Žodis „anarchija” (graikiškai αναρχία - „be valdžios”) reiškia bevaldystę arba valdžios nebuvimą. Anarchija anaiptol nereiškia chaoso, betvarkės, nihilizmo ar moralinio nuopuolio, kaip teigia šiuolaikinė oficialioji politologija, o harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą jos narių laisve ir lygiateisiškumu, asmens apsisprendimo teise ir žmonių tarpusavio pagalba.
Šiandien nėra vieno universalaus termino „anarchizmas” aiškinimo. Žodynas „Webster's Third New International Dictionary” apibūdina anarchizmą trumpai, bet aiškiai: „Tai politinė teorija, besipriešinanti visoms valdžios formoms bei suvaržymams ir ginanti savanorišką, nepriverstinį bendradarbiavimą bei laisvą individų ir jų grupių vienijimąsi siekiant patenkinti bendrus poreikius”. „Britannica/Webster” žodynas pateikia labai panašų anarchizmo apibrėžimą: „Tai politinė teorija, kuri teigia, kad visa vyriausybės valdžia yra nereikalinga ir nepageidaujama, ir gina visuomenę, paremtą savanorišku individų ir jų grupių bendradarbiavimu". Trumpesni žodynai, tokie kaip „New American Webster Handy College Dictionary”, apibrėžia anarchizmą kaip „politinę doktriną, teigiančią, kad visa valdžia turi būti panaikinta".
Kiti modernūs anarchizmo apibrėžimai nuodugniai apibūdina anarchizmą ne kaip žodį, o kaip veiksmų, žmonių bendrijų ir idejų istoriją. Pavyzdžiui, „The Encyclopedia of the American Left” pateikia tris puslapius užimančią anarchizmo istoriją, tačiau nė karto neapibrėžia paties termino.
Tokie nevienodi anarchizmo aiškinimai atspindi anarchizmo teorijos evoliuciją, kurią vystė įvairūs anarchistiniai judėjimai ir atskiri anarchistų intelektualai. Žodyniniai apibrėžimai, nors ir teisingi, atspindi tik patį bendriausią ir todėl netikslų anarchizmo apibrėžimą. Pasitaiko ir nesutarimų. Štai profesorius Noamas Chomsky griežtai atmeta „New American Webster Handy College Dictionary” pateiktą apibrėžimą, kuris apibūdina anarchizma kaip „politinę doktriną". N. Chomsky tvirtina: „Anarchizmas nėra doktrina. Tai daugiau istorinė kryptis, minties ir veiksmo kryptis, turinti daug erdvės tobuleti bei progresuoti, ateityje būsianti nuolatine žmonijos istorijos gija".
Prieš žodžio „anarchizmas" atsiradimą žmonės vartojo terminą „liberalusis socializmas”, kuris tada reiškė lygiai tą patį. Pirmasis teoretikas, pradėjęs rašyti apie anarchizmą, buvo Williamas Godwinas (1756-1836). 1793 m. W. Godwinas išleido knygą „Political Justice” („Politinis teisingumas"), kurioje pirmą kartą pateikė anarchistines savo idėjas. Deja, W. Godwino teorija buvo pamiršta, pagrindinis anarchizmo teoretiko vaidmuo po jo mirties atiteko Pierre-Josephui Proudhonui (1809-1865), kuris anarchizmui suteikė platesnę reikšmę, jo dėka anarchizmas tapo ne tik valdžios neigimu, bet ir teorija, prieštaraujančia žemės ir turto nuosavybės teisėms. P.-J.Proudhonas pateikė tokį anarchijos apibrėžimą: „Anarchija - tai valdžios ar nuostatų forma, kurioje viešasis ir privatus sąmoningumas, susiformavęs mokslo ir teisės vystymosi dėka, yra pakankamas palaikyti tvarką ir garantuoti visas laisves. Anarchija sumažina iki minimumo visas policines institucijas, prevencinius ir represinius metodus, biurokratiją, apmokestinimą ir t. t. Joje išnyksta monarchinės ir stipriai centralizuotos formos, jos pakeičiamos federalinėmis institucijomis ir bendruomeniniu gyvenimo būdu”.
Anarchizmo teorija suklestejo antroje XIX a. pusėje ir XX a. pradžioje, kai savo veikalus išleido žymieji rusų anarchistai - Michailas Bakuninas (1814-1876) ir Piotras Kropotkinas (1842-1921). P. Kropotkinas užrašė pirmąjį enciklopedinį anarchizmo apibrėžimą, kuris 1910 m. buvo paskelbtas 11-ame „Encyclopedia Britannica” leidime: „Tai teorija, nusakanti elgesio principus, kurių dėka visuomenė įsivaizduojama be vyriausybės. Harmonija tokioje visuomenėje pasiekiama ne paklusnumu įstatymui ar bet kokiai valdžiai, o laisvais susitarimais, sudarytais tarp skirtingų teritorinių ir profesinių grupių siekiant patenkinti begalinius civilizuotos būtybės poreikius ir troškimų įvairovę. Šiaip principais pagrįstoje visuomenėje vystysis savanoriški susivienijimai, jau dabar pradedantys apimti visas žmogaus veiklos sferas, ilgainiui jie plės savo veiklą ir pakeis valstybės funkcijas”.
XX a. anarchizmas intensyviai vystėsi praktikos link, teorinę mintį dažnai pakeisdavo praktinis veiksmas. Anarchizmo teorija buvo išbandyta realiame gyvenime ir daug kartų save patvirtino - Ispanijos pilietinio karo metais, per zapatistų sukilimą praėjusio amžiaus pabaigoje, dabar egzistuojančiose autonominėse zonose visoje Europoje. Praktikos indėlis buvo didžiulis, tačiau pamatiniai teoriniai anarchizmo apibrėžimai išliko beveik nepakitę.
Nors anarchizmo terminą daugelis sutinka žodynuose ir teoriniuose anarchistų veikaluose, tačiau praktikoje jis dažnai visiškai neteisingai vartojamas ar klaidingai suprantamas. Dėl valdžiai keliamos grėsmės anarchizmo sąvoką specialiai iškraipo įtakingi valdžios asmenys, valdantys visą informacijos sklaidą dabartiniame pasaulyje. Jų dezinformacijos dėka anarchizmas šiandien tapatinamas su smurtu ir chaosu. Šią klaidingą paralelę neigia visi be išimties žmonės, nors bent kiek susidūrę su anarchizmo teorija ir praktika. Pavyzdžiui, anarchistas istorikas George'as Woodcockas teigia: „Mintis, kad anarchistas yra tas zmogus, kuris mėto bombas ir, panaudodamas smurtą bei terorą, trokšta sunaikinti visuomenę, yra itin lengvabūdiška. Toks kaltinimas, pateiktas anarchistamas dabar, kai jie yra mažuma, kuri nemėto bombų ir nepritaria tai darantiems, parodo kuriozišką jo šalininkų truparegiškumą". Klaidingas žodžio „anarchija” vartojimas yra viena pagrindinių anarchistinio pasipriešinimo problemų, su kuria anarchistai turės kovoti visą pastarąjį šimtmetį.
anarchