Visaip kitaip („Visaip”, 2005 m. Nr. 1)

        Leidinys dedikuojamas tiems, kuriems ne vis vien. Autorė ar autorius, kurio el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., susirūpinęs (-usi) šiuolaikinės automatinės smegenų plovyklės darbu: „Yra stengiamasi mus įtikint, kad viskas vyksta natūraliai, pagal kažkokius vos ne gamtos dėsnius, kad sprendimai visada priimami visų mūsų labui, kad visas progresas tik į gera, kad egzistuoja universalios moralės normos, pagal kurias turi gyvent visas pasaulis.“ Geraširdiškas ir kilnus rūpestis! Nindzė siūlo nesiklausyti ideologinių plepalų ir gyventi kitaip, gyventi savaip ir daryti kasdienes revoliucijas. Valio!

       Na, o kaipgi gyventi savaip, kas gi tie kasdieniai revoliucionieriai? Aišku, pankai! Kaip įrodymas pateikiamas ilgas interviu su drauge Stephanie iš San Francisko. Ji lankosi koncertuose, groja pati, leidžia „zinus“ ir tiki, kad linksma punk laikysena griauna neteisingumą, o Lietuvos pankams linki perskaityti K. Tabbo knygą „Amoralus dramblys: globalizacija ir kova už socialinį teisingumą XXI amžiuje“.

       Pankai – beveik marksistai. Straipsnyje apie prancūzų sociologą ir švietėją Pierre'ą Bourdieu (g. 1930) aprašomas kultūrinio kapitalizmo fenomenas. „Kultūrinis kapitalas“ – tai gebėjimas skaityti ir suprasti kultūrinius kodus. Ir jis nėra vienodai padalytas tarp socialinių klasių. Meno darbai domina tiktai tuos, kurie turi „kultūrinį kapitalą“. Meno galerijos tarnauja privilegijuotai klasei ir ši privilegija įteisinama įteigiant skirtumą tarp „gero“ ir „vulgaraus“ skonio, tarp įteisinto ir neteisėto stilių. Tuo tarpu estetiniai skoniai ir stiliai neseka jokia objektyvia, autonomiška estetine logika – jie greičiau pakeičia klasių skirtumus skonio skirtumais ir tokiu būdu sustiprina prarają tarp klasių. Štai kodėl pankai taip retai lankosi paveikslų galerijose!

       Pankai gerbia savo pusbrolius situacionistus – Raoulį Vanegeimą ir Guy Debord'ą. Už šūkį „Reikalauk neįmanomo!“, už 1968-ųjų gegužės revoliuciją, už Situacionistų Internacionalo (SI) telegramą komunistų partijos komitetui Maskvoje: „Žmonija nebus laiminga, kol paskutinis biurokratas nebus pakartas kilpa iš paskutinio kapitalisto žarnų! Tegyvuoja Machno ir Kronštato jūreiviai! Šalin Trockį ir Leniną! Šalin valstybę!“

       Pankai skaito Noamą Chomsky. Kaip ir marksistai su situacionistais, jie mielai įrašytų šį amerikietį žydą senuką į savo gretas ir sušoktų gaivališką „pogą“.

       Pankai skaito ir... „Šiaurės Atėnus“. Šiame „zine“ persispausdino 2004-08-21 Nr. 713 straipsnį – H. M. Elzensbergerio knygos „Didžiosios kraustynės“ fragmentą. „Šis straipsnis iš „Šiaurės Atėnų“ pasirodė per geras, kad kažkur pasimestų ir pasimirštų. Norėjosi, kad jis pasiektų kuo daugiau žmonių. Kaip žinoma, ŠA neturi milijonų skaitytojų, tai galbūt pasieks kokią naują ausį ir akį.“ „Šatėnų“ redakcijos vardu dėkoju Nindzei ir visiems pankams už mūsų laikraščio populiarinimą!


       Klyksmas iš duobės („Duobė”, Nr.2)

      Ne veltui suaugę revoliucionieriai į savo būrius bando pritraukti paauglius. Subrendęs jų kūnas reikalauja laisvės, o sušikti suaugėliai neleidžia nė piršto pajudinti. Todėl kumščiai gniaužiasi patys, o iš burnos sprūsta riebus keiksmažodis. Puritoniškoje buržuazinėje visuomenėje paauglys jaučiasi kaip gyvas lavonas, užkastas gilioje duobėje.

       Apie tokią duobę ir rašo šio „zino“ sudarytoja, kurios el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Ji, kaip suprantu, – paauglė, mergaitė, dukrelė, mokinukė, kurią engia visi, kas netingi: bendraamžiai berniukai, pagyvenę tėvai ir seni mokytojai. Todėl ji labai nuoširdžiai širsta ir beviltiškai bando kabarotis iš tos duobės.

       Autorė siūlo atsisakyti terminų „vyras“ ir „moteris“ ir visus žmones vadinti kaip pridera – žmonėmis. Ne be pagrindo teigia, kad „dabartinė švietimo sistema yra šūdas“, kad mokykloje paaugliai mokomi tik paklusnumo. Keikia religines dogmas ir visuomenės moralės normas, iškeliančias vienintelę vertybę – šeimą. O labiausiai kliūva visų priežasčių priežasčiai – kapitalistinei visuomeninei sitemai: „Išsivystęs kapitalizmas nustatė dabartinį šeimos modelį, pritaikydamas jį taip, kad būtų naudinga. Daug geresnis ir patogesnis būdas išlaikyti darbo jėgą, kai pasitelki į pagalbą šeimą. Pagal scenarijų šeima pati turi pasirūpinti maistu, gyvenamąja vieta, sveikata, prižiūrėti vieni kitus. Šeimoje moteris yra tas asmuo, kuris turi atlikti visas šias funkcijas, ji turi būti namų šeimininkė, seselė, vaikų auklė ir virėja. Tai yra didžiausia dirbančios moters problema. Su šio argumento teisumu kapitalizmas niekada nesutiks, todėl jis turi būti sunaikintas!“

       Leidinyje yra ir bendro pobūdžio šviečiamųjų apžvalginių straipsnių („Ispanų pilietinis karas – veikiantis anarchizmas“, „Produktai iš gyvūnų ir aplinka“), tačiau vienišos ir niekam nereikalingos mergaitės klyksmas iš duobės dugno girdimas garsiausiai. Net ausys spengia.


       Viską išjungdamas, „neišsijunk“ pats („Išjungt viską”, 2005m. Nr. 5)

       „Sveiki. Aš statistinis mūsų nuostabiosios „demokratinės“ (ir t. t.) visuomenės vienetas. Aš priskaičiuojamas kaip Vienetas tarp studentų, gyventojų, piliečių, pirkėjų, kokių nors mokesčių mokėtojų, prekių ir paslaugų vartotojų, viešo transporto naudotojų ir dar bile žino kiek įvairiausių statistinių sąmatų, sąrašų ir kitokių biesų.“ Taip su mumis pasisveikina pankroką mėgstantis studenčiokas, šio leidinio sudarytojas.

       Truputis pankroko filosofijos (pankrokas gimsta tada, kai įlipi į šūdą ir, eidamas nusivalyti bato, žolėje randi 10 litų), truputis autoritarinės Lietuvos valstybės kritikos (demonstracija Lietuvoje – kažkoks tautinis paradas, sveikinantis didžiai gerbiamą draugą Bushą), truputis pašaipos dėl Europos Sąjungos biometrinių planų (ES planuojama įvesti biometrinių pasų sistema – dar nacionalsocialistų sukurto biometrijos mokslo „hightech“ variantas), truputis taikaus feminizmo (berniukai dažnai psichologiškai žalojami, kai jiems aiškinama, kad tikri vyrai neverkia), truputis alternatyvios kultūros naujienų (tarptautinė konferencija „Nėra kultūros be subkultūros“, vykusi ne kur kitur, o Minske!), truputis alkofrontininkų patarimų (DIY, t. y. „Do it yourself“ receptas, kaip pigiai ir greitai pasigaminti mielinio raugalo – „gorgelio“).

       Svarbiausias šiame leidinuke – programinis Hakimo Beyaus straipsnis „Psichinis paleolitizmas ir aukštoji technologija: pozicijų deklaravimas“ iš knygos „Laikinosios autonominės zonos“. OAA (Ontologinės anarchijos asociacija) nuolat kalba apie „paleolitizmą“, bet tai nereiškia aklai nerti atgal į akmens amžių, į paleolito erą. H. Beyui priimtina kultūros koncepcija, įskaitant ir technologiją. Sunkiau su civilizacija. Televizijos banalizavimas, kompiuterių jupifikavimas ir kosmoso militarizavimas leidžia manyti, kad technologijos pačios savaime negarantuoja laisvės. Todėl H. Beyus siūlo grįžti į paleolito erą, bet tik dvasia. Į tą laiką, kuriame gyveno „žmonės be valdžios“, kuriam būdingas „elegantiškas medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės tingumas, dviejų valandų darbo diena, žavėjimasis menu, šokiu, poezija, įsimylėjimu, šamanizmo „demokratizacija“, suvokimo ugdymas, trumpiau tariant – kultūra“. Nenauja, bet taip ir neįgyvendinta H. Beyaus idėja – tarpusavy suderinti kultūrą ir civilizaciją – aukštosioms technologijoms priešpriešinti psichinį paleolitizmą!

