John Holloway (g. 1947) – filosofas, sociologas, viena iš svarbiausių antiglobalistų judėjimo figūrų. Jo knygoje „Change The World Without Taking Power“ (Pakeisk pasaulį nepaimdamas valdžios) jis teigia, kad revoliuciją įmanoma padaryti ne užgrobiant valstybinį aparatą, bet per kasdieninius veiksmus atmetant kapitalistinę visuomenę. Pateikiame jo kalbą, pasakytą birželio 3 Rostoke, artėjant G8 susitikimui.

       Mūsų vieta. Tai – mūsų vieta. Ne jų, o mūsų. Mūsų erdvė yra be sienų, be apibrėžtumų. Jie turi savo vietą, štai ten, už metalinių barjerų, spygliuotų vielų, apsupti tūkstančių policininkų. Štai kur vieta masiniams žudikams – kalėjime, kurį mes jiems sukūrėme. Politiniai pasaulio lyderiai gali pajudėti tik apsupti policininkų ir asmens sargybinių, atskirti aukštų sienų, apsaugoti ginklų ir malūnsparnių. Jie negali judėti laisvai, nes bijo mūsų.

       Mūsų laikas. Tai – mūsų laikas. Ne jų, o mūsų. Intensyvus laikas, aistros laikas, svajonių laikas, išsiveržimo iš laiko laikas. Laikas, kai mes atsisakome nenutrūkstamumo, laikas sukurti pasaulį iš naujo. Jei norėsime, mes šoksime iki aušros ir dar ilgiau. Jų laikas yra laikrodžio, skaičiuojančio sekundes iki mirties, laikas, nenutrūkstantis laikas, kuris sako „paklusk šiandien, paklusk rytoj“. Jų laikas – jų plano sunaikinti žmoniją dienotvarkėje.

       Mūsų muzika, mūsų šokis. Tai mūsų muzika, mūsų šokis. Ne jų, o mūsų. Jie neturi muzikos, vienintelė muzika, kurią jie žino, yra muzika, kurią jie garsiai įjungia norėdami paskandinti šauksmus tų žmonių, kuriuos jie kankina Guantanamo ir viso pasaulio įkalinimo stovyklose. Vienintelis jiems žinomas šokis yra jų kareivių, mindžiojančių pasaulį, maršas.

       Mūsų vieta, mūsų laikas, mūsų muzika, mūsų šokis. Mes esame pasaulio centras.

       Svarbu tai prisiminti. Ypač šiais apgailėtinais laikais. Ypač tada, kai jie jau yra pradėję ketvirtąjį pasaulinį karą prieš mus, visų valstybių karą prieš visus žmones. Ypač tada, kai kapitalistai kelia orgijas. Ypač tada, kai smurtas ir represijos prieš tuos, kurie nori sukurti kitokį pasaulį, tampa kasdienine visų valstybių praktika. Jie nori priversti mus paklusti. Padaryti iš mūsų nemąstančius robotus. Padaryti mus panašius į save.

       Jie nori, kad būtume tokie, kaip jie. Įsivaizduokite, būtume tokie, kaip jie, smirdantys nužmogėję mėsos gabalai – jau ir pagalvojus apie tai darosi koktu. Tai paskutinis dalykas pasaulyje, ko mes norėtume. Naudodamiesi visomis priemonėmis – brutalumu, suvedžiojimu, papirkimu – jie nori mus priversti būti tokiais, kaip jie, elgtis taip, kaip jie. Štai tikrasis mūsų priešas – ne tik jie, bet ir tapimas jais. Kiek revoliucijų praeityje baigėsi būtent taip – kai revoliucijų vadai tapdavo naujais valdovais! Kiek revoliucinių judėjimų įklimpo smurtingoje beprasmybėje, kai, vienai armijai kovojant su kita,. Visos mintys apie žmonijos emancipaciją, jau seniai būdavo užmirštos! Jei tapsime panašūs į juos, pralaimėsime.

       Taigi, svarbiausias dalykas mūsų kovoje yra asimetrija. Jokios simetrijos. Svarbiausia, jokios simetrijos. Mūsų ginklas – nesielgti taip, kaip jie, nekalbėti taip, kaip jie, neatrodyti taip, kaip jie, neleisti jiems savęs netgi suvokti.

       Prieš jų sienas ir barjerus mes statome savo erdvę be sienų. Prieš jų laikrodžius – savo intensyvų laiką ir poilsį. Prieš jų tuščią triukšmą – savo muziką. Prieš jų maršus – savo šokį.

       Prieš jų hierarchiją – savo horizontalumą. Prieš jų valstybę – savo sambūrius. Prieš jų atstovaujamą demokratiją – savo pasiryžimą. Prieš jų institucijas – savo organizavimąsi. Prieš jų brutalią prievartą – savo kūrybingą savigyną, paremtą liaudies palaikymu. Prieš jų policiją – savo klounus (...arba?).

       Prieš jų pasitenkinimą savimi – savo įniršį. Prieš jų mirtį – savo gyvenimą. Prieš jų pinigus – savo kilnumą. Prieš jų destruktyvumą – savo kūrybingumą. Prieš jų darbą – savo veiksmą.

       Prieš jų lytinį dimorfizmą – savo polimorfines perversijas. Prieš jų apibrėžimus – savo išsiliejimus. Prieš jų prozą – savo poeziją. Prieš jų daiktavardžius – savo veiksmažodžius. Prieš jų pompastiką – savo juoką. Prieš jų aroganciją – savo žinojimą, kad jie priklauso nuo mūsų. Prieš jų amžinybę – savo supratimą, kad mes juos sukuriame, ir mes jų nesukursime rytoj, jie rytoj nebeegzistuos. Prieš jų komandas – savo nepaklusnumą. Prieš jų kontrolę – savo pasaulį, kurio jie negali kontroliuoti, kurio jie niekados negalės kontroliuoti.

       Mūsų vieta, mūsų laikas, mūsų muzika, mūsų šokis. Šiuo metu mes esame pasaulio centras. Džiaukimės tuo!

       Iš autonomedia.org išvertė Kasparas P.