JAV publicistas Noamas Chomsky – apie mechanizmus, slypinčius po naujosios komunikacijos šydu, demokratinių šalių valdžiai būtinus instrumentus – mūsų valdžiai tokius svarbius, kaip diktatūroms yra svarbi propaganda.
Pradėkime nuo žiniasklaidos problemų. 2005 metų gegužės referendume dėl Europos konstitucijos dauguma laikraščių pasisakė už, bet 55% elektorato pasakė „ne“. Taigi, atrodytų, žiniasklaidos manipuliacijos viešąja nuomone turi ribas. Ar manote, kad balsuojantieji taip pat pasakė „ne“ žiniasklaidai?
Tai komplikuota tema, bet patyrinėjus truputį giliau supranti, kad žiniasklaida labiausiai veikia labiausiai išsilavinusią gyventojų dalį. Masių viešąją nuomonę, atrodo, toji žiniasklaidos linija veikia silpniau.
Štai kad ir karo su Iranu pavyzdys. Trys ketvirtadaliai amerikiečių mano, kad Jungtinės Valstijos turėtų nustoti grasinti šiai valstybei karu ir sutelkti jėgas ieškant diplomatinio susitarimo. Vakarų apklausos rodo, kad Irano ir JAV viešoji nuomonė taip pat pradeda sutikti dėl branduolinio nusiginklavimo problemų. Didžioji dauguma abiejų šalių gyventojų mano, kad teritorija tarp Izraelio ir Irano turi būti visiškai „švari“ nuo branduolinio ginklo, įskaitant ir regione veikiančių JAV branduolinį ginklą. Bet reikia ilgai ieškoti, kad surastum tokios informacijos žiniasklaidoje.
Pagrindinės politinės partijos abiejose šalyse tikrai taip nemano. Jei Iranas ir JAV būtų išties demokratiškos valstybės, kuriose dauguma žmonių išties spręstų viešosios politikos problemas, jos be jokios abejonės jau būtų išsprendusios dabartinį konfliktą dėl branduolinio ginklo. Yra ir kitokių panašių problemų. Pažiūrėkite į JAV federalinį biudžetą. Dauguma amerikiečių nori mažesnių karinių išlaidų ir daugiau socialinės paramos, kreditų Jungtinėms Tautoms, ekonominės ir tarptautinės humanitarinės pagalbos. Jie taip pat norėtų, kad būtų baigta mažinti mokesčius, o taip galingiausių mokesčių mokėtojų naudai nusprendė prezidentas George'as Bushas.
Visais šiais klausimais Baltųjų rūmų politika yra visiškai priešiška visuomenės nuomonei. Bet žiniasklaida retai spausdina apklausų duomenis, nušviečiančius atkaklią visuomenės nuomonę. Pasaulyje auga nerimas dėl dvigubo JAV deficito, paveiksiančio rinką ir biudžetą. Bet abi šio deficito dalys yra labai susijusios su trečiuoju – demokratijos – deficitu, pastoviai augančiu ne tik JAV, bet ir visame Vakarų pasaulyje.
Kai koks nors garsus žurnalistas ar TV žinių vedėjas yra paklausiami, ar jie yra spaudžiami arba cenzūruojami, jie atsako, jog visiškai laisvai reiškia savo nuomones. Taigi, kaip minčių kontrolė veikia demokratinėje visuomenėje? Mes žinome, kaip ji veikia diktatūrose.
Kaip jūs sakote, žurnalistai staigiai atsako: „Niekas manęs nespaudžia. Rašau, ką noriu“. Ir tai tiesa. Bet jei jie gintų pozicijas, priešingas dominuojančioms normoms, kažkas kitas greitai ateitų į jų vietą rašyti vedamųjų. Akivaizdu, tai nėra griežta taisyklė: JAV spauda retkarčiais spausdina net mano straipsnius, ir JAV nėra totalitarinė valstybė. Bet tie, kuriems nepavyksta išpildyti tam tikrų minimalių reikalavimų, netenka šanso tapti svarbiais komentatoriais.
