Po Stalino, Pol Poto, Mao Zedongo, Fidelio Castro ar Šiaurės Korėjos diktatorių sunku kalbėti apie marksizmą. Tačiau dėl to mažiausiai kaltas pats Karlas Marxas. Dar būdamas gyvas jis dažnai prašė save atskirti nuo marksistų. Marksizmas turi daug veidų, todėl jo neįmanoma lengvai nurašyti į istorijos šiukšlyną. Šalia sovietinio, kubietiško ar Mao Zedongo marksizmo visada egzistavo ir vadinamasis Vakarų marksizmas. Be to, kai kurių Rytų komunistinio bloko šalių intelektualai bandė surasti patrauklesnes marksizmo formas, vadinamąjį „marksizmą su žmogaus veidu“. Tai buvo nesėkmingi bandymai, tačiau jie rodo didelį šios politinės filosofijos lankstumą.
Kas šiandien yra likę gyva iš marksizmo palikimo? Vienas žymiausių marksizmo istorijos tyrinėtojų Leszekas Kolakowskis prieš kelis metus rašė: „Karlas Marxas - galingas protas, labai išsilavinęs žmogus ir geras vokiečių rašytojas – mirė prieš 119 metų (dabar jau prieš 122 metus – A.J.). Jis gyveno garo amžiuje, niekada savo gyvenime nematė automobilio, telefono, elektros šviesos, nekalbant apie dabartinius technikos išradimus. Jo gerbėjai ir pasekėjai mėgsta sakyti, kad tai neturi reikšmės, kad jo mokymas puikiai tinka mūsų laikams, nes išlieka jo analizuota ir atakuota sistema – kapitalizmas. Nėra abejonės, kad Marxą verta skaityti. Tačiau kam? Ar ši teorija ką nors paaiškina mūsų pasaulyje ir suteikia kokį nors pagrindą prognozėms? Atsakymas - ne“.
Kolakowskis mano, kad neišsipildė nei viena Marxo prognozė: proletariatas nenuskurdo, proletarinė revoliucija neįvyko (Rusija yra politinio perversmo, o ne proletarinės revoliucijos atvejis), laisvosios rinkos ekonomika nežlugo, bet priešingai, o socializmo idealus geriausiai įgyvendino kapitalistinės socialinės gerovės valstybės. Kolakowskis teisus, kritikuodamas Marxo prognozių nepagrįstumą. Tačiau jis klysta nuvertindamas marksizmą. Marxo stiliaus teorijos yra svarbios ne vien savo prognozėmis. Marxas neabejotinai klydo tikėdamas, kad jo komunistinės visuomenės vizija gali išsipildyti. Tačiau vien pats šios vizijos pasirodymas stipriai pakeitė pasaulį.
Marxas negalėjo būti koks nors ypatingas politinių prognozių genijus. Niekas negali pasakyti, kas bus po trejų, penkerių ar dešimties metų. Pirmiausia todėl, kad niekas negali išrasti tų dalykų, kurie bus išrasti po trejų, penkerių ar dešimties metų, ir negali pasakyti, kaip jie pakeis visuomenės gyvenimą. Karlas Raimundas Popperis šiuo požiūriu teisus. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad Marxas svarbus vien savo prognozėmis. Jeigu marksizme svarbios būtų tik prognozės, tai ši socialinė teorija jau seniai būtų užmirštas dalykas.
Kai kurių revoliucionierių tikėjimas Marxo nepajudinamais istorijos dėsniais nusinešė milijonus gyvybių. Tačiau negalima daryti loginės „post hoc, etiam hoc“ klaidos. Marxas tikrai nežinojo to, ką mes žinome dabar – Stalino, Pol Poto ar Mao Zedongo politinių režimų patirties. Marxas nėra atsakingas už vėlesnių kartų patirtį. Jį galima kaltinti nebent tik tuo, kad kai kurios jo idėjos turėjo politiškai pavojingų prielaidų. Sovietinis marksizmas buvo didelis, daugybės žmonių gyvenimus sugriovęs nesusipratimas. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad nesusipratimas yra visas marksizmas.
Marksizmo nesėkmė yra visų mūsų nesėkmė. Suprantu, jog apie tai nelengva kalbėti sovietinę praeitį menančiame Vilniuje. Tačiau reikia atvirai pripažinti, kad būtent Marxas labiausiai privertė kapitalizmą keistis. Realus socializmas buvo tragiškai nevykusi kapitalizmo alternatyva. Tačiau tai buvo alternatyva. Šiandien jau net socialistai įrodinėja, kad kapitalizmui nėra alternatyvos. Tai bauginantys ir neraminantys teiginiai. Nelaikau savęs marksistu, tačiau manau, kad kapitalizmas be alternatyvos yra pavojingas dalykas. Kapitalizmas įveikė Marxą, tačiau ar nebūtų geriau, kad jis ir toliau turėtų rimtą oponentą?
