Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 22 d.

                        {youtube}0KECcfKViog{/youtube}

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 3 d.

        Profesinės sąjungos pasaulyje

Pagrindinė pasaulinė  profesinių sąjungų organizacija yra Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (ITUC), šiuos metu vienijanti  312 nacionalinių profesinių sąjungų centrų (tarp jų 3 iš Lietuvos) su  170 mln. narių  iš 157 šalių ir teritorijų (pvz.,Honkongas). Jos nariais gali būti tik nacionaliniai profesinių sąjungų junginiai, atitinkantys laisvųjų profesinių sąjungų principus (nepriklausomos nuo darbdavių ir valdžios, demokratiškai veikiančios). Didžiausia ITUC organizacija yra Rusijos Nepriklausomų profesinių sąjungų federacija (FNPR), turinti 27 milijonus narių, mažiausia – Vatikano tarnautojų profesinė sąjunga (320 narių).

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 21 d.

        Gyvenimas, lyginant jį su neveiklia būsena, paprastai laikomas kažkuo aktyviu, dinamišku. Tačiau gali būti, kad gyvenimas nedaug skiriasi nuo nieko nedarymo. Galbūt mums būtų lengviau suprasti gyvenimą ne nuolat ieškant veiklos, bet dykinėjant. Visai gali būti, kad žmogaus gyvenimas, žmonių visuomenė, technologija, etika, įstatymai ir religija – visi jie atsirado bandant sumažinti pastangas, kurios reikalingos gyvenimo kokybei užtikrinti. Jei tai tiesa, tada visos gyvybės, tarp jų ir žmogaus gyvenimo, formos turėtų būti įsipareigojusios ne „kuo nors užsiimti“, ne „ką nors daryti“, bet „ramiai būti“ ir „nieko nedaryti“. Toks yra dykinėjimo teorijos pagrindas.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 1 d.

        Nuasmeninimas ir atitolimas nuo savo giliausių troškimų įdiegiamas dar vaikystėje, per mokyklą, bažnyčią, filmus ir TV. Netrukus pasiekiama riba, kai individo troškimai tampa ne tik prieštaravimų rezginiu, bet ir preke. „Tikrasis gyvenimas“ visada atrodo šiek tiek toliau nei tau leidžia alga ar kredito kortelė, ir todėl jis vis atidedamas neapibrėžtai ateičiai. Ir kiekvienas toks atidėjimas sustiprina esamą socialinę sistemą, kuria anksčiau ar vėliau pradeda bjaurėtis kiekvienas, jei tik jis nėra multimilijonierius ar mazochistas. Štai su kokia problema susiduriame mes visi: kaip sunaikinti tą kasdienio darbo vergystę, tą visų įpročių, visų žalingų įpročių valdovą? Kaip išsivaduoti iš korporacinės vartotojų valstybės glėbio?

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 20 d.

        Marihuanos mitologija gerai atspindi melo, apgaulės, netikslumų ir nutylėjimų pilną informacinę aplinką, formuojančią mūsų nuomones ir įsitikinimus. Šiuo atveju kalbėsime apie marihuaną, bet tikriausiai nemažiau sąmoningai ar nesąmoningai sukurtų mitų rastume ir kitose srityse, kad ir burnos ertmės priežiūroje ar globaliame atšilime. Bet patys mitai nėra blogybė. Mitai reikalingi žmogui, reikalingi bendruomenei. Jie padeda priimti tai, kas nesuvokiama. Jie malšina nerimą dėl nežinomybės, lyg ir prijaukina mus supantį pasaulį, nutiesia tiltus į praeitį ir ateitį. Tačiau ateina laikas, kai mitai tampa tik žodinės tradicijos dalimi, kai jie surašomi į etnologinių studijų foliantus, o jų vietą užima praktiškesni ir arčiau realybės esantys teiginiai. Taip turėtų būti.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugpjūčio 24 d.

        Šią savaitę Vilniuje, Laisvajame universitete (LUNI) lankysis vienas žymiausių naujausiųjų laikų italų filosofų Franco Berardi – Bifo. Jis – vienas iš garsiausių italų politinio judėjimo „Autonomia“ aktyvistų ir teoretikų. Devintajame dešimtmetyje Paryžiuje dirbo kartu su vienu iš revoliucingos psichoanalizės atmainos – šizoanalizės pionierių Felixu Guattari.

Bifo yra daugelio knygų, straipsnių, autorius. Dabar dėsto Milano, Bolonijos aukštosiose mokyklose, yra keleto pasaulio universitetų vizituojantis profesorius. Šis pokalbis įvyko 2009 m. rugpjūčio 20 d. Alytuje, kai F. Berardi buvo atvykęs į Alytaus meno streiko bienalę.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 16 d.

        Libertarai Castoras ir Polluxas, sovietinės sistemos nekenčiantys labiau nei vaizduojamosios Vakarų demokratijos, kalba apie Rytų Europos antikomunizmo, kurį rašo kabutėse, pasekmes. Jų manymu, neapykanta kitaip mąstančiam žmogui Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje yra tik mutavęs „antikomunizmas“, šiandien virtęs akla kova prieš pačias įvairiausias mažumas: seksualines, socialines, religines ir idėjines. Be to, dvyniai nuvainikuoja kilnius „antikomunistų“ siekius ir parodo, kaip narsiai jie kovojo su savo šešėliais.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugpjūčio 18 d.

