Libertarai Castoras ir Polluxas, sovietinės sistemos nekenčiantys labiau nei vaizduojamosios Vakarų demokratijos, kalba apie Rytų Europos antikomunizmo, kurį rašo kabutėse, pasekmes. Jų manymu, neapykanta kitaip mąstančiam žmogui Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje yra tik mutavęs „antikomunizmas“, šiandien virtęs akla kova prieš pačias įvairiausias mažumas: seksualines, socialines, religines ir idėjines. Be to, dvyniai nuvainikuoja kilnius „antikomunistų“ siekius ir parodo, kaip narsiai jie kovojo su savo šešėliais.
Castor: Šiandien pakalbėkime apie represinį reiškinį, kuris vadinamas visuotinai priimtu viešuoju diskursu. Jo esmė paprasta: jei imi kalbėti kitaip nei visuotinai priimta – iš karto patenki už šio diskurso ribų, esi marginalizuojamas ir išmetamas kaip muselė iš išrūgų. Brolau, juk buvome daugybę kartų apkaltinti pačiais nebūčiausias dalykais – „žurnalistinės etikos nepaisymu“, „neapykantos žmonijai kurstymu“. „komunistavimu“, „Kremliaus propaganda“ ir dėl to ne kartą išmesti iš įvairių laikraščių bei interneto portalų. Padėtis tokia: visi, turintys bent menkiausią valdžią, išsijuosę suokia apie laisvę ir tuo pat metu tiesiog medžioja kitaminčius! Kaip manai, kas čia, po velnių, darosi?
Pollux: Nedera kalbėti politinio oponento (dešiniojo liberalo) lūpomis, bet vis didėjantis nepakantumas kitokiai nuomonei mūsų šalyje matomas net ir iš Briuselio dangoraižių. Todėl L. Donskis retoriškai klausia: „Kodėl dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais kitaip mąstantis žmogus Lietuvoje laikomas priešu ir kodėl mėginama aiškintis, kas finansuoja jo tiesą ir poziciją?“ („Kodėl Lietuvoje mažėja laisvės?“, 2009 09 11).
Atsakymas, manau, būtų toks: todėl, kad prieš dvidešimt metų pradėta „antikomunistinė“ kampanija taip išsiplėtė ir įgavo tokias iškreiptas formas, kad šiandien ji apima beveik visas Lietuvos žmonių mąstymo ir veiklos sritis. Jei esi kairysis ir pasisakai už socialinį žmonių lygiateisiškumą, vadinasi, esi bolševikinė kirmėlė be jokių išlygų. Jei esi gėjus ir kovoji už seksualinių mažumų teises, vadinasi, esi komunistuojančio „Gėjų išlaisvinimo fronto“ („Gay Liberation Front“) šalininkas, t.y. esi žydrai raudona šiukšlė. Jei esi žmogaus teisių gynėjas ir prieštarauji valdžios kišimuisi į asmeninius žmonių reikalus, vadinasi, esi „Eurosojuzo“, kuris šiandien atstoja Sovietų Sąjungą, išpera. Jei esi žydas ir pagal Lietuvos įstatymus nori atsiimti tau priklausiusį turtą, vadinasi, esi bolševikinio žydų-masonų sąmokslo agentas. Jei esi Lietuvos lenkas ir nori kalbėti bei rašyti gimtąja kalba, vadinasi, esi sovietinė atgyvena, norinti sugriauti kultūrinius Lietuvos valstybės pamatus. Tokių pavyzdžių, įrodančių, kad daugelis neapykantos bei nepakantumo apraiškų tiesiogiai kilo iš tautinio „antikomunizmo“, yra daugybė. Taigi šviesiai ir tiesiai pareiškiu, kad neapykanta kitaip mąstančiam žmogui Lietuvoje yra tik mutavęs „antikomunizmas“, kuris šiandien įgavo pačias netikėčiausias formas.
Castor: Kodėl ir kaip tas „antikomunizmas“ mutavo?
