Trisdešimtmetis Aleksejus Cvetkovas pirmiausia išgarsėjo savo politine veikla: įkūrė ne vieną anarchistinę jaunimo organizaciją, dirbo uždraustame laikraštyje „Limonka“, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines, dalyvavo demonstracijose, sėdėjo tardymo izoliatoriuose.

        Vertėjas 

     Neseniai per vietinę TV žiūrovai galėjo stebėti tokią sceną: vienas rūbų dizaineris, siekdamas toliau išlaikyti oficialiai pripažinto scenos avangardisto įvaizdį, tėškė kreminiu tortu į žinomo laidų vedėjo veidą. Šis, nenorėdamas prarasti liberalo įvaizdžio, nepuolė nei muštis, nei skųstis teismui. Tačiau šitame saldžiame antausyje galėjai pajusti abiejų pusių dirbtinumą, įtampą ir pastangas elgtis „ne prasčiau, nei užsienyje“. Žiūrovai taip ir neįžvelgė jokios kitos konditerinio siurprizo prasmės.

       O tuo tarpu tame pačiame užsienyje kreminės artilerijos salvės (žodyje „artilerija daugelis mėgsta pabrėžti jo pradžią „art“) jau seniai tapo savotišku „laisvės“ simboliu. „Jei šiandienė spauda tokia idiotiška, kad į jos kroniką pirmiausia patenka išteptas kremu kokios nors įžymybės veidas, tai šį idiotizmą mes turime išnaudoti, viską apversti aukštyn kojomis, nuolatinis tortų mėtymas turi tapti vienu iš taktinių mūsų strategijos įgyvendinimo metodų“, – savo „tikslaus metimo biblijoje“, knygoje „Kremas kaip bausmė“, rašo visų konditerinių partizanų krikštatėvis Noëlis Godinas. Bet apie Godiną vėliau.

       Viešai svaidytis kreminiais pyragaičiais pirmieji ėmė amerikiečių kino režisieriai broliai Marxai (jokios giminystės su žinomu vokiečių filosofu), linkę į užkrečiantį brutalumą bei paperkantį idiotizmą. Tiesa, tai jie darė ne ištaiginguose viešbučiuose elito vakarėlių metu, kaip kad elgiasi dabartiniai radikalai, o nuosavose studijose juodai balto kino laikais. Tačiau šis veiksmas taip visiems patiko, jog tortas, ištiškęs ant fizionomijos, greit tapo įprastu Holivudo štampu, būtinu didžiosios depresijos ir mafijos laikmečio komedijų siužetu. Tuometinį „kremo uraganą“ savo „vaikiškame“ filme „Bugsy Malone“ nuostabiai parodijavo A.Parkeris. Čia dešimtmečiai mafijozai dvi valandas pyškina vieni į kitus iš įvairaus kalibro ginklų, užtaisytu kremu, finale žuvusieji prisikelia, ir visi, nuo galvos iki kojų išsitepę saldumynais, traukia taikingą dainelę. Beje, A.Parkeris šį filmą kūrė jau tais laikais, kai „kino štampą“ jau buvo atradę ir juo apsiginklavę „tiesioginio veiksmo“ aktyvistai. N. Godino idėjos pergalingai žengė į priekį.

       Michelio Camdessus darbas Tarptautinio valiutos fondo direktoriaus pareigose ėjo į pabaigą, kai Bankoke, prekybos plėtros konferencijoje nežinomas metikas pasveikino jį svaria vaisių sufle porcija. Kreminis smogikas buvo iškart sulaikytas ir išvestas iš rūmų. Vėliau jis žurnalistams aiškino savo motyvus: dėl to pačio fondo, pasak jo, griūva atskirų šalių pramonės sistemos, badauja vaikučiai, ir apskritai, jis pats yra prieš „eurokratiją“, t.y. neekvivalenčius mainus tarp „išsivysčiusių“ ir „besivystančių“ šalių. Grynai žmogiška prasme jį galima visiškai pateisinti, juk 52 centai iš kiekvieno dolerio, kurį uždirba bet kuris amerikietis, yra tikrai pavogti iš trečiojo pasaulio šalių būtent tų pačių neekvivalenčių mainų, vykdomų per TVF ir panašias struktūras, dėka. Bet šis straipsnis ne apie kartėlį, o apie saldėsius.