Tai vienas didelių skirtumų tarp totalitarinių valstybių propagandos sistemos ir to, kaip viskas vyksta demokratinėse visuomenėse. Totalitarinėse šalyse valstybė nubrėžia oficialią liniją, ir jai visi turi paklusti. Demokratinėse visuomenėse veikiama kitaip. Linija niekada neparodoma, bet tampa numanoma. Tai laisvų žmonių smegenų plovimas. Net aistringi debatai oficialioje žiniasklaidoje neišeina iš visuotinai priimtų, besąlygiškų taisyklių nubrėžtų ribų, kurių viduje atsiranda priešingi požiūriai. Kontrolės sistema demokratinėse visuomenėse ypatingai paveiki. Mes nepastebime tos linijos, kaip nematome ir oro, kuriuo kvėpuojame. Mes netgi kartais įsivaizduojame regį gyvus debatus. Ši kontrolės sistema yra daug galingesnė, nei totalitarinės sistemos.
Pažvelkite į XX a. 3 dešimtmečio pradžios Vokietiją. Nepamirškime, kad tai buvo pažangiausia Europos šalis, pirmoji mene, moksle, technologijose, literatūroje ir filosofijoje. O po to staigiai viskas apsivertė aukštyn kojom, ir ji tapo barbariškiausia, labiausiai žudikiška valstybe žmonijos istorijoje. Visa tai buvo paremta baime: baime bolševikų, žydų, amerikiečių, čigonų, visų, kurie, pasak nacių, kėlė grėsmę pagrindinėms Europos kultūros vertybėms ir tiesioginiams graikų civilizacijos palikuonims (kaip 1935 rašė filosofas Martinas Heideggeris.) Kaip bebūtų, didžioji dalis vokiečių spaudos naudojo JAV reklamos agentų marketingo technologijas.
Tokiu pat metodu primetama ir ideologija. Prievartos negana, kad užvaldytum žmones, reikia kokio nors pasiteisinimo. Kai vienas žmogus naudoja galią prieš kitą – ar tai būtų diktatorius, kolonistas, biurokratas, sutuoktinis ar bosas – jiems reikalinga jų veiksmus pateisinanti ideologija. O ji visadata pati: jų dominavimas aiškinamas kaip silpnesniųjų gėris. Galingieji visada prisistato esą altruistiški, nesuinteresuoti savuoju gėriu ir kilnūs.
XX a. 3 dešimtmetyje nacių propaganda rėmėsi paprastais žodžiais ir jų kartojimu, asocijuojant juos su emocijomis ir fobijomis. Kai Hitleris 1938 įsiveržė į Sudetus, jis pateikė kilniausią motyvą – humanitarinės intervencijos būtinybę, kad nesigirdėtų vokiečių kalbėtojų šnekų apie etninius valymus. Taigi, visi gyvens po juos ginsiančiu Vokietijos sparnu ir gaus paramą iš pačios menuose ir kultūroje labiausiai pažengusios Europos šalies.
Dabar propagandos instrumentai kiek rafinuotesni, ypač – nors tai stebina – šalyse, turinčiose daugiausiai pilietinių laisvių, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Čia XX a. 2 dešimtmetyje gimė šiuolaikinė viešųjų ryšių industrija, kurią taip pat galime pavadinti opinijos formavimu ar propaganda.
Abi šios šalys darė tokią pažangą, siekdamos demokratinių teisių (prisiminkime moteris sufražistes ir kalbos laisvės atgavimą), kad valstybės prievarta nebeatitiko laisvės troškimo. Taigi, valdantieji rado kitą būdą „pagaminti sutarimą“ (manufacturing consent). PR industrija tiesiogine to žodžio prasme gamina koncepcijas, jų priėmimą ir palankumą joms. Ji kontroliuoja žmonių protus ir idėjas. Tai didelis pranašumas prieš totalitarines valstybes, nes juk daug maloniau paklusti reklamai nei būti nukankintam.
