Šią savaitę Vilniuje, Laisvajame universitete (LUNI) lankysis vienas žymiausių naujausiųjų laikų italų filosofų Franco Berardi – Bifo. Jis – vienas iš garsiausių italų politinio judėjimo „Autonomia“ aktyvistų ir teoretikų. Devintajame dešimtmetyje Paryžiuje dirbo kartu su vienu iš revoliucingos psichoanalizės atmainos – šizoanalizės pionierių Felixu Guattari.

Bifo yra daugelio knygų, straipsnių, autorius. Dabar dėsto Milano, Bolonijos aukštosiose mokyklose, yra keleto pasaulio universitetų vizituojantis profesorius. Šis pokalbis įvyko 2009 m. rugpjūčio 20 d. Alytuje, kai F. Berardi buvo atvykęs į Alytaus meno streiko bienalę.

- Šeštajame dešimtmečio Vakarų Europa knibždėte knibždėjo nuo įvairiausių judėjimų. Kaip prie socialinių judėjimų prisijungėte jūs, ką pirmiausiai išgyvenote, patyrėte?

- Būdamas keturiolikos, įstojau į komunistų partiją, ir, būdamas septyniolikos, buvau iš jos pašalintas. Tai buvo svarbi pamoka – sužinojau, kad tave iš partijos gali pašalinti net tada, kai tau tik septyniolika. Tai vyko septintajame dešimtmetyje (esu gimęs 1949-aisiais), dar prieš didįjį 1968-ųjų sprogimą. 1968-aisiais man buvo aštuoniolika ir aš įstojau į Bolonijos universiteto filosofijos fakultetą. Visur plėtėsi judėjimas, o aš buvau laisvas nuo komunistinio palikimo. Tai gera pradžia – prisijungiau prie judėjimo būdamas laisvas nuo XX amžiaus. 1968-aisiais priklausiau grupei „Potere operaio“, dar tik pradedančiai veikti fabrikuose. Politinės patirties ir teorinio išsilavinimo įgavau grupėje „Potere operaio“.

- Tokie „Potere operaio“ ir vėliau atsiradusio „Autonomijos“ judėjimo aktyvistai, kaip Mario Tronti ir Antonio Negri, iš pat pradžių (nuo septintojo dešimtmečio) pradėjo kritikuoti ortodoksinį, dogmatinį marksizmą. Ką autonomija reiškia jums? Kaip supratote ją tada, kai prie jos prisijungėte, ir kaip – dabar?

- Autonomijos sąvoka pačioje judėjimo gyvavimo pradžioje reiškė darbininkų autonomiją nuo (komunistų – K.P.) partijos ir nuo profsąjungų, spontaniško judėjimo autonomiją gyvenimo kasdienybėje, darbe. Nuo pat pradžių autonomija buvo stipri politinė jėga, nukreipta prieš komunistų partiją, profsąjungas. Vėlesniais metais autonomijos samprata tapo dar radikalesne, ji tapo susieta ne tik su politika, bet ir su kapitalistiniu darbo organizavimu bei kapitalistine kultūros ideologija.

Ką autonomija pradeda reikšti vėlesniais dešimtmečiais? Autonomija pradeda reikšti žmonių galimybę apibrėžti savo siekius, kurie nepriklausytų nuo darbo, nuo jo organizatorių. Sakyčiau, autonomijos samprata yra glaudžiai susijusi su „atsisakymu dirbti“. „Atsisakymas dirbti“ yra esminė tų laikų operaistiniame mąstyme iškilusi samprata. „Atsisakymas dirbti“ reiškia galimybę organizuoti socialinį gyvenimą anapus kapitalistinio organizavimo – nebūtinai nukreiptą prieš kapitalistinį organizavimą, bet būtinai jo išorėje.

Matote, autonomija reiškia tam tikrą išsilaisvinimą nuo dialektinės, antagonistinės minties. Dialektinis marksizmas ir leninizmas siekė nuolatinės dialektinės konfrontacijos su visuotiniu kapitalizmu, jo galutinio sunaikinimo, įveikos (Aufhebung). Autonomija yra kelias, vedantis anapus hėgelizmo, galimybė mąstyti, kad laisvė nereiškia galutinio išsilaisvinimo; laisvę gali kurti kasdienybėje, kiekvienoje situacijoje.

- Kokie autoriai – ne tik filosofai, bet galbūt ir poetai, padarė jums įtaką, kai įsijungėte į „Potere Operaio“, o vėliau – į autonomistų judėjimą?

