Kalbantis istorinėmis temomis, vis dažniau tenka išgirsti žodį „mažuma“. Jis linksniuojamas, jam ieškoma sinonimų: mažumų persekiojimas, kitaminčių persekiojimas, nepakantumas… Kartais atrodo, jog savotiškas piktnaudžiavimas sąvokomis suponuoja dramatišku fatalizmu persmelktą poziciją: „Juos ėmė persekioti, nes jie buvo mažuma.“ Tačiau ar negalime teigti atvirkščiai? „Juos nusprendė persekioti ir būtent dėl to jie tapo mažuma“? Nagrinėjant revoliucijų scenarijus, šis požiūris tampa ganėtinai įtikinamas.
Sakykime, jog aš – šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenantis judaistas. Arba įsivaizduokime, jog esu Vokietijon imigravęs ir ten įsikūręs turkas. Bet kuriuo iš minėtų atvejų, jeigu mano bendrapiliečio - bent mažumėlę nusimanančio apie sociokultūrinę savo šalies situaciją - paklausčiau, ar priklausau atitinkamai religinei arba tautinei mažumai, susilaukčiau teigiamo atsakymo. Tokį nuspėjamumą paaiškinti lengva. Daugelis Lietuvos gyventojų žino, kad judaizmo išpažinėjų jų valstybėje palyginti mažai.
Vokietijos piliečiai, nors ir informuoti apie gausų Turkijos emigrantų srautą, puikiausiai supranta, jog turkai tebėra tautinė mažuma. Todėl pateikti klausimai jiems atrodo paprasti iki absurdo. Šį vienareikšmiškumą lemia dvi priežastys: pirma, kalbėjome apie mažumas daugmaž nusistovėjusiose, konsoliduotose valstybinėse santvarkose. Antra, minėtos mažumos nėra su ta santvarka susijusios, be to, nesunkiai apibrėžiamos statistiškai.
Todėl panagrinėkime kitokio pobūdžio mažumą besitransformuojančioje santvarkoje, kitaip tariant, revoliucinio lūžio metu.
O dabar įsivaizduokime, kad esu besislapstantis rojalistas 1794-ųjų metų Paryžiuje, jakobinų teroro siautėjimo laikais. Neturiu jokios objektyvios statistikos, rodančios, kiek prancūzų palaiko Maximileno Robespierr’o idėjas, o kiek prijaučia nuverstiems Burbonams. Išmanau „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“, kurios 10-asis straipsnis tvirtina, jog „Niekas neturi būti engiamas dėl savo pažiūrų“. Nepaisant šito aš jaučiu, jog priklausau mažumai - tokiai mažumai, kuri yra ne tik nepageidaujama, bet ir aktyviai persekiojama. Visa būtų gana paprasta, tačiau aš prisimenu 1789 metus, kuomet mūsų buvo dauguma. Net pasipiktinęs trečiasis luomas neįsivaizdavo Prancūzijos be karūnos. Dabartiniai revoliucijos vadai, jos negailestingiausi gynėjai, kaip vėliau taikliai pažymės Stefanas Zweigas, pasisakė tik už šiokį tokį aristokratų privilegijų suvaržymą, radikaliausiu atveju – už konstitucinę monarchiją.
Nagrinėjant aprašytą situaciją, iškyla veikiau ne klausimas „Kas lėmė staigų pokytį?“, o nuostaba, jog toks pokytis buvo apskritai įmanomas, jog pozicija, kuri prieš keletą metų atrodė vyraujanti, po revoliucijos ėmė grėsti mirtimi, beje svarbiausi minties laisvę reglamentuojantys dokumentai tikrovei akivaizdžiai prieštaravo.
Gausūs pavyzdžiai leidžia svarstyti, kad mažumų virsmas revoliuciniu laikotarpiu nėra nei atsitiktinis, nei savaiminis. Tai veikiau savotiškai paradoksalus instrumentas, dėl savo dažno naudojimo virtęs istorine taisykle.
Norint šį instrumentą geriau suprasti, reikia pripažinti mažumų kaip socialinio reiškinio klasifikaciją: įvairiose chronologiniu bei geografiniu atžvilgiu atitrūkusiose visuomenėse jas galima suskirstyti į du tipus. Sąlyginai tuos tipus įvardykime kaip objektyvias ir ideologines mažumas
Objektyvioji mažuma yra socialinio organizmo grupė, kuri viena arba keliomis nesunkiai išaiškinamomis ir pastebimomis, be to, pastoviomis savybėmis – religija, rase ar kilme – skiriasi nuo to junginio dalyvių daugumos. Šis apibrėžimas artimas žodyniniam, tačiau straipsniui patogus dėl kelių akcentų. Teigdamas, kad objektyviosios mažumos kertinis bruožas yra nesunkiai pastebimas ir išaiškinamas, turiu omeny, kad jo išskirtis būdinga suvokimui ir įaugusi į žmonijos istoriją: mes linkę pripažinti tautinę priklausomybę; religinis aspektas mums atrodo reikšmingas; mes pastebime žmogaus odos spalvą. Be to, kaip minėjau, šie bruožai yra pastovūs, nes pasižymi bent daliniu tęstinumu kartų kaitos atžvilgiu. Tačiau svarbiausia – tokios mažumos identifikuojamos vertybiškai neutraliu skaičiumi.
