje paliko ugnies jūrą, kurios atšvaitai nakties danguje buvo matomi už 80 kilometrų. Antrasis smūgis užtruko nuo 1 valandos 30 minučių iki 1 valandos 50 minučių. Drezdeno gaisrą bombonešių pilotai galėjo stebėti iš 300 kilometrų atstumo. Kitą priešpietę, nuo 12 valandos 12 minučių iki 12 valandos 23 minučių amerikiečių bombonešių armados surengė trečiąjį antskrydį.

       Drezdeno liepsnose žuvo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių. Anglas Davidas Irvingas savo knygoje „Drezdeno žūtis“ rašė: „Pirmą kartą karų istorijoje oro antskrydis buvo toks siaubingai niokojantis, kad visiems žuvusiems palaidoti neužteko nesužeistų gyvųjų“.

       Drezdenas turėjo 630 tūkstančių nuolatinių gyventojų. Tačiau tuo metu, kai jis buvo sugriautas, prieglobsčio šiame mieste ieškojo daugiau nei milijonas žmonių – įvairiais duomenimis nuo 1,2 iki 1,4 milijono. Pabėgėliai iš Silezijos, Pomeranijos ir Rytų Prūsijos, evakuotieji iš Berlyno ir Reino krašto, ešelonai su vaikais, karo belaisviais ir svetimšaliais darbininkais. Drezdenas buvo sužeistų ir sveikstančių kareivių dislokacijos vieta. Drezdenas neturėjo karinių įmonių, tai buvo nesaugomas miestas – be priešlėktuvinės gynybos. Visa Vokietija šventai tikėjo, kad Drezdeno niekas nebombarduos. Sklido gandai: Anglija tikrai nelies Drezdeno, jei nebus užpultas Oksfordas. Arba: po karo sąjungininkai paskelbs Drezdeną naująja sostine, todėl jo šiukštu negriaus. Sklido daugybė panašių gandų, tačiau svarbiausia, jog niekas net neįsivaizdavo, kad gali būti subombarduotas miestas, kuriame kiekvieną dieną atsidarydavo naujos ligoninės ir slaugos centrai, miestas, į kurį kas dieną plūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių, daugiausia moterys ir vaikai.

       Įdomiausia kariniu požiūriu atrodė Drezdeno geležinkelio stotis – didžiulis prekių ir karinių dalinių perdislokavimo punktas. Tačiau trijų antskrydžių metu, kai ant miesto pirmiausia numetė fugasines bombas – kad sugriūtų stogai ir išbyrėtų langai, kad palėpės ir butai liktų neapsaugoti nuo vėlesnės padegamųjų bombų bangos, kai viskas buvo taip velniškai tiksliai suplanuota, ši stotis beveik nenukentėjo. Kai po kelių dienų reikėjo išvežti kalnus lavonų, geležinkelio bėgiai jau buvo suremontuoti. O pats Drezdenas degė septynias dienas ir aštuonias naktis.

       Antskrydyje dalyvavusiems anglų kareiviams tiesos niekas nepasakė. Juos tikino: jūsų flotilė puola generalinį reguliariosios kariuomenės štabą Drezdene. Sakė, kad Drezdenas – svarbus tiekimo centras, aprūpinantis Rytų frontą. Sakė: jūsų taikinys – gestapo būstinė miesto centre, svarbus šaudmenų fabrikas, didelė nuodingųjų dujų gamykla.

       Jau 1943 metais britų visuomenė reiškė protestus prieš civilių Vokietijos gyventojų bombardavimą. Pasisakė Čičesterio vyskupas, Kenterberio arkivyskupas, Škotijos bažnyčių tarybos prezidentas. Tačiau jiems ir kartu britų parlamento deputatams leiboristams buvo atsakyta, kad teiginiai apie įsakymus bombarduoti gyvenamuosius kvartalus, o ne karinius centrus neturi jokio pagrindo. Sero Winstono Churchillio vadovaujamai vyriausybei net iki karo pabaigos, iki 1945-ųjų kovo pavyko išlaikyti paslaptyje, kad britų bombonešių antskrydžiai virš taikių Vokietijos miestų buvo realūs, sąmoningi ir kruopščiai suplanuoti. Drezdenas tapo tokios politikos viršūne. Antrojo Pasaulinio karo baigtis buvo nulemta Stalingrade, o po dvejų metų Drezdenas virto griuvėsiais ir pelenais. Drezdeno bombardavimo metu sovietų kariuomenė stovėjo prie Oderio ir Neisės, o Vakarų frontas driekėsi Reino vaga. Po metų, 1946 metų vasario 13 dieną vyriausiasis britų Royal Air Force vadas seras Arthuras Harris, davęs įsakymą pulti Drezdeną, Southemptone įsėdo į lėktuvą, kad paliktų šalį, kuri daugiau nebenorėjo pripažinti jo nuopelnų. Vokietijos gyventojams sužinojus tiesą apie Aušvicą, Anglijos gyventojai sužinojo tiesą apie Drezdeną. Nusikaltimo vykdytojai neteko šlovės vainikų, kuriuos buvo pažadeję vyriausybininkai. Neteko ir čia, ir tenai.

       Drezdenas parodė, kad karas prieš Hitlerį išsigimė į karą už tai, prieš ką jis turėjo kovoti: už barbarystę ir nežmoniškumą, kuriems nėra jokių pateisinimų.

       Jeigu reikėtų įrodymo, kad jokių teisingų karų nebūna, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Jeigu reikėtų įrodymo, kad gynyba neišvengiamai virsta agresija, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Jeigu reikėtų įrodymo, kad kariaujančios vyriausybės nusikaltėliškai išnaudoja savo liaudį, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Tas faktas, kad prie sero Winstono Churchillio katafalko nebuvo prikabintas lapelis su užrašu „Drezdenas“, kelia įtarimus, jog šis nusikaltimas bus visiems laikams klaidingai priskirtas liaudžiai, kuri pati buvo apgavystės auka. Tai toks pat apgaulingas triukas, kokį naudoja ir federalinė Vokietijos valdžia, netaikydama senaties termino žudynėms nacizmo laikais. Kas nekaltina konkrečių žmogžudžių, tas kaltina visą liaudį.


         Iš vokiečių k. vertė Darius Pocevičius
         Versta iš: Ulrike Marie Meinhof „Die Würde des Menschen ist antastbar“. Aufsätze und Polemiken. Berlin: Wagenbach, 1986.

Kategorija: teorija

        Rašydama šį straipsnį, Laura Martz buvo Carnegie Mellon University (JAV) doktorantė. Dabar ji yra Amsterdam Index, metinio menų ir dizaino žurnalo leidėja ir laisva žurnalistė. Ji rašo apie menus, verslą ir kitokią žmonių socialinę veiklą. Šis straipsnis yra aktualus mus, įvairiomis priemonėmis siekiančius nusikratyti apgailėtinos sistemos pinklių.

        Vieną 1968 metų gegužės vakarą, besiartinant vidurnakčiui ir paryžiečių bendruomenei abipus Senos jau bemiegant, gatvėje pasirodė krūva išdykėlių. Vidurnaktį sumigęs miestas išvydo kolekciją Marx Brothers filmukų. Dabar išdykėliai pradėjo siautulingą žygį gatvėmis – barškindami puodais, švilpdami, mušdami būgnus. Vis atsirasdavo vietinių jaunuolių, kurie prisidėdavo prie procesijos... o paskui ėmė busti ir iš daugiabučių lįsti vyresni, labiau „respektabilūs“ žmonės. Kai kurie iš jų buvo suvedžioti ir iš karto pradėjo peštynes. Kiti žaibiškai stvėrė telefonų ragelius. Bet kurį laiką, kiek „neša“ atmintis, nevisai jauni žmonės, dėvį naktinius marškinius, raitė kojas Paryžiaus priemiesčių gatvėse kartu su gegužės generacija; buvo uždegti deglai, Sena praplaukiantys laiveliai sveikindami stūgavo signalus, vairuotojai sustojo šaligatviuose ir prisijungė prie minios. Po to, žinoma, atvažiavo policija ir visus išsklaidė, kai kuriuos „susėmė“. kitus išvaikė. Bendruomenė sugrįžo į lovas, kitą dieną skubėjo į darbą. Bet ar galės kada nors tie žmonės pamiršti tą pakilią nuotaiką ir malonumą, kuriuos patyrė tąnakt, kai juos buvo užvaldęs žaismas ir laisvumas? Ar jų gyvenimas iš tikro liks toks, koks buvo prieš tai?
       (iš internetinio anarchistų archyvo). 

       Kapitalizmas, norėdamas išlikti, pasikliauja: (1) atgyvenusios pragyvenimo būtinybės ir darbo etikos puoselėjimu, (2) suprekinimo (commodification) ir vartotojiškumo suvisuotinimu, o tai verčia dirbti žymiai daugiau, nei reikia tam, kad išgyventum. Žaismas (play) yra dalykas, diametraliai priešingas darbui (pagal apibrėžimą – samdomam darbui), jis racionaliojoje terpėje laikomas dekadentišku ir iš jos išraunamas su šaknimis. Laikas, kai baigiasi darbo diena, tariamai gali būti skirtas žaismui. Tačiau vartotojiško kapitalizmo epochoje šis laikas gudriai nusavinamas kitiems tikslams, ir tai yra būtina siekiant užtikrinti mašinos darbą, kai užsiėmimai vyksta jos priežiūroje.

       Žaismas čia bus apibrėžtas tik apytiksliai kaip visa tai, kas yra diametraliai priešinga ir neįtraukiama į darbo apibrėžimą (išlaikant pastarajame esančius malonumo, staigmenos ir jaudulio elementus). Bataille mano, kad egzistuoja bendroji globalios energijos srautų ekonomija, neišvengiamai skatinanti energijos perteklių, kuris privalo būti išeikvotas. Kapitalistinėje terpėje perteklius (žmogaus energija, nebūtina norint išlikti), yra nukreipiama į kaupimą ir nepaliaujamai kylantį valdančiųjų klasių pelną. Tačiau Bataille'ui atrodo, kad tinkamas šios energijos eikvojimo objektas yra linksminimasis, „neproduktyvus eikvojimas“, „gyvenimo pavertimas į linksmuosius burbuliukus“. Žaismas yra tinkamas eikvojimas; kita vertus, toks neproduktyvus eikvojimas apibrėžia kitą žaismo aspektą. Žaismas yra disciplinuotumo, priežiūros ir kontrolės atmetimas. Šiuo atžvilgiu žaismas yra būtina sąlyga norint pasipriešinti, kai reikia laiko ir energijos spontaniškumui, susimąstymui, komunikacijai ir susivienijimui. Žaismas turi būti atrastas iš naujo.

       Iš naujo įvedant žaismą į suaugusiųjų gyvenimą būtina nutraukti tai, ką Debordas vadino spektakliu (taip atveriant kelią kitoms prasmingumo atmainoms, neturinčioms mainomosios vertės) ir susigrąžinti šiokią tokią gyvenimo vienovę, kuri suskyla dabartinėmis sąlygomis – ypač turint omeny sieną tarp meno ir gyvenimo (kad būtų galima išvengti apribojimų ir padaryti prieinamomis kitas veiklos formas). Abu šie tikslai buvo dalis Situacionistų Internacionalo projekto. Šiame pranešime bus siekiama iš naujo, situacionizmo šviesoje, ištirti ideologiją, pagal kurią darbas yra padalintas į gamybą ir vartojimą, pamažu ją lupinėjant ir bandant įžvelgti galimybių atpratinti laiką nuo darbo.

       „NIEKADA NEDIRBK!“

       Pragyvenimo būtinybė technologizuotame pasaulyje, kaip loginis samdomo darbo pagrindas, yra alibi, įteisinantis kapitalistų pelną, o tuo pačiu – dominavimą ir susvetimėjimą. Tai, kad darbininkė be saiko dirba ( daugiau, nei būtina jai pačiai ar bet kam kitam, ir daugiau už tai, kiek jai mokama) yra kapitalizmo norma. Kapitalistinis pelnas yra šio perteklinio darbo sudaiktinimas, ir jis pasitarnauja arba valdančiosios klasės statuso įtvirtinimui, arba kapitalo kaupimui. Darbininkui niekad neužmokės daugiau, nei jai ar jam reikia, norint pragyventi ir išlikti tinkamam darbui. Ši aksioma buvo švelniai pakeista, prireikus įvykdyti darbininko – gamintojo metamorfozę į vartotoją nedarbo metu. Henry Fordas įvedė penkių dolerių atlyginimą už dieną, pripažindamas, kad, atsiradus gamybos pertekliui, kaip efektyvesnės industrializacijos ir teilorizacijos rezultatui, reikia „išplėsti“ vartojimo rinkos „vertikalę“: darbininkai, didžioji gyventojų dalis, taigi, tariamai didžiausi produktų pirkėjai, privalėjo gauti pridėtinių pajamų, kurių dėka sunaudotų sistemai nenaudingą perteklių. (Darbininkams taip pat reikėjo paskatinimo tam, kad jie „priliptų“ prie Fordo, kadangi kiti darbdaviai dar nebuvo pritaikę jo mokslingos vadybos principų, taigi, jų darbininkai jautėsi pažeminti ir išvarginti. Vis dėlto darbdaviai buvo paskatinti, kai mokslinė vadyba prasismelkė visur). Taip tikslas gauti „vartotojo uždarbį“ privalo užtikrinti kapitalizmo perprodukcijos mechanizmo veikimą.

       Vartotojui nuo pat gimimo suformuojama nuostata atiduoti darbo perteklių, išmainant jį į kapitalistinės gamybos perteklių. XX amžiaus pradžioje ši būtina kapitalizmui sąlyga tapo totalios kultūrinės darbininkų kontrolės ne darbo vietoje mechanizmu (kai jų vaidmenys pasikeisdavo į vartotojų), ir tai buvo reklamos industrijų darbas. Reklama turbūt yra pats akivaizdžiausias spektaklio ideologijos modelis. Spektaklis pavergia darbininkus, laisvu nuo darbo metu juos mokydamas, kad jų įgeidžiai gali būti patenkinti vartojant. Taip kapitalistinės ekonominės sistemos priežiūra galų gale atima iš mūsų kiekvieną valandą, kai būdraujame.

       Praėjus pusei amžiaus nuo reklamos ir vartotojiškos visuomenės išaugimo, situacionistai ėmė teigti, kad „spektaklio visuomenė“ (prekės, menas-kaip-prekė, masinė žiniasklaida, pramogų industrija) susvetimina savo „stebėtojus“, pasmerktus neveikti nieko kito, kaip tik žiūrėti į save pačius, patiriant pasitenkinimą (bet netikrą) tik per prekės tarpininkavimą. Spektaklis pavagia kiekvieną potyrį ir parduoda mums jį iš naujo, bet tik simboliškai, taigi mes niekada nesame patenkinti: per šį mechanizmą mes vėl ir vėl paremiame begalinio vartojimo mašiną.

       Žaismas laikomas priešingu darbui. Tačiau egzistuojant tokiai tvarkai, žaisti leidžiama tik vaikams ir žaismo-kaip-spektaklio darbuotojams, bet tai jau ne žaismas. Jis sudaiktinamas per pasirinktų žmonių pavertimą „sportininkais“, „menininkais“ ar „šoumenais“ (entertainers). Šie į gimnastiką panašūs kūrybiniai užsiėmimai rezervuojami „profesionalams“, kurie turi parduoti savo „žaidimo“ produktą kaip spektaklį. Kaip ištyrė Kontrolės Biuras (pamfletų autoriai iš Hjustono Teksaso valstijoje), „meno“ karalystėje toleruojamas toks elgesys, kuris nebūtų leistinas „realiame pasaulyje“. Žaismas „dirbančiųjų pasaulyje“ yra atitraukiamas, iškraipomas kaip „menas“, gyvenamoje aplinkoje atrodantis kaip dekadentiškas elgesys. Vaikai mokykloje baudžiami už tai, kad žaidžia ne iš anksto suplanuotos pertraukos metu. Taip jie treniruojami, kad prisitaikytų prie radikalios perskyros tarp to, kas jam liepta daryti, ir to, ką jis norėtų veikti.

       Dar daugiau, tam, kad būtų galima profesionaliai vaidinti ir iš to pragyventi, būtina turėti galimybes komanduoti masinei publikai ir prašyti vadybininkų ir savininkų hierarchijos suteikti spektakliui-žaidimui licenciją, o kiekvienas iš jų tarsi grietinėlę nusigriebia augančius pelno procentus už „spektaklį“ (tai, kuo jis buvo paverstas). „Performansas“ nūnai taip pat beveik visada yra priklausomas nuo begalinės profesionalių teisėjų ir cenzorių priežiūros ir kontrolės.