- Žinote, septintajame dešimtmetyje universitete gavau ne tik filosofinį, bet ir estetinį bei meninį išsilavinimą. Domėjausi ir socialiniais judėjimais, ir XX a. meniniu avangardu. Aštuntojo dešimtmečio viduryje socialiniai judėjimai pradėjo vis labiau domėtis meno, estetikos ir komunikacijos problemomis. Antrojoje šio dešimtmečio pusėje komunikacija tapo pagrindinė judėjimo problema, todėl 1976-aisiais įkūrėme „Radio Alice“, kuri buvo labai svarbi tiek man, tiek visam Bolonijos bei visos Italijos judėjimui. „Radio Alice“ buvo ne vien tik socialinė ir politinė radijo stotis. Tiesiogiai su žmonėmis bendrauti panoro poetai, dailininkai, muzikantai.

- Norėčiau paklausti jūsų apie kūrybingumą. Rašoma, kad dalyvaujate kūrybiniame „Autonomijos“ judėjimo sparne. Ką kūrybingumo sąvoka reiškia jums?

- Aštuntojo dešimtmečio judėjime galima išskirti labiau ortodoksinį, lenininį sparną, dar žinomą kaip „Autonomia organizata“ (organizacinę „Autonomiją“) ir kitą, kūrybinį „Autonomijos“ sparną. Tarp jų buvo organizacinių skirtumų – buvo siūloma organizuotis arba politiniu lygmeniu, kaip politinei partijai, arba kūrybiniu lygmeniu – kasdienybės sferoje. Kita vertus, šie judėjimai labai skyrėsi socialinio judėjimo sampratomis. Mes, kūrybinis sparnas, teigėme, kad šalia darbininkų judėjimo reikia sutelkti dėmesį į naujas darbo jėgos formas – meninį, intelektinį, kūrybinį darbą.

Aštuntajame dešimtmetyje šios formos buvo naujos, bet devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje jos paplito, tapo labai svarbios – reklama, televizija, žurnalistika tapo pagrindiniais kapitalo reprodukcijos, o taip pat ir darbo organizavimo elementais. Taigi kūrybingumas taip pat reiškia dėmesį kūrybingumui dirbančiųjų judėjime.

- Žmonės, priklausantys taip vadinamai „kūrėjų klasei“ tuomet turbūt nenorėjo suprasti, jog jie taip pat yra darbo jėga – jie to nenori suprasti ir dabar. Jie mano kuriantys „aukštesnius“ dalykus, ir jiems atrodo, kad kūryba nepriklauso darbo sferai. Man įdomu ne tai, kaip į prekariato judėjimą įsijungė darbininkų klasė, bet tai, kaip prie jų prisijungė „aukštesnieji“ sluoksniai – vadinamoji „kūrėjų“ klasė?

- Nesakyčiau, kad tai – aukštesnis sluoksnis. Postindustrinėje visuomenėje galime, nors tai ir nelengva, pastebėti intelektinio darbo proletarizaciją, jo prekarizaciją. Intelektinis darbas yra labai svarbus prekių gamybos, kapitalo kaupimo elementas. Intelektinis, kūrybinis darbas negali būti tapatinamas su darbininkų rankų darbu – jis turi savitų bruožų, jis yra nematerialus, taigi lengvai įtraukiamas į naujus prekariškus santykius.

Devintajame dešimtmetyje visoje Europoje plačiai paplito tokios naujos darbo rūšys – reklama, žiniasklaida, viešieji ryšiai, taip pat darbas informacinių technologijų srityje, programavimas. Ar galime tokią darbo jėgą vadinti „aukštesniuoju sluoksniu“? Kadaise intelektualai priklausė aukštesniajam sluoksniui, bet nuo aštuntojo–devintojo dešimtmečio tokios darbo rūšys nebėra privilegijuotos, atlygis už tokį darbą yra prekariškas.

- Kaip tai suvokia, jaučia patys intelektualai? Gal tokioje užspeistoje erdvėje jie gyvena kaip Becketto knygų herojai?

- Sąmoningumo kūrimas yra labai komplikuotas procesas. Pačioje pradžioje, tarkime, 1968-aisiais, intelektualo santykis su dirbančiaisiais ir su kapitalistine visuomene buvo dviprasmiškas. Viena vertus, juos žavėjo toji visuomenė, žmonių tobulėjimas, kita vertus, jie jautėsi prarandą romantinę aurą. Tai pastebima labai svarbaus septintojo dešimtmečio autoriaus – Theodoro Adorno veikaluose. Toks romantiškas, nostalgiškas mąstymas labai svarbus atsirandančiam prekariato sąmoningumui.

