Nuasmeninimas ir atitolimas nuo savo giliausių troškimų įdiegiamas dar vaikystėje, per mokyklą, bažnyčią, filmus ir TV. Netrukus pasiekiama riba, kai individo troškimai tampa ne tik prieštaravimų rezginiu, bet ir preke. „Tikrasis gyvenimas“ visada atrodo šiek tiek toliau nei tau leidžia alga ar kredito kortelė, ir todėl jis vis atidedamas neapibrėžtai ateičiai. Ir kiekvienas toks atidėjimas sustiprina esamą socialinę sistemą, kuria anksčiau ar vėliau pradeda bjaurėtis kiekvienas, jei tik jis nėra multimilijonierius ar mazochistas. Štai su kokia problema susiduriame mes visi: kaip sunaikinti tą kasdienio darbo vergystę, tą visų įpročių, visų žalingų įpročių valdovą? Kaip išsivaduoti iš korporacinės vartotojų valstybės glėbio?
Ypač giliai įsišaknijęs darbas kažkam kitam, kuriant „produktus“ kitiems, kuriant gerbūvį, kuriuo mėgausis kiti, galvojant kitų mintimis (nors kartais ir manant, kad jos yra tavo) ir net svajojant kitų svajas, kitaip tariant, gyvenant kito žmogaus gyvenimą, nes tavo gyvenimas, tavo gyvenimo svajos jau seniai pasimetė šitoje makalynėje.
Nuolatinis realių žmogaus troškimų malšinimas, o tai yra reikšminga darbo dalis, dar skatinamas nuolatiniu kapitalizmo manipuliavimu primestais norais, „kaip reklamose“. Tai kasdieniam gyvenimui suteikia masinės neurozės požymių su vis dažniau pasireiškiančiomis psichozėmis. Visuomenė, norėdama suteikti palengvėjimą nuo visa apimančio kasdienio gyvenimo nuobodulio, siūlo gausybę pramogų ir reginių, kuriuos galima įsigyti „greta esančioje parduotuvėje“. Tik bėda ta, kad šios legalios ar nelegalios pramogos ir renginiai greit tampa to paties nuobodulio dalimi, nes jos tenkina anaiptol ne autentiškus troškimus.
Kai naujienų tarnybos praneša apie šiurpius vaikų ar paauglių, bandančių būti satanistais, superdidvyriais, teroristais ar tiesiog „blogais vyrukais“, įvykdytus nusikaltimus, galime neabejoti, kad jie gyveno nedovanotinai blankiai, kad jie buvo taip stipriai atskirti nuo savo norų ir nuo pačios visuomenės, kad jie net nežinojo, kur ieškoti ko nors kito ar kaip maištauti įgyvendinant pokyčius. Vietoje to iš bažnyčios, Holivudo ir TV jie pasirankioja visokių šiukšlių, žadančių momentinį, bet beprasmį „jaudulį“, ir po sekančią gerą viešumo, irgi beprasmio, dozę. Kiekvienąkart, kai tik kažkas panašaus atsitinka, girdime reikalavimus dar įtariau kontroliuoti filmų turinį ir uždrausti prievartą TV ekranuose. Tačiau retai kas nors ryžtasi kritikuoti Bibliją ar krikščionių bažnyčias, nors krikščionybė, kaip pati kraugeriškiausia pasaulio religija, nusipelno žymiai daugiau priekaištų. Lygiai taip pat retai girdisi karinių struktūrų kritika, nors šių profesionalių žudikų gaujų įtaka vaikams yra pražūtinga.
Tačiau dar rečiau išgirsi dar vienos agresyvios institucijos kritiką. Ši institucija yra šeima. Iš tikro, šiuo vėlyvuoju žmonijos istorijos laikotarpiu ši patriarchijos liekana vis dar laikomas tam tikru idealu. Pakeitęs labai plačią šeimos sąvoką, dabartinis šeimos modelis atsirado tik devynioliktame amžiuje. Bandydami prisitaikyti prie besiplečiančio industrializmo, jį sulipdė baltaodžiai Europos buržuazijos atstovai. Toks šeimos modelis atspindi kapitalistinį „valdymo grandinės“ modelį ir tęsia vyrų dominavimą, kaip laiko patikrintą tradiciją, kylančią ne iš kur kitur, o iš paties Dievo žodžio. Tokioje šeimoje jis dirba darbe, o ji dirba namie (ir vis dažniau – dar ir darbe). Vaikai yra šeimos privati nuosavybė ir išlieka nuosavybe net praėjus daugeliui metų po jų biologinės brandos.