JAV kalbos laisvė yra saugoma taip, kaip nė vienoje kitoje valstybėje. Nuo XX a. 6 dešimtmečio Aukščiausiasis Teismas labai pakėlė kalbos laisvės standartus, remdamasis pagrindiniais XVIII a. Apšvietos principais. Teismas palaiko kalbos laisvės principą, vienintelė riba tam yra kriminalas. Jei įeinu į parduotuvę su šautuvu ir pasakau „šausiu“, mano žodžiai nėra saugomi konstitucijos. Kita vertus, yra rimtų priežasčių kvestionuoti tokią kalbos laisvę. Aukščiausias teismas šį principą pritaikė ir Kukluksklano naudai.
Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, ir, tikiuosi, kitose Europos šalyse kalbos laisvės apibrėžimai griežtesni. Mano požiūriu esminga tai, kad čia valstybė pasiskelbia istorinės tiesos sprendėja ir ima bausti tuos, kurie toms tiesoms priešinasi. Jei leisime valstybėms naudotis tokiais metodais, mes pajusime stalinistinius metodus. Valstybė neturi turėti galios bausti žmogų, kuris sako, kad saulė sukasi aplink žemę. Labai elementaru: arba mes giname netgi tų žmonių kalbos laisvę, kurių nuomonės mums atrodo šlykščios, arba išvis neginame jos. Net Hitleris ir Stalinas pripažino kalbos laisvę tiems, kurie gynė jų – Hitlerio ir Stalino – požiūrį.
Man yra kančia kalbėti apie tokias problemas praėjus dviem šimtams metų po Voltero, kuris sakė: „Ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet atiduosiu savo gyvybę už tai, kad jūs galėtumėte reikšti savąsias nuomones“. Būtų didžiulė nepagarba Holokausto aukoms, jei būtų pritaikyta viena iš pagrindinių jų žudikų doktrinų.
Vienoje savo knygoje jūs cituojate Miltoną Friedmaną, pasakiusį, kad „pelno darymas yra demokratijos esmė“.
Pelnas ir demokratija yra tokie priešiški, kad neverta nė komentuoti. Demokratijos tikslas yra duoti žmonėms laisvę spręsti, kaip jie gyvens, ir bet koks politinis pasirinkimas turi būti paremtas rūpinimusi jais. Pelno darymas yra mūsų visuomenės liga. Teisinga, etiška visuomenė kreiptų tik šalutinį dėmesį į pelną. Štai mano institute (Masačiusetso Technologijos Institute) keletas mokslininkų labai sunkiai dirba, kad užsidirbtų daug pinigų, bet apie juos daug kas galvoja kaip apie patologinius atvejus. Dauguma akademinės bendrijos narių yra labiau susirūpinę naujų sričių tyrinėjimu iš intelektinio intereso perspektyvos, ir dirba dėl bendrojo gėrio.
Neseniai Janas Ziegleris rašė, kad esama trijų rūšių totalitarizmo: stalinizmo, nacizmo ir Tinos (Tina – britų premjerės Margareth Thatcher pareiškimo “there is no alternative“ – nėra alternatyvos ekonominiam liberalizmui ir globaliniam laisvosios rinkos kapitalizmui – santrumpa). Ar manote, kad šias santvarkas galima palyginti?
Nemanau, kad jas reikia sudėlioti į vieną lentyną. Kova su Tina reiškia priešinimąsi intelektinės kontrolės sistemai, kuri negali būti lyginama su koncentracijos stovyklomis ar gulagu. JAV politika provokuoja didžiulę opoziciją visame pasaulyje. Lotynų Amerikoje esančios Argentina ir Venesuela pasitraukė iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Vašingtonas Lotynų Amerikoje nebegali inicijuoti karinių perversmų, kaip prieš dvidešimt – trisdešimt metų. Visas kontinentas dabar atmeta neoliberalią programą, jėga primestą prieš du dešimtmečius. Visame pasaulyje esama pasipriešinimo globalinei rinkai pavyzdžių.