       Situacionistai sako, kad geismas patirti yra „kuo toliau, tuo labiau suprekinamas ir savo ruožtu vis labiau atitrūksta nuo spektaklio santykių, vykstant amžinai kovai už jų [patirčių] įgyvendinimą.“ Puikiai šią aksiomą manifestuoja JAV 1993 rodyta Nike reklama. Jaunas baltaodis aktorius giriasi: „Mano vardas Fletcheris, ir aš dirbu tiek nedaug, kiek tik įmanoma.“ Ekrane atsiranda kompanijos šūkis „Just Do It“ (padaryk tai!), cheminės žalios spalvos banguojančios raidės šiltai rožiniame fone. Prieš mūsų akis – amerikiečių, situacionistų broliukų hipių įtraukimas ir pavertimas etiketėmis nedarbo (anti-work) spektaklyje, žaismą propaguojančioje etikoje; išreiškiamas daug ką sakančia fraze: padaryk tai!(Išbandyk LSD! Išsprogdink tą karo mašiną!). Bet šiuo atveju „padaryk tai“ reiškia tik vieną – „nusipirk šitą porą batų už šimtą dolerių“.

       Didžiausia kapitalizmo ironija turbūt slypi tame, kad antigamybinė ir antikapitalistinė etika gali būti panaudota skleidžiant kapitalistų interesus, kai žmonės įtikinėjami vartoti erzinant juos prieštaringais geismais. Nike reklamos kampanija buvo vykdoma pasiduodant antikapitalistų geismui („dirbu tiek nedaug, kiek tik įmanoma“), ir dar daugiau, kad to pasiekiama per vartojimą (o taip niekada nebūna, išskyrus prekinę fantaziją). Bet tas, kas supranta, kaip veikia reklama, galės atskirti prekę nuo impulso, kurį reklama siekia pritraukti prie tos prekės ir ištirti tą impulsą, nes jis yra simptomas.

       Tik dirbantieji galės įpirkti tokius produktus, kaip šis. Nike akivaizdžiai jaučia nepasitenkinimo kapitalistine sistema grūdą ir palenkia jį tos sistemos palaikymui. Bet mes iš tikrųjų galime būti nepatenkinti, kad tas status quo tebegyvuoja. Mano požiūriu, ši reklama yra nukreipta į JAV žiniasklaidos sukurtą grupę, pavadintą „X karta“ arba „dykinėtojais“. Jie yra sukonstruoti kaip bedarbių ar savęs neišlaikančių, nepaslankių neseniai koledžus baigusių studentų grupė. Kaip teigia žiniasklaida, ekonominė ir ekologinė būklė, devintojo dešimtmečio politika ir augimas priemiesčiuose juos privertė skeptiškai žiūrėti į kapitalizmo viliones ir pažadus jo ideologiją, paremtą buržuazinėmis ambicijomis. Reklamos ir ją remiančios žiniasklaidos priversti suprasti savo kaip demografinės kategorijos statusą, jie buvo įjungti į spektaklį ir išnaudoti tam, kad parduotų aukštesnės vertės prekes, tokias kaip automobiliai, tik neaišku kam – turbūt labiau dvilypiams tokio paties amžiaus ir klasės cinikams (žr. Sloterdijk, kurį aptarsiu vėliau).

       Šie žmonės yra nenusisekę, o taip pageidauti vartotojai (ir darbuotojai). Jie ne tokie ambicingi, kaip reikia, kad (kaip jų kolegos europiečiai, „bedarbių karta“ – kurie, suradę autonomistinę aplinką, sugebėjo) padaryti kapitalizmą patogų, ir tariamai nenori ir/ar negali dirbti naudingų darbų, kuriuos yra paveldėję. Jie įdomūs, nes atrodo tokie skeptiškai nusiteikę dėl kapitalizmo kaip pažadėtojo kelio į laimę, tokie nepasiruošę investuoti į ideologiją, kuri jį palaiko.

       Savo „Ciniškojo proto kritikoje“ Sloterdijkas teigia, kad nusiteikusieji priešintis pasirinko cinišką neveiksnumą (non-action). Šiuolaikinis cinizmas sugėrė apšvietos privilegijuotą protą. Apšvietoje manyta, kad, naudojant racionalius argumentus (taikiame diskurse, kuriame bus bet kada pasiektas konsensusas, nes visi klausys to, kieno pozicija bus paremta rėksmingiausiais argumentais) žmonės gali pagerinti gyvenimo sąlygas. Tai pavadinta progreso idealu (arba progresyvizmu). Sloterdijkas apšvietą apibrėžia kaip siekį tapti laimingais – štai šia minėto projekto dalimi cinikai nusivylė. Cinizmas, arba kinizmas, yra „apšviestoji melaginga sąmonė“, nes cinikas gyvuoja kartu su savo melaginga sąmone, nors yra pakankamai „apšviestas“, kad permatytų ideologiją. Jis gyvuoja kaip opozicija savo paties tikėjimui, nes 20 amžiaus apšvietos istorija pavertė tą tikėjimą neviltim ir privertė amžinai tam tikėjimui tarnauti. Cinikas ne visai atmetė visuotinio pagerinimo idėjos, bet gyvena taip, lyg jam/jai jau būtų pagerėję. Jis/ji matė racionalizmo atneštą ir dėl jo vykdomą katastrofą. Cinikas gyvena bombos šešėlyje, „tikėdamasis blogiausio“, ir taip sunaikina kapitalizmą tik diskursyviniame lygmenyje.

       Kadangi apšvieta negali priversti ideologijos angažuotis racionaliam dialogui (apšvietos veikimo modelis, kai kiekviena partija išsižada žemesnių pozicijų racionalumo labui), tai suteikia ideologijai kritiką. „Kadangi jie nenori su mumis kalbėtis, mes turime kalbėti apie juos“. Ideologijos kritikos klaida yra ta, kad jie savo puolimą nukreipia tik į ideologijos „lavoną“, redukuojamą į tos ideologijos idėjas, užuot metę argumentą ad hominem. Kitaip tariant, vietoj žvelgimo tiesiai jai į veidą, jos gyvo kūno operavimo šiandieninė kritika ginčijasi diskurso, idealų, galvos lygmenyje,-- kai kinikai, tokie kaip Diogenas, tai daro tik kūno lygmenyje.

       Teisingai suprasta ideologijos kritika, kaip teigia Sloterdijkas, yra tiesioginė kiniškosios satyros įpėdinė. Ciniškosios kritikos problema yra ta, kad, norėdama užsikariauti savo pozicijas literatūroje kaip „teorija“, ji panaudojo šiurkštų juoką. „Ideologijos kritikai pavojinga neatpažinti savo, kaip satyros, rolės“, teigia Sloterdijkas, nes taip ji pati per lengvai tampa ideologija – dogmatizmo instrumentu. Per daug rūpindamasi nuoseklumu ir totalumu, ji nesugeba juoktis ir reflektuoti pati save, nesustoti vietoje, ir taip ji sustingsta. Sloterdijkas sako, kad būtent dėl to, kad dialogas neįmanomas, mes turime juoktis, arba dar geriau – bezdėti milžinui į veidą, kaip tai darė Diogenas – pritaikant kūno filosofiją. Vakarų kultūra atskyrė protą nuo kūno, pirmajam suteikdama privilegijų, o antrąjį laikydama „konteineriu“. Kinikas Diogenas apsireiškia kaip dekadentiška, šokiruojanti figūra, besimasturbuojanti turgaus aikštėje. Kiniko išraiška yra kūniškai dekadentiška išraiška. Cinikas ideologiškai atsisakė kūno, ir nešioja šiuolaikinio kairiojo švarką bei kaklaraištį, kai septintojo dešimtmečio pabaigos Paryžiaus studentės save išreiškė apnuogintomis krūtimis.

       Ciniškasis modelis visur įsismelkia kaip išgyvenimo be iliuzijų modelis. Sloterdijko projektas siekia atgaivinti apšvietą kolektyvinės kovos dvasioje, suteikiant cinikams kiniškąjį stimulą. Kinizmas ir „situacionizmas“(viena iš jo formų) atsisako priimti viską labai rimtai, nes praktikuoja žaismą kaip pasipriešinimą. Sloterdijkas kviečia sugrąžinti kūniškumą, iš naujo pristatyti kūną minčiai. Mes turime gyventi savo filosofija ir politika.

       Situacionistai naujojoje kartoje tebeieško imitatorių ir mokinių. Ar tas, kuris nusivilia iliuzijomis (pamiršta batus, bet atsimena, kad reikia just priešintis kapitalistinei ideologijai) gali būti kaip nors inspiruotas gyventi kiniškai, gyventi virš kapitalizmo? Jie jau yra spektaklio gana perversiškai padrąsinti, kad suvoktų save kaip formaciją, taigi, potencialią jėgą.

       „Žmonija nebus laisva, kol paskutinis kapitalistas nebus pakartas ant paskutinio biurokrato žarnų!“

       Situacionistų teorija (jau greitai leidykla „Kitos knygos“ išleis vieno iš šio judėjimo guru – Guy Debordo veikalą „Spektaklio visuomenė“- vert. past.) kvietė sunaikinti hipnotizuojančius spektaklio galios mechanizmus ir susigrąžinti geismą. Laikas (dėl darbo, vartojimo ir vartotojų treniruočių), žaismingumas (dėl atgyvenusios darbo etikos) ir geismai, atskirti nuo prekių, dabartinėje sistemoje yra prarasti. Situacionistai siūlo keletą dar aktualių strategijų, kad būtų atgaivinti geismai, o bėgant laikui ir žaismingumas. Pavaldinių, teigė jie, neįmanoma visiškai apmulkinti ar įgąsdinti; jie aistringai geidžia susigrąžinti savo šansą į gyvenimą – „gyvenimą“, kurio sąvoką situacionistų teoretikas Vaneigemas priešino „išgyvenimui“, maždaug analogiškai Markso laisvės ir būtinybės priešpriešai – gyvenimą, kuris yra matomas, bet atskirtas nuo jų parduotuvės vitrinos. Juos žeidžia kapitalizmas, užgrobęs kontrolės mechanizmus ir pačias prasmes; jie maištauja prieš suprekinimą ir „spektaklizaciją“. Situacionistai kėlė revoliuciją kasdienio gyvenimo viešpatijoje, siekdami iš prieblandos ištraukti visus tuos, kurie, užgniaužti, bet nemirę po spektaklio ir senobinių melagysčių apie produktyvumą bei komfortą našta, palaikydavo kapitalo pelno mašinos gyvybingumą. Buvo pasirinkta taktika – sužlugdyti spektaklį, kartu sukuriant erdvę susidomėjimui, nuostabai ir veiksmui.

       Visuomenės struktūrai reikėjo pokyčių, bet užuot atidėlioję revoliuciją (o atidėliojimu jie kaltino elitines kairiųjų atšakas), situacionistai privalėjo ją įvykdyti dabar, kasdienybės ir betarpiškumo viešpatijoje. Situacionistų Internacionalo (SI) nariai buvo 1968 metų gegužės maištų metraštininkai ir juokdariai, transparantų, plakatų ir graffiti autoriai, – taip revoliucija Paryžiaus gatvėse sugebėjo tapti matoma kiekvienam. („Aš tikiu savo geismų realumu, nes laikau savo geismus realybe!“, „Po šaligatviu – pliažas!“). Jie konstravo spontaniškus viešus hepeningus – „situacijas“ – darydami prielaidą, kad praeiviai, patekę į žaismingo sąmyšio ekstazę, po to visiems laikams nusisuktų nuo mirtinos jų gyvenimo banalybės, nes jau būtų pastebėję, kad gyvenimas gali suteikti kažką nepatirto, neįsivaizduojamo ir džiaugsmingo. Štai kaip spektaklis gali sugriauti egzistuojančią tvarką. Situacijos galia kaip ginklas prieš spektaklį: žmonės grįžta į spektaklį, bet jų pažinimas jau yra švelniai pasikeitęs. Spektaklio sužlugdymas – štai kas paralyžiuoja kapitalizmo „pavaldinius“, nepatenkintus nežinia kodėl. Publikos žvilgsniai atitraukiami nuo spektaklio, geismas patirti adresuojamas anapus mainų viešpatijos.

       KAIP ŽAISTI: SITUACIONISTINIAI ŽAIDIMAI

       (1) Kurti situacijas, taip atgaunant veiksmų ir žvilgsnio objektų kontrolę, kaip ir informacijos pasirinkimą, priešingą gyvenimui spektaklyje.
       (2) Kurti unitarinę urbanistiką, padarant ją patogią situacijoms – „Pagal mūsų tezę didmiesčiai turi suteikti galimybę žaismui. Mes tyrinėjame žaismo ir aplinkos santykį“. Psichogeografijos mokslas prasideda nuo dėmesio jusliniui ir psichiniui aplinkos – architektūros, kvapų, garsų, ornamentų ir t.t., ir jų visumos poveikiui. Toks dėmesys būtinas, nes įrodo aplinkos poveikį potyriams ir gyvenimo kokybei, bei parodo galimybes keisti, planuoti ir sąmoningai naudotis aplinka įvairiems potyriams ir bendrai nuotaikai. Ilgalaikiškesnės (more permanent) aplinkos dizainas, paremtas psichogeografijos išradimais, žinomas kaip unitarinė urbanistika.
       (3) Bastymasis, arba klajonės, yra metodas įsisavinti psichogeografijos žinias ir patirti miesto aplinkų įvairovės keliamą malonumą. Tai postmodernybės, auto-mobilumo, elektronikos eroje skatina priešintis ir yra subversyvu, nes trukdo transporto eismui ir (kapitalistiniams) gatvių panaudojimo įgeidžiams. (Žr. Michel de Certeau, kuris rašė apie sezoninį galvijų pervarymą ir klaidžiojimą miesto erdvėmis kaip išraiškos priemonę). Bastymasis neturi tikslo, teloso; kaip neracionalus ir neproduktyvus eikvojimas, kapitalistinės gamybos terminais toks judėjimas yra piktavališkas, dekadentiškas. Užtenka ir vairuotojų, kurie sugeba sustabdyti eismą.
       (4) Detournement, arba iškraipymas. Reklamos, brėžinių ar kitų dokumentų pakeitimas, iškraipant jų pradines reikšmes. „Jei nauja prasmė dominuoja arba galų gale iškraipo originalo skaitytojo susikurtą prasmę, geidžiamas tikslas yra pasiektas. Detournement skatina staigų sąmoningumo proveržį, kviečia reflektuoti, abejoti ir galų gale dalyvauti žaidime, o tai atitrauks nuo kritikuojamų dalykų,... o dar efektyviau ši priemonė būtų panaudota... įvykio, gamybos ar kitokio proceso kontekste, kai tas procesas jau yra sulaukęs žiūrovų.“ Spektaklio galybė panaudojama jo sužlugdymui. Iškraipymo taktika primena Baudrillardo siūlomą atsikirtimų spektakliui (kurį jis vadina medija) taktiką: pagal jį, kadangi spektaklio galia glūdi tame, kad spektaklio komunikacija yra vienkryptė, paprasčiausias reklamos pakomentavimas tampa stebuklingomis rodyklėmis, vėl atstatančiomis dvikryptę komunikaciją.

       Mano nuomone, priežastis, dėl kurios situacionistų taktika nesukėlė revoliucijos, yra ta, kad jų strategijoje nebuvo kalbama apie fundamentalios darbininkų energijos pritraukimą, – energijos, kurią kapitalistai uzurpuoja ir paverčia pelnu, sudaiktindami ir nusavindami jų gyvenimo laiką. Atsidavusiam situacionistui būtinas bet kokio darbo panaikinimas, tinkamas atsiduoti žaismui – nes, kaip sakė siurrealistas Andre Bretonas, „tik tinginys turi visus šansus“. Ir čia paliekama neišspręsta didelė problema: kaip tą patį svarbiausią gyvenimo elementą, būtiną visiems kitiems – laiką – grąžinti tam, kuris dar nenusipenėjo iš kapitalistinio pelno, taigi, galuojasi po esamos sistemos padu. Kaip Ivanas Stangas pažymi savo įžangoje Bobo Blacko knygai „Darbo panaikinimas“ (Abolition Of Work), Blackas neketina aiškinti, kaip mesti darbą, jis pompastiškai aiškina, kodėl tai reikia padaryti. Galų gale, į pastarąjį klausimą daug lengviau atsakyti. Smagu būti „šampaniniu“ socialistu, jei mums visiems suteikiamos lygios teisės prie butelio. Neišsprendęs šios problemos, situacionistų projektas yra pasmerktas ypatingiems veikimo apribojimams ir veikti labai mažą gyventojų segmentą, kuris kapitalizme kenčia mažiau, nei dauguma.