       Dar viena nesena auka – ekonomistas Miltonas Friedmanas (studentams pažįstamas iš poros Friedmanas-Hayekas). Kito viršūnių susitikimo metu prie jo prisibrovė vienas „kreminio karo eilinis“ ir, taręs žodžius „Nebloga dienelė tortui, pone Friedmanai!“, užlipdė savo dovanėle visą ekonomisto fizionomiją. Tokio elgesio su žymiu ekonomistu priežastys beveik tos pačios, kaip ir M.Camdessus atveju, tik čia dar prisideda kaltinimai bendradarbiavimu su kariniais režimais (M.Friedmanas buvo Čilės chuntos patarėjas). Beje, toli ieškoti nereikia, visi J.Gaidaro „privatizacijos“ fokusai buvo atliekami pagal M.Friedmano receptus, kaip iš natų, todėl kreminio pasikėsinimo „motyvai“ daugeliui skaitytojų, manau, aiškūs.

       Garsiajame Billo Gateso bombardavime Briuselyje dalyvavo dvi dešimtys metikų. Keturi tortai pasiekė tikslą, o nustėrusi apsauga nežinojo kaip elgtis: atidengti ugnį ar savo kūnais užstoti šį kompiuterinį Karabasą Barabasą ir kartu vieną turtingiausių planetos žmonių. Pasinaudoję sumaištimi beveik visi snaiperiai paspruko iš įvykio vietos.

       Spaudai skirtuose pranešimuose N.Godinas, kuris pats asmeniškai suplanavo šią akciją, dėstė savo mėgstamą mintį apie tai, jog turtuoliai ir korporacijų savininkai – tai pačios nelaimingiausios kapitalizmo aukos su visais jo kompleksais ir absurdiškomis taisyklėmis, todėl „kariai“ kerta smūgį ne pačioms asmenybėms, o per didelei turtuolių savimeilei, pagimdytai didžiulių pinigų bei reklamos.

       „Mes – naujieji luditai. – rašo N.Godinas. – Prieš pusantro šimto metų jie laužė mašinas, kurios naikino darbo vietas, o dabar pagrindinis šou visuomenės variklis yra visomis priemonėmis kultivuojamas buržuazinis narciziškumas, beatodairiškas įsimylėjimas į išgalvotą savo ivaizdį. Būtent šis mechanizmas užpildo pasaulį milijonais nereikalingų daiktų ir verčia žmones „sėkmės“ vardan rūpintis milijonais reikalų, į kuriuos būtų galima paprasčiausiai nekreipti jokio dėmesio“.

       Po pasikėsinimo į B.Gatesą belgų „Microsoft“ padalinyje prasidėjo pačios tikriausios represijos. Vadybininkams kilo įtarimas, jog tarnautojų tarpe yra „purvinų kiaulių“, pritariančių N.Godinui, kurios ir išdavė bosą, perdavusios „artileristams“ jo kelionės maršrutą. Diversantų ieškojo ilgai. Neaišku, ar jie egzistavo iš tikrųjų, tačiau ironiškasis N.Godinas džiaugsmingai patvirtino šį faktą: „Jie, žinoma, ne anarchistai, ne tokie, kaip mes, jiems patinka jų darbas, tačiau mus jie laiko slaptais savo atstovais, simboliniais laisvės pajėgų agentais“.

       O štai ir visai šviežias atsitikimas: tam, kad prasibrautų prie britų ministro, mėgstančio kelti ieškinius radikaliems leidiniams, buvusi vieno iš leidinių, kuriuos uždusino teismai, redaktorė įsidarbino padavėja pono ministro lankomame restorane. Kartą čia ji ir užtiko jį verslo partnerio kompanijoje. „Betgi aš neužsakinėjau torto!“ –mandagiai papriekaištavo dar nieko neįtariantis valdininkas. „Jis atėjo pas tave pats!“ – ramiai atsakė keršytoja ir atliko tai, kam ruošėsi beveik visą mėnesį. „O man?“ – sukruto ministro draugas, bandydamas taisyti padėtį. „O tu kol kas dar nesi mūsų sąrašuose“, – daug žadančiai paaiškino buvusi redaktorė.

       Restorano administracija tokiam svarbiam klientui sumokėjo nemažą kompensaciją už sugadintą vakarą bei išteptą kostiumą ir pažadėjo daugiau niekad nepriimti į darbą padavėjų su moksliniais laipsniais.

       Taikinių sąrašą galima tęsti ir toliau. Ką tik savo tortą Frankfurte gavo globalaus atšilimo komisijos direktorius, prieš tai kremą Paryžiuje plovėsi miesto meras ir t.t. Per tą laiką, kol ši straipsnis bus atspausdintas, suteptųjų kremu atsiras ir daugiau.