Globalinio teisingumo judėjimas, pritraukiantis didelės žiniasklaidos dalies dėmesį kasmetiniuose Pasaulio Socialiniuose Forumuose (PSF), visus metus sunkiai dirba. Tai naujas požiūris, o galbūt ir naujas Internacionalas. Bet pagrindinis jo uždavinys yra įrodyti, kad alternatyva yra. Geriausiai globalinius ryšius išreiškia pats PSF. Priešiškos žiniasklaidos priemonės bet ką, kas pasisako prieš neoliberalią globalinę rinką, vadina priešu, o iš tiesų kovojama dėl kitokios pasaulinės rinkos, dėl žmonių.
Lengvai galime pastebėti kontrastą tarp dviejų „partijų“, nes jų susitikimai vyksta vienu metu. Davose vyksta Pasaulio Ekonomikos Forumas, kalbantis apie pasaulio ekonominę integraciją, bet tik finansininkų, bankų naudai. Šios organizacijos kontroliuoja žiniasklaidą. Jų globalinės integracijos koncepcija tarnauja investuotojų interesams. Oficialioji žiniasklaida mano, kad tai – vienintelė globalizacijos forma. Davosas yra geras propagandos veikimo demokratinėse visuomenėse pavyzdys. Jis toks aktyvus, kad kartais net PSF aktyvistai ima vadinti save „anti“. Bet jie išreiškia daugumos pasaulio gyventojų nuomonę.
Kritikai jus priskiria anarchistams arba socialistams libertarams. Kokia būtų valstybės rolė tikroje demokratijoje?
Gyvename čia ir dabar, ne kokioje nors įsivaizduojamoje visatoje. O čia ir dabar esama tironiškų organizacijų – didžiųjų korporacijų. Jos yra artimiausios totalitarinėms institucijoms. Jos išvis nėra atskaitingos visuomenei. Jos elgiasi kaip plėšrūnės, kurių grobiu tampa mažesnės kompanijos. Žmonės turi vienintelę priemonę apsiginti – tai valstybė. Tai nėra labai paveikus skydas, nes susijęs su plėšrūnėmis. Bet skirtumų yra. General Electric neprivalo atsiskaityti prieš nieką, o valstybė retkarčiais paaiškina savo veiksmus visuomenei.
Jei demokratija yra stipriai išplėtota, jei piliečiai kontroliuoja gamybos ir verslo priemones, jei jie dalyvaus savosios aplinkos tvarkyme ir valdyme, valstybė palaipsniui galės išnykti. Ją pakeis savanoriškos bendruomenės mūsų darbovietėse ir ten, kur mes gyvename.
Jūs kalbate apie tarybas?
Pirmiausiai po Spalio revoliucijos Leninas ir Trockis sužlugdė tarybas, darbininkų tarybas ir visas demokratines institucijas. Šiuo požiūriu Leninas ir Trockis buvo pikčiausi socializmo priešai XX amžiuje. Bet, būdami marksistais ortodoksais, jie manė, kad atsilikusi šalis, kokia buvo Rusija, negali iškart įžengti į socializmą ir pirmiausiai turi būti prievarta industrializuota.
1989-aisiais, kai žlugo komunistinė sistema, maniau, kad tai paradoksiškai buvo socializmo pergalė, nes socializmą suprantu kaip demokratinę gamybos, verslo ir kitų žmonijos gyvenimo aspektų kontrolę.
Deja, abi propagandos sistemos įrodinėjo, kad tironiška Lenino, Trockio ir Stalino sistema buvo socializmas. Tai suteikė daug malonumo Vakarų lyderiams, dešimtmečius bandžiusiems iškraipyti reikalo esmę.
<...>
Anarchizmas neturi tokių principų, kurių mes visi privalome laikytis. Anarchizmas, kaip aš jį suprantu, yra judėjimas, bandantis identifikuoti organizacijas, besistengiančias valdyti ir dominuoti, reikalaujantis jų paaiškinti savo veiksmus, o jei ne, bandyti jas pakeisti.
Anarchizmas ir libertarinė mintis toli gražu ne žlunga, o žydi. Daug kur pasiekta pažangos. Priespaudos ir neteisybės formos, kadaise buvusios vargiai atpažįstamos, dabar jau draudžiamos. Tai yra didelė sėkmė, visos žmonijos žingsnis į priekį, o ne pralaimėjimas.