       Dabar turiu trumpai priminti Bataille'aus teoriją apie bendrąją ekonomiją ir sąlygas Vakarų Europoje, kad pailiustruočiau vieną sprendimo būdą, kaip atgauti laiką dalinėje kapitalizmo sistemoje, nors tokių sąlygų JAV nėra. Vakarų Europoje, miestuose ir už jų nuo 1968-ųjų kūrėsi autonomistų komunos, panaudodamos kapitalizmui nenaudingus resursus: tušti namai ir žemė, plius pinigai iš valstybės kišenės, buvo žaliavos, leidusios sukonstruoti pusiau nuolatines autonomines zonas. Griežtėjant pašalpų įstatymams ir įstatymams, nukreiptiems prieš „skvotinimą“, jų infrastruktūra lieka vietoje, o resursų irgi kol kas netrūksta, nors jų mažiau nei aštuntame ir devintame dešimtmetyje. Čia, kur egzistuoja barteriniai mainai, savanorystė ir tvirta nepelno sistema (plius būtini individualūs mėnesiniai čekiai, kur pinigai perpumpuojami iš turtuolių mokėjimų čekių), individualus įdarbinimas yra laikomas atgyvena ir laikas kiekvienam yra jo paties nuosavybė. Iš tikrųjų nekeista, kad beveik visi radikalūs politiniai judėjimai tokiose šalyse, kaip Vokietijoje, Olandijoje ir Danijoje, yra išpuoselėtos, remiamos ir susilaukia naujų narių autonomistų gyvenamosiose zonose ir ekonominėje sistemoje. Gerovės valstybės dėka, nepriklausomos pajamos nebūtinos norint pereiti į tokias zonas. Gerovės valstybė, atrodo, yra būtina sąlyga paralelinių komunų, atvirų visiems, atsiradimui kapitalizmo sąlygomis, ir tai JAV turi būti pasiekta, jei norima kalbėti apie antikapitalistinius sprendimus. Globalinio (t.y. valstybinio) kapitalizmo, priešiško individui ar šeimai, atliekos, pavyzdžiui, pašalpos, gali būti panaudotos sužlugdant patį kapitalizmą, atleidžiant jo užveržtą pakaruoklio virvę nuo individų kaklų, ir eksperimentuojant bei išrandant alternatyvias ekonomines formacijas. Nesant tinkamų sąlygų naudinga linkme nukreipti kapitalizmo resursams mums gali praversti klajūniškas, nomadiškas žaismingumas, kurį mums paliko situacionistai. Realios erdvės tipologija yra iškreipta, todėl net budri priežiūros mašina negali pastebėti kiekvieno įtrūkio, negali visko pasisavinti, bent jau šiuo momentu. Knygoje Temporary Autonomous Zones (Laikinai Autonomiškos Zonos, 1992) Hakimas Bey'us ir Ontologinio Anarchizmo Asociacija skatina laikinai „skvotinti“ autonomines zonas, nepastebint valstybiniams prižiūrėtojams: tai turi suteikti galimybę neatidėliotinai revoliucijai ir autonomijai, jei revoliucija, siekianti panaikinti valstybę, atrodo neįmanoma. Bey'us mano, kad kraštovaizdyje yra kišenių, paslėptų nuo kontrolės, kuri gali tik dalinai padengti gruoblėtą jai priklausančią teritoriją: žemėlapyje nepažymėtos vietos gali tapti laikinomis autonominėmis zonomis. Bey'us specialiai palieka TAZ apibrėžimą miglose, bet pastebi ypatingą šitos veiklos suklestėjimą. Piratinės medijos yra TAZ, ypatingai mobilios. Jos beveik visada yra laikinos, ir juda iš vienos vietos į kitą, kad jų nepagautų valstybė. TAZ gali būti festivalis (žinoma, remiamas ne korporacijų), performansas ar instaliacija, pokštas. Autonomistų teoretikams BILWET (Nelegalių studijų pažangą skatinantis koledžas), „skvotinamas“ namas yra TAZ avant-la-lettre , vieta trumpai ir euforiškai, subjektyviai, o gal labiau netgi multisubjektyviai „kelionei per visatą“. Jų 1990 metų knygoje apie Amsterdamo skvoterių judėjimą (daugmaž primenantį autonomistų sceną, buvo džiaugiamasi, kad ankstyvieji skvoteriai teisingai pritaikė ir išnaudojo erdvę, tapo sudėtingomis asmenybėmis ir, nepaliaujamai maištaudami, sprogdino spektaklį. Betgi kokius pokyčius gali atnešti TAZ? Ar mes išties neturime kitų pasirinkimų, nei tapimą nomadais, amžinai bėgančiais, retkarčiais „skvotinančiais“ TAZ erdves ir po to išnykstančiais it valkatos, nelaukdami, kol jie pamatys, ką mes padarėme, ir iš mūsų atims? Kai daugiau nebebus vietų, nepažymėtų dabartiniame pasaulio žemėlapyje, turėsime skvotinti laiko geografiją. TAZ strategija yra pripažinimas, kad totalinis sistemos pakeitimas nebeatrodo įgyvendinamas.

       Bet TAZ veikla gali sukurti plyšius, kaip ir situacionistai, galbūt padėdami kitiems suprasti suskilusios egzistencijos beviltiškumą – atpažinti mažąsias kapitalizmo baisybes, smulkiais titrais perbėgti didžiąją neteisybių ir žlugdymo amžinybę, kuri tiek daug žmonių nuskausmino, taip toli atitraukė (tuos, kuriems nepriklausė nė kruopelytė laiko spektaklyje. TAZ atsisako ginčytis su ideologija, nes ji nori gerai praleisti laiką. Gal jei žmonės nubustų vartojimui nepaklūstančioje erdvėje, jie galėtų atrasti šviežios energijos kovai. Ar paprasti individualūs pasipriešinimai dideliu mastu ir bendras pasitenkinimo kapitalizmo siūlomais „malonumais“ praradimas taps varomąja jėga mūsų persilaužimui, kokiems nors pokyčiams? Būtų verta sužinoti. Jei kolonijos plečiasi, jei autonomistų ratas didėja, galbūt jie įsibraus į prižiūrimas zonas, mes joms iššūkius, įsišaknys ir taps pastoviomis autonominėmis zonomis?

       1973 metais San Francisko situacionistų grupės nariai buvo sulaikyti policijos už plakatų kabinimą. Patikrinę pavardžių ir telefonų numerių atitikimą, policininkai juos paleido. „Pasitikėjimo faktorius visame šitam reikale buvo stulbinantis – nuostabu, kaip įmanoma naudotis įprastomis priemonėmis naudojant suklastotus adresus ir firminius ženklus... Visa tai reiškia, kad būtina išnaudoti esamas priemones, siekiant savųjų tikslų.

       Vertė KP

Kategorija: teorija


1

       Visi miesto planuotojai daro klaidą, laikydami privatų automobilį (ir jam giminingus produktus, tokius kaip motociklą) iš esmės transporto priemonėmis. Iš tikrųjų tai yra labiausiai pastebimas, daugiausiai džiaugsmo sukeliantis materialinis simbolis, kurį išplėtotas kapitalizmas bando skleisti visuomenėje. Automobilis yra šios didžiosios propagandos dalis, tiek kaip aukščiausia susvetimėjusio gyvenimo gėrybė, tiek kaip esminis kapitalistinės rinkos produktas. Šiais metais visuotinai sakoma, kad Amerikos ekonominė pažanga greitai priklausys nuo šūkio „Dvi mašinos vienai šeimai“ sėkmės.


2

       Važinėjimo į darbą metu sugaištas laikas, kaip taikliai pastebėjo Le Corbusier, yra darbo perteklius, kuris tuo pačiu atima „laisvo“ laiko.


3

       Mes turime pakeisti kelionę kaip darbo priedą kelione kaip malonumu.


4

       Noras perkurti architektūrą, kad ši sutaptų su dabartiniu masyviu ir parazitišku privačių automobilių egzistavimu, išreiškia didžiausią neišmanymą dėl to, kur slypi problemos. Vietoj to, architektūra turėtų būti transformuojama siejant ją su visos visuomenės vystymusi, kritikuojant visas pereinamojo laikotarpio vertybes, susijusias su atgyvenusiomis socialinių santykių formomis (kurių pirmoji yra šeima).


5

       Net jei per pereinamąjį laikotarpį mes laikinai pripažinsime griežtą paskirstymą tarp darbo ir gyvenamųjų zonų, turėsime galop pamatyti ir trečią sferą – paties gyvenimo sferą (laisvės ir poilsio – gyvenimo esmės – sferą). Unitarinė urbanistika nepripažįsta jokių sienų, ji siekia sukurti integralią žmogišką milieu (plokštumą – K. P.), kurioje suskirstymai, tokie, kaip darbas/poilsis arba viešas/privatus bus galų gale sunaikinti. Bet kol tai bus įmanoma, unitarinėje urbanistikoje bus minimaliai siekiama išplėsti žaismo teritoriją tiek, kiek bus panorėta. Ši teritorija bus tokia pat paini, kaip ir senamiestis.


6

       Tai nereiškia, kad priešinamasi automobiliams kaip savaiminiam blogiui. Tai jų nepaprasta koncentracija didmiesčiuose vertė neigti jų funkcijas. Urbanistika, žinoma, neturi ignoruoti automobilių, bet galėtų mažiau kreipti į juos dėmesio. Ji turėtų palaipsniui juos varyti lauk. Bet kuriuo atveju mes galime numatyti draudimą automobiliams įvažiuoti į centrines naujų kompleksų erdves, taip pat ir į senamiesčius.


7

       Tie, kurie tiki, kad automobilis amžinas, netgi žvelgdami iš griežtų technologinių pozicijų nemąsto apie ateities transporto formas. Pavyzdžiui, tam tikri vienam žmogui skirti malūnsparniai, kuriuos išbandė JAV armija, po dvidešimt metų paplis gyventojų tarpe.


8

       Žmogiškojo milieu sunaikinimas automobilių labui (Paryžiuje suprojektuoti greitkeliai taps tūkstančių namų ir butų nugriovimo priežastimi, nors krizė, susijusi su būsto suteikimu, vis gilėja) maskuoja iracionalumą po pateisinimais pseudopraktiškumu. Bet praktiškai jis būtinas tik tam tikros socialinės sanklodos kontekste. Tie, kurie tiki, kad tam tikros problemos yra pastovios, išties nori tikėti dabartinės visuomenės permanentiškumu.


9

       Revoliucionieriai urbanistai neapsiribos nerimu dėl daiktų apytakos arba dėl žmonių, kuriems daiktų pasaulyje paspęsti spąstai, apytakos. Jie bandys nutraukti šitas topologines grandines, savo eksperimentais nutiesdami kelią, kuriuo žmogus keliaus per autentišką gyvenimą.

      
1959

      
Vertė Kasparas Pocius

Kategorija: teorija

       Anarchija, žinoma, tai ne koks nors mokslinis išradimas, ji nėra kilusi ir iš kokios nors filosofinės sistemos. Visuomenės mokslams dar labai toli iki tokių tiksliųjų mokslų, kaip fizika ar chemija. Jei klimato ir oro sąlygų tyrinėjimai dar nepasiekė tokio lygio, kad būtų įmanoma tiksliai numatyti orą mėnesiui ar bent savaitei į priekį, tai naivu ir tikėtis, jog visuomenės mokslai, nagrinėjantys daug sudėtingesnius reiškinius nei vėjas ar lietus, sugebės moksliškai prognozuoti būsimus įvykius. Nereikia užmiršti ir to, kad mokslininkai – tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti; kadangi daugelis jų tarnauja valstybei, didelė jų dalis priklauso pasiturinčiųjų luomui, tai juos veikia šiai socialinei grupei būdingas mąstymas. Taigi anarchizmas atsiranda ne universitetuose.

       Visais laikais įvairiose visuomenėse kovojo dvi priešiškos stovyklos. Vienoje pusėje – liaudis, paprasti žmonės, kurie papročių forma įtvirtino daugybę institucijų, būtinų bendram gyvenimui visuomenėje, – reikalingų palaikyti taiką, spręsti tarpusavio ginčus, vienas kitam padėti. Pirmykščių žmonių giminė, po to kaimo bendruomenė, dar vėliau pramonės gildija ir laisvieji viduramžių miestai – nepriklausomos respublikos, padėjusios pamatus šiuolaikinei tarptautinei teisei, – visas šias ir daugelį kitų institutų sukūrė ne įstatymdaviai, jos gimė iš kūrybinės pačios liaudies dvasios.

       Kitoje pusėje – visais laikais egzistavę burtininkai, magai, lietaus prišaukėjai, orakulai,
žiniuoniai. Jie pirmieji pažino gamtą, pirmieji sukūrė įvairius religinius kultus (saulės, gamtos jėgų, protėvių), įvairius papročius, padedančius išsaugoti skirtingų genčių vienybę.

       Pirmosios gamtos pažinimo užuomazgos (astronomija, oro numatymas, ligų gydymas ir t.t.) tais laikais buvo tampriai susijusios su visokiausiais prietarais, veikusiais papročius bei kultus. Visas menas ir amatai irgi atsirado iš tokio pažinimo bei prietarų. Buvo naudojamasi mistinėmis formulėmis, rūpestingai slepiamomis nuo liaudies, iš kartos į kartą perduodamomis tik savo palikuonims, išrinktiesiems.

       Prie šių pirmųjų mokslo bei religijos atstovų šliejosi ir žmonės, laikomi mitų bei senovinių papročių žinovais ir saugotojais, į kuriuos visi kreipdavosi iškilus nesantankai ar ginčui. Tai bardai, airių bregonai, Skandinavijos tautų išminčiai ir pan. Savo atmintyje jie išlaikė senolių priesakus (dažnai juos užšifruodavo tam tikrais ženklais, vėliau virtusiais rašmenimis), paprasti žmonės į juos kreipdavosi kaip į tarpininkus, padedančius išspręsti konfliktą.

       Antrajai stovyklai priklausė ir karinių būrių vadai, savo burtų kerais galintys nulemti pergalę mūšyje; jie naudojosi paslaptingais mirtinais ginklais, žinojo daugybę karinių gudrybių.

       Nuo neatmenamų laikų šios trys žmonių grupės tarpusavyje jungėsi į slaptas bendruomenes, siekiančias išsaugoti ir perduoti savo palikuonims (po ilgo ir sunkaus išbandymų laikotarpio) jų galybės paslaptis; jei kartais jos viena su kita ir kovodavo, tai tokie konfliktai greitai baigdavosi kompromisu ir bendru susitarimu. Tuomet ši stovykla susitelkdavo, sudarydavo tvirtą sąjungą ir toliau valdė liaudį, priversdama ją paklusti ir jiems dirbti.

       Akivaizdu, kad anarchizmas gali gimti tik pirmojoje stovykloje, jis atsiranda iš kūrybinės pačios liaudies energijos, jos dėka sukuriamos teisinės institucijos, įgalinančios apsiginti nuo valdančiosios mažumos. Išnaudodami būtent kuriamąją liaudies energiją bei veiklą, pagrįstą šiuolaikiniais mokslo ir technikos laimėjimais, anarchistai ir siekia įtvirtinti laisvam visuomenės vystymuisi reikalingus institutus, – priešingai tiems, kurie visas viltis sieja su vyriausybės leidžiamais įstatymais. Vyriausybės, kuri atstovauja mažumai, užgrobusiai valdžią griežtos ir žiaurios prievartos dėka.

       Anarchistai ir taip vadinamieji „valstybininkai“ egzistavo visais istorijos laikotarpiais. Istorijai būdinga ir tai, jog visi, net patys veiksmingiausi institutai, sukurti palaikyti vienybę ir taiką, skatinti tarpusavio pagalbą, bėgant laikui sensta ir silpsta, sustingsta ir suakmenėja. Jie praranda savo pirminę paskirtį, patenka į nedidelės valdžios ištroškusios grupelės gniaužtus ir tampa tolesnio visuomenės vystymosi kliūtimi. Tada pavienės asmenybės sukyla prieš šias institucijas. Ir tuo metu, kai vieni iš nepatenkintųjų protestuoja prieš kurį nors pasenusį institutą, stengiasi visų labui jį patobulinti, pirmiausia nuversti jį užgrobusią svetimą valdžią, – kiti kėsinasi pašalinti patį visuomeninį darinį (giminę, kaimo komuną, gildiją) vien tik tam, kad išliktų to instituto viršūnėje – valdytų kitus visuomenės narius ir jų sąskaita turtėtų. Visi politikos, religijos ir ekonomikos reformatoriai priklausė pirmiesiems iš jų. Visada atsirasdavo asmenybės, kurios nelaukdavo, kol visi bendrapiliečiai arba bent jų dalis tvirtai įsitikins savo požiūrių teisingumu, jie ryžtingai žengė į priekį, sukildavo prieš priespaudą – nedidelėmis grupelėmis arba net vienui vieni, be pasekėjų. Tokie revoliucionieriai sutinkami visose istorijos epochose.