       Kas gi už viso to slypi? Kas gi toks N.Godinas? – paprastas detektyvinis klausimas.

       Belgų rašytojui ir režisieriui Noëliui Godinui jau beveik šešiasdešimt. 1969 m. jis pirmą kartą savo rankomis tortu subombardavo rašytoją Marguerite Duras, kuri iš pradžių pažadėjo, o vėliau atsisakė viešai palaikyti situacionistinę studentų akciją Paryžiuje. Nuo N.Godino organizuotos „europietiškos kreminės artilerijos“ nukentėjo žymiausi Prancūzijos TV laidų vedėjai, daugelio parlamentų deputatai ir ministrai, oligarchai ir DJ'ėjai, menininkai ir NATO generolai. Viename festivalyje kliuvo net buvusiam bičiuliui Jeanui-Lucui Godard'ui, „artileristų“ požiūriu iškeitusiam didžiasias Mao idėjas į abstrakčią, miglotą ir bevaisę šou visuomenės kritiką.

       Visa ši situacija gana pikantiška, nes nukentėjusios įžymybės negali rimtai persekioti N.Godino bei jo pasekėjų. Visų pirma, tai tik „smulkus chuliganizmas“, o antra, jų reikalavimas susidoroti su „artileristais“ visam laikui sugadintų „buržuazijos stabų“ įvaizdį. Daugelis spaudos atstovų gana palankiai žiūri į „kremo akcijas“ tiesiog dėl to, jog nenori patekti į būsimų taikinių sarašą. Todėl „Godino gauja“ drąsiai teigia, kad jų artilerija yra papildomas, pačių žmonių sukurtas valdžios bei „smegenų plovėjų“ kontrolės būdas.

       N.Godinas apskritai linkęs į socialinius projektus. Paklaustas apie jo paties neramaus gyvenimo tikslus bei uždavinius, visada atsako, kad svajoja išvysti pasaulį tokį, kuriame nebebūtų privalomo fizinio darbo ir kuriame kiekvienas ką tik gimęs žmogus gautų nemenką piniginę pašalpą. Kaip tą padaryti? Pirma – pagreitinti visuotinės automatizacijos procesą, kuris, N.Godino nuomone, yra sąmoningai stabdomas šio pasaulio galingųjų, nežinančių, ką veikti su milijonais išlaisvintų nuo kasdienės rutinos žmonių. Antra – apkrauti mokesčiais visas finansines biržų spekuliacijas. Pagal N.Godino skaičiavimus 5 procentų mokestis, uždėtas visiems pasaulio biržų sandėriams, kiekvienam planetos gyventojui iš karto garantuotų po „čekį“, kurio suma būtų pakankama užsiimti vien kūrybiniu darbu. Šiai utopijai jis pašventė visus savo filmus, knygas bei tortus, ir jei tikėti senu partizanu, per pastaruosius trisdešimt metų pasaulis ganėtinai prie jos priartėjo.

       Pasenęs ir šiek tiek praradęs formą, pats N.Godinas jau keletą metų į nieką nebemėto, dabar jo namuose renkasi „artileristai“ ir smulkmeniškai planuoja išpuolius. Čia jie sudarinėja ir „kaltinamųjų sąrašus“, kuriuos išsiunčia laikraščių redakcijoms.

       Kaip įsineša? – dar vienas elementarus detektyvinis klausimas. Labai dažnai tortų metikams tenka veikti patalpose, į kurias su tortu rankose patekti tiesiog neįmanoma. Atsakymas paprastas: tortus gamina vietoje. Nei vienas metalo detektorius ar policininkas nieko neras, jeigu jūs užantyje nešatės keletą papločių, o giliai kišenėje paslėptas plastikinis konditerinis balionėlis su kremu.

       Neseniai Madlena Olbrite vienam moteriškų žurnalų prisipažino, jog ji lyg vaikas paniškai bijo kreminių atakų. Ši baimė greičiausiai atsirado po to, kai ją kiaušiniais apmėtė čekų studentai. Mat jaunimui baisiai nepatiko šios damos pokalbiai apie galimybes dalyvauti Čekijos prezidento rinkimuose.