       Panašiai mąsto ir šio „zino“ sudarytojas. „Išjungti viską“ nereiškia sustabdyti progresą, grįžti į miškus ir vėl apaugti plaukais... „Tu ryte keliesi ir užkaiti arbatinuką prieš eidamas myžt? O – tai tu toks pat kaip aš. Tu užrakini namus prieš išeidamas, kiekvieną kartą? Tai mes verdame tame pačiame katile. Aišku, kažkas morka, o kažkas bulvė. Mes juk už įvairovę. O kai sugalvoji išjungt viską – ir gyvenimo būdą, tai gali taip viską išjungt, kad išjungsi patį „išjungt viską“ mąstymo būdą ir taip visai nieko neišjungsi.“ Atsargiai, brolyčiai...


       Pochujizmėlio evangelijukė („Nieka nereikъ. Chronikų chronikos”, Nr. 1)

       „Sveiki, draugai irgi pažįstami anos pasaulės! Su nuolankiu žodžiu aš šerkšno dienoj egi šaltoj į jumi šitą trumpą kalbą kreipiu, ir žinia draugus senus tepasiekia, kaip greitai siekia sniegas žemelę mūsų pamirštą. Žinia, žiemužei baltai iš užusienės žuvėdu atžengus, atšalt norėtų bei mintelės mūsų, ugi nepamiršt aš gyvastos su nuleista galva prašau, šiokios tokios jaukumos į šaltą gryčią inpūst, idant niekingas šaltis bengi mūsų dūšiose attirptų ir žaluma sielos nepultų žemėn šalčių pakąsta. Ir šitokiam kreipime aš žmogiško supračiaus tikiuos, vėlgi ne man vienam taip širdį sopa užu pasaulį. [...] Su pagarba irgi giliu nuolankumu, protėvis jūsų beigi draugas.“

       Daugybėje „zinų“ vyrauja verstiniai ar apžvalginiai straipsniai, o šis ryškiai išsiskiria originalia kūryba. Įžanginis straipsnis apie J. Mačiūno „Fluxus“. Mini novelė apie tironą vardu gyvenimas. Etiudas apie vienišą varpos smaukytoją. Siurrealistinis vaizdelis apie nelaimingą drambliuką, kuris iš tikro buvo panelė vardu Filadelfija. Ranka piešti linksmi komiksai apie nusiskandint bandantį ežiuką. Brutalus eilėraštukas „Tau, mano mamyte“. Egzistencinis apsakymėlis apie pabėgusią elektrą ir arbatžolių lavonėlius. Nihilistinis pasakojimas apie tragišką talentingos žiurkėnės Boženos žūtį. Absurdiškai juokinga pasakėčia apie tris pelytes anarchistes. Žmogiškai šilta Pirmojo Didžiosios Šalies nepilotuojamo naikintuvo istorija. Vaikiškai žiauri šašlykiuko gyvenimo drama. Ir t. t., ir pan.

       Žodžiu, naivus infantilumas, sumišęs su brutaliu cinizmu ir visišku pochujizmu. Tai, ką labiausiai vertinu. Nesusilaikysiu ir pacituosiu vieną tokios prozos fragmentą. Visą.

       „Jo dėka šlubas spermatozoidas stuktelėjo į nupušusią kiaušialąstę. Tai buvo mano pradžia. Jo dėka po ilgo ir komplikuoto gimdymo mano motina išvydo mėlyną nekvėpuojantį kūnelį. Jo dėka po penkių minučių kūnelis pradėjo šilti, ir mama išgirdo žodį – „gyvas“. Jo dėka mačiau, kaip pro langą iškrenta mano mylimiausia žiurkė ir kaip mano tėvas spardo mano motiną ir mane. Jo dėka mačiau tūkstančius įvairiausių keistų miesto gatvių, su savo keistomis legendomis ir be jų. Jo dėka nekenčiau ir mylėjau, sutikdavau ir išsiskirdavau. Jo dėka dabar esu būtent čia ir rašau apie Jį.