       Tačiau jie yra dviejų visiškai skirtingų tipų. Vieni, sukilę prieš visuomenės viduje išsikerojusią valdžią, visiškai nesiekė jos panaikinti, o tik užimti ją patys. Vietoj pasenusios ir vystytis trukdančios valdžios jie troško sukurti naują valdžią, kurios viršūnėje jie ir stovėtų. Dažniausiai jie labai nuoširdžiai žadėdavo, kad naujoji valdžia priklausys liaudžiai, tikrai gins jos interesus, – tačiau vėliau šie pažadai būdavo visiškai pamirštami, arba jų nesilaikoma. Tarp kitko, taip kūrėsi imperinė cezarių valdžia Romoje, bažnytinė valdžia pirmaisiais krikščionybės amžiais, atsirado diktatūros žlungant viduramžių miestams-respublikoms. Lygiai taip pat feodalizmo pabaigoje formavosi karalių valdžia Europoje. Tikėjimas „liaudies“ imperatoriumi, Cezariu neužgeso net ir mūsų dienomis.

       Visuomeninių institucijų kaitos epochose greta „valstybinių“ revoliucionierių gyvavo ir kitoks judėjimas. Visai laikais, nuo Senovės Graikijos iki šių dienų, gimdavo asmenybės, užvaldytos idėjos visiškai panaikinti šias institucijas užgrobusią valdžią. Jie neketino keisti ją kokia nors kita valdžia. Jie skelbė asmens bei liaudies teisių viršenybę ir siekė liaudies sukurtas institucijas išlaisvinti nuo piktybinių valstybės auglių, kolektyvinei liaudies kūrybai suteikti visišką laisvę, kad laudies genijai patys galėtų pertvarkyti tarpusavio pagalbos bei saugumo institutus pagal naujai iškilusius poreikius, sutinkamai su naujomis egzistencijos sąlygomis. Daug tokios kovos pavyzdžių galima rasti Senovės Graikijos ir ypač viduramžių miestų (Florencijos, Pskovo ir t.t.) istorijoje.

       Galima teigti, jog reformatorių bei revoliucionierių tarpe visada egzistavo jakobinai ir anarchistai.

       Praėjusiais amžiais įsižiebdavo net patys masiškiausi anarchistinio pobūdžio liaudies judėjimai. Tūkstančiai žmonių kaimuose ir miestuose sukildavo prieš valstybės idėją, prieš valdžios organus ir jų saugumo garantus – teismus bei įstatymus – ir paskelbdavo atskiro žmogaus teisių viršenybę. Jie neigė visus rašytinius įstatymus ir skelbė idėją, kad kiekvienas žmogus turi paklusti tik savo paties sąžinės balsui. Taip jie stengėsi sukurti lygybės, visiškos laisvės ir savanoriško darbo principais paremtą visuomenę. Daug anarchizmo elementų, be abejo, galima įžvelgti krikščionių judėjime, kilusiame Judėjoje Augusto valdymo laikais, nukreiptame prieš Romos valstybę ir tuometinę jos moralę (tiksliau tariant, amoralumą). Tačiau jis pamažu išsigimė į bažnytinį judėjimą, veikiantį senovės žydų bažnyčios ir pačios Romos imperijos principais, – būtent dėl to anarchistinis pradas, juntamas ankstyvojoje krikščionybėje, sunyko; religija greit įgavo imperijos formas ir tapo valdžios, valstybės, vergijos bei išnaudojimo ramsčiu. Pirmosios „oportunizmo“ užuomazgos krikščionybėje jau pastebimos Evangelijose bei Apaštalų laiškuose, bent jau tokiose šių raštų redakcijose, kurios šiandien įtrauktos į Naująjį Testamentą.

       Daug anarchizmo buvo ir baptistų judėjime, kuris pradėjo ir įvykdė Reformaciją. Tačiau prieš sukilusius valstiečius stojo dalis reformatorių su Liuteriu priešakyje. Susivieniję su princais bei kunigaikščiais, jie kruvinai susidorojo su permainų ištroškusiais valstiečiais ir miestų „prastuomene“. Dešinysis reformatorių sparnas palaipsniui išsigimė ir, priešingai savo sąžinei, surado juos patenkinantį kompromisą su valstybe. Dabar šie reformatoriai vadinami protestantais.

       Taigi apibendrinant reikia pasakyti, kad anarchizmas gimė iš to pačio kritinio bei revoliucinio protesto, kuris yra ir socializmo užuomazga. Skirtumas tik tas, kad kai kurie socialistai, neigdami kapitalą bei visuomeninę santvarką, grindžiamą darbo vergija kapitalui, tuo ir apsiriboja. Jie nesukyla prieš tikrąjį kapitalo stiprybės šaltinį – valstybę ir svarbiausius jos ramsčius: centralizuotą valdžią, įstatymus (sukurtus mažumos jos pačios naudai) ir teismus, ginančius valdžią bei kapitalą. Tuo tarpu anarchizmas neapsiriboja vien šių institucijų kritika. Jis kelia savo šventvagišką ranką ne tik prieš kapitalą, bet ir prieš kertinius jo akmenis: valstybę, centralizaciją, įstatymus bei teismus.

       Vertė Darius Pocevičius
       Versta iš: Piotr Kropotkin „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija“

Kategorija: teorija

    „Pudinginiams Berlyno komunarams” galima pareikšti tik vienintelį priekaištą: jie nesitikėjo, kad taip netikėtai išgarsės ir tam iš anksto nepasiruošė – todėl neišnaudojo atsivėrusių galimybių paaiškinti savo akcijos prasmę per televiziją ir spaudą. Vietoj to, kad perkeltų spaudos dėmesį nuo savęs ir sukoncentruotų jį į Vietnamą, kad į karštus žurnalistų klausimus atsakinėtų pateikdami teisingą informaciją apie karą Vietname – skaičius, faktus, politines detales, – jie prakalbo apie „save ir savo meiles”. Žinoma, gyvenimas komunoje šiems žmonėms yra didžiulė vertybė, tačiau šiuo atveju – kalbant apie pudingo ataką – komunos tema buvo virtusi puikia proga visus supainioti, išmušti iš vėžių, suerzinti policiją, spaudą ir politikus, išprovokuoti juos atsakomiesiems veiksmams ir pademonstruoti visišką moralinę ir politinę jų bejėgystę Vietnamo karo atžvilgiu.

Kategorija: teorija


     „Partizanų karas“ – veikalas apie partizaninio karo strategiją ir taktiką, taip pat praktinis partizano vadovėlis, kuriame galima rasti žinių kaip kasti prieštankinę tranšėją ar pasidaryti molotovo kokteilį. Jis paremtas asmenine Che Guevaros patirtimi pergalingame kare prieš Batistos režimą Kuboje 1955–59 m. Čia aptariami ne tik kasdieniški kovotojo rūpesčiai, partizano psichologija ir motyvacija, bet ir laikysena bendraujant su gyventojais, aplinka, pabrėžiamas ideologinis kovos momentas, pasisakoma lyčių lygybės partizaniniame judėjime naudai.

       „Reakcionierių melą atremsime revoliucine tiesa“ – prieš keturiasdešimt metų savo komunikatuose skelbė žymusis marksistas revoliucionierius Ernesto Che Guevara. Šiandien jo paveikslas tapo Vakarų popkultūros fetišu, o jis pats – maištaujančio jaunimo stabu. Tačiau šis argentinietis kovotojas vis dar lieka kontraversiška figūra, jo idėjos vis dar iškraipomos arba nutylimos.
       Kita vertus, šiuolaikiniame kapitalistinės globalizacijos užterštame pasaulyje baltųjų šiauriečių vadovaujamų politinių ir ekonominių struktūrų pastangoms dominuoti kliudo milžiniškos įtampos. Pamažu jos virsta globaline kova su kapitalistine Imperija. Tai liudija pastarajame dešimtmetyje įvykęs Lotynų Amerikos alternatyvos sprogimas. Tai – pomirtinis Che Guevaros svajonės apie laisvę ir solidarumą savajame žemyne išsipildymas.

       Hasta la Victoria Siempre!

       III SKYRIUS

       3. Epilogas: Kubos situacijos analizė, dabartis ir ateitis1

       Jau praėjo metai nuo diktatoriaus pabėgimo – ilgos pilietinės ir karinės Kubos liaudies kovos kulminacijos. Dabartinės vyriausybės pasiekimai socialinėje, ekonominėje ir politinėje srityse yra milžiniški; tačiau jie vis tiek turi būti analizuojami, kiekvieną išvadą paaiškinant taip, kad būtų perteikti tikslūs mūsų Kubos revoliucijos užmojai. Ši liaudies revoliucija, iš prigimties agrarinė, kuriai entuziastingai pritaria darbininkai, vidurinioji klasė, o šiandieną – netgi pramonininkai, įgijo Amerikos žemyno ir tarptautinę pagarbą, buvo apginta nepalaužiamo liaudies tvirtumo ir ypatingų ją įkvėpusių bruožų dėka.

       Čia nebandoma reziumuoti, net trumpai, visų išleistų įstatymų, kurie visi buvo nepaneigiamai naudingi liaudžiai, bet susitelkta ties keliais jų, kad būtų parodyta logiška plėtra nuo pradžios iki pabaigos, vykstanti pažangia ir būtina tvarka, tenkinančia Kubos žmonių interesus.

       Pirmas aliarmo signalas šalies parazitų klasėms nuskambėjo išleidus nuomos įstatymą, sumažinus elektros tarifus, įvykdžius intervenciją ·  į telefono kompaniją ir sumažinus mokestį už skambutį – visi šie potvarkiai paskelbti vienas po kito.

       Tie, kurie pamatė Fidelį Castro, ir tie, kurie šią revoliuciją manė esant ne daugiau nei seno sukirpimo politikų manipuliacija idiotais su barzdomis, kurie tik jomis ir išsiskiria, pradėjo įtarti, kad iš Kubos liaudies dvasios kilo išmintingas žmogus ir kad jų privilegijos gali išnykti. Žodis „komunizmas“ pradėjo skambėti ir vadovaujančių asmenų, ir triumfuojančių partizanų kovotojų aplinkoje, o dialektiškai priešingas žodis „antikomunizmas“ pritraukė visus tuos, kurie buvo nepatenkinti ar neteko neteisėtai užimtų sinekūrų.

       Įstatymas dėl tuščių sklypų ir įstatymas dėl mokėjimų laiku sukėlė lupikautojų kapitalistų nerimą. Tačiau tai buvo menki susirėmimai su reakcionieriais; viskas dar buvo gerai ir įmanoma. „Tam kvailam vaikui“ Fideliui Castro gali būti patarta, ir jis eis teisingu keliu, geru „demokratiniu“ Dubois ar Porterio keliu. Reikia pasitikėti ateitimi.

       Agrarinės reformos įstatymas buvo milžiniškas sukrėtimas; daugeliui tų, kuriuos jis palietė, dabar viskas tapo aiškiau. Reakcijos balsas Gastonas Baquero buvo vienas iš pirmųjų; jis aiškiai nuspėjo, kas nutiks ir pasitraukė į ramesnius Ispanijos diktatūros vandenis. Buvo dar keletas tų, kurie tikėjo, kad „įstatymas yra įstatymas“, ir kad prieš tai buvusios vyriausybės irgi yra skelbusios panašių įstatymų, teoriškai sukurtų siekiant padėti liaudžiai, bet praktiškai nevykdomų. Į nevaldomą ir sunkų vaiką slapyvardžiu INRA2 iš dramblio kaulo mokslo bokšto pirmiausia buvo žiūrima su irzliu ir graudžiu tėviškumu, manant jog tai, kas atsiduoda socialinėmis doktrinomis ir garbingomis viešųjų finansų teorijomis, nekultūringam ir absurdiško mentaliteto partizanų kovotojui yra pernelyg aukštos materijos. Bet INRA skynėsi kelią kaip traktorius ar tankas, nes tai yra ir traktorius, ir tankas, griaunantis didžiųjų dvarų sienas (taip ir buvo) ir kuriantis naujus socialinius žemės nuosavybės santykius. Šią Kubos agrarinę reformą lėmė kelios svarbios Amerikos žemynų ypatybės. Taip, ji buvo antifeodalinė, nes sunaikino kubietišką latifundiją, anuliavo visus kontraktus, kuriais reikalauta mokėti už žemės rentą javais, ir likvidavo baudžiavą, egzistavusią daugiausia kavos ir tabako, svarbiausių mūsų produktų, gamyboje. Agrarinė reforma sudrebino ir kapitalizmą: sunaikino monopolijos priespaudą, ribojusią tiek pavienių, tiek kolektyvuose dirbančių asmenų galimybes; mūsų reforma leido valstiečiams garbingai dirbti savo žemę ir gaminti produktus, nebijant kreditoriaus ar šeimininko. Iš pat pradžių buvo parodyta, kaip tai daryti: valstiečiams ir žemės ūkio darbuotojams – tiems, kurie atsiduoda žemei, – buvo pasiūlyta techninė kompetentingo personalo pagalba ir mašinos; finansinę paramą buvo galima gauti imant paskolą iš INRA arba nevalstybinių bankų; vertingą pagalbą teikė „Liaudies atsargų asociacija“, išplėtota Oriente (provincijoje) ir dabar toliau sėkmingai plėtojama kitose provincijose. Atsikračius senų lupikautojų, iš valstybinių sandėlių gaunamas sąžiningas finansavimas ir už produktus sąžiningai mokamas atlygis.

       Priešingai trims kitoms didžiosioms agrarinėms reformoms Amerikoje (Meksikoje, Gvatemaloje ir Bolivijoje), svarbiausias unikalus Kubos reformos bruožas buvo sprendimas eiti tolyn, be nuolaidų ir išimčių. Šioje kruopščiai vykdomoje agrarinėje reformoje negerbiamos jokios kitos teisės, išskyrus liaudies teises, nėra klasinės ar tautinės diskriminacijos: įstatymo našta lygiai gula tiek ant Jungtinės vaisių kompanijos ir Rančų karaliaus, tiek ant didžiųjų kreolų latifundininkų pečių.

       Tokiomis sąlygomis žemė parengiama auginti tiems produktams, kurių reikia šaliai – ryžiams, aliejiniams grūdams ir vilnai – ir šios žemės ūkio šakos intensyviai plėtojamos. Tačiau tauta dar nepatenkinta ir pasirengusi atgauti visa tai, kas buvo iš jos pavogta. Dideli žemės turtai, tapę ėdrių monopolistų mūšio lauku, sėkmingai atgaunami, remiantis naftos įstatymu. Šis įstatymas, kaip ir agrarinė reforma ir visos revoliucinės priemonės, buvo priimtas atsižvelgiant į nepaneigiamus Kubos poreikius, atsižvelgiant į primygtinius reikalavimus žmonių, kurie nori būti laisvi, savo ekonomikos šeimininkai, kurie nori turtėti ir siekti aukštesnių socialinės plėtros tikslų. Tačiau būtent dėl to likusiam žemynui pateikiamas pavyzdys, kurio bijo naftos monopolijos. Tai nereiškia, kad Kuba tiesiogiai ir iš esmės kerta naftos monopolijai; nėra jokios priežasties tikėti, kad šalis taps turtinga vien dėl to, kad turi dideles brangių degalų atsargas, nors yra pagrįstų vilčių, kad šie degalai patenkins mūsų pačių vidaus poreikius. Tačiau Kubos įstatymas yra akivaizdus pavyzdys broliškų Amerikos šalių liaudžiai, šalių, kurių dauguma niokojamos monopolijų ar įstumiamos į vidinius karus, kad būtų patenkinti konkuruojančių bendrovių poreikiai ir apetitas, o Kuba parodo, ką įmanoma padaryti Amerikos žemynuose, ir tikslų metą, kada pradėti veikti. Į Kubą piktai šnairuoja didžiosios monopolijos: maža Karibų salelė ne tik drįso nubraukti visagalės Jungtinės vaisių kompanijos (pono Fosterio Dulleso paliktos palikuonims) interesus – nuo Kubos revoliucijos bizūno nukentėjo net pono Rockefellerio ir Deutscho grupės imperijos.

