Marihuanos mitologija gerai atspindi melo, apgaulės, netikslumų ir nutylėjimų pilną informacinę aplinką, formuojančią mūsų nuomones ir įsitikinimus. Šiuo atveju kalbėsime apie marihuaną, bet tikriausiai nemažiau sąmoningai ar nesąmoningai sukurtų mitų rastume ir kitose srityse, kad ir burnos ertmės priežiūroje ar globaliame atšilime. Bet patys mitai nėra blogybė. Mitai reikalingi žmogui, reikalingi bendruomenei. Jie padeda priimti tai, kas nesuvokiama. Jie malšina nerimą dėl nežinomybės, lyg ir prijaukina mus supantį pasaulį, nutiesia tiltus į praeitį ir ateitį. Tačiau ateina laikas, kai mitai tampa tik žodinės tradicijos dalimi, kai jie surašomi į etnologinių studijų foliantus, o jų vietą užima praktiškesni ir arčiau realybės esantys teiginiai. Taip turėtų būti.

Bėdos prasideda tada, kai mitai ne tik neatmetami kaip pasenę, klaidingi ar netikslūs, bet jų pagrindu priimami visiškai realūs ir konkretūs sprendimai. Marihuanos atveju tokie sprendimai pavertė nusikaltėliais milijonus žmonių. Šimtai tūkstančių atsidūrė kalėjimuose, iš kurių jie neišėjo geresni, o dalis ir visai neišėjo. Kovai su marihuana iššvaistyti milžiniški resursai, kai sveikas protas sako, kad turėjome elgtis visiškai priešingai – kiek įmanydami plėsti kanapių pramonę. Juk kanapės – tai ne tik atsipalaidavimo priemonė, bet ir pluoštas popieriui (ant tokio popieriaus surašyta, pvz., JAV nepriklausomybės deklaracija, Gutenbergo biblija), audiniams, virvėms, alyva mechanizmų tepimui, kuras, kosmetika, vaistai, maistas – ir visa tai buvo užbraukta vienu mostu, remiantis „nepataisoma ir tragiška“ žala žmogui ir visuomenei.

Dabar skamba paradoksaliai, bet tik prieš kelis šimtus metų marihuanos auginimas kai kuriose JAV valstijose buvo privalomas visiems ūkininkams, 1947 m. kanapių auginimas JAV buvo žemės ūkio šaka Nr. 1, o ir tarpukario Lietuvoje ne vienas ūkis augino kanapių laukus. Kodėl atsitiko būtent taip? Kodėl žmogus atmetė tai, kas sukurta gamtos ir kas yra taip naudinga? Atsakymas nėra toks paprastas. Visų pirma, žmonių niekas neklausė. Kanapių likimą lėmė saujelė stipriai suinteresuotų ir turinčių galios svertus asmenų. Kiekvienas, rimčiau pasigilinęs į dokumentuotą istoriją, netrukus supras, kad marihuanos kriminalizavimas visų pirma siejasi su:

– korporacinių pelnų apsauga;

– parsidavusia žurnalistika;

– įstatymų leidėjų nemokšiškumu ir/ar korupcija;

– karjerizmu ir godumu.

 

O kaip gi su „nepataisoma žala“ žmogui ir visuomenei? Čia ir prasideda manipuliavimas mitologija. Pabandykime bent trumpai apžvelgti pagrindinius tokios mitologijos elementus.

Nėra užfiksuota nė vieno fakto apie žmogaus mirtį nuo marihuanos perdozavimo. Su pelėmis atlikti bandymai parodė, kad kanabinoidų (veikliųjų cheminių medžiagų, esančių marihuanoje) kiekio, reikalingo perdozavimui, santykis su pačios marihuanos kiekiu yra 40000:1. Palyginimui, tas pats santykis alkoholyje svyruoja tarp 4:1 ir 10:1. Dėl alkoholio vartojimo (ne tik dėl perdozavimo) Lietuvoje 2008 m. mirė 1475 žmonės. Amerikoje nuo alkoholio perdozavimo kasmet miršta 5000 žmonių.

Marihuana yra psichoaktyvi, nes veikia tam tikrus smegenų receptorius, tačiau negamina toksinų, kenkiančių smegenims (kaip, pvz., alkoholis) ir nenualina smegenų, kaip kiti narkotikai. Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad marihuanos vartojimas žaloja smegenis. Dr. Roberto Heatho tyrimai su beždžionėmis tvirtina priešingai, bet juos stipriai sukritikavo JAV Medicinos institutas ir Nacionalinė mokslų akademija. Visų pirma dėl trijų priežasčių:

– nepakankamas tiriamųjų kiekis (tik keturios beždžionės);

– nepakankama eksperimento kontrolė;

– klaidingas beždžionės smegenų struktūros priskyrimas „sužalotoms“.