Pollux: Žmonijos istorija liudija, kadimperijoms taika labai žalinga – taikos laikotarpiu jos ima paprasčiausiai byrėti. Todėl visos imperijos privalo nepaliaujamai plėstis užkariaudamos naujas teritorijas arba nuolat gintis nuo realių ar menamų priešų. Baisaus ir galingo priešo egzistavimas arba jo įsivaizdavimas yra patikimas bet kokios imperijos tvirtybės garantas.
Prieš 50 metų mūsų planetoje dominavo dvi didžiulės imperijos – sovietinė ir amerikietiškoji (vakarietiškoji), kurios, aišku, nuolat riejosi tarpusavyje dėl įtakos zonų. Abi imperijos buvo sukūrusios ir galingas propagandos mašinerijas, nukreiptas į priešų demaskavimą bei jų dergimą. Sovietai buvo puikiai įvaldę „antiimperialistinę“, „antiburžuazinę“ ir „antikapitalistinę“ retoriką, nukreiptą prieš Vakarų imperiją. Amerikiečiai su savo satelitais Vakarų Europoje, priešingai, jau nuo H. Trumano laikų garsiai trimitavo apie „raudonojo maro“ pavojų, jų propaganda laikėsi ant trijų stulpų – „antimarksizmo“, „antibolševizmo“ ir „antikomunizmo“.
Prieš 20 metų viena iš imperijų – sovietinė – griuvo. „Antikomunistinių“ atakų taikinio nebeliko, iš sovietinės imperijos griuvėsių iškilusi Rusija ėmė sparčiai statyti kapitalizmą, gal net „brandesnį“ už lietuviškąjį. Sovietinė sistema nudvėsė ir niekada nebeprisikels – šį faktą kuo puikiausiai suprato amerikietiškosios laisvės ir demokratijos imperijos vadovai, propagandinius pabūklus skubiai nukreipę nuo „komunizmo“ į „terorizmą“ ir „islamizmą“. Akivaizdu, kad Vakarų imperiją šiandien vienija ir jos gyvastį palaiko nebe atgyvenęs „antikomunizmas“, o naujos ir madingos priešų kūrimo strategijos – „antiterorizmas“ ir „antiislamizmas“.
Kiek kitaip „antikomunizmas“ vystėsi Rytų Europoje. Žlugus sovietinei imperijai, beveik visose Rytų Europos šalyse valdžią užėmę vietiniai nacionalistai tuojau pat paskelbė prisijungią prie vienintelės išlikusios imperijos. Tačiau pagrindinė imperijos vienybės doktrina rytų europiečiams nepasirodė itin patraukti – arabų šalys toli, imigrantų, kurie skleistų islamo fundamentalistų idėjas, beveik nėra, o teroristų nė su žiburiu nerasi. Štai tada „antikomunizmas“ virto keistu nepakantumo kitokiems mišiniu – nedidelė itin konservatyvių politikų grupelė toliau pūtė „antikomunizmo“ dūdą (nepaisant to, kad, tarkim, Lietuvoje gyvena vos keliasdešimt socialiai aktyvių žmonių, jaučiančių nostalgiją sovetmečiui ir neturinčių jokios politinės galios), kiek didesnė galią turinčiųjų dalis virto tautiniais patriotais, „antikomunizmą“ pakeitusiais į paprasčiausią rusofobiją ir kovą prieš tautines mažumas, o pati didžiausia valdančiųjų dalis valstybę, o kartu ir imperiją vienijančią strategiją atrado kovoje prieš kitaminčius, atstovaujančius pačias įvairiausias mažumas: seksualines, socialines, religines, idėjines etc.