       Šis įstatymas, kaip ir kasybos įstatymas, yra žmonių atsakas tiems, kurie stengiasi išlikti grasindami jėga, oro atakomis, visomis baudžiamosiomis priemonėmis. Kai kas sako, kad kasybos įstatymas yra tiek pat svarbus, kaip ir agrarinė reforma. Apskritai mes nemanome, kad jis šalies ekonomikai būtų toks svarbus, bet turi vieną naują bruožą: kompanijos, parduodančios mūsų naudingąsias iškasenas užsieniui, už eksportuojamus produktus turės sumokėti 25 procentų mokestį.. Tai ne tik stiprins Kubos gerovę, bet ir sąlyginai sutvirtins Kanados monopoliją, kuri kovoja su dabartiniais mūsų nikelio eksploatuotojais. Taip Kubos revoliucija panaikina latifundiją, apriboja užsienio monopolijų pelną, apriboja pelną užsienio tarpininkų, kurie investuoja savo parazitinį kapitalą į prekių importą – parodydama pasauliui naują Amerikos žemyno politiką, išdrįsusią sugriauti kasybos gigantų monopolį ir taip bent vienam iš jų sukelia sunkumų. Tai – naujas galingas vienos iš didžiausių monopolistinių valstybių šauksmas gretimoms šalims, sukeliantis visų žemynų atgarsį. Kubos revoliucija kaip uraganas pralaužia naujienų žiniasklaidos barjerus ir skleidžia savo tiesą geresnio gyvenimo ištroškusioms Amerikos masėms. Kuba yra naujojo tautiškumo simbolis, o išsilaisvinimo simbolis – Fidelis Castro.

       Dėl paprasto traukos dėsnio maža 114 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto salelė su 6 su puse milijono gyventojų tampa antikolonijinės kovos lydere Amerikoje, nes, kitoms šalims rimtai abejojant, būtent Kuba ėmėsi šio herojiško, garbingo ir labai pavojingo posto. Ekonomiškai stipresnės kolonijinės Amerikos šalys, kuriose tautinio kapitalizmo plėtotę stabdo nepaliaujama, negailestinga ir kartais smurtinga kova su užsienio monopolijomis, dabar pamažu užleidžia vietą šiai mažai naujai laisvės čempionei, nes jų valdžioms jau nepakanka jėgų kovoti toliau. Tai nepaprasta užduotis, neišvengiamai susijusi su pavojais ir sunkumais, todėl reikės visos liaudies paramos, didžiulio idealizmo ir milžiniškos pasiaukojimo dvasios, ypač beveik visiškos izoliacijos, kurią mes patiriame Amerikoje, sąlygomis. Mažos šalys bandė paskirti į šį postą Gvatemalą – tą Gvatemalą, kurioje ketsalis3 miršta įkalintas narve, kurioje indėnas Tekumas Umanas, buvo nukautas Bolivijos kolonistų agresorių, Gvatemalą – šalį Muriljo, pirmojo kankinio, žuvusio už Amerikos nepriklausomybę, priversto be galo sunkiai kovoti, pateikusio tris pavyzdžius, tapusius Kubos revoliucijos pamatais: tai – armijos numalšinimas, agrarinė reforma ir kasyklų – didžiausio turto ir tuo pat metu tragedijų šaltinio nacionalizacija.

       Kuba vertina šiuos tris pavyzdžius, pripažįsta nesėkmes ir sunkumus, bet žino ir tai, kad mes pasitinkame naujos žmonijos eros aušrą; kolonializmo atramas Azijoje ir Afrikoje nušlavė nacionalinės ir liaudies pajėgos. Dabar tautų vienybė pagrįsta ne religija, papročiais, troškimais, rasine tapatybe ar diskriminacija, o panašiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir panašiais progreso bei ekonominio pagyvėjimo siekiais. Azija ir Afrika sujungė rankas Bandunge4; Azija ir Afrika atėjo susijungti rankomis su kolonijine čiabuvių Amerika per Kubą, čia, Havanoje.

       Kita vertus, kovojant su liaudimi, žemė iš po kojų išslydo ir didžiosioms kolonijinėms jėgoms. Belgija ir Olandija yra dvi imperijų karikatūros; Vokietija ir Italija prarado kolonijas. Prancūzija vis dar sunkiai kariauja karą, kuris jau pralaimėtas5. Anglija, diplomatiška ir įgudusi, kenkia politinei galiai, palaikydama ekonominius ryšius.

       Šiaurės Amerikos kapitalistai pakeitė kai kuriuos senojo kolonijinio kapitalizmo režimus šalyse, atgavusiose nepriklausomybę, bet jie žino, kad tai yra tik pereinamasis laikotarpis ir kad jų finansinėms spekuliacijoms šiose naujose teritorijose nėra išties saugu; aštuonkojis čia negali pritvirtinti savo čiuptuvų. Imperinio erelio nagai atšipo. Kolonializmas visose šiose šalyse yra miręs arba miršta natūralia mirtimi.

       Amerikos situacija kitokia. Anglų liūtas nepasotinamu savo apetitu jau kurį laiką atsiskyręs nuo Amerikos: žavūs, jauni jankių kapitalistai sukūrė „demokratinę“ anglų klubų versiją, primesdami savo aukščiausią valdžią visoms 20 respublikų.

       Tai – kolonijinė Šiaurės Amerikos monopolijų valdžia, jų buvimo pagrindas ir jų paskutinis šansas, jų nuosavas „kiemas“. Jei visos Lotynų Amerikos tautos iškeltų išdidumo vėliavą, kaip Kuba, monopolijos sudrebėtų; jos turėtų prisitaikyti prie naujos politinės ir ekonominės situacijos ir iš pagrindų apgenėti savo pelną. Monopolis nenori, kad pelnas būtų apgenėtas, ir Kubos pavyzdys, tas tautinio ir tarptautinio išdidumo „blogas pavyzdys“, stiprina Amerikos šalis. Visada, kai įžūlūs žmonės šaukiasi laisvės, kaltinama Kuba; ir Kuba yra kalta dėl to, kad parodė kelią, ginkluotos liaudies kovos kelią prieš tariamai neįveikiamas armijas, parodė, kaip kariaujama nepalankiose vietovėse, kaip išvarginti ir sutriuškinti priešą toli nuo jo bazių, žodžiu, išdidumo kelią.

       Toks Kubos pavyzdys yra blogas, labai blogas pavyzdys, ir monopolistai negali ramiai miegoti, kol šis blogas pavyzdys painiosis po kojų, versdamas susidurti su pavojais, žengiant į priekį. Ji turi būti sunaikinta, pareiškia jie. „Pulkit šitą „komunizmo“ bastioną“, šaukia monopolijų tarnai, pasibjaurėję lygiai taip pat, kaip Kongreso atstovai. „Kubos situacija labai trikdo“, sako išmoningi bendrovių gynėjai. Mes visi žinome, apie ką jie kalba – „Ji turi būti sunaikinta“.

       Taigi kaip agresyviais veiksmais sunaikinti tokį blogą pavyzdį? Viena galimybių yra grynai ekonominė. Tai – Šiaurės Amerikos bankų ir rėmėjų kreditų sumažinimas visiems verslininkams, nacionaliniams bankams ir netgi Kubos nacionaliniam bankui. Taip sumažinamas Šiaurės Amerikos kreditas, ir per tarpininkus tokią pat politiką bandoma taikyti ir Vakarų Europos šalyse; bet vien to negana.

       Atsisakymas teikti kreditus ekonomikai smogia pirmą smarkų smūgį; bet ji greitai atstatoma, ir prekybos balansas išsilygina, nes šalis, tapusi auka, jau yra taip įpratusi gyventi diena po dienos. Cukraus importo kvota tampa šokio dalimi: taip, ne, ne, taip. Monopolijos agentų skaičiavimo mašinos kaip paklaikusios apskaičiuoja visas sąskaitas ir padaro paskutinę išvadą: labai pavojinga sumažinti Kubos kvotą, o jos nubraukti neįmanoma. Kodėl labai pavojinga? Nes savo bloga politika ji sužadins 10 ar 15 kitų šalių – rėmėjų apetitą, ten kils siaubinga įtampa, nes jos visos nuspręs, kad turi teisę į daugiau. Neįmanoma nubraukti kvotos, nes Kuba yra didžiausia, naudingiausia ir pigiausia JAV cukraus tiekėja, ir 60 procentų tiesioginių pelno iš cukraus gamybos ir pardavimo interesų yra JAV interesai. Dar daugiau, prekybos balansas JAV yra naudingas: kas neperka, negali ir parduoti; ir tai bus blogas sutarčių laužymo pavyzdys. Be to, numatoma Šiaurės Amerikos dovana, mokant už cukrų maždaug 3 centais daugiau nei rinkos kaina, tik parodo tai, jog Šiaurės Amerika negali pigiai gaminti cukraus. Dideli uždarbiai ir nederlinga žemė apsaugo Didžiąją Galią nuo cukraus gamybos kubietiškomis kainomis ··· ; ir už produktą mokėdami daugiau, jie gali primesti varginančias sutartis visoms pelno siekiančioms šalims, ne tik Kubai. Neįmanoma panaikinti kvotos Kubai6.

       Mes nemanome, kad tikėtina, jog monopolistai griebsis tokios ekonominės prieigos varianto, kaip cukranendrių laukų bombardavimas ir deginimas, kad šaliai imtų stigti cukraus. Vietoj to, regis, atsiras apgalvotų priemonių, kaip sužlugdyti pasitikėjimą revoliucinės vyriausybės valdžia. (Šiaurės Amerikos samdinio lavonas palieka daugiau nei kraujo dėmę ant Kubos namų ·· , jis palieka kraujo dėmę politikoje. O kaip vertinti milžinišką Sukilėlių armijai skirtų ginklų susprogdinimą?)

       Kita pažeidžiama vieta, kur Kubos ekonomikai gali būti daromas spaudimas, tai žaliavų, tokių kaip vilna, tiekimas. Gerai žinoma, kad pasaulyje esama vilnos perprodukcijos, bet tokio pobūdžio sunkumai turi praeiti. Degalai? Į tai reikia žiūrėti atsargiau: atimant iš šalies degalus, įmanoma ją paralyžiuoti šalį, o Kuboje esama labai mažai naftos; ji turi šiek tiek kietojo kuro, kurį galima naudoti jos garo mašinoms, ir spirito, kuris gali būti naudojamas transporto priemonėms; be to, pasaulyje esama didelių naftos kiekių. Ją gali parduoti Egiptas, ją gali parduoti Sovietų Sąjunga, galbūt greitai ją galės parduoti Irakas. Neįmanoma plėtoti grynai ekonominės strategijos.

       Kita įmanoma agresijos forma, papildanti šitą ekonominį variantą, yra kokios nors marionetinės galios, pavyzdžiui, Dominikos Respublikos, intervencija, kuri būtų ne itin maloni, bet čia, be abejo, įsikištų Jungtinės Tautos, nors ir negalėtų nieko konkretaus pasiekti.

       Beje, pavojingą precedentą intervencijai suteikė nauja Amerikos tautų organizacijos politika. Remdamiesi Truchiljo pretekstu, monopolistai vienijasi ir kuria agresijos priemones. Gaila, kad Venesuelos demokratija mus pastatė į keblią padėtį, nes teks priešintis Truchiljo intervencijai. Kokį puikų ėjimą padarė kontinento piratai!

       Nauja agresija galima laikyti ir to seno gero „kvailo vaiko“ Fidelio Castro, dabar tapusio įniršusių monopolistų dėmesio centru, nužudymą. Žinoma, turi būti pasirengta pašalinti dar du „tarptautinius agentus“, Raúlį Castro ir šių eilučių autorių. Šis sprendimas patrauklus: jei vienu metu pavyktų pasikėsinti į visus tris ar bent jau į aukščiausią lyderį, tai būtų puiki premija reakcionieriams. (Bet niekada nepamirškite žmonių, Ponai. Monopolistai ir agentai, nepamirškite visagalių žmonių, kurie, įniršę dėl tokio nusikaltimo, sutriuškintų ir sutrintų visus tuos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai turėjo ką nors bendra su pasikėsinimu į bet kurį iš revoliucijos lyderių; bus neįmanoma jų sulaikyti).

       Dar viena agresijos galimybė (kaip Gvatemaloje) yra daryti spaudimą ginklų tiekėjams, kad Kuba būtų priversta pirkti iš komunistinių šalių, ir tai būtų proga paleisti dar vieną užgauliojimų strėlę. Tai galėtų duoti rezultatų. Kažkas mūsų vyriausybėje pasakė: „Gali būti, kad jie mus atakuos kaip komunistus, bet jie mūsų neišnaikins kaip bepročių.“

       Todėl gali atrodyti, kad tiesioginė monopolijų agresija yra neišvengiama: visi variantai dėliojami ir studijuojami IBM mašinų, apskaičiuojamas kiekvienas rezultatas. Dabar prieš mus gali būti panaudotas Ispanijos variantas. Ispanijos variantas įtraukia vieną pradinių pretekstų – pasinaudoti išeiviais, kuriems padėtų savanoriai, savanoriai, kurie, žinoma, būtų samdiniai, arba tiesiog užsienio valstybių pajėgos, gerai remiamos iš jūros ir iš oro – manytume, kad tokios paramos sėkmei pakaktų. Gali prasidėti tiesioginė agresija ir iš Dominikos Respublikos, kuri, kad išprovokuotų karą, galėtų atsiųsti keletą žmonių, mūsų brolių, ir daug samdinių mirti šiuose paplūdimiuose; tai pastūmėtų kupinus „gerų intencijų“ monopolistus pasakyti, kad jie nenori kištis į šią „siaubingą“ kovą tarp brolių, jie tik sumažins karo grėsmę, atsiuntę savo kreiserius, kovinius laivus, naikintuvus, lėktuvnešius, povandeninius laivus, minų tralerius,, torpedas ir lėktuvus ir stebėdami šitos Amerikos dalies padangę ir jūrą. Ir gali nutikti taip, kad, kol šie stropūs žemyno taikos sargai neleis nė vienai valčiai ką nors nuplukdyti į Kubą, kiek nors, daug arba visos Truchiljo valtys išnyks iš geležinio stebėjimo akiračio. Intervencija gali kilti ir prisidengus kokia nors „garbinga“ Amerikos tarptautine organizacija, kad būtų pribaigtas tas „kvailas karas“, kurį „komunistai“ įžiebė mūsų saloje; arba, jei šis „garbingų“ Amerikos organizacijų devizas nepadėtų, priešai gali įsiveržti tiesiogiai, kaip Korėjoje, prisidengę tarptautinių organizacijų vardu, kad išsaugotų taiką ir apgintų savo piliečių interesus.

       Galbūt pirmas agresijos žingsnis bus žengtas ne prieš mus, bet prieš konstitucinę Venesuelos vyriausybę, kad būtų panaikintas paskutinis mūsų atramos žemyne taškas. Tuo atveju, kovos prieš kolonializmą centras galėtų pajudėti iš Kubos į didžiąją [Simono] Bolivaro šalį. Venesuelos žmonės pakils apginti savo laisvių su tuo ryžtu, kuris uždega žinančiuosius, kad kovoja lemiamą mūšį, kad už pralaimėjimo slypi tamsiausia tironija, o už pergalės – šviesi Amerikos ateitis. Liaudies kovų banga gali sutrikdyti monopolistų kapaviečių, kuriomis tapo mūsų pavergtos seseriškos respublikos, ramybę.

       Kad priešas pralaimės, faktorių daug, bet yra du pagrindiniai. Pirmasis – išorinis faktorius: 1960-ieji yra ekonomiškai silpnų tautų metai, laisvų tautų metai, metai, kai pagaliau bus gerbiami balsai milijonų tų, kurie nėra pakankamai laimingi, valdomi mirties ir išmokėjimų gamybos priemonių savininkų. Dar daugiau – ir tai pats galingiausias argumentas – 6 milijonai kubiečių visi kaip vienas griebsis ginklų, kad apgintų savo teritoriją ir savo revoliuciją. Kuba taps mūšio lauku, kur armija bus liaudis, paėmusi į rankas ginklą; jei ji bus sutriuškinta atvirame fronte, visoje šalyje kovos šimtai iš vieno centro lanksčiai vadovaujamų partizanų būrių. Miestuose žmonės mirs fabrikuose ir savo darbo vietose, o valstiečiai pasidalys mirtimi su įsibrovėliu, užlindę už kiekvienos palmės ir įlindę į kiekvieną naujai mašinomis suarto lauko, kurį jiems davė revoliucija, griovį.

       Ir tarptautinis solidarumas visame pasaulyje sukurs šimtų milijonų žmonių barikadą, kur bus protestuojama prieš agresiją. Monopolistai išvys, kaip dreba jų atramos ir kaip vienintelis gūsis nupučia visą jų laikraščių melo voratinklį. Tačiau pamąstykite, kas atsitiks, jei jie išdrįs ignoruoti liaudies įtūžį?

       Aptariant mūsų, kaip labai pažeidžiamos salos, neturinčios sunkiosios artilerijos, turinčios labai silpnas oro pajėgas ir laivyną, pozicijas, pirmiausia reikia pripažinti būtinybę kovai už nacionalinį saugumą pritaikyti partizaninio karo koncepciją.