Žymiai patikimesnis eksperimentas su 64 rhesus beždžionėmis buvo atliktas Nacionaliniame toksikologijos tyrimų centre (NCTR). Vienerius metus beždžionės kasdien gaudavo marihuanos dūmų dozes. Nebuvo rasta jokių struktūrinių ar neurocheminių beždžionių smegenų pokyčių. Tyrimai atlikti su žmonėmis, net su chroniškais ilgamečiais marihuanos vartotojais (iki 18 suktinių per dieną), patvirtino šiuos duomenis. Tiesą sakant, po 1977 m. išspausdintos dviejų JAMA tyrimų medžiagos, Amerikos medikų asociacija (AMA) oficialiai paskelbė apie marihuanos dekriminalizavimo palaikymą.

Priešingai nei tvirtina „Partnership for a drug-free America“ (PDFA) savo 1987 m. užsakyta TV reklama, marihuana „nesuplokština“ smegenų bangų. Reklamoje suaugusio žmogaus bangos buvo lyginamos su manomai 14-mečio, prisirūkiusio marihuanos, bangomis (gerokai plokštesnėmis). Iš tiesų tai buvo komos ištikto žmogaus smegenų bangos. PDFA melavo, tad vėliau, kai mokslininkai apskundė TV stotį, turėjo pašalinti savo reklamą.

Marihuana šiek tiek padidina alfa bangų aktyvumą. Alfa bangos daugiausiai siejamos su meditatyvinėmis ir atsipalaidavimo būsenomis, kurios, savu ruožtu, dažnai siejamos su žmogaus kūrybiškumu.

Marihuana silpnina trumpalaikę atmintį, bet tik intoksikacijos metu. Marihuanos vartotojų tyrimai rodo, kad po intoksikacijos nėra liekamojo atminties susilpnėjimo. Tačiau chroniški marihuanos rūkytojai patiria gerokai ilgesnį trumpalaikės atminties susilpnėjimą, kuris gali tęstis 6-12 savaičių nutraukus vartojimą.

Šiandien medikai visuotinai sutinka, kad normaliems žmonėms marihuanos vartojimas nesukelia akivaizdžių ilgalaikių kardiovaskuliarinių problemų. Tačiau gali sukelti kraujo apykaitos charakteristikų pokyčius širdyje ir kūne, kurie gali komplikuoti jau esančius sutrikimus, tokius kaip hipertenzija, širdies kraujagyslių aterosklerozė ir pan. Marihuanos poveikis kraujo spaudimui yra kompleksinis ir nenuolatinis.

Nuolatinis marihuanos vartojimas nekeičia testosterono ar kitų hormonų kiekio, nežiūrint dr. R. C. Kolodony 1974 m. atlikto tyrimo rezultatų. Buvo atlikti dar septyni tyrimai, naujausi – dr. Roberto Blocko iš Ajovos universiteto, ir nei vieni jų nepatvirtino Kolodony rezultatų. Priešingai, intensyvus alkoholio vartojimas sumažina testosterono kiekį.

Nė vieni patikimi tyrimai nepatvirtino, kad marihuanos vartojimas žaloja reprodukcinę sistemą ar sukelia chromosomų pokyčius. Dr. Gabrielis Nahas gavo priešingas išvadas savo eksperimentų 1980 m. metu, bet jis tyrė rhesus beždžionių ląsteles in vitro būdu (mėgintuvėliuose ir Petri induose). Jo menkai pagristos išvados, kad lygiai tas pats vyks ir in vivo (žmogaus kūne), neatlaikė kolegų kritikos, ir 1983 m. jis pats atšaukė savo tyrimų rezultatus.

Gyventojų tyrimai neįrodė marihuanos žalos reprodukcinei sistemai. 1988 m. Wu et al aptiko ryšį tarp marihuanos vartojimo ir mažesnio spermatozoidų kiekio vyrų sėkloje. Tačiau ši išvada klaidinanti, nes:

– neįrodyta, kad gyvybingų spermatozoidų kiekio sumažėjimas turi poveikį vaisingumui;

– spermatozoidų kiekis grįžo į normos ribas nutraukus marihuanos vartojimą.

Faktai, patvirtinantys teiginius, kad marihuanos vartojimas veikia moterų hormonų gamybą, mėnesinių ciklus ar vaisingumą, nėra nei aptikti, nei įrodyti.

Tyrimai, kurių metu laboratorinės žiurkės gavo ypač didelę THC dozę, parodė, kad marihuana (tokiomis nerealistiškai didelėmis dozėmis) turi „slopinantį imunitetą poveikį“, nes laikinai atjungia kepenyse esančias ląsteles, vadinamas limfocitais ir makrofagais. Makrofagai kovoja su bakterinėmis infekcijomis. Bet šis procesas vyksta tik intoksikacijos metu. Yra duomenų, kad marihuanos metabolitai užsilieka plaučiuose net septynis mėnesius po rūkymo ir galimai veikia plaučių imuninę sistemą (bet neatjungia ląstelių). Reikia pasakyti, kad gydytojai ir tyrėjai vis dar nėra įsitikinę, kad imuninė sistema patiria neigiamą poveikį, nes nėra tai patvirtinančių konkrečių skaičių. Trys tyrimai parodė, kad THC suaktyvino tiriamų žmonių imuninę sistemą.