       Jos tėvynėje, Amerikoje, kreminę artileriją jau prieš dvidešimt metų sukūrė Aaronas Kay. Artimiausiais jo draugais tada buvo Abbey Hoffmanas iš hipių judėjimo, kovojusio už psichodelinių medžiagų legalizavimą su lozungu „Už revoliuciją nuo čakros prie čakros!“, – Bernardine Dohrn, kuri skatino savo pasekėjus grupiniam seksui, kolektyviniam marichuanos rūkymui bei „Pekino bangos“ klausymui, ir Huey P. Newtonas, „Juodųjų panterų“ lyderis, visose savo knygose bei straipsniuose vietoje „United States“ atkaliai rašęs „United Snakes“ (gyvatės). Savaime suprantama, jog tokioje kompanijoje neturėti savo judėjimo būtų buvę tiesiog gėda, todėl A.Kay tortų artilerijai paskyrė visą savo gyvenimą.

       Nuo jo rankos nukentėjo pats Niujorko meras, rašytojas Normanas Maileris ir konservatorių teoretikas W.F.Buckley, o štai į R.Reaganą priešrinkiminio mitingo metu A.Kay nepataikė. Dievas nukreipė tortą ir nuo M.MacLareno, „nuteisto“ už „pankų revoliucijos pavertimą pankų komercija“, galvos.

       Užtat gera porcija kliuvo T.Leary už neaiškius reikalus su specialiomis tarnybomis ir šūkį „Niekada nemaištauk!“ bei A.Warholui už „do it“ meno komercializaciją, už tai, kad pardavė viską, ką jo „fabrike“ buvo sukūrę nepriklausomi menininkai. Kai A.Kay kažkas priminė, jog į A.Warholą jau seniau kėsinosi šizofrenikė feministė Valerie Solanas, šis piktai atmetė tokį sugretinimą: „Visų pirma, ji naudojo tikras kulkas, reiškia, kėsinosi į gyvybę, o ne į sąmonę. Kad nepridarytume žalos kūnui, mes visada naudojame tik patį šviežiausią ir minkščiausią kremą bei šokoladą. Aš niekada nemesčiau į žmogų sudžiūvusio biskvitinio plytgalio. O antra, taikinius mums diktuoja pati liaudis“.

       Mat A.Kay ir jo bičiuliai savo aukas atrenka „sociologiškai“. Jie išeina į miestų gatves su anketomis ir prašo žmonių atsakyti, ką iš „žvaigždžių“ ar visuomenės veikėjų šie norėtų matyti „kreminiais veidais“, kodėl būtent jie, kuo jie, tiesą sakant, nusikalto visuomenei? Iš pradžių tokie „kreminiai sociologai“ bandė kalbinti praeivius dideliuose prekybos centruose, tačiau sulaukdavo tik pasipiktinimų arba nelabai aiškių atsakymų. „Norėdami išreikšti žmonių valią, mes elgiamės pernelyg dogmatiškai! – nusprendė A.Kay. – Svarbu ne tik tai, ko klausiama, bet ir kur klausiama, kieno klausiama“. Apklausos persikėlė į bitnikų, o vėliau ir į pankų rajonus, į juodaodžių kvartalus. Taikinių ir prieš juos nukreiptų argumentų sąrašai ėmė sparčiai didėti, daugelis susidomėjo tortų svaidymu ir tuoj pat įsijungė į judėjimo gretas.

       A.Kay dabar „pensijoje“. Po draugo A.Hoffmano savižudybės jau daug metų jis skundžiasi depresija ir aiškina, kad nusivylė ne tik anarchijos idealais, bet ir pačia „konditerine kova“ su sistema. Kaip ten bebūtų, tačiau abiejose vandenyno pusėse kreminės artilerijos karių tikrai netrūksta.

       Žinoma, nei N.Godinas, nei A.Kay, nei naujieji kreminio džichado kovotojai neatsako už visus tortus, mestus į kieno nors veidą. Jei, tarkime, jūsų mylimoji staiga užlipdė jums akis kremu, tai dar nereiškia, kad ji slapta artileristė. Ji galbūt perskaitė tik šio straipsnio antraštę ir prisiminė kokį nors nemielą jūsų bendro gyvenimo epizodą. Bet jeigu į jus meta nežinomas žmogus, o jūs pats, priešingai, esate visiems žinomas – turtingas, įtakingas bei susikūręs savo spindintį įvaizdį, štai tada tikimybė pakliūti į kreminės artilerijos apšaudymo lauką išauga šimteriopai. Prašau, nuleiskite tai juokais, juk jums tai tik dar vienas pripažinimo aktas, o metikams, kalbant atvirai, – irgi.
 

Versta iš: А. Цветков. Суперприсутствие. Краткий курс антиглобализма. – М.: Ультра. Культура, 2003. Vertė Darius Pocevičius