       Mūsų būriai kausis su visu įkarščiu, atsidavimu ir entuziazmu, Kubos revoliucijos sūnūs šiais garbingais mūsų istorijos metais tai tikrai sugebės, tačiau blogiausiu atveju mes pasirengę tęsti kovą net sutriuškinus mūsų armiją atvirame fronte. Kitaip tariant, tam, kad pasipriešintumėm didelei priešo pajėgų koncentracijai, kuri gali laimėti sunaikindama mūsų armiją, mes nedelsdami suformuosime didelio mobilumo partizanų armiją, kurioje mūsų būrių vadai turės neribotą valdžią, nors centrinė valdžia teiks būtinus įsakymus ir kurs visą strategiją iš kurios nors šalies vietovės.

       Kalnai bus Sukilėlių armijos, paskutinio organizuoto ginkluoto liaudies avangardo, gynybinė linija, bet kiekvienuose namuose, kiekviename kelyje, kiekviename miške, kiekvienoje mūsų šalies teritorijos dalyje, kovos didžioji ariergardo armija, visi žmonės, apmokyti ir apginkluoti taip, kaip parašyta šioje knygoje.

       Mūsų pėstininkų būriai, net ir neturėdami sunkiosios artilerijos, susitelks į prieštankinę ir priešlėktuvinę gynybą. Daugybė minų, bazukų arba prieštankinės granatų, mobilios priešlėktuvinės patrankos ir minosvaidžiai bus mūsų vieninteliai ypatingos galios ginklai. Veteranas karys pėstininkas, net ir apsiginklavęs automatiniais ginklais, žinos amunicijos vertę ir ją saugos bei su meile globos. Paskirti atsargų tiekėjai lydės kiekvieną armijos būrį, papildydami amunicijos atsargas, net tokiomis rizikingomis sąlygomis7.

       Oro pajėgos bus stipriai sumuštos pirmomis šio tipo invazijos akimirkomis. Mes numatėme veiksmus esant didelės užsienio galios ar kokios nors mažos galios samdinių invazijai, atvirai ar slaptai padedant didesnei jėgai. Nacionalinės oro pajėgos, kaip sakiau, bus sunaikintos arba beveik sunaikintos; liks tik žvalgybos ar ryšių lėktuvai ir sraigtasparniai, galintys atlikti tik ypač mažai funkcijų.

       Laivynas taip pat bus pasirengęs šiai mobilizacijos strategijai; išmetus mažas katapultas, priešui bus paaukotas mažiausias grobis, o mūsų kovotojai galės laisvai judėti. Tokiomis aplinkybėmis priešo armija puls į neviltį ieškodama, ką galima susprogdinti, bet ras tik mobilią, nepralaidžią, drebučių pavidalo kovotojų armiją, kuri atsitraukia ir niekada nesudaro stipraus fronto, bet žeidžia iš visų pusių.

       Nelengva nugalėti liaudies armiją, pasiruošusią kovoti nepaisant pralaimėjimo atviroje kovoje. Ji vienija dvi dideles grupes žmonių: valstiečius ir darbininkus. Valstiečiai jau įrodė, kad yra pajėgūs kovoti, paėmę į nelaisvę nedidelę plėšikavusią Pinar del Rio apylinkėse gaują. Šie valstiečiai bus apmokyti savuose regionuose, bet būrių vadai ir vyriausi pareigūnai – kaip jau daroma, mūsų karinėse bazėse. Iš čia jie bus siunčiami į 30 žemės ūkio zonų, į kurias dabar geografiškai padalyta šalis. Taip bus sukurta dar 30 valstiečių kovos centrų, kurių pareiga – kovoti iki paskutinės savosios žemės pėdos, ginti savo socialinius laimėjimus, savo naujus namus, savo kanalus, dambas, savo bręstantį derlių, savo nepriklausomybę, žodžiu, savo teisę gyventi.

       Iš pradžių jie atkakliai priešinsis bet kokiam besiartinančiam priešui, tačiau, pamatę, kad šis per stiprus, išsisklaidys, ir kiekvienas valstietis taps taikiu žemės artoju dieną ir bauginančiu partizanų kovotoju naktį, priešo pajėgų košmaru. Panašiai vyks ir tarp darbininkų; geriausi jų taip pat bus apmokyti tapti savo kovos draugų vadais ir mokyti juos gynybos principų. Kad ir kaip būtų, kiekviena socialinė klasė gaus skirtingas užduotis. Valstiečio kova bus būdinga partizanų kovotojui: jis turi išmokti būti geru šauliu, mokėti prisidengti visomis vietovės teikiamomis kliūtimis ir dingti neparodęs veido. O darbininkų privalumas – galimybė veikti moderniame mieste, didelėje ir patogioje tvirtovėje, tačiau jie negali laisvai judėti. Darbininkas pirmiausia išmoks statyti gatvėse barikadas iš visų įmanomų daiktų – automobilių, baldų ir rakandų; naudoti kiekvieną bloką kaip įtvirtinimą, ryšį palaikydamas per plyšius, specialiai padarytus jo viduje; naudotis tuo baisiu gynybiniu ginklu, „Molotovo kokteiliu“ ir koordinuoti šūvius iš begalybės plyšių modernaus miesto namų sienose.

       Darbininkai, prie kurių prisidės nacionalinė policija ir ginkluotos pajėgos, turinčios ginti miestą, sukurs galingą armijos bloką, tačiau jis neišvengs didelių netekčių. Kova miestuose tokiomis sąlygomis negali būti tokia veiksminga ir lanksti kaip kova kaime; daug kas, įskaitant ir daugelį vadų, kris šioje kovoje. Priešas kovos su tankais, kurie bus greitai sunaikinti tik tada, kai žmonės pasimokys iš savo silpnybių ir jų nebebijos, bet iki tol tankai pasiglemš aukų.

       Bus kitų organizacijų, susijusių su darbininkų ir valstiečių organizacijomis: pirmiausia, studentų milicija, kurią sudarys studentų jaunimo žiedas, vadovaujamas ir koordinuojamas Sukilėlių armijos; apskritai jaunimo organizacijos, dalyvaujančios kovoje savais būdais; organizuotos moterys, kurios savo buvimu labai paskatins kovos draugus ir vykdys pagalbines užduotis, tokias kaip skalbimas, maisto gaminimas, sužeistųjų priežiūra, paskutinės paguodos teikimas mirštantiesiems, žodžiu, parodys ginkluotiems compañero, kad jos niekada nepasitrauks sunkiais revoliucijos momentais. Tai bus pasiekta plačiai organizuojant mases, prisidedant prie kantraus ir rūpestingo švietimo, švietimo, kuris prasideda ir yra sutvirtinamas konkrečia patirtimi, racionaliai ir teisingai aiškinant revoliucinius faktus.

       Kiekviename mitinge, asamblėjoje, į kuriuos turėdami galimybių važiuoja revoliucijos vadai, turi būti svarstomi, aiškinami ir studijuojami revoliuciniai įstatymai. Be to, nuolatos turi skaitomos, komentuojamos ar svarstomos lyderių, o mūsų atveju – ypač neginčijamo lyderio, kalbos. Kaime žmonės turi rinktis drauge, ir ten, kur jau yra pažangesnės technologijos, stebėti per televiziją tas didingas liaudies pamokas, teikiamas mūsų premjero (Fidelio Castro).

       Žmonės turi nuolat dalyvauti politikoje, tai yra, paversti savo troškimus įstatymais, dekretais ir rezoliucijomis. Be to, reikia nuolat stebėti prieš revoliuciją nukreiptas manifestacijas, prižiūrėti revoliucinių masių moralę, ir, jei įmanoma, net griežčiau nei tų, kurie nėra nusiteikę revoliucingai ar revoliucijos nepaveikti. Jei revoliucija nenueis pavojingu oportunistiniu keliu, niekada negali būti leista, kad bet kokio rango revoliucionieriui būtų atleista už sunkius prasižengimus elgesiui ir moralei vien dėl to, kad jis revoliucionierius. Jo tarnybos duomenys gali teikti lengvinančių aplinkybių, į kurias visada reikia atsižvelgti skiriant bausmę, bet už tokį veiksmą visada reikia bausti.

       Turi būti ugdoma pagarba darbui, ypač kolektyviniam darbui ir darbui, siekiant bendrų tikslų. Savanorių brigados, tiesiančios kelius, statančios tiltus, dokus arba dambas ir universitetų miestelius, turi būti labai skatinamos; tai padeda vienytis tiems žmonėms, kurie meilę revoliucijai reiškia savais darbais.

       Armija, tokiu būdu susieta su liaudimi, jaučianti artimumą valstiečiams ir darbininkams, iš kurių kilo, pažįstanti visas ypatingas kariavimo technologijas ir psichologiškai pasirengusi blogiausiems netikėtumams, žino esanti nenugalima. Ir ji taps dar labiau nenugalima, kai pilietinė armija įkūnys mūsų nemirtingojo Camilo frazę: „Armija yra liaudis su uniforma.“ Dėl to, dėl viso to, nepaisant monopolistų troškimo užgniaužti Kubos „blogą pavyzdį“, mūsų ateitis yra šviesesnė nei bet kada.

 
       1 Šis skyrius originaliame leidime buvo nenumeruotas ir įdėtas tiesiai po prieš tai buvusios dalies.
       · Sąvoka „intervencija“ nusako revoliucinės vyriausybės įvykdytą įmonių nacionalizavimą.
       2 INRA (National Institute of Agrarian Reform): Nacionalinis agrarinės reformos institutas.
       3 Žodžių žaismas: ketsalis yra ir paukštis, ir Gvatemalos piniginis vienetas (red. past.)
       4 1955 m. Bandunge, Indonezijoje, įvyko pirmas judėjimo, vėliau tapusio Neprisijungusių šalių judėjimu, susitikimas.
       5 Užsimenama apie Alžyro nepriklausomybės karą.
       6 Viso šio paragrafo paraštė buvo pažymėta žaliai su užrašu: „Paaiškinti apie bagasse“ (tai, kas lieka, kai iš cukranendrės ištekinamas skystis).
       ·· 1960 m. vasarį lėktuvas, kuriame sprogo bomba, nukrito Kubos teritorijoje ir sudužo. Žuvo pilotas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo JAV pilietis.
       ··· 1960 m. kovo 4 d. Havanos įlankoje sprogo Belgijos laivas „La Coubre“, atvežęs amunicijos ginkluotoms Kubos pajėgoms. Žuvo 72 žmonės, 200 buvo sužeista.
       7 Šis paragrafas pažymėtas žalia linija su pastaba: „Pakomentuoti.“

      Ernesto Che Guevara. Partizanų karas. Traktatas. Vertė Aušra Simanavičiūtė ir Kasparas Pocius.

 

Kategorija: teorija
 

 
frgedyhmtuyhik mgu

 Trisdešimtmetis Aleksejus Cvetkovas pirmiausia išgarsėjo savo politine veikla: įkūrė ne vieną anarchistinę jaunimo organizaciją, dirbo uždraustame laikraštyje „Limonka“, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines, dalyvavo demonstracijose, sėdėjo tardymo izoliatoriuose.

        Vertėjas 

     Neseniai per vietinę TV žiūrovai galėjo stebėti tokią sceną: vienas rūbų dizaineris, siekdamas toliau išlaikyti oficialiai pripažinto scenos avangardisto įvaizdį, tėškė kreminiu tortu į žinomo laidų vedėjo veidą. Šis, nenorėdamas prarasti liberalo įvaizdžio, nepuolė nei muštis, nei skųstis teismui. Tačiau šitame saldžiame antausyje galėjai pajusti abiejų pusių dirbtinumą, įtampą ir pastangas elgtis „ne prasčiau, nei užsienyje“. Žiūrovai taip ir neįžvelgė jokios kitos konditerinio siurprizo prasmės.

Kategorija: teorija


        Jacques Ellul (1912 – 1994) – prancūzų filosofas, sociologas, teologas ir krikščionis anarchistas. Parašė kelias knygas apie „technologinę visuomenę“, apie krikščionybę ir politiką, teigdamas, kad anarchizmas ir krikščionybė siekia tų pačių tikslų. Labiausiai jam rūpėjo „technologinės tironijos“ grėsmė žmonijai. Siūlome jums ištrauką iš knygos „Anarchija ir krikščionybė“, pasirodžiusios 1991.

        Yra įvairių anarchizmo formų ir srovių. Pirmiausiai turiu tiesiog pasakyti, kokį anarchizmą turiu omenyje. Anarchiją pirmiausiai apibrėžiu kaip prievartos atmetimą. Taigi, negaliu pritarti nihilistams arba anarchistams, kurie kaip veiksmo priemonę pasirenka smurtą. Žinoma, suprantu, kodėl naudojama agresija, smurtas. Prisimenu, kaip prieš maždaug dvidešimt metų, praeidamas Paryžiaus vertybinių popierių biržą, pasakiau sau, kad po šiuo pastatu turi būti padėta bomba. Tai nesugriautų kapitalizmo, bet taptų simboliu ir perspėjimu. Nežinodamas, kas galėtų pagaminti bombą, nesiėmiau jokių veiksmų!

       Manau, kad smurto panaudojimas yra paaiškinamas trimis aplinkybėmis. Pirmoji – Rusijos nihilistų doktrina, teigianti, kad jei sistemingai imamasi veiksmų žudant tuos, kurie yra valdžioje – ministrus, generolus ir policijos viršininkus, – ilgainiui žmonės ims taip bijoti užimti tarnybas, kad valstybė neteks galvos, ir ją bus lengva sugriauti. Bet tokia mąstymo kryptis labai nepakankamai vertina galingų institucijų ir visuomenės galimybę jai priešintis.

       Antroji aplinkybė yra neviltis, kai pamatomas sistemos stiprumas, kai bejėgiškumas akis į akį susiduria su konformistiškos visuomenės augimu, galingos administracijos augimu ar nenugalima ekonomine sistema (kas gali sustabdyti pasaulinių korporacijų plėtrą?), ir smurtas tampa nevilties šauksmu, kraštutiniu veiksmu, kuriuo stengiamasi viešai išreikšti nesutikimą ir neapykantą priespaudai. Taip klykia mūsų neviltis (J. Rictus). Bet tai taip pat pripažinimas, kad nėra kitos veiksmų krypties, nebėra vilties.

       Galų gale tai simbolio ir ženklo auka apie kurį jau užsiminiau. Taip duodamas perspėjimas, kad visuomenė yra trapesnė, nei manoma, ir slaptos jėgos kėsinasi jai pakenkti.

       Kokie bebūtų motyvai, pasisakau prieš smurtą ir agresiją. Pasisakau prieš jį dėl dviejų priežasčių. Pirmoji tiesiog taktinė. Mes pamatėme, kad nesmurtiniai judėjimai, kai jie gerai organizuojami (tam reikia griežtos disciplinos ir geros strategijos) yra daug efektyvesni už smurtinius judėjimus (išskyrus tuos atvejus, kai sukeliama tikra revoliucija). Mes ne tik prisimename Gandhi sėkmę, bet, pažvelgę arčiau, įsitikiname, kad Martino Lutherio Kingo darbai Amerikos juodųjų naudai buvo gerokai kilnesni, nei vėlesniųjų judėjimų, tokių kaip Juodosios panteros ar Juodieji musulmonai, kurie norėjo greitesnės pažangos, vartodami visas smurto rūšis – jie ne tik nieko nepasiekė, bet dar ir prarado kai ką, kas buvo pasiekta Kingo. Taip pat pralaimėjo smurtiniai sukilimai iš pradžių Berlyne 1956, po to Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, bet Lechas Walęsa, griežtai palaikydamas jėgos nenaudojimo discipliną savo profsąjungoje, nepasidavė Lenkijos vyriausybei. Vienas iš didžiųjų 1900 – 1910 profsąjungų lyderių šūkių buvo „Streikams – taip, bet smurtui – ne“. Galų gale, nors tai ginčytina, didysis Pietų Afrikos zulusų vadas Buthelezi palaiko visiško smurto nenaudojimo strategiją, oponuodamas Mandelai (iš Xhosa genties), ir visais atžvilgiais jis galėtų pasiekti daugiau, panaikindamas apartheidą, nei bus pasiekta padriko smurto, kurį vykdo Afrikos Nacionalinis Kongresas. Autoritarinė valdžia į smurtą gali atsakyti tik smurtu.

       Antroji priežastis yra krikščioniška. Biblijoje meilė, o ne smurtas, yra kelias (nežiūrint į karus, aprašytus hebrajų Biblijoje1, kuriuos aš nuoširdžiai pripažįstu labiausiai trikdančiais2). Jėgos nenaudojimas prieš esančiuosius valdžioje nereiškia, kad nedaroma nieko. Aš privalėsiu parodyti, kad krikščionybė reiškia galios atmetimą ir kovą prieš ją. Tai buvo visiškai užmiršta sosto ir altoriaus sąjungos amžiais, dar daugiau – popiežius tapo valstybės galva, ir dažnai daugiau atliko pastarąjį vaidmenį, nei bažnyčios vadovo3.