Priešingai nei alkoholio, kokaino ir tabako atveju, tyrimai parodė, kad nėra jokio akivaizdaus ryšio tarp marihuanos vartojimo laukiantis kūdikio ir apsigimimų ar persileidimų. Rasta, kad marihuanos vartojimas 6-9 nėštumo mėn. turėjo teigiamą poveikį kūdikio svoriui. Žinoma, kad Delta-9-THC patenka į placentą, todėl būsimoms mamoms patariama nevartoti marihuanos dideliais kiekiais.

Marihuanos rūkymas gali sukelti tiek bronchitą, tiek plaučių, gerklų ar kaklo vėžį, bet iš esmės nėra skirtumo tarp marihuanos ir kitų sudegusią anglį turinčių medžiagų, nes jos visos sukelia kvėpavimo takų pažeidimus (ir didina infekcijos galimybę). Kelios kancerogenų tyrimo studijos tvirtina, kad marihuanos rūkymas yra pavojingesnis nei tabako rūkymas, bet šie tyrimai buvo per daug supaprastinti. Yra kelios gana įtikinančios priežastys sakyti, kad tabako rūkymas yra žalingesnis nei marihuanos rūkymas:

1. Vis didėjantis mokslininkų skaičius sutinka, kad cigaretėse yra reikšmingi Polonium-210 kiekiai (to paties tipo radiacija, kaip ir atominėse plutonio bombose – jonizuojanti alfa radiacija). Tabako augalo lapai ir šaknys ypač gerai tinka absorbuoti radioaktyvius elementus iš turinčių urano fosfato trąšų ir natūraliai ore, vandenyje bei žemėje esančios radiacinės taršos. C. Everette Koop nuomone, būtent ši radiacija, o ne dervos, atsakinga už 90% su rūkymu susijusio plaučių vėžio atvejų. Dr. Josephas R. DiFranza iš Masačiūseto universiteto medicinos centro ir dr. Edwardas Martellis, radiochemikas iš Nacionalinio atmosferos tyrimų centro linkę manyti, kad šis skaičius tesiekia 50%. Buvęs Ligų kontrolės centro vadovas dr. R.T. Ravenholtas kalba apie 95% ir priduria, kad „amerikiečiai gauna žymiai daugiau radiacijos iš tabako dūmų, nei iš kur kitur“. Šį teiginį patvirtina ir laboratorinių tyrimų duomenys, kad:

– santykinai dideli polonio-210 kiekiai buvo rasti tiek cigarečių dūmuose, tiek rūkančiųjų ar nerūkančiųjų plaučiuose;

– rūkantys mažai dervų ir nikotino turinčias cigaretes nuo plaučių vėžio miršta taip pat dažnai kaip ir rūkantys stiprias cigaretes;

– net pats stipriausias kancerogenas – benzopirenas – cigaretėse randamas tokiais kiekiais, kurie galėtų sukelti tik 1% plaučių vėžio dėl rūkymo atvejų.

2. Manoma, kad tabako dūmai veikia kaip savotiškas magnetas, pritraukiantis ore esančias radioaktyvias daleles (pvz., radoną) ir taip jos patenka į jūsų plaučius, o ne nusėda ant sienų, kilimų ar užuolaidų;

3. Tabake, kitaip nei marihuanoje, yra nikotino, kuris standina širdies arterijas ir tai sukelia širdies ligas. Degdamas nikotinas skyla į vėžį sukeliančias medžiagas, vadinamas nitrozaminais;

4. THC praplečia bronchus, panašiai kaip kosint, todėl padeda plaučiams išsivalyti nuo dūmų ir teršalų. Nikotinas veikia priešingai.

5. Priešingai nei marihuanoje esantys chemikalai, nikotinas paralyžiuoja plaukelius, esančius žmogaus kvėpavimo takuose. Šie plaukeliai paprastai sulaiko ir išstumia dulkes bei kitas nereikalingas medžiagas. Tai reiškia, kad kenksmingoms dervoms iš cigarečių dūmų lengviau patekti į plaučius ir sunkiau nuo jų išsivalyti.

6. Marihuanos vartotojai rūko santykinai mažiau nei tabako vartotojai, tiek dėl marihuanos psichoaktyviųjų savybių, tiek dėl nikotino sukuriamo fizinio potraukio. Svarbu pastebėti, kad NCTR tyrimų metu atliekant autopsiją metus rūkiusioms marihuaną rhesus beždžionėms, nebuvo rasta jokių plaučių vėžio požymių.

Tabako ir marihuanos rūkymas veikia skirtingas kūno dalis, todėl sukelia skirtingas problemas. Atsižvelgus į visas aplinkybes, vien marihuaną rūkantys vartotojai (3-4 suktinės per dieną) turi maždaug tuos pačius simptomus, kaip ir tabako rūkytojai, surūkantys 20 cigarečių per dieną. Tačiau, viena gerai atlikta studija tvirtina, kad nuolatiniai marihuanos rūkytojai patiria 19% didesnę kvėpavimo takų susirgimų riziką nei tie, kurie apskritai nerūko. Panašu, kad dažniau susergama kaklo ir gerklų vėžiu nei plaučių vėžiu ar emfizema. Taip yra todėl, kad priešingai nei tabakas, marihuana nepatenka giliai į plaučius. Norint sumažinti kaklo ir gerklų vėžio riziką, geriausia yra vartojant marihuaną atsisakyti tabako rūkymo ar stipraus alkoholio ir valgyti daug daržovių (morkų, brokolių, daigintų sėklų), vitaminų su beta karotinu, vitamino A, C, E ir seleno. Manoma, kad tai trukdo atsirasti vėžiui.