Marxo „Komunistų partijos manifestas“ dar nėra savo aktualumo praradęs kūrinys. Pacituoti norisi vieną šio šiandien mažai kieno nors skaitomo propagandos šedevro fragmentą: „Visi nusistovėję, aprūdiję santykiai ir su jais susijusios amžių pašventintos sąvokos ir pažiūros – suardomi, visi naujai atsirandantys santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas luomiška ir sustingę, išnyksta, visa, kas šventa, išniekinama, ir žmonės pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pažiūrėti į savo gyvenimo padėtį, į savo tarpusavio santykius“. Skaitant šį „Manifesto” fragmentą, nepalieka įspūdis, kad Marxas gyvena šalia mūsų, dabartinėje pokomunistinėje Lietuvoje: žiūri mūsų televizijos programas, klausosi parlamentinių diskusijų, dalyvauja menininkų parodose ir stebi besiplečiančią asocialaus elgesio epidemiją.
Ką reiškia pasakymas „blaiviai pažiūrėti į savo gyvenimo padėtį“? Marxas prašo suprasti, kad šalia visų stipriųjų pusių kapitalizmas pasižymi dideliu nužmoginimo efektu. Socializmas – tai ne tik socialistų, bet visos Vakarų kultūros problema. Svarbus ne socializmas, bet alternatyvos kapitalizmui būtinumas. Marxas klydo siūlydamas kapitalistinės santvarkos nužmoginimo įveikimo būdus. Tačiau jis tikrai buvo teisus, sakydamas, kad ši santvarka yra pavojingas dalykas, kuriam suvaldyti reikia žymiai daugiau, negu mums siūlo Friedrichas Hayekas, Robertas Nozickas ar Miltonas Friedmanas.
Prirašyta daugybė knygų, skirtų kapitalizmo kritikai: nuo romanų, pjesių, fantastikos kūrinių iki mokslinių traktatų. Tačiau Marxas tarp daugybės autorių neturi sau lygių. Kodėl? Kur jo, kaip filosofo, paslaptis? Kodėl britai šiais metais jį išrinko didžiausiu visų laikų filosofu? Atsakymas į šį klausimą paprastas: niekas kitas nesukūrė to, kas dažnai apibūdinama „mokslinio komunizmo“ vardu. Šioje vietoje ypač svarbu pabrėžti du žodžius – „mokslas“ ir „komunizmas“. Visa didžioji marksizmo paslaptis glūdi jo kūrėjo sugebėjime sujungti į viena mokslą ir utopiją.
Kiekvieno žmogaus gyvenime veikia tam tikri įsivaizduojami, bet nesami dalykai, kurių pasirodymo mes trokštame. Tai utopinis mūsų gyvenimo elementas. Marxas gerai suprato šio elemento reikšmę – jis pasiūlė visai kapitalistinei visuomenei iššūkį metančią utopiją, įvilktą ne į fantazijų, bet į mokslinės teorijos rūbą. Jis genialiai sumaišė aprašomuosius ir normatyvinius elementus. Šiandien net pirmo kurso studentas žino, kad politikos mokslas turi būtų laisvas nuo vertybių. Marxas nepaisė šio svarbaus metodologinio reikalavimo.
Dabartinis socialinis mokslas gali gyventi kartu su pačia tikriausia barbarybe: užtenka aprašyti, išmatuoti, bet nereikia klausti apie vertybes. Tai griauna moralinę socialinio mokslo prasmę. Marxas visada elgėsi priešingai. Jis buvo šališkas ir moksliškas tuo pačiu metu. Jis matė ne tik tyrimo metodologiją, bet ir žmonių pažeminimą, išnaudojimą, socialinę neteisybę ir susvetimėjimą. Jam skaudėjo širdį dėl moralinių dalykų, kurie jam buvo tokie pat svarbūs, kaip ir metodologinė disciplina. Jis niekada nedėstė universitete, tačiau be jo šiandien neįsivaizduojamas joks universitetas. Net jeigu sakytume, kad jis sukūrė klaidingą teoriją, reikėtų pripažinti, kad pastaroji pasaulį pakeitė labiau, negu daugybė pačių teisingiausių ir labiausiai argumentuotų socialinių tyrinėjimų.
Socialiniuose moksluose dažnai lemiamą vaidmenį vaidina vaizduotė. Neužtenka vien „Baltijos tyrimų“ ar „Vilmorus“ siūlomų gyventojų apklausų. Piliečiai trokšta ne tik statistinių duomenų, bet naujo požiūrio į save ir kitus. Kolakowskis klysta sakydamas, kad marksizmas yra miręs dalykas. Marxas į mūsų mąstymą yra įsiskverbęs giliau, negu mums patiems dažnai atrodo. Mes net patys to nesuvokdami dažnai judame jo nubrėžta kryptimi. Ypač kai staiga suprantame, jog kapitalistinis pelno, gerovės ir malonumų siekimas griauna tai, ką padorūs žmonės yra įpratę vadinti šventais dalykais. Marxas daug kur klydo, tačiau didžiausia klaida būtų jo socialinę teoriją suvokti kaip vieną didelę klaidą.
„Post Scriptum”, VU TSPMI studentų laikraštis, 2008 m. vasario 25 d.