Daugelis intelektualų mano turį išsaugoti savo intelektinę aurą, būti anapus ir pakilti aukščiau dirbančiųjų sektoriaus. Bet tai yra utopiška, neįmanoma. Įdomu, bet vykstant proletarizacijos procesams, toks romantinis jausmas užleido vietą kitokiam mąstymui – prasidėjo pankų judėjimas, kilo įsitikinimas, kad „ateities nėra“. Tokia neviltis, grubumas vykstant kultūrinei proletarizacijai yra labai svarbūs. Jūs užsiminėte apie Beckettą, bet taip pat įdomus ir Williamas Burroughsas, savo kūriniuose ne tik kalbėjęs apie netektį, neviltį, bet ir apie narkotikus. Tai taip pat svarbu devintajame dešimtmetyje – kalbėti apie tai, kas grubu, kas susiję su gyvenimo praradimu, savidestrukcija.

- Savo paskaitose kalbate apie žmogiškąsias emocijas, žmonių santykius. Galbūt ne apie tai, kas žmogiška, pernelyg žmogiška – apie santykius tarp mūsų. Kalbėjimas apie emocijas ir jausmus remiantis garsiu naujųjų laikų filosofu Baruchu Spinoza yra tai, kas daro „Autonomiją“ išskirtine – joks kitas marksistinis judėjimas nėra analizavęs šių temų. Kaip galvojate, gal būtent tokio kalbėjimo reikia dabar, kapitalizmui atsidūrus krizėje?

- Žinoma, kapitalistinis susvetimėjimas ir išnaudojimas yra susijęs su kūnu, emocijomis. Bet pereinant į postindustrinį laikotarpį, kai pradeda vyrauti nematerialus darbas, emocijos tampa esminiu dalyku. Kas statoma ant kortos intelektinio darbo proletarizacijos metu? Emocijos. Tai galima pamatyti reklamose. Kam teikiamas svarbiausias vaidmuo, kai žmogaus dėmesį suvilioja reklamos? Emocijoms. Emocijas visiškai pavergia kapitalistinės gamybos ir išnaudojimo procesai. Manau, kad čia svarbų vaidmenį vaidina informacinės technologijos ir žmonių bendravimo pavertimas skaitmeniniu. Emocijos virsta virtualiomis, santykis tarp kūnų, betarpiškas žmogiškas ryšys tampa retenybe, sunkenybe. Tai vis labiau ir labiau patologiška. Dėmesys, kurį mes skiriame emocijoms, yra susijęs su kapitalistiniu išnaudojimu.

Draugystės sąvoką savo paskutinėje knygoje „Kas yra filosofija?“ pasiūlė jau filosofas Gilles‘as Deleuze‘as ir psichiatras Felixas Guattari. Draugystė – tai ne tik bendras socialinės erdvės kūrimas, bet ir daug problemų sukeliantis emocijų, betarpiškumo praradimas žmonių santykiuose. Jei nori kalbėtis su jaunosios kartos žmogumi, toji emocijų problema iškyla pirmiausiai. Žinau, kad ekonomika yra svarbus dalykas, bet ekonomika ir emocijos tampa vis labiau susijusios.

Šiuolaikiniai Spinozos pasekėjai emocijomis pagrįstą darbą vadina afektyviu darbu. Yra ir dar vienas apibrėžimas – kognitariatas. Žodį „kognitariatas“ vartoju, norėdamas apibrėžti naują socialinę funkciją, bet ypatingai norėdamas pabrėžti socialinio aktyvumo ir kūniškų žmonių santykių išsiskyrimą.

Žodį „kognitariatas“ sudaro du žodžiai – „proletariatas“ ir „pažinimas“. Tai – pažinimo galios virtimas gamyba. Taip pat tai – kūno, emocijų ir sielos, pažinimo išsiskyrimas. Kognitariato atstovas yra labai socialus žmogus, jis pažįsta labai daug žmonių, su jais bendrauja, bet jis retai susitinka su kitais žmonėmis fizinėje plotmėje. Tokia socialinė atskirtis, kalbant Spinozos terminais, verčia būti dėmesingais emocijoms.

- Kuo dabartinė ekonominė, socialinė ir aplinkosaugos krizė skiriasi nuo ankstesniųjų?