Be to, galima sumažinti ar net visiškai pašalinti potencialią žalą žmogaus kūnui dėl marihuanos rūkymo. Tai įmanoma todėl, kad visi svarbiausi psichoaktyvūs marihuanos elementai (THC ir kanabinoidai) nėra nei mutageniški, nei kancerogeniški.

Legalizavus marihuaną, taptų pigesnės ir lengviau prieinamos tobulesnės vandens pypkės, maistas, gėrimai ir tabletės su marihuana. Rūkant marihuaną per vandens pypkę, dūmas atvėsta ir vandenyje pasilieka dalis žalingų medžiagų. Marihuaną valgant ar geriant, apskritai pašalinami visi žalingi poveikiai. Nesunkiai pagaminamas aerozolio gaminimo prietaisas lenkia suktines tiek efektyvumu, tiek kontrolės galimybėmis ir veiksmingai apsaugo nuo žalingo dūmų poveikio.

Vienas kvailiausių mitų yra tas, kad marihuana tariamai išsilaiko riebalų ląstelėse ir žmogus gali patirti jos poveikį net kelis mėnesius. THC (Delta-9-THC) skiriasi nuo metabolitų (pvz., 11-OH-THC ir 11-nor), kurie atsiranda organizmui suskaldžius THC. Šie metabolitai ir užsilaiko riebalų ląstelėse ir juos aptinka narkotikų testai. Kūnas visiškai išsivalo nuo Delta-9-THC per kelias valandas.

 

Motyvacijos praradimo sindromas reiškiasi tuo, kad žmogus tampa ne toks ambicingas, ne toks motyvuotas, kad įvykdytų užduotis, kurias paprastai jis norėtų įvykdyti. Šešiasdešimtaisiais metais iškelta teorija, kad marihuanos vartojimas sukelia motyvacijos praradimo sindromą, daugiausiai rėmėsi stereotipais. Tačiau neseniai rūpestingai atliktas NCTR tyrimas patvirtino šiuos įtarimus. Tam tikromis sąlygomis tai tikrai vyksta. Buvo pastebėta, kad marihuana nuolatos sukelia motyvacijos praradimo sindromą jaunoms beždžionėms, tačiau tai nereiškia, kad jos tapdavo apatiškos ar prislėgtos. Pilnas motyvacijos atsistatymas paprastai įvykdavo praėjus 2-3 mėnesiams po vartojimo nutraukimo. Dėl nežinomų priežasčių viena beždžionė taip niekada pilnai ir neatsistatė. Keista, bet polinkis į veiklą mažėjo vienodai ir beždžionėms, rūkančioms kasdien, ir rūkančioms tik savaitgaliais. Kiti tyrimai nepatvirtino motyvacijos praradimo sindromo suaugusiems, taigi yra rimtas pagrindas tvirtinti, kad šis poveikis būdingas tik jauniems.

Marihuanos stiprumas laikui bėgant keitėsi nežymiai. Visuotinai sutariama, kad šis mitas kilo iš klaidingų duomenų. Tyrėjai naudojosi 1970 metais policijos konfiskuotoje marihuanoje rastu THC kiekiu, tačiau dėl netinkamo sandėliavimo šis skaičius negali būti tikslus. Panašu, kad kultūrinės marihuanos stiprumas nuo 1970 metų išaugo maždaug dvigubai ir daugiau nebekinta. Gąsdinantys pranešimai apie marihuanos stiprumo augimą yra nelogiški, nes tipinis marihuanos vartotojas nustoja rūkyti, kai tik pasiekia norimą efektą. Priešingai vienam DARE tvirtinimui, visuotinai sutariama, kad marihuana nesukuria atitrūkimo sindromo ar fizinės priklausomybės. Lesteris Grinspoonas sako: „Nemažai žmonių tvirtina, kad vis tiek atsiranda priklausomybė, nes marihuana kuria psichologinę priklausomybę. Tačiau visiškai neaišku, ar tokia priklausomybė iš esmės skiriasi nuo galimo psichologinio prisirišimo prie savo seno megztinio, automobilio ar žmonos“.