Vaikai irgi mokosi dirbti ar bent jau pakęsti nuobodulį. Nuo pat mažens jie privalo paklusti įsakymams. Mokykla ir bažnyčia moko juos privaloma tvarka eiti į tam tikrą vietą ir išbūti ten ilgą laiką, net jei jie tuo metu norėtų būti kažkur kitur. Visi klasikiniai tėvų nurodymai („Stovėk ramiai!“, „Daryk kas liepta!“, „Neatsikalbinėk!“, „Nebūk kaip laukinis!“) yra gerai besielgiančio, nesiskundžiančio ir vergaujančio už atlyginimą žmogaus auklėjimo dalis...
Šiandien pasaulis susiduria su žymiai didesnėmis, pavojingesnėmis tiek gyvybei, tiek pačiai planetai problemomis: visur vykstantys karai, milžiniška tarša, globalus atšilimas, vergovės atgimimas, baltaodžių dominavimas, moterų engimas, ekologinės katastrofos, neokolonializmas, valstybinis terorizmas, kalėjimų industrija, genocidas, vėžys, AIDS, karas keliuose, ksenofobija, pesticidai, genų inžinerija – sąrašą galima tęsti ir tęsti. Nepertraukiamai bombarduojami pranešimais apie nesibaigiančias katastrofas, dauguma žmonių jau nebeišmano, ką galima būtų padaryti ir nugrimzta į paralyžiuojančią neviltį. Ideologiniame fronte šis plačiai paplitęs pasyvumas, kuris jau pats savaime yra viena pagrindinių socialinių problemų, palaikomas ciniškos vargo, kančių ir korupcijos racionalizacijos – vyraujančios šių laikų Galios ideologijos. Kiekvieną valandą išmetami milijardai propagandai, reklamai ir kitoms mistifikacijoms, palaikančioms melą, kad ši krizių blaškoma visuomenė yra geriausia ir vienintelė įmanoma.
Svarbiausia yra suprasti, kad visų šių problemų centre yra darbas. Būtent darbas suka sistemos smagračius. Be darbo šis mirusių žmonių kaulais žongliruojantis personažas, save vadinantis „laisva rinka“, užstrigtų ir subyrėtų į šipulius. „Laisva rinka“ reiškia laisvę kapitalui ir vergovę tiems, kurie dirba. Kol nebus išspręsta darbo problema, t.y. kol nebus panaikintas pats darbas, problemų tik daugės... Per daug užsiėmusiame, kad galėtų gyventi, pasaulyje darbas tapo nuodu, kapo duobės kasimu pačiam sau.
Dirbtinai sukelti nepritekliai ir sukonstruotos ekonominės krizės nebeatlaiko spaudimo, šiandien visuomenė turi galimybių sumažinti darbą daugybę kartų, tuo pačiu ir toliau tenkindama visus esminius žmogaus poreikius. Akivaizdu, kad jei žmonės nori rojaus Žemėje, jie gali jį sukurti praktiškai per naktį. Žinoma, jiems teks įveikti milžinišką tarptautinę „fiktyvaus sąmoningumo“ industriją, kuri sunkiai dirba siekdama, kad kuo mažiau dirbančiųjų žinotų, ko jie iš tikro nori...
Darbas žudo dvasią, žaloja kūną ir protą, demoralizuoja ir atitraukia savo aukas nuo visų jiems svarbių dalykų gyvenime... Mūsų kovai reikalingi kitokie darbo organizatoriai... Norint ištrūkti iš viso to vargo, mums reikia slapčiausių troškimų gaivintojų, žavingo humoro kurstytojų, karščiausių svajonių rėmėjų, giliausių įmanomų gyvenimiškų ir poetiškų nuotykių provokatorių.