- Norėčiau akcentuoti tam tikrus panašumus tarp 2008–2009 metų krizės ir krizės, įvykusios 2000-aisiais, vadinamojo „dot com crash“ (interneto ekonomikos burbulo sprogimo). Sprogo didžiulė interneto ekonomikos iliuzija, ir Busho administracija, norėdama išsaugoti kapitalizmą ir todėl keisdama jo kryptį, pasirinko naują kelią – karą. Krizė niekur nepranyko, ji tūnojo pogrindyje. Šios krizės naujovė – tai gilus emocinės, nematerialios ekonomikos pusės santykis su materialiąja, pavyzdžiui, finansine. Dešimtojo ir pirmojo naujojo amžiaus dešimtmečio finansinėje euforijoje esama psichopatologinio elemento, kurį suvokė, pavyzdžiui, Alanas Greenspanas. Jis įvardino tai „neracionaliu energingumu“. Neracionalus energingumas – tai ne vien metaforinė, bet ir klinikinė patologinės problemos analizė. Tai ne tik neracionalus energingumas, bet ir jo priešybė – iracionali depresija.

Kodėl šie psichologiniai dalykai tampa tokie svarbūs ekonomikai? Nes nemateriali ekonomika vis labiau siejasi su kapitalistiniu psichinės energijos mobilizavimu, o taip pat su tuo, kad psichinę energiją mobilizuoja vartojimas. Intelektine ir psichologine prasme visą laiką privalai būti mobilizuojamas prekių gamybai ir vartojimui. Tokią skaitmeninę ekonomiką pavadinčiau prozako ekonomika. Sakau „prozakas“, bet taip pat galėčiau kalbėti apie kokainą. Narkotikai yra svarbūs naujajai ekonomikai.

Staiga šis burbulas susprogsta. Žinau, kad šioje istorijoje esama labai materialių aspektų, pavyzdžiui, investicijos į nekilnojamą turtą, bet iš esmės, mano nuomone, augimas ir sprogimas įvyko dėl psichologinės visuomenės mobilizacijos. Taigi kas tada? Kas vyksta dabar, krizės metu? Įvyko Londono G-20 susitikimas, Didieji pasaulio žmonės susitiko pasikalbėti apie tai, ko jie nesupranta – niekas negali to suprasti, ką nors pasakyti galbūt galėtų tik ponas Freudas... Ką jie nusprendė? Jie nusprendė dirbti su žiniasklaida. Kas vyko po G-20 susitikimo? Situacija kasdien keitėsi. Krizė baigėsi, recesija buvo sustabdyta. Kitą dieną – „mes matome naujas tendencijas“. Žiniasklaida ir kalba kelia nuolatinių problemų, bet, mano nuomone, tai – tik melagingo sąmoningumo problema.

Kas vyksta šios ekonominės krizės metu? Procesas apima psichinę energiją. Perskaičiau paskutinę Christiano Marazzi knygą, prieš keletą savaičių išspausdintą Šveicarijoje. Jis teigia, kad ekonominės krizės problema yra iš esmės susijusi su komunikacijos problema – perdėtais lūkesčiais. Ką reiškia atsigauti po krizės? Grįžti į neįmanomą dešimtojo dešimtmečio augimą? Tai – nesąmonė! Negalima iš naujo pradėti pūsti nekilnojamo turto burbulo. Marazzi sako, kad kalbant apie atsigavimą reikia žinoti, jog esminė depresijos problema – tai lūkesčiai. Tai, ko mes dabar tikimės. Pasirodo, kad didžiulė ekonominio augimo (ar neaugimo) problema yra susijusi su ekonomika, bet pirmiausia – su lūkesčiais.

Ką kapitalizmas įkurdino lūkesčių erdvėje? Ar šimtai milijonų žmonių sugebės patenkinti tuos lūkesčius? Akivaizdu, kad ne. Ar įmanoma išlaikyti tokią globalinę sistemą, kurioje 20 procentų gyventojų džiaugiasi gamybos augimu, o 80 procentų vis labiau skursta? Akivaizdu, kad ne. Sprendimo nėra. Mes nematome kelio, išvedančio iš krizės.