Vairavimas apsvaigus sukelia pavojų gyvybei. Nacionalinė greitkelių saugumo administracija (NHTSA) apibendrino visus atliktus tyrimus ir pareiškė, kad „nėra jokių požymių, kad marihuanos vartojimas būtų mirtinų avarijų priežastimi“ ir kad alkoholis yra nesulyginamai reikšmingesnė problema, sukelianti avarijas. Viktorijos teismo medicinos institutas ir Monasho universiteto teismo medicinos poskyris Melburne (Australija) nustatė, kad vartojantys kanapes vairuotojai sukelia mažiau mirtinų avarijų ir rečiau susižaloja ar žūna avarijų metu nei nevartojantys narkotikų vairuotojai. Vieno eksperimento metu buvo tikrinamas prisirūkiusių marihuanos vairuotojų važiavimas uždaroje trasoje ir perpildytose miesto gatvėse. Nustatyta, kad daugiausiai pakitę buvo koncentracija ir padėties vertinimas. Kito eksperimento metu vairavimas buvo tikrinamas vairavimo simuliatoriumi, kai buvo skaičiuojamos klaidos vairuojant blaiviam, girtam ir paveiktam marihuanos. Buvo nustatyta, kad priešingai nei apsvaigus nuo alkoholio, marihuana intoksikuoto vairuotojo vairavimo gebėjimai beveik nesikeičia. Nustatyta, kad tai galioja net nepatyrusiems marihuanos vartotojams, gavusiems didesnes dozes (aišku, proto ribose).

Vienintelis reikšmingas skirtumas buvo pakitęs laiko suvokimo pojūtis, o tai vertė juos važiuoti santykinai lėčiau. Panašaus pobūdžio tyrimas nustatė, kad marihuana silpnina vairuotojo sugebėjimą reaguoti į šalutinius stimulus. Viena teorija, bandanti paaiškinti šiuos stebinančius atradimus, teigia, kad marihuanos vartotojai tais atvejais, kai reikalingas rimtas požiūris, gali patys, savo valia „nusileisti ant žemės“. Anksčiau vykdytų tyrimų medžiaga apie tai, kad marihuana intoksikuoti vairuotojai sukelia žymiai daugiau avarijų nei blaivūs vairuotojai, nėra patikima, nes:

– jie naudojo narkotikų testus, kuriais remdamiesi sprendė, ar vairuotojas yra apsvaigęs nuo narkotikų, kai iš tikro testai rodo tik tai, kad per paskutines 30 dienų žmogus vartojo narkotikų;

– kai kurie tyrimai neatsižvelgė į galimą alkoholio vartojimą ir net nenaudojo kontrolinės grupės;

– kai kuriose studijose buvo užfiksuota santykinai daugiau dėl apsvaigimo žuvusių vairuotojų, bet jie žuvo ne dėl savo kaltės. Kai su tokiais įvykiais buvo susieti policijos duodami „baudos taškai“, išaiškėjo, kad marihuanos kaltės tokiuose įvykiuose beveik nėra. Tačiau reikia pabrėžti, kad vienas tyrimas nustatė, kad rūkantys marihuaną kasdien turi 30% didesnę riziką patirti sužalojimus nei tie, kurie nerūko. Manoma, kad intoksikacijos sukeltų sužalojimų rizika yra pirmaeilė marihuanos vartotojų rizika.

Nebuvo rasta patvirtinimų, kad marihuanos vartojimas sukelia sunkiųjų narkotikų vartojimą. Kai olandai dalinai legalizavo marihuaną, heroino ir kokaino vartojimas žymiai smuko, nežiūrint nežymaus marihuanos vartojimo išaugimo. Jei slenksčio teorija yra teisinga, sunkiųjų narkotikų vartojimas turėjo išaugti. Panašu, kad marihuanos vartojimas pakeičia sunkiųjų narkotikų vartojimą, o ne sukelia jų vartojimą. Tokiu būdu, griežti marihuanos kontrolės įstatymai patys yra svarbi priežastis, įtraukianti žmones į sunkius narkotikus. Būtent tai ir matome griežčiausiai prieš marihuanos vartojimą nusiteikusiose Nevados ir Arizonos valstijose (JAV). Neseniai Kolumbijos universiteto žalingų įpročių centro atlikti tyrimai bandė įrodyti, kad marihuanos vartotojai linkę pereiti prie heroino ar kokaino. Tačiau studija rodo tik tai, kad didelis heroino ar kokaino vartotojų skaičius vartoja ir marihuaną, o ne atvirkščiai. Net nepaminėta, kad lygiai tiek pat, o gal ir dar daugiau, vartojo alkoholį, rūkė cigaretes, mylėjosi ar valgė sumuštinius iki pradėdami vartoti sunkiuosius narkotikus. Nacionalinės aukštosios mokyklos atliktas tyrimas tvirtina, kad 1990 metais 40,7% aukštųjų mokyklų studentų bent kartą vartojo marihuaną ar hašišą, ir tik 9,4% bandė kokainą ir 1,3%- heroiną. Taigi geriausiu atveju tik 23% marihuanos vartotojų pereina prie kokaino ir tik 3% pereina prie heroino. Slenksčio teorija nepatvirtinta net empiriškai.

DARE leidiniai verčia jus galvoti, kad yra stiprus ryšys tarp marihuanos vartojimo ir jaunimo ar suaugusių nusikalstamumo. Neseniai jų atlikta studija bando susieti marihuaną ir smurtą tvirtindama, kad 2/3 į mokyklas atsinešančių ginklus studentų bent vieną kartą rūkė marihuaną. DEA vadovas Thomas Constantine‘as savo interviu „Washington Times“ neseniai pasakė: „Dažnai žmonės kalba apie taikiai nusiteikusius narkotikų vartotojus. Iš tikro taip būna labai retai. Nėra kažkokio nekalto narkotiko, kuris nebūtų susijęs su smurtu, kuris duotų kažką gero bendruomenei. Tai kvaila. Narkotikai yra šėtonas.“

Tačiau šia tvirtinimai neparemti tyrimais, nes tyrimų rezultatai rodo, kad tarp visų marihuanos vartotojų asmenybės pokyčių, nors jie ir nėra pastebimai reikšmingi, yra ir polinkio agresijai sumažėjimas. Platūs gyventojų sluoksnių tyrimai, pavyzdžiui, atlikti „La Guardia“, tvirtina, kad ko jau ko, o antisocialios veiklos, tokios kaip smurtas, marihuana nesukelia. Narkotikų sukelto smurto mitas plačiai aptartas Lesterio Grinspoono knygoje, kur parodoma, kaip šis mitas atsirado iš prieš šimtmečius pasakotos persų istorijos iškraipymo. Darant išvadas iš tokių duomenų, kaip aukščiau minėti 2/3 studentų, iškyla problema, kad priežastys negali būti nustatytos iš tarpusavio ryšio. Kitaip tariant, nėra jokio būdo nustatyti, ar marihuanos vartojimas prisidėjo prie tam tikrų marihuanos vartotojų charakterio savybių, pvz., ginklo nešiojimosi į mokyklą, ar, kas yra panašiau į tiesą, turintys tokias charakterio savybes žmonės tiesiog linksta į marihuanos vartojimą. Viena studija parodė, kad nuolatiniai marihuanos vartotojai turi žymiai didesnį intelekto koeficientą (vidutiniškai 113,08), nei saikingi marihuanos vartotojai (vidutiniškai 102,15) ar visai nevartojantys (vidutiniškai 103,26). Aišku, kad iš tokios statistikos neįmanoma padaryti kokių nors logiškesnių išvadų.

Kaip visada, tokiais atvejais tenka pridėti ilgą, bet tikrai nepilną šaltinių sąrašą. Žinau, kad valstybinės „gerovės“ kūrėjams ir palaikytojams to tikrai nepakaks. Žinau, kad jie manipuliuos savų „ekspertų“ išvadomis ar remsis savo dievišku problemos suvokimu, sugebančiu šimtą „taip“ apibendrinti į vieną „ne“. Velniop juos visus. Žmogus turi teisę rinktis, turi teisę bandyti ir tikrinti savo pasirinkimus. Tik tada jis galės vadintis laisvu žmogumi. Todėl kova už marihuanos legalizavimą jau seniai peržengė vien nedidelės žmonių grupės kovos už savo teises ribas ir tapo bendros kovos už laisvą žmogų ir laisvą visuomenę dalimi.

[1] Mikuriya, T.H. "Historical Aspects of Cannabis Sativa in Western Medicine," New Physician, 1969, p. 905.

[2] Cotts, Cynthia, "Hard Sell in the Drug War." The Nation. March 9, 1992. p 300-302.

[3] Nadelmann, Ethan A. "Drug Prohibition in the United States: Costs, Consequences, and Alternatives," Science, Vol 245: 943, 1 September 1989.

[4] Heath, R.G., A.T. Fitzjarrell, C.J. Fontana, and R.E. Garey. "Cannabis sativa: Effects on brain function and ultrastructure in Rhesus monkeys," Biological Psychiatry. 15:657-690, 1980.

[5] Marijuana and Health, Institute of Medicine, National Academy of Sciences, 1982.

[6] Slikker, William Jr. et al. "Behavioral, Neurochemical, and Neurohistological Effects of Chronic Marijuana Smoke Exposure in the Nonhuman Primate" in "Marijuana Cannabinoids Neurobiology and Neurophysiology,'' Laura Murphy, Andrzej Bartke ed. Boca Raton, FL: CRC Press, 1992.

[7] Matsuda, L.A., S.J. Lolait, M.J. Brownstein, A.C. Young, and T.I. Bonner. "Structure of a Cannabinoid Receptor," Nature, 346 (issue 6824): 561-564. August, 1990.

[8] Co, B.T., D.W. Goodwin, M. Gado, M. Mikhael, and S.Y. Hill. "Absence of cerebral atrophy in chronic cannabis users," Journal of the American Medical Association, 237: 1229-1230, 1977.

[9] Kuehnle, J., J.H. Mendelson, K.R. Davis, and P.F.J. New. "Computed topographic examination of heavy marijuana smokers," Journal of the American Medical Association, 237: 1231-1232, 1977.

[10] Lancaster, Cattell. Mayor's Committee on Marijuana. The Marijuana Problem in the City of New York. 1944.

[11] Freedman and Rockmore, "Marihuana: A Factor in Personality Evaluation," 7: 765-781, 1946.

[12] Siler et al., "Marihuana Smoking in Panama," The Military Surgeon, 73: 269-280, 1933.

[13] R. L. Dornbush, M.D., M. Fink, M.D., and A. M. Freedman, M.D. "Marijuana, Memory, and Perception," presented at the 124th annual meeting of the American Psychiatric Association, May 3-7, 1971.

[14] Block, Robert, M.D. Drug and Alcohol Dependence, 28: 121-8, 1991.

[15] Hollister, Leo E. "Marijuana and Immunity", Journal of Psychoactive Drugs, 24 (issue 2):159-164, April, June, 1992. pub. Haight-Ashbury Publications in association with the Haight-Ashbury Free Medical Clinic, San Francisco, CA.

[16] Kaklamani, et al. "Hashish smoking and T- lymphocytes," 1978.

[17] Kalofoutis et al. "The significance of lymphocyte lipid changes after smoking hashish," 1978.

[18] Wallace, J.M., D.P. Tashkin, J.S. Oishi, R.G. Barbers. "Peripheral Blood Lymphocyte Subpopulations and Mitogen Responsiveness in Tobacco and Marijuana Smokers," Journal of Psychoactive Drugs, 1988.

[20] Kaplan, John. Marijuana, The New Prohibition, New York, World Publishing Co., 1969.

[21] Health Consequences of Smoking: Nicotine Addiction, Surgeon General's Report, 1988.

[22] Winters, T.H., and J.R. Franza. "Radioactivity in Cigarette Smoke." New England Journal of Medicine, 1982: 306 (6): 364-365.

[23] Mikuriya, Tod H., M.D., and Michael R. Aldrich, Ph.D. "Cannabis 1988, Old Drug New Dangers, The Potency Question" , Journal of Psychoactive Drugs. Vol. 20, Issue 1: 47-55. pub. Haight-Ashbury Publications in association with the Haight-Ashbury Free Medical Clinic San Francisco, Calif.: January March, 1988.

[24] Dennis, Richard J. "The Economics of Legalizing Drugs," The Atlantic Monthly, Vol. 266, No. 5, Nov 1990, p. 130.

[25] Data supplied by the U.S. Department of Health and Human Services, Public Health Service, Alcohol, Drug Abuse, and Mental Health Administration. Revised January, 1991. For more information contact the National Clearinghouse for Alcohol and Drug Info., P.O. Box 2345, Rockville, Maryland 20847 / (800) 729-6686.

[28] the name of the DARE pamphlet is "Facts About Marijuana; Marijuana: Drug of Deception"

[29] Nationally-televised speech in 1990

[30] Singer, Jerome L. "Ongoing Thought: The Normative Baseline for Alternate States of Consciousness," Alternate States of Consciousness.

[32] The NHTSA report, "The Incidence and Role of Drugs in Fatally Injured Drivers," by K.W. Terhune, et al. of the Calspan Corp. Accident Research Group in Buffalo, NY (Report # DOT-HS-808-065) is available from the National Technical Information Service, Springfield VA 22161.

[33] Bruer, Mark. Age, March 23, 1994, p. 3 [Melbourne, Australia; this report is also published in the university's Business Victoria].

[34] Halpern. "Emotional Reactions and General Personality Structure," The Marihuana Problem, pp. 130 - 131.

[35] Martell, Edward. Proceedings of the National Academy of Science, Biophysics, and Biological Science, March 1983.

[36] Hoffmann, Dietrich, Gunter Rathkamp, and Ernest L. Wynder. "Comparison of the Yields of Several Selected Components in the Smoke From Different Tobacco Products," Journal of the National Cancer Institute, Vol. 31, No. 3, 1963, p. 627-635

[37] Hofmann, D., J.D. Adams, K.D. Brunnemann, and D.D. Hecht. "Formation, occurrence and carcinogenesity of N-nitrosamines in tobacco products," Am. Chem. Soc. Symp. Ser., 174:247-273, 1981.

[39] Hammond, E.C., L. Garfinkel, H. Seidman, and E.A. Lew. "Some Recent findings concerning cigarette smoking," In: Origins of Human Cancer. New York: Cold Spring Harbor Laboratory, 1977. p. 101-112.

[40] Starks, Michael, "Marijuana Chemistry Genetics, Processing, and Potency'," Ronin Inc., 1990.

[41] Murphy, Laura, and Andrzej Bartke. "Marijuana Cannabinoid Neurobiology and Neurophysiology," CRC Press Boca Raton, FL, 1992.

[42] Mendelson, Dr. Jack H., "Behavioral and Biological Concomitants of Chronic Marijuana Use," 1974.

[43] "Marihuana A Signal of Misunderstanding," U.S. Government Printing Office Washington, 1972.

[44] Wu, Tzu Chin, Donald P. Tashkin, Behnam Djahed, and Jed E. Rose. "Pulmonary Hazards of Smoking Marijuana as Compared with Tobacco," New England Journal of Medicine, 318 (issue 6): 347-351, 1988.