       Jis – Dievas? Xuj znajet, tačiau jei kas klausia, ar aš tikintysis, dabar galiu atsakyti tiksliai – o taip. Tikiu Atsitiktinumu. Prieš jį lūžta tvirčiausios mūsų teorijos, evoliucija pasuka kita linkme, jo dėka girtas kareivis paspaudžia ne tą mygtuką, jo dėka chirurgo rankoj sudreba skalpelis kažkam nutraukdamas gyvybės siūliuką. Neprognozuojamas kaip tobulas psichopatas, padėjęs skersą ant visų reliatyvumo teorijų, ateities vizijų ir utopinių modelių. Atimantis visas iliuzijas iš turinčių ir duodantis neturintiems. Žudantis savo žaviu nenuspėjamumu. Žavus, bliat'. Aš jį myliu.“


        Ėsk arba dvėsk („Paštec”, 2007 m. Nr. 1)

       Ugnė, Zebras ir Olegas – ne paštininkai, o truputį žemaičiuojantys kulinarai. Jie pagamino mums šį paštetą, kuriame „nėra šlamšto, apdėlioto prieskoniais, tik „gryna mėsa“ – žalia, neapdorota, kraujo skonio, tiesiai iš skerdyklos, dar neapčiupinėta įtakingų personų ir viešosios nuomonės rankos“. Ką gi, paragaukime.

       Pradžiai – sunkiai virškinamas verstinis straipsnis „Radikaliosios mašinos prieš technoimperiją: nuo utopijos iki tinklo“. Dabartis – niūri postfordizmo epocha. Religiją, teologiją, filosofiją, ideologiją ir mokslą pakeitė technika. Fabrikas pasitraukė iš fabriko ir visa visuomenė tapo fabriku. Šioje matricoje karaliauja mašinos. Kiekvienas iš mūsų – troškimų mašina. Gamybos priemonės integruotos į mūsų protus ir kūnus. It priedai esame prijungti prie socialinės, valstybinės ir ekonominės metamašinos, kuri valdo mūsų troškimų srautus, o intelektą įjungia į bendrojo intelekto tinklą. Funkcionuojame viduje schemos, socialinės programinės įrangos, sukurtos mūsų energijai ir idėjoms išnaudoti. Ką gi daryti tokiame nežmogiškame pasaulyje? Autoriaus patarimas – niūrus, bejausmis, paremtas geležine logika: „Nepuoselėk mašinai neapykantos – pats tapk mašina. Turime išrasti revoliucines dorybingas radikaliąsias mašinas, kurias būtų galima išdėstyti esminiuose tinklo mazguose ir priešpastatyti bendrajam intelektui, administruojančiam imperines mašinas.“

       Kitas ilgas rašinėlis nukelia mus į legendinius 1977–1982 metus. Legendiniai Jungtinės Karalystės pankai – grupė „CRASS“ – prisimena: „Tai buvo šaunūs metai – dar iki tol, kol mūsų kuriamos alternatyvos nevirto nuobodžių taisyklių teisynu, o reiškinys, kurį vadinome tikru punk, netapo eiliniu getu.“ Taip, jie stengėsi. Grupę „The Sex Pistols“ laikė muzikine marionete ir gyveno tikrą pankišką gyvenimą. M. Thatcher pradėjus karą Folklendo salose, išleido pacifistinį albumą ir užsitraukė torių partijos nemalonę. Sufalsifikavo R. Reagano ir M. Thatcher telefoninio pokalbio įrašą ir taip išprovokavo „Tečergeito“ kasetės skandalą. Ir dar daug daug gerų darbelių nuveikė šie DIY idėjos puoselėtojai, straipsnį užbaigiantys minoriniu tonu: „Mes išeikvojome per daug savo laiko, energijos ir dvasios, bandydami išsklaidyti blogio šešėlį. Reikia pažvelgt pro spygliuotą vielą ir policijos būrius, kad pamatytum gyvenimą, kurį renkamės patys. Mes patyrėme pralaimėjimą, bet vis dėlto laimėjome.“