Keinsistinis būdas taip pat netinkamas, visų pirma dėl ekonominių priežasčių. Keyneso laikais ekonomika buvo lokali, ji buvo nacionalinė: jei britų darbininkams duosite pinigų, jie atsidurs viešajame sektoriuje, nes britai darbininkai pirks Didžiosios Britanijos prekes ir Britanijos ekonomika atsigaus. Jei šiandien duosi pinigų britams darbininkams, jie pirks kiniškas prekes. Grįžimas prie viešųjų nacionalinių išlaidų vietinių problemų neišspręs – jos tapo globalios. Ekonominio galvosūkio negalima išspręsti ekonominėmis priemonėmis. Sprendimas nėra ekonominis. Problema nėra ekonominė. Mes kalbame apie ekonomiką, bet galvojame apie psichopatologiją, lūkesčius, kultūrą.

- Revoliucijos sąvokai reikia naujo apibrėžimo. Nacionalinė revoliucija, kaip ir keinsistinis kelias, niekur neveda. Ką galima padaryti nacionaliniame lygmenyje?

- Manau, kad svarbiausias revoliucinis darbas – keisti lūkesčius. Turime apsibrėžti, ko tikimės iš gyvenimo – jei tikimės dar daugiau materialinių gėrybių, vartojimo ir ekonominio augimo, iš krizės neišeisime. Galbūt tikimės daugiau malonumų, daugiau laiko, draugystės. Nesu asketas, nesu idealistas vienuolis. Aš materialistas, mėgstu materialines gėrybes, bet tas gėrybes, kurios skirtos kūno džiaugsmui – saulę, lietų... Džiaugiuosi tais dalykais, kurie nėra redukuotini į ekonomiką. Manau, kad kelias iš šitos krizės – tai kelias iš ekonomikos. Ekonomikai atėjo galas – ir kaip mokslui, ir kaip gyvenimo bei visuomenės organizuotojai.

- Bet žmonės, dirbančiųjų klasė, vis dar turi sumokėti savo skolas, pirkti maistą. Ką daryti tokiems žmonėms – mums?

- Pagalvokime apie būsto nuomą. Žinote, kad pasaulyje būstų netrūksta. Būstas yra prieinama gyvenamoji erdvė. Pasaulyje yra daugiau nei šeši milijardai tuščių būstų, Italijoje – du milijonai. Ar reikia statyti daugiau namų, ar perdalinti gyvenamąją erdvę? Ar statyti daugiau namų, ar tvarkytis juose kolektyviai? Taigi matote – tai lūkesčių, o ne ekonomikos problema.

- Kas gi turi perdalinti ir kas perdalins tuos gyvenamuosius būstus? Dar vienas klausimas – apie skolas ir paskolas. Prieš trisdešimt metų Deleuze‘as ir Guattari užsiminė, kad iš proletariato ir dominuojančios klasės liko vienintelė klasė – tie, kuri turi darbą, moka paskolas, gyvena įprastą gyvenimą, yra įsitvirtinusi kapitalistiniame gyvenimo būde. Esama ir deklasuotojo elemento, kuris gyvena anapus kapitalizmo. Ar būtent šis kelias yra revoliucinis? Ar įmanoma gyventi kapitalistinio mechanizmo išorėje?

- Manau, kad tai irgi susiję su lūkesčiais. Jei sugebėtume pakeisti žmonių lūkesčius, pavyzdžiui, tų, kurie nuomoja būstus, ir sukurti kitokį suvokimą apie miesto erdvę, bendruomeninio miesto idėją, miesto, kuriame viskuo dalijamasi, kuris nėra privatizuotas. Privatizacija, privatumas priklausė kultūrinių lūkesčių sferai – tai MANO namas.

Aštuntajame dešimtmetyje gyvenau viename name su aštuoniais žmonėmis. Erdvės buvo daug, bet buvo smagu gyventi su kitais žmonėmis. Mūsų dienomis, kai įvyko gyvenamosios erdvės privatizacija, gyvenimas su kuo nors kitu atrodo erzinančiai, kaip netoleruotinas trukdis. Teisinga gyventi vienam savo beviltiškoje erdvėje ir mokėti nuomą norint nesutikti kitų žmonių vonios kambaryje. Tokio suvokimo keitimas yra kultūrinė problema – reikia suvokti šalia esantį kūną, kitą. Taigi keiskime lūkesčius.

Kalbėjosi Laisvojo universiteto (LUNI) iniciatyvinės grupės narys, socialinis aktyvistas Kasparas Pocius.

Apie ekonominės krizės priežastis, pasekmes bei galimas išeitis Franco (Bifo) Berardi kalbės Laisvojo universiteto (LUNI) užsiėmime, kuris įvyks rugpjūčio 26-ąją, trečiadienį, 18.00 val. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje, Vokiečių g. 2, Vilniuje.

 

Delfi, 2009.08.24.