        Kalbantis istorinėmis temomis, vis dažniau tenka išgirsti žodį „mažuma“. Jis linksniuojamas, jam ieškoma sinonimų: mažumų persekiojimas, kitaminčių persekiojimas, nepakantumas… Kartais atrodo, jog savotiškas piktnaudžiavimas sąvokomis suponuoja dramatišku fatalizmu persmelktą poziciją: „Juos ėmė persekioti, nes jie buvo mažuma.“ Tačiau ar negalime teigti atvirkščiai? „Juos nusprendė persekioti ir būtent dėl to jie tapo mažuma“? Nagrinėjant revoliucijų scenarijus, šis požiūris tampa ganėtinai įtikinamas.

Sakykime, jog aš – šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenantis judaistas. Arba įsivaizduokime, jog esu Vokietijon imigravęs ir ten įsikūręs turkas. Bet kuriuo iš minėtų atvejų, jeigu mano bendrapiliečio - bent mažumėlę nusimanančio apie sociokultūrinę savo šalies situaciją - paklausčiau, ar priklausau atitinkamai religinei arba tautinei mažumai, susilaukčiau teigiamo atsakymo. Tokį nuspėjamumą paaiškinti lengva. Daugelis Lietuvos gyventojų žino, kad judaizmo išpažinėjų jų valstybėje palyginti mažai.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 4 d.

        Viena didžiausių brendimo problemų yra seksualinė priespauda iš tėvų pusės ir visuomenės apskritai. Paauglystės laikotarpis yra metas, kai seksualinė energija pasiekia aukščiausią tašką. Iš kur tada atsiranda absurdiškas reikalavimas, kad prieš tapdami lytiškai aktyviais, paaugliai „palauktų iki vestuvių“ ar bent jau iki tol, kol paliks tėvų namus? Kodėl „išsivysčiusių“ šalių knygose surašyti įstatymai leidžia 17 metų amžiaus merginos tėvams (!) suimti 19 metų „berniuką“ už tai, kad šis abipusiu sutarimu mylėjosi su ja, ir vadina tai „išprievartavimu“?

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugpjūčio 10 d.

        Šiandien jau visuotinai pripažinta, kad mes išgyvename didžiausią ekonominę krizę nuo 1930-ųjų metų. Nuosmukio trajektorija analogiška 1930-iesiems, nors JAV, t.y. krizės epicentro, atveju matomi nuosmukio sulėtėjimo požymiai (1). Labiausiai paplitusiu šio ekonominio kracho apibūdinimu tapo „Didžioji recesija“ – pavadinimas, kuris tiesiogiai remiasi Didžiąja depresija, tačiau vengia paties grėsmingiausio žodžio „depresija“, nes nori išvengti per didelio tapatinimo su 1930-aisiais. Tačiau, nepaisant pavadinimo, ekonominio kracho gilumas yra akivaizdus. Tai viena didžiausių krizių kapitalistinės ekonomikos istorijoje. Ji sukelia daugybę ilgalaikių problemų, kurios pagal savo pobūdį nėra vien ekonominės ir liečia visą socialinę bei ekonominę sistemą.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugsėjo 3 d.

        Ekonomikos magistrai Castoras su Polluxu svarsto alternatyvius ekonominius modelius, galinčius išvesti iš didžiosios kapitalizmo krizės. Iš pradžių pokalbyje vyrauja apokaliptinės nuotaikos apie naują pasaulinį karą, bet galiausiai abu prelegentai sutaria, kad įmanoma (ir būtina) kurti naują ekonomiką, kuri nusidriektų anapus privačia nuosavybe bei samdomu darbu grįsto kapitalizmo. „Nauja ekonomika – tai socialinė žmonių veikla anapus prekinių ir piniginių santykių“, – optimistiškai teigia pašnekovai, apsvarstę kelių mąstytojų siūlomas išeitis iš krizės.

Kategorija: teorija

Paskelbta: 2009 m. rugpjūčio 3 d.

        Postmodernybė ir kapitalizmas

        Postmodernizmo sąvoka ir postmodernizmo, o vėliau postmodernybės supratimas išplito praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir įsitvirtino kaip postmodernusis diskursas (1). Praėjusio amžiaus pabaigoje stebėjome sparčią vyraujančių diskursų (teorijų ir teorinių svarstymų, kuriuos vienija viena ar kita tema, taip pat kelios pagrindinės sąvokos) kaitą – netrukus postmodernųjį diskursą pakeitė globalizacijos, šį – komunikacijos diskursas, o dabar įsivyrauja genetikos ir biotechnologijų diskursas. Tokia greita teorinių diskursų, kuriuos galima laikyti postmoderniaisiais daliniais metanaratyvais, kaita verčia suabejoti, ar pats postmodernusis diskursas nebuvo vien laikinas diskursų konglomerato susiejimas su madinga ir nelabai ką sakančia sąvoka, savuoju „post“ rodančiu reliacinį jos pobūdį – turinys reikalauja modernybės apibrėžties ir sykiu ją paneigia, atverdamas diskursinio užpildymo reikalingą tuštumą.