       Jei atmetu smurtinį anarchizmą, lieka pacifistinis, antinacionalistinis, antikapitalistinis, moralus ir antidemokratinis anarchizmas (t. y. toks, kuris yra priešiškas apsimestinei buržuazinių šalių demokratijai). Lieka anarchizmas, kurio veikimo priemonės yra įtikinėjimas, mažų grupelių ir tinklų kūrimas, melagingumo ir priespaudos demaskavimas, siekis iš tikrųjų panaikinti visas valdžios formas, kad imtų reikšti savo nuomonę ir organizuotis pažeminti žmonės. Visa tai labai artima Bakuninui.

       Bet dar yra delikatus požiūris į dalyvavimą rinkimuose. Ar anarchistai turi balsuoti? Jei taip, ar jie turi sukurti partiją? Mano, kaip ir daugelių anarchistų požiūriu, ne. Balsavimas reiškia dalyvavimą apsimestinėje demokratijoje, kuri buvo galios pagalba įdiegta viduriniosios klasės. Nesvarbu, ar balsuojama už kairiuosius, ar už dešiniuosius, situacija nekinta. Vėlgi, organizuojant partiją būtina pritaikyti hierarchinę struktūrą ir norą dalintis valdžia. Niekada negalime pamiršti, kaip gadina buvimas valdžioje. Galima teigti, kad senieji socialistai ir profsąjungų aktyvistai, atėję į valdžią Prancūzijoje 1900 – 1910, tapo pikčiausiais profsąjungų priešais. Galime prisiminti vien tik Clemenceau ir Briandą. Štai kodėl visada prieštarauju, kad ekologinis judėjimas, toks artimas anarchistams, eitų į politinę valdžią. Esu totaliai priešiškas Žaliųjų judėjimui, mes Prancūzijoje labai gerai pamatėme, kokie yra Ecolos (žaliųjų) dalyvavimo rinkimuose rezultatai. Judėjimas suskilo į tris priešiškas grupes, trys lyderiai viešai pareiškė apie savo priešiškkumą, klaidinantys ginčai (dėl taktikos) užtemdė tikruosius tikslus, pinigai išleidžiami per rinkimų kampanijas, ir nieko nepasiekta. Iš tiesų, dalyvavimas rinkimuose labai sumažino judėjimo įtaką. Politiniai žaidimai mūsų visuomenei negali atnešti jokių svarbių pokyčių, ir mums reikia radikaliai atsisakyti juose dalyvauti. Visuomenė per daug komplikuota. Interesai ir struktūros yra per daug artimai susiję. Mes negalime tikėtis jų pakeitimo politiniu keliu. Užtenka pasaulinių korporacijų pavyzdžio. Kairieji negali pakeisti vs dar išlaikančios galią valstybinės ekonomikos globalinio ekonominio solidarumo vaizdiniu. Tie, kurie skelbia, kad mums, norintiems ne tiesiog pakeisti vyriausybę, o kažko daugiau, būtina globalinė revoliucija, yra teisūs.

       Bet ar tai reiškia, kad išvis neturėtume veikti? Štai ką pastoviai girdime, kai pateikiame radikalias tezes. Lyg vienintelis veikimo būdas būtų politinis! Aš tikiu, kad anarchija pirmiausiai reiškia sąmoningą nepritarimą – viskam, kas sudaro mūsų kapitalistinę (arba degeneravusią socialistinę) ir imperialistinę visuomenę (ar ji būtų buržuazinė, ar komunistinė, baltųjų, geltonųjų ar juodųjų). Sąmoningas nepritarimas yra nepritarimas ne vien tik karo tarnybai, bet visiems reikalavimams ir įpareigojimams, kuriuos užkrauna mūsų visuomenė: mokesčiams, vakcinavimui, privalomam švietimui ir t. t.

       Žinoma, aš pritariu švietimui, bet tik tuo atveju, jei jis adaptuojamas vaikams ir nebūtinas jiems, ne visada apdovanotiems intelektu. Mes privalome pritaikyti mokymą taip, kad jis atitiktų vaiko gabumus.

       Turiu puikų pavyzdį iš vakcinacijos srities. Mano draugas, teisės daktaras, matematikos licenciatas ir anarchistas (ar labai jiems artimas) nusprendė realiai sugrįžti prie žemės. Atšiauriame Haut – Loire kaime jis dešimt metų veisė galvijus. Bet jis priešinosi – ir tai šios istorijos vinis – privalomam jo galvijų vakcinavimui nuo snukio ir nagų ligos, nes manė, jog rūpindamasis jų augimu, laikydamas juos atokiau nuo bandos, neleis jiems užsikrėsti. Darėsi įdomu. Veterinarai atvyko pas jį ir paskyrė baudą. Jis padavė juos į teismą, įrodydamas jų nekompetentingumą ir nelaimingus atsitikimus, susijusius su vakcinavimu. Jis pirmiausiai pralaimėjo, bet po apeliacijos, padedamas biologų ir tenykščių veterinarų raportų, šventė išteisinimo triumfą. Tai labai geras pavyzdys, kokiais būdais mes galime atrasti šiek tiek laisvos erdvės taisyklių raizginyje. Bet turime norėti tai padaryti, nešvaistyti energijos, bet atakuoti vieną tašką ir laimėti, atremdami sistemą ir jos taisykles. <...>

       Savaime suprantama, šie kuklūs marginalinių veiksmų, kuriais siekiama atmesti valdžią, pavyzdžiai, neturėtų tapti mūsų motyvu nesirūpinti ideologinės difuzijos būtinumu anarchistiniame mąstyme. Tikiu, kad mūsų amžius yra tinkamas požiūriui į svarbią politinę mintį iš tokio požiūrio taško, kuris skendi absoliučiame vakuume. Liberalai vis dar galvoja, kad gyvena XIX amžiuje. Socialistai negali pasiūlyti realaus socializmo. Komunistai paprasčiausia juokingi ir dar nevisai išsivadavę iš poststalinizmo. Profsąjungos susirūpinusios tik savo pozicijų gynimu4. Šiame vakuume anarchistinis mąstymas turi galimybių, jei jis modernizuosis ir gaus egzistuojančių embrioninių grupių, tokių kaip žalieji, palaikymą.

       Taigi, esu labai artimas vienas iš anarchizmo formų, ir tikiu, kad anarchistų kova teisinga. Kas gi tada mane skiria nuo tikro anarchisto? Išskyrus religijos problemą, kurią pasvarstysime vėliau, manau kad požiūrių skirtumas yra maždaug toks. Tikras anarchistas mano, kad anarchistinė visuomenė – be valstybės, organizacijos, hierarchijos ir autoritetų – yra įmanoma, tinkama gyventi ir reali. Bet aš taip nemanau. Kitais žodžiais tariant, aš manau, kad anarchistų kova, kova už anarchistinę visuomenę yra būtina, bet taip pat manau, kad tokios visuomenės įgyvendinimas neįmanomas. Abu šie požiūriai reikalauja paaiškinimo. Pradėsiu nuo antrojo.

       Išties visuomenės be valdžios ir institucijų vizija yra paremta dvigubu įsitikinimu, kad žmonės iš prigimties yra geri, o pati visuomenė sugedusi. Kraštutiniu atveju išgirstame tokių tvirtinimų: policija provokuoja apiplėšimus, panaikinkite policiją ir apiplėšimai liausis. Kad visuomenė išties atlieka didelį vaidmenį tvirkindama individus, man gana aišku. Kai padidėja griežtumas, suvaržymai, prievarta, žmonės vienaip ar kitaip turi „nuleisti garą“ – dažnai smurtaudami ir vartodami agresiją. Šiandien iškrypėliškumas Vakaruose įgauna ir kitas formas, pavyzdžiui tampa reklama, kuri skatina vartojimą (ir plėšikavimą, kai žmonės negali sau leisti įsigyti daiktų), taip pat atvira pornografija ir smurtu žiniasklaidoje. Pažymėtina žiniasklaidos rolė nusikalstamumo ir neapykantos kitam augime. Nepaisant to, visuomenė nevisiškai atsakinga.

       Tai vaizdžiai įrodo narkotikų politikos Olandijoje pavyzdys. Būdama akis į akį su narkotikų prekyba ir vartojimu, Olandijos vyriausybė 1970 metais pasirinko kitokią politiką, vėliau atsiradusią ir kitose šalyse. Kad būtų išvengta uždrausto vaisiaus troškimo, narkotikų vartojimas buvo legalizuotas; kad būtų kontroliuojamas narkotikų pardavimas, valdžia atidarė centrus, kur narkomanai galėjo veltui gauti norimas medikų patikrintas dozes. Tikėtasi, kad tai sustabdys prekybą ir visas su ja susijusias blogybes (priklausomybę nuo prekeivių, besaikes kainas ir nusikaltimus, kurių tikslas – gauti pinigų). Taip pat tikėtasi, kad sumažės narkotikų paklausa. Bet taip neatsitiko. Amsterdamas tapo narkotikų sostine, o miesto centre vaikšto baisiai daug narkomanų. Represijų baigtis nesumažino žmogiškų geismų. Kitaip nei tikėtasi, atsitiko priešingai, ir tai nėra gerai.

       Šis mano komentaras neturi nieko bendra su krikščionių nuodėmės idėja. Nuodėmė egzistuoja tik santykyje su Dievu. Krikščionybės šimtmečių klaida buvo nuodėmės laikymas moraliniu prasižengimu. Bibliškai taip nėra. Nuodėmė yra susikirtimas su Dievu ir tai, kas iš to išeina. Kai aš sakau, kad žmonės negeri, aš nepritaikau krikščioniško ar moralistinio požiūrio. Aš sakau, kad du didieji jų bruožai, nepaisant jų visuomenės ar išsilavinimo, yra godumas arba valdžios geismas. Šias savybes atrandame visur ir visada. Taigi, jei suteiksime žmogui visišką pasirinkimo laisvę, jie būtinai sieks kažką užvaldyti ir būtinai geis kažko, priklausančio kitam; keistas geismo bruožas yra toks, kad jis niekad negali būti numalšintas ar patenkintas, nes jei gaunamas vienas dalykas, dėmesys nukrypsta į kitą. Rene Girard visiškai atskleidė geismo prasmę. Jokia visuomenė neįmanoma tarp žmonių, kurie rungiasi dėl valdžios ar tie, kurie gviešiasi to paties daikto. Kol taip yra, ideali anarchistinė visuomenė negali būti sukurta.

       Reikia paprieštarauti tam, kad žmonės iš pradžių buvo geri, o tai, ką matome dabar, yra smukimo amžių rezultatas. Atsakyčiau, kad šiuo atveju turime daryti prielaidą, jog reikalingas pereinamasis laikotarpis, nes taip giliai įsišakniję įpročiai negali būti išrauti vienos kartos gyvavimo laikotarpiu. Kiek ilgai tuomet turėtume išlaikyti struktūras ir būtiną valdžią, tikėdamiesi, kad jie pritaikys teisingą ir liberalią politiką, pakankamai tiesiai mus vedančią teisingu keliu? Mes jau turime patirties, kaip ši teorija veikia. O labiausiai turime prisiminti, kad visa valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Tokią patirtį turėjo visi milenaristai, „Dievo miestai“ ir pan.

       Mano požiūriu būtų teisinga ir įmanoma sukurti naujas grass – roots institucijas. Liaudis gali įsteigti tinkamas institucijas (tokias, kaip minėtąsias), kurios faktiškai pakeis valdžios ir prievartos institucijas, kurios turi būti panaikintos. Tai turi būti padaryta panašiai, kaip 1880 – 1900 anarchosindikalistų. Jie tikėjo, kad viduriniosios klasės valstybės institucijas turi pakeisti darbininkų klasės organizacijos, tokios kaip profsąjungos ir darbo rūmai. Pastarieji niekad neturėjo funkcionuoti autoritariniu ir hierarchiniu keliu, bet griežtai demokratine tvarka, jie pereina į federacijas, o federaliniai įsipareigojimai yra vieninteliai nacionaliniai įsipareigojimai.

       Aišku, žinome, kas atsitiko. 1914 metų karo pradžioje neliberali politika privalėjo pašalinti geruosius anarchosindikalistus, o profsąjungų judėjimas patyrė radikalių pokyčių ėmus skirti nuolatinius pareigūnus. Tai buvo didžiulė klaida. Tuo pat metu darbo rūmai visiškai prarado savo originalius bruožus ir juose įsiveisė proletarų elitas.

       Apibendrinant, aš netikiu gryna anarchistine visuomene, bet tikiu galimybe sukurti naują socialinį modelį. Vienintelis dalykas yra tai, kad mes viską turime pradėti iš naujo. Profsąjungos, darbo rūmai, decentralizacija, federalinė sistema – viskas pražuvo. Iškreiptas jų naudojimas jas sužlugdė. Problema yra dar labiau neatidėliotina, nes visos mūsų politinės formos yra išsisėmusios ir praktiškai nebeegzistuoja. Mūsų parlamentinės ir rinkimų sistemos, mūsų politinės partijos yra beveik tokios pat bergždžios, kokios netoleruotinos yra diktatūros. Nieko neliko. Ir tas niekas vis agresyvesnis, vis labiau totalitarinis ir visagališkesnis. Šiandien keistai patiriame politinių institucijų tuštumą, kurioje niekas nebekelia pasitikėjimo, valdžios sistemą, kuri funkcionuoja tik paisydama politikų klasės interesų, ir tuo pat metu beveik begalinį galios, valdžios ir socialinės kontrolės augimą, kuris bet kurią iš mūsų demokratinių valstybių paverčia autoritariškesniu mechanizmu, nei Napoleono valstybė.

       Tai technologijų rezultatas. Negalime kalbėti apie technokratiją, nes technologai formaliai nevaldo. Kaip bebūtų, visa valdžios galia priklauso nuo technologijų, o užkulisiuose technologai sukelia inspiracijas ir paverčia viską įmanomu. Nėra reikalo čia diskutuoti apie tai, ką kiekvienas žino, būtent apie valstybės, biurokratijos, propagandos (apsimetančios viešumu ar informacija) plėtrą, apie konformizmą, politiką, siekiančią mus visus paversti gamintojais ir vartotojais, ir t.t. Šiai plėtrai nėra griežto atsako. Niekas net neklausinėja5. Bažnyčios ir vėl išdavė savo misiją. Partijos žaidžia pasenusius žaidimus. Tokiomis aplinkybėmis laikau anarchiją vieninteliu rimtu iššūkiu, vienintele priemone pasiekti sąmoningumą, pirmąjį energingą žingsnį.

       Kai kalbu apie rimtą iššūkį, turiu omenyje tokią anarchiją, kuriai nėra galimybės pereiti prie galios stiprinimo. Taip atsitiko su marksizmu. Pati proletariato diktatūros idėja iškėlė valdžią prieš likusią visuomenės dalį. Tai nėra tiesioginė daugumos valdžia mažumai vietoj atvirkštinio varianto. Tikroji problema yra kai kurių žmonių valdžia kitiems. Deja, kaip jau sakiau, nemanau, kad galime išties to išvengti. Bet mes galime už tai kovoti. Mes galime radikaliai organizuotis. Mes galime pasmerkti ne vien piktnaudžiavimą valdžia, bet ir ją pačią. Bet tik anarchizmas tai išsako ir to nori.

       Aš manau, kad dabar labiau nei bet kada svarbu paremti ir išplėsti anarchistų judėjimą. Priešingai nei manoma, jis gali suteikti galimybę būti labiau išgirstam, nei anksčiau. Dauguma žmonių, gyvendami nerūpestingai, užsiimdami saviplaka, leisdami save įbauginti ar tapdami TV vergais, pajuokia politinę kalbą ir politikus. Jie mato, kad iš anų nėra ko tikėtis. Juos taip pat erzina biurokratinės struktūros ir valdžios peštynės. Jei mes pasmerksime tokius dalykus, pasieksime daugelio žmonių ausis. Žodžiu, kuo labiau auga valstybės valdžia ir biurokratija, tuo labiau reikalinga anarchija, kaip vienintelė ir paskutinė individo, tai yra, žmonijos, apsauga. Anarchija turi atgauti savo kandumą ir drąsą. Ji turi šviesią ateitį. Štai kodėl aš ją renkuosi.          