Taigi „antikomunizmas“ didžiojoje Vakarų imperijoje buvo sublimuotas skirtingai: imperijos centre jis virto „antiterorizmu“ ir „antiislamizmu“, o imperijos pakraščiuose jį „išstūmė“ keletas doktrinų, aktualesnių imperijos vietininkams periferijoje – homofobija, antisemitizmas, patriarchalizmas ir visokie kitokie „izmai“, nukreipti prieš įsivaizduojamus tautos ir valstybės „priešus“. Štai taip „antikomunistinę“ retoriką, vyravusią mūsų žiniasklaidoje prieš 20 metų, šiandien natūraliai pakeitė išpuoliai prieš visą virtinę kitoniškumo apraiškų – prieš gėjus, prieš romus, prieš vienišas mamas, prieš kairiuosius, prieš „tinginius“ ir pan.
Castor: Puiku, tavo pateikta schema logiška ir aiški. Nesuprantuti vieno: kodėl žodį „antikomunizmas“ tu tari taip ironiškai, kad jį reikia dėti į kabutes?
Pollux: Žodį „antikomunizmas“, išreiškiantį pasipriešinimą „komunizmui“, reikia vartoti labai sąlygiškai, nes rusų bolševikai ir sovietiniai stalinistai jokio „socializmo“ ar juo labiau „komunizmo“ nekūrė ir nė nemanė kurti. K. Marxas, susipažinęs su ekonomine Sovietų Sąjungos sistema, tarkime, aštuntajame XX a. dešimtmetyje, ir darbininkų padėtimi eilinėje sovietinėje gamykloje, būtų triskart apsivertęs karste. Vadinamasis sovietinis „socializmas“ ir „komunizmas“, kuris neva buvo kuriamas šioje šalyje, pagal daugelį kriterijų atrodo visiškai identiškas Vakarų „kapitalizmui“. Sovietų „socializme“ vyravo tokie patys prekiniai-piniginiai santykiai kaip ir „kapitalizme“, lygiai taip pat buvo nusavinama darbo jėgos sukurta pridėtinė vertė. Skyrėsi tik savininko (Marxas sakytų – išnaudotojo) tipas ir bendrojo produkto perskirstymo sistema: „socializme“ apie 95% viso turto priklausė valstybei, o „kapitalizme“ valstybinės nuosavybės dalis šiandien sudaro iki 50%, „socialistinė“ valstybė perskirstydavo beveik 100% bendrojo vidaus produkto, o „kapitalistinėse“ valstybėse, pvz., Danijoje ši dalis sudaro tik 58%. Taigi „socializmas“ ir „kapitalizmas“ netgi marksistiniu požiūriu buvo panašūs vienas į kitą lyg Siamo dvyniai.
Daugelis politologų esminį skirtumą tarp „socializmo“ ir „kapitalizmo“ bando įžvelgti demokratiškumo ir laisvės pjūvyje – neva „socializmas“ asocijuojasi su totalitarine ar autoritarine santvarka, o „kapitalizmas“ – su demokratija ir žmonių laisvėmis. Tačiau toks požiūris čia netinka, nes tokiu atveju „socialistinėmis šalimis“ turėtume pavadinti ir daugelį totalitarinių valstybių, priklausiusių amerikietiškai imperijai, pavyzdžiui, Castillo Armaso Gvatemalą, Augusto Pinocheto Čilę ar Manuelio Antonio Noriegos Panamą.
Tad galima teigti, kad mūsų „antikomunistai“ spardo net ne sovietinės sistemos lavoną, o jos atvaizdą savo sąmonėje – fantomą, kurį patys ir susikūrė. Sovietinis „socializmas“ buvo tiesiog totalitarinis valstybinis kapitalizmas, priešpastatomas vakarietiškam „kapitalizmui“ tik politiniais sumetimais, kaip skiriamasis dviejų tarpusavyje kovojusių imperijų – sovietinės ir amerikietiškosios – ženklas.
Castor: Ką gi, po šio pokalbio man daugmaž aišku, kodėl Lietuvoje nėra kairiųjų ir kodėl jų dar ilgai nebus. Bet apie tai pasikalbėsime kitą kartą, o dabar laukime sau įprastų kaltinimų „bolševizmu“…