Tačiau žodžio „mažuma“ vartosena gali suponuoti ne tik kiekybinę charakteristiką, bet kartu su ja ir tam tikrą galios santykį bei ryšį. Sakydamas, jog rojalistai per jau užsimintą Prancūzijos revoliuciją tapo mažuma, vargu bau teigiu vien skaičiaus sumažėjimą – kalbu apie tai, jog rojalistai pateko nemalonėn.
Revoliucijos – ideologinių mažumų generatorius
„Geležiniu kumščiu varysime žmoniją į laisvę“ – štai toks iškalbingas užrašas po Rusijos revoliucijos kabojo virš įėjimo į Solovkų darbo stovyklą. Iš tikrųjų, šis geležinis kumštis – kone visų moderno revoliucijų insignija ir akumuliatorius. Mat utopijos konstravimo požiūriu, laimė ir laisvė niekaip negali būti suderintos. Kad iškeltum Babelio bokštą, pirma turi suvienodinti statybininkų kalbą.
Anatole’io France’o romano „Dievai trokšta“ puslapiuose randame kone alegorinę sceną: jaunas dailininkas ir aistringas revoliucionierius Evaristas Gamlenas, siekdamas nors mažumėlę pataisyti finansinius reikalus, kreipiasi į pažįstamą buržua siūlydamas neįprastą projektą: jis nutapysiąs revoliucines kortas, kur senieji valdžios atributai – karūnos, skeptrai ir net personažai – bus pakeisti naująja, revoliucine, simbolika. Tačiau buržua tik nusišaipo iš tokio kilnaus sumanymo, atrėždamas, esą liaudis į nieką neiškeis priprastos kortų malkos.
Utopija neateina nuridenus kelias monarchų galvas ir paskelbus respubliką: prie valstybės vairo atsidūrusi revoliucinė vyriausybė pakraupusi suvokia, kad dalis visuomenės pernelyg pripratusi prie „senosios kortų malkos“, todėl nepasiduoda sveikam protui bei racionaliems postringavimams, esą ateitis nuo senojo režimo skirsis kaip dangus nuo žemės. Vos nukirsdinus Liudviką XVI, įsiliepsnojo kontrrevoliucija Vandėjoje, įsismarkavo bruzdėjimai Bretanėje. Tenykščiai buvo nepatenkinti respublikonų reformomis, ypač kunigų, išdrįsusių neprisiekti pasaulietinei valdžiai, persekiojimais. Lione žmones teko grūsti į baržas ir vėliau sušaudyti iš patrankų – mat retas miesto gyventojas buvo patenkintas, kad iš jo atėmė „priprastą malką“. Tačiau tai tik dalis vargų, atitekusių revoliucijos gynėjams ir tėvams, uoliesiems jakobinams. Netrukus paaiškėjo, kad utopijai nedovanotinai priešinasi ir žirondistai: už nuosaikumą po peiliu atsidūrė tokie įžymūs revoliucionieriai kaip Brissot, Barbaroux bei Roland’as. Vėliau teko paaukoti ir senuosius kordiljerus su Dantonu ir Desmulins’u priešakyje.
Visi šie nelaimėliai anksčiau ar vėliau virto ideologinėmis mažumomis. Panašiomis ideologinėmis mažumomis netrukus po Anglijos pilietinio karo pasirodė leveleriai ir digeriai.