         1 Labiau mėgstu šį pavadinimą, nei „Senasis testamentas“, norėdamas išvengti kaltinimo, kad krikščionys pagrobė šias knygas ir pasisavino iš žydų tai, kas iš tikrųjų priklauso jiems.       
         2 Žr. mano Violence: Reflections from a Christian Perspective (New York: Seabury, 1969).
         3 Mes matome nukrypimą į valdžią tame, kad popiežiui buvo suteiktos didelės valdos tam, kad jis taptų laisvas nuo politinės priespaudos, naudotos karalių, imperatorių, baronų, t. t., t. y., užtikrinant jo nepriklausomybę, bet rezultatas buvo visai priešingas.
         4 Mes neturime užmiršti, kad savisaugos tikslais jos parėmė Concorde kvailystę ir vis dar teisina ginklų gamybą bei eksportą.         
         5 Išskyrus kelis

 

       Vertė Kasparas Pocius

Kategorija: teorija

        JAV publicistas Noamas Chomsky – apie mechanizmus, slypinčius po naujosios komunikacijos šydu, demokratinių šalių valdžiai būtinus instrumentus – mūsų valdžiai tokius svarbius, kaip diktatūroms yra svarbi propaganda.

        Pradėkime nuo žiniasklaidos problemų. 2005 metų gegužės referendume dėl Europos konstitucijos dauguma laikraščių pasisakė už, bet 55% elektorato pasakė „ne“. Taigi, atrodytų, žiniasklaidos manipuliacijos viešąja nuomone turi ribas. Ar manote, kad balsuojantieji taip pat pasakė „ne“ žiniasklaidai?

       Tai komplikuota tema, bet patyrinėjus truputį giliau supranti, kad žiniasklaida labiausiai veikia labiausiai išsilavinusią gyventojų dalį. Masių viešąją nuomonę, atrodo, toji žiniasklaidos linija veikia silpniau.

       Štai kad ir karo su Iranu pavyzdys. Trys ketvirtadaliai amerikiečių mano, kad Jungtinės Valstijos turėtų nustoti grasinti šiai valstybei karu ir sutelkti jėgas ieškant diplomatinio susitarimo. Vakarų apklausos rodo, kad Irano ir JAV viešoji nuomonė taip pat pradeda sutikti dėl branduolinio nusiginklavimo problemų. Didžioji dauguma abiejų šalių gyventojų mano, kad teritorija tarp Izraelio ir Irano turi būti visiškai „švari“ nuo branduolinio ginklo, įskaitant ir regione veikiančių JAV branduolinį ginklą. Bet reikia ilgai ieškoti, kad surastum tokios informacijos žiniasklaidoje.

       Pagrindinės politinės partijos abiejose šalyse tikrai taip nemano. Jei Iranas ir JAV būtų išties demokratiškos valstybės, kuriose dauguma žmonių išties spręstų viešosios politikos problemas, jos be jokios abejonės jau būtų išsprendusios dabartinį konfliktą dėl branduolinio ginklo. Yra ir kitokių panašių problemų. Pažiūrėkite į JAV federalinį biudžetą. Dauguma amerikiečių nori mažesnių karinių išlaidų ir daugiau socialinės paramos, kreditų Jungtinėms Tautoms, ekonominės ir tarptautinės humanitarinės pagalbos. Jie taip pat norėtų, kad būtų baigta mažinti mokesčius, o taip galingiausių mokesčių mokėtojų naudai nusprendė prezidentas George'as Bushas.

       Visais šiais klausimais Baltųjų rūmų politika yra visiškai priešiška visuomenės nuomonei. Bet žiniasklaida retai spausdina apklausų duomenis, nušviečiančius atkaklią visuomenės nuomonę. Pasaulyje auga nerimas dėl dvigubo JAV deficito, paveiksiančio rinką ir biudžetą. Bet abi šio deficito dalys yra labai susijusios su trečiuoju – demokratijos – deficitu, pastoviai augančiu ne tik JAV, bet ir visame Vakarų pasaulyje.

       Kai koks nors garsus žurnalistas ar TV žinių vedėjas yra paklausiami, ar jie yra spaudžiami arba cenzūruojami, jie atsako, jog visiškai laisvai reiškia savo nuomones. Taigi, kaip minčių kontrolė veikia demokratinėje visuomenėje? Mes žinome, kaip ji veikia diktatūrose.

       Kaip jūs sakote, žurnalistai staigiai atsako: „Niekas manęs nespaudžia. Rašau, ką noriu“. Ir tai tiesa. Bet jei jie gintų pozicijas, priešingas dominuojančioms normoms, kažkas kitas greitai ateitų į jų vietą rašyti vedamųjų. Akivaizdu, tai nėra griežta taisyklė: JAV spauda retkarčiais spausdina net mano straipsnius, ir JAV nėra totalitarinė valstybė. Bet tie, kuriems nepavyksta išpildyti tam tikrų minimalių reikalavimų, netenka šanso tapti svarbiais komentatoriais.

       Tai vienas didelių skirtumų tarp totalitarinių valstybių propagandos sistemos ir to, kaip viskas vyksta demokratinėse visuomenėse. Totalitarinėse šalyse valstybė nubrėžia oficialią liniją, ir jai visi turi paklusti. Demokratinėse visuomenėse veikiama kitaip. Linija niekada neparodoma, bet tampa numanoma. Tai laisvų žmonių smegenų plovimas. Net aistringi debatai oficialioje žiniasklaidoje neišeina iš visuotinai priimtų, besąlygiškų taisyklių nubrėžtų ribų, kurių viduje atsiranda priešingi požiūriai. Kontrolės sistema demokratinėse visuomenėse ypatingai paveiki. Mes nepastebime tos linijos, kaip nematome ir oro, kuriuo kvėpuojame. Mes netgi kartais įsivaizduojame regį gyvus debatus. Ši kontrolės sistema yra daug galingesnė, nei totalitarinės sistemos.

       Pažvelkite į XX a. 3 dešimtmečio pradžios Vokietiją. Nepamirškime, kad tai buvo pažangiausia Europos šalis, pirmoji mene, moksle, technologijose, literatūroje ir filosofijoje. O po to staigiai viskas apsivertė aukštyn kojom, ir ji tapo barbariškiausia, labiausiai žudikiška valstybe žmonijos istorijoje. Visa tai buvo paremta baime: baime bolševikų, žydų, amerikiečių, čigonų, visų, kurie, pasak nacių, kėlė grėsmę pagrindinėms Europos kultūros vertybėms ir tiesioginiams graikų civilizacijos palikuonims (kaip 1935 rašė filosofas Martinas Heideggeris.) Kaip bebūtų, didžioji dalis vokiečių spaudos naudojo JAV reklamos agentų marketingo technologijas.

       Tokiu pat metodu primetama ir ideologija. Prievartos negana, kad užvaldytum žmones, reikia kokio nors pasiteisinimo. Kai vienas žmogus naudoja galią prieš kitą – ar tai būtų diktatorius, kolonistas, biurokratas, sutuoktinis ar bosas – jiems reikalinga jų veiksmus pateisinanti ideologija. O ji visadata pati: jų dominavimas aiškinamas kaip silpnesniųjų gėris. Galingieji visada prisistato esą altruistiški, nesuinteresuoti savuoju gėriu ir kilnūs.

       XX a. 3 dešimtmetyje nacių propaganda rėmėsi paprastais žodžiais ir jų kartojimu, asocijuojant juos su emocijomis ir fobijomis. Kai Hitleris 1938 įsiveržė į Sudetus, jis pateikė kilniausią motyvą – humanitarinės intervencijos būtinybę, kad nesigirdėtų vokiečių kalbėtojų šnekų apie etninius valymus. Taigi, visi gyvens po juos ginsiančiu Vokietijos sparnu ir gaus paramą iš pačios menuose ir kultūroje labiausiai pažengusios Europos šalies.

       Dabar propagandos instrumentai kiek rafinuotesni, ypač – nors tai stebina – šalyse, turinčiose daugiausiai pilietinių laisvių, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Čia XX a. 2 dešimtmetyje gimė šiuolaikinė viešųjų ryšių industrija, kurią taip pat galime pavadinti opinijos formavimu ar propaganda.

       Abi šios šalys darė tokią pažangą, siekdamos demokratinių teisių (prisiminkime moteris sufražistes ir kalbos laisvės atgavimą), kad valstybės prievarta nebeatitiko laisvės troškimo. Taigi, valdantieji rado kitą būdą „pagaminti sutarimą“ (manufacturing consent). PR industrija tiesiogine to žodžio prasme gamina koncepcijas, jų priėmimą ir palankumą joms. Ji kontroliuoja žmonių protus ir idėjas. Tai didelis pranašumas prieš totalitarines valstybes, nes juk daug maloniau paklusti reklamai nei būti nukankintam.

       JAV kalbos laisvė yra saugoma taip, kaip nė vienoje kitoje valstybėje. Nuo XX a. 6 dešimtmečio Aukščiausiasis Teismas labai pakėlė kalbos laisvės standartus, remdamasis pagrindiniais XVIII a. Apšvietos principais. Teismas palaiko kalbos laisvės principą, vienintelė riba tam yra kriminalas. Jei įeinu į parduotuvę su šautuvu ir pasakau „šausiu“, mano žodžiai nėra saugomi konstitucijos. Kita vertus, yra rimtų priežasčių kvestionuoti tokią kalbos laisvę. Aukščiausias teismas šį principą pritaikė ir Kukluksklano naudai.

       Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, ir, tikiuosi, kitose Europos šalyse kalbos laisvės apibrėžimai griežtesni. Mano požiūriu esminga tai, kad čia valstybė pasiskelbia istorinės tiesos sprendėja ir ima bausti tuos, kurie toms tiesoms priešinasi. Jei leisime valstybėms naudotis tokiais metodais, mes pajusime stalinistinius metodus. Valstybė neturi turėti galios bausti žmogų, kuris sako, kad saulė sukasi aplink žemę. Labai elementaru: arba mes giname netgi tų žmonių kalbos laisvę, kurių nuomonės mums atrodo šlykščios, arba išvis neginame jos. Net Hitleris ir Stalinas pripažino kalbos laisvę tiems, kurie gynė jų – Hitlerio ir Stalino – požiūrį.

       Man yra kančia kalbėti apie tokias problemas praėjus dviem šimtams metų po Voltero, kuris sakė: „Ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet atiduosiu savo gyvybę už tai, kad jūs galėtumėte reikšti savąsias nuomones“. Būtų didžiulė nepagarba Holokausto aukoms, jei būtų pritaikyta viena iš pagrindinių jų žudikų doktrinų.

       Vienoje savo knygoje jūs cituojate Miltoną Friedmaną, pasakiusį, kad „pelno darymas yra demokratijos esmė“.

       Pelnas ir demokratija yra tokie priešiški, kad neverta nė komentuoti. Demokratijos tikslas yra duoti žmonėms laisvę spręsti, kaip jie gyvens, ir bet koks politinis pasirinkimas turi būti paremtas rūpinimusi jais. Pelno darymas yra mūsų visuomenės liga. Teisinga, etiška visuomenė kreiptų tik šalutinį dėmesį į pelną. Štai mano institute (Masačiusetso Technologijos Institute) keletas mokslininkų labai sunkiai dirba, kad užsidirbtų daug pinigų, bet apie juos daug kas galvoja kaip apie patologinius atvejus. Dauguma akademinės bendrijos narių yra labiau susirūpinę naujų sričių tyrinėjimu iš intelektinio intereso perspektyvos, ir dirba dėl bendrojo gėrio.

       Neseniai Janas Ziegleris rašė, kad esama trijų rūšių totalitarizmo: stalinizmo, nacizmo ir Tinos (Tina – britų premjerės Margareth Thatcher pareiškimo “there is no alternative“ – nėra alternatyvos ekonominiam liberalizmui ir globaliniam laisvosios rinkos kapitalizmui – santrumpa). Ar manote, kad šias santvarkas galima palyginti?

       Nemanau, kad jas reikia sudėlioti į vieną lentyną. Kova su Tina reiškia priešinimąsi intelektinės kontrolės sistemai, kuri negali būti lyginama su koncentracijos stovyklomis ar gulagu. JAV politika provokuoja didžiulę opoziciją visame pasaulyje. Lotynų Amerikoje esančios Argentina ir Venesuela pasitraukė iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Vašingtonas Lotynų Amerikoje nebegali inicijuoti karinių perversmų, kaip prieš dvidešimt – trisdešimt metų. Visas kontinentas dabar atmeta neoliberalią programą, jėga primestą prieš du dešimtmečius. Visame pasaulyje esama pasipriešinimo globalinei rinkai pavyzdžių.

       Globalinio teisingumo judėjimas, pritraukiantis didelės žiniasklaidos dalies dėmesį kasmetiniuose Pasaulio Socialiniuose Forumuose (PSF), visus metus sunkiai dirba. Tai naujas požiūris, o galbūt ir naujas Internacionalas. Bet pagrindinis jo uždavinys yra įrodyti, kad alternatyva yra. Geriausiai globalinius ryšius išreiškia pats PSF. Priešiškos žiniasklaidos priemonės bet ką, kas pasisako prieš neoliberalią globalinę rinką, vadina priešu, o iš tiesų kovojama dėl kitokios pasaulinės rinkos, dėl žmonių.

       Lengvai galime pastebėti kontrastą tarp dviejų „partijų“, nes jų susitikimai vyksta vienu metu. Davose vyksta Pasaulio Ekonomikos Forumas, kalbantis apie pasaulio ekonominę integraciją, bet tik finansininkų, bankų naudai. Šios organizacijos kontroliuoja žiniasklaidą. Jų globalinės integracijos koncepcija tarnauja investuotojų interesams. Oficialioji žiniasklaida mano, kad tai – vienintelė globalizacijos forma. Davosas yra geras propagandos veikimo demokratinėse visuomenėse pavyzdys. Jis toks aktyvus, kad kartais net PSF aktyvistai ima vadinti save „anti“. Bet jie išreiškia daugumos pasaulio gyventojų nuomonę.

       Kritikai jus priskiria anarchistams arba socialistams libertarams. Kokia būtų valstybės rolė tikroje demokratijoje?

       Gyvename čia ir dabar, ne kokioje nors įsivaizduojamoje visatoje. O čia ir dabar esama tironiškų organizacijų – didžiųjų korporacijų. Jos yra artimiausios totalitarinėms institucijoms. Jos išvis nėra atskaitingos visuomenei. Jos elgiasi kaip plėšrūnės, kurių grobiu tampa mažesnės kompanijos. Žmonės turi vienintelę priemonę apsiginti – tai valstybė. Tai nėra labai paveikus skydas, nes susijęs su plėšrūnėmis. Bet skirtumų yra. General Electric neprivalo atsiskaityti prieš nieką, o valstybė retkarčiais paaiškina savo veiksmus visuomenei.

       Jei demokratija yra stipriai išplėtota, jei piliečiai kontroliuoja gamybos ir verslo priemones, jei jie dalyvaus savosios aplinkos tvarkyme ir valdyme, valstybė palaipsniui galės išnykti. Ją pakeis savanoriškos bendruomenės mūsų darbovietėse ir ten, kur mes gyvename.

       Jūs kalbate apie tarybas?

       Pirmiausiai po Spalio revoliucijos Leninas ir Trockis sužlugdė tarybas, darbininkų tarybas ir visas demokratines institucijas. Šiuo požiūriu Leninas ir Trockis buvo pikčiausi socializmo priešai XX amžiuje. Bet, būdami marksistais ortodoksais, jie manė, kad atsilikusi šalis, kokia buvo Rusija, negali iškart įžengti į socializmą ir pirmiausiai turi būti prievarta industrializuota.

       1989-aisiais, kai žlugo komunistinė sistema, maniau, kad tai paradoksiškai buvo socializmo pergalė, nes socializmą suprantu kaip demokratinę gamybos, verslo ir kitų žmonijos gyvenimo aspektų kontrolę.

       Deja, abi propagandos sistemos įrodinėjo, kad tironiška Lenino, Trockio ir Stalino sistema buvo socializmas. Tai suteikė daug malonumo Vakarų lyderiams, dešimtmečius bandžiusiems iškraipyti reikalo esmę.

       <...>

       Anarchizmas neturi tokių principų, kurių mes visi privalome laikytis. Anarchizmas, kaip aš jį suprantu, yra judėjimas, bandantis identifikuoti organizacijas, besistengiančias valdyti ir dominuoti, reikalaujantis jų paaiškinti savo veiksmus, o jei ne, bandyti jas pakeisti.

       Anarchizmas ir libertarinė mintis toli gražu ne žlunga, o žydi. Daug kur pasiekta pažangos. Priespaudos ir neteisybės formos, kadaise buvusios vargiai atpažįstamos, dabar jau draudžiamos. Tai yra didelė sėkmė, visos žmonijos žingsnis į priekį, o ne pralaimėjimas.

 

 Pagal „Le Monde Diplomatique“ parengė KP