       Apie kitus „Paštec“ ingredientus – netradicinę mediciną, pamąstymus apie lygiavertį dialogą, karo vaikus ir G8 viršūnių susitikimą – nekalbėsiu, nes tingiu. Persivalgiau. Geriau užsigardžiuosiu paskutiniu kąsneliu. Nežinomas autorius rašo: „Virtuvė. Vėlus vakaras. Sėdžiu už valgomojo stalo ir vis rašau, rašau... Tik ne todėl, kad noriu – taip, matote, REIKIA. Tačiau netikėtai aptinku D. Kajoko tekstą, kuris pastveria už kiaušų. Kodėl mes, pajutę virpant, tarkim, savo šnervių galiukus, galim ištarti: aš uodžiu, kvėpuoju; ir kodėl, išvydę upelį, nė vienas rimtai neištarsim: aš teku? Arba: jeigu sąmonė apie šnervių galiukus, odą ar nagą sako „aš“, tai kodėl ji negali to paties tvirtinti ir apie upę, žvaigždę, vasarą, asilaitį ar kitą žmogų? O jei gali? Šyzova, tiesa? Bet SVARBU.“ Taip, ponas Don Kajokas įnešė svarų indėlį į Lietuvos anarchistų bruzdėjimą savo virtuvėje. Paskanino jų patiekalus. Valgai – ir griebia už kiaušų! Cha cha cha. Gardaus!


        Tūkstantis revoliucijų per sekundę („Nebėk!”, 2007 m. Nr. 1)

       „Mes esame savo iniciatyva susibūręs kolektyvas, ieškantis būdų priešintis vyraujančiai vartojimo kultūrai, pagrįstai hierarchine struktūra, dominavimu, nelygybe ir prievarta. Mes tikime, kad horizontalios visuomenės organizacijos struktūros yra daug efektingesnės, natūralesnės ir žmoniškesnės nei hierarchinės piramidinės.“ Taip prisistato “nebek.hardcore.lt“ iniciatoriai, išleidę šį žurnaliuką.

       Kada paprasti žmonės daro šūdinus dalykus? Ogi tada, kai paprasti dalykai tampa šūdini. Kai gyvename visuomenėje, kurioje paprasčiausiai egzistuojame. Kai priklausome valstybei, priėmusiai vieningą ir niekada debatų neturėjusią demokratijos idėją. Kai visi vieningai dalyvaujame Centriniame Pasaulio Diskurse neuždavę nė vieno klausimo. Kai lenktyniaujame su milijardais mirtino maratono dalyvių, nė nepastebinčių žudikiškos nuotaikos, tvyrančios kapitalizmo natūroj. Kai reiškiniai vyksta tarytum savaime, automatiškai. Kai spektaklis (skaityk – kapitalizmas) papildo pats save ir jo tikslas yra tik jis pats.

       Šiame nesibaigiančiame spektaklyje tu atlieki neaiškų statisto vaidmenį, nes scenarijaus autorius ir režisierius seniai mirę. Šiame varginančiame maratone tu skubi link finišo linijos, kurios iš viso nėra. Tad sustok. Atsipūsk. Nusimesk kaukę. Pažvelk sau į veidą. Nusišypsok. Ir daugiau niekada niekur nebėk.

       Geriau prisėsk ir neskubėdamas perskaityk šį leidinį. Ir paskui pasakyk, ką renkiesi: militarinę valstybę ar judėjimą „Food not bombs“, pasyvų pilietiškumą ar tiesioginį veiksmą, Jungtines Tautas ar PGA (Peoples Global Action) tinklą, privatų būstą ar skvoto komuną, patriarchiją ar anarchiją, savivaldybės dangoraižį Vilniuje ar autonominį „Ungdomshuset“ centrą Kopenhagoje, konkurenciją ar bendradarbiavimą, Darwiną ar Kropotkiną... Nors, beje, nesvarbu, ką renkiesi, svarbiausia – nebėk.

       Juk tik nebėgdami mes laimim. Laimim ramybėj. Laimim komunose. Laimim kolektyvuose. Laimim autonominiuose namuose, pankroko koncertuose, šventose vietose, vieni kitų glėbiuose. Kartais laimim gatvėse ar miestuose. Mes visada laimim. Jie ištrynė mus iš istorijos, bet mes prisiekėm niekada to nepamiršti. Kartais, tomis retomis nuostabiomis akimirkomis, pasaulis būna mūsų. Jei eksperimentas nepavyks, mes bent būsim pabandę. Jei kitoks pasaulis neįmanomas, tai tik šio pasaulio kaltė.

       2007.06.03