Tokie nuolatiniai virsmai toli gražu nėra vien kovos dėl trapios valdžios padarinys. Tai neišvengiama būtinybė: pradėjus „buksuoti“ revoliuciniam mechanizmui, tenka ieškoti mašinos gedimo priežasčių. Pripažinti savo klaidas, nuoseklių reformų būtinybę – vadinasi, išduoti revoliuciją ir kvestionuoti utopiją. Todėl tenka paskelbti „taiką trobelėms ir karą rūmams“: valdantieji, pasitelkę propagandinius išteklius, imasi pasauliui aiškinti, kas esame „mes“, o kas yra tie neteisingieji – kavalieriai, aristokratai, „buožės“ ar kitokie kenkėjai. Metodas pasitvirtina – vienu šūviu patiesiami keli zuikiai. Pirma, „mūsų“ ir „jų“ priešprieša konsoliduoja naują visuomenės identitetą. Antra, ta pati visuomenė yra atgrasinama nuo kontrrevoliucijos, kadangi jos nariai paprasčiausiai bijosi būti priskirti prie ideologinių mažumų. Pavyzdžiui, antrosios jakobinų teroro siautėjimo fazės metu (per pusantro mėnesio vien Paryžiuje nugiljotinuota 1376 žmonės) dažnas pilietis bijodavo gatvėje pasirodyti be trispalvės kokardos, kad nebūtų palaikyti kontrrevoliucionieriumi. Trečia, kova su ideologinėmis mažumomis dovanoja regimybę, esą revoliucinė pažanga tikrai vyksta ir valstybė artėja link utopijos. Jeanas Paulis Maratas savo laikraštyje „Liaudies draugas“ mėgdavo karts nuo karto pažymėti, kad „viskas susitvarkys nuridenus dar kelis tūkstančius galvų“. Galop engimo kvestionavimas blokuojamas tuo, kad ideologinės mažumos viešajame diskurse įsitvirtina kaip argumentacijos atžvilgiu sau pakankami vaizdiniai. Į emocijas orientuotas paskatinimas „Nuskuskim“ prakeiktus brisotinus!“ daugumai – ypač miniai – atrodo žymiai svaresnis už varginančius debatus ar nuodugnią argumentaciją.
Savaime suprantama: ideologine mažuma retai apšaukiama tiesiog pažiūromis esamai tvarkai prieštaraujanti žmonių visuma: tokią visumą gana sudėtinga įvardyti. Todėl pasirenkamas socialinė grupė-simbolis, prieš kurią ir metamas propagandos ginklas. Taip Prancūzijos revoliucijos metu ideologine mažuma tapo aristokratai. Tarybų Sąjungoje ši nelaimė teko „buožėms“ – iš esmės tiesiog pasiturintiems darbštiems ūkininkams. Žydai, iki hitlerininkų atėjimo į valdžią buvę tiesiog tautinė Vokietijos mažuma, 1933 metais imti nuosekliai versti į ideologinę mažumą.
Naivu būtų laikyti ideologines mažumas vien revoliucinių laikotarpių reiškiniu – jų samprata lydėjo visą pasaulio istoriją kaip su režimo kaita perkeliamas akcentas, socialinio blogio šaltinių interpretavimas. Žinoma, revoliucijos iškyla kaip šių mažumų virsmo ir išryškinimo fenomenas. Jas tyrinėjant kebliausia atrodo tai, kad žiaurus ideologinių mažumų persekiojimas ir susidorojimas dažnai prieštaraudavo patiems persekiotojų idealams.
1789 metais jaunas teisininkas Maximilenas Robespierr’as buvo vienas tų retų revoliucionierių, kurie pasisakė už visišką mirties bausmės panaikinimą. Jau po ketverių metų, per trumpą laikotarpį iki Termidoro perversmo, Robespierr’as pagarsėjo kaip despotas, vieno kruviniausių režimų per žmonijos istoriją vadeiva. Pasakojama, kad Konventui nuvertus jakobinų diktatūrą, Louis Antoine’as de Saint Justas, kartu su Robespierr’u be teismo pasmerktas mirti, mostelėjo į ant sienos kabojusią „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ ir sušukęs: – Nežūstame veltui – Prancūzijai paliekame tai.
Tiesą sakant, sunku būtų rasti taip akivaizdžiai Deklaracijos dvasiai prieštaravusį režimą kaip diktatūra, kuriai atstovavo anų žodžių autorius. Kas tai – šventas naivumas ar orveliška dvejamintė? Regis, ideologinių mažumų tvėrimas ir engimas yra pernelyg patogus instrumentas, kad jo būtų atsisakyta vien dėl prieštaraujančių asmeninių idealų.
Darome išvadą, jog išskiriant mažumą ideologija gali būti ne tik kriterijumi: revoliucijos metu ji tampa veikiau subjektu, o mažuma – revoliuciniu ideologijos įrankiu. Tad ideologinės mažumos atsiradimas nėra objektyvių, statistiškai išmatuojamų veiksmų rezultatas, bet padarinys pakitusio visuomenės mąstymo; šios mažumos apibrėžimas sykiu yra ir jos gimimas, o istoriškai ji reflektuojama atsižvelgiant į konkretų socialinių bei ideologinių pokyčių kontekstą.
„Post scriptum“, 2008 m.