[45] Slikker, William Jr, H.C. Cunny, J.R. Bailey, and M.G. Paule. "Placental Transfer and Fetal Disposition of Delta-9-Tetrahydrocannabinol (THC) During Late Pregnancy in the Rhesus Monkey," pp. 97-102.

[46] Lyman, W.D., J.R. Sonett, C.F. Brosnan, R. Elkin, and M.B. Bornstein. "Delta-9-tetrahydrocannabinol A Novel Treatment for Experimental Autoimmune Encephalitis" by in Journal of Neuroimmunology, 23: 73-81. 1989.

[47] Cabral, Guy A., Amy L. Stinnet, John Bailey, Syed F. Ali, Merle G. Paul, Andrew C. Scallet, and William Slikker, Jr. "Chronic Marijuana Smoke Alters Alveolar Macrophage Morphology and Protein Expression," 1991.

[48] Ponte, Lowell. "Radioactivity: The New-Found Danger in Cigarettes," Reader's Digest, March 1986, pp. 123-127.

[49] Litwak, Mark. "Would You Still Rather Fight Than Switch?" Whole Life Times, Mid-April/May, 1985, p. 11.

[50] Crancer, A., et al. "Comparison of the Effects of Marihuana and Alcohol on Simulated Driving Performance," Science, 164:851-854, 1969.

[51] Caldwell, D.F., et al. "Auditory and Visual Threshold Effects of Marihuana in Man," Perceptive and Motor Skills, 29:758-759, 1969.

[52] Klonoff, H. (1974). "Effects of marihuana on driving in a restricted area and on city streets: Driving performance and physiological changes." In L. L. Miller (Ed.), Marijuana, Effects on human behavior (pp. 359-397). New York: Academic Press.

[57] Westlake, Tracy M., Allyn C. Howlett, Syed F. Ali, Merle G. Paule, Andrew C. Scallet, William Slikker, Jr. "Chronic Exposure to Delta-9-Tetrahydrocannabinol Fails to Irreversibly Alter Brain Cannabinoid Receptors," Brain Research, 544: 145-149, 1991.

[58] Ali, Syed F., Glenn D. Newport, Andrew C. Scallet, Merle G. Paule, John R. Bailey, William Slikker, Jr. "Chronic Marijuana Smoke Exposure in the Rhesus Monkey IV Neurochemical Effects and Comparison to Acute and Chronic Exposure to Delta-9-Tetrahydrocannabinol (THC) in Rats" Pharmacology, Biochemistry & Behavior, 40: 677-682. 1991.

[59] Radford EP Jr, and V.R. Hunt. "Polonium-210: a volatile radioelement in cigarettes." Science. 1964; 143:247-9.

[60] Little JB, E.P. Radford Jr, H.L. McCombs, V.R. Hunt. "Distribution of polonium-210 in pulmonary tissues of cigarette smokers." New England Journal of Medicine. 1965, 273:1343-51.

[66] Polen, Michael. "Health Care Use by Frequent Marijuana Smokers Who Do Not Smoke Tobacco," West J Med 1993: 158.

[67] Gieringer, Dale. "Marijuana, Driving and Accident Safety," Journal of Psychoactive Drugs, Jan-Mar, 1988.

[68] Weil, Andrew, and Winifred Rosen, From Chocolate to Morphine: Everything You Need to Know About Mind-Altering Drugs. Boston: Houghton Mifflin, 1993.

[69] Cozzi, Nicholas. "Effects of Water Filtration on Marijuana Smoke: A Literature Review." MAPS Newsletter IV #2 (Multidisciplinary Association for Psychedelic Studies, 1993). Reprints available from California NORML.

[70] "Cannabis and Memory Loss," (editorial) British Journal of Addiction, 86:249-252 (1991).

[71] Muskowitz, H., Hulbert, S., & McGlothlin, W.H. (1976). "Marihuana: Effects on simulated driving performance." Accident Analysis and Prevention, 8(1), p. 45 - 50.

[72] Astley, Susan, Dr. "Analysis of Facial Shape in Children Gestationally Exposed to Marijuana, Alcohol, and/or Cocaine," Pediatrics, 89 #1: 67 - 77 (June 1992).

[73] Day, Nancy, et. al. "Prenatal Marijuana Use and Neonatal Outcome," Neurotoxicology and Teratology, 13: 329-334 (1992).

[74] Tashkin, Donald, et. al. "Effects of Habitual Use of Marijuana and/or Cocaine on the Lung," in C. Nora Chiang and Richard L. Hawks, ed., Research findings on Smoking of Abused Substances, NIDA Research Monograph 99 (US Dept of Health and Human Services, 1990).

Ir pabaigai, dar kartą suteikime žodį ir kitai pusei. Visapusiškesniam situacijos įvertinimui tikrai rekomenduoju perskaityti JAV narkotikų kontrolės policijos parengtą knygelę „Marijuana myths & facts“, kurioje komentuojami ir kiti faktai, pateikiamas ne mažiau įspūdingas šaltinių sąrašas, o kartais sau reikalingoms išvadoms padaryti net remiamasi ta pačia tyrimų medžiaga. Kurią pusę pasirinksi tu? Bent jau šitai nuspręsk pats.