Gyvenimas, lyginant jį su neveiklia būsena, paprastai laikomas kažkuo aktyviu, dinamišku. Tačiau gali būti, kad gyvenimas nedaug skiriasi nuo nieko nedarymo. Galbūt mums būtų lengviau suprasti gyvenimą ne nuolat ieškant veiklos, bet dykinėjant. Visai gali būti, kad žmogaus gyvenimas, žmonių visuomenė, technologija, etika, įstatymai ir religija – visi jie atsirado bandant sumažinti pastangas, kurios reikalingos gyvenimo kokybei užtikrinti. Jei tai tiesa, tada visos gyvybės, tarp jų ir žmogaus gyvenimo, formos turėtų būti įsipareigojusios ne „kuo nors užsiimti“, ne „ką nors daryti“, bet „ramiai būti“ ir „nieko nedaryti“. Toks yra dykinėjimo teorijos pagrindas.

Dykinėjimo teorijos pagrindas yra fizinis gyvenimo tarp dviejų būsenų – veiklos ir dykinėjimo – supratimas. Būdamos užsiėmusios, gyvos būtybės dirba, kad palaikytų savo gyvybę. Dykinėdamos jos yra neaktyvios arba įsitraukusios ne į gyvybės palaikymo veiklą. Priklausomai nuo jų fizinių galimybių ir gyvenamos aplinkos, visos gyvos būtybės egzistuoja kažkur tarpe tarp dviejų kraštutinių būsenų – buvimo nuolatos užsiėmus ir nuolatinio dykinėjimo. Taigi kai kurios būtybės privalo sunkiai dirbti beveik visą laiką, kad išgyventų, o kitos praktiškai visai nedirba. Tos būtybės, kurios nesugeba išsilaikyti net nepertraukiamai dirbdamos, sunyksta ir miršta.

Atsižvelgiant į evoliucijos teoriją, šis požiūris į gyvenimą teigia, kad tuomet, kai visos būtybės turi sunkiai dirbti dėl išgyvenimo, daugiausiai užsiėmę egzemplioriai turėtų mirti, o daugiausiai dykinėjantys turėtų išgyventi. Natūrali atranka palankesnė dykinėtojams. Sveikiausi individai kartu yra daugiausiai laisvo laiko turintys individai. Jie išlieka, kad perduotų savo genus ateinančioms kartoms.

Dykinėjimo teorijoje žmogaus gyvenimas yra tik kita gamtos gyvenimo versija. Istoriškai laikoma, kad žmogaus gyvenimas buvo sunkus. Unikali žmogaus reakcija į tai buvo įrankių sukūrimas. Jie pagreitino žmogaus darbą. Peiliu galima greičiau pjauti medžiagas. Su krepšiu galima greičiau pernešti medžiagas. Kadangi įrankiai pagreitino darbą, atsirado daugiau laisvo laiko. Vienas svarbesnių ekonomikos tikslų yra išlaisvinti žmones nuo darbo.

Daugiau laisvalaikio reiškia, kad gerėja išgyvenimo galimybės, bet kartu žmonės gauna daugiau laiko užsiimti kita, ne gyvybės palaikymo veikla. Dykinėjantys žmonės daro tai, ką nori, o ne tai, ką privalo daryti. Jie gali galvoti, kalbėtis ir žaisti, t.y. veikti kaip laisvos moralės jėga. Dykinėjimo teorijoje į žmones žiūrima kaip į dalinai laisvus – jie yra laisvi tik tada, kai dykinėja.

Dykinėjimo teorijai rūpi tik įrankiai, įrankių mainų sistemos, elgesio kodai ir įstatymai, kurie tarnauja žmogaus dykinėjimo prailginimui. Ši teorija nekalba apie tai, ką turėtų veikti dykinėjantys žmonės – tokia prasme ši teorija yra ribota teorija.

Dykinėjimo teorija kritikuoja šiuolaikinę Vakarų etinę ir ekonominę teoriją todėl, kad ji optimistiškai mano, kad žmonės yra visiškai laisvi, jų gyvenimas yra nuostabus dykinėjimas, o prekiniai mainai tėra malonumą teikiančių prabangių daiktų paskirstymas.

Dykinėjimo teorija yra tyrinėjimas. Ji nepretenduoja būti užbaigta ar autoritariška. Ji net nesiskelbia esanti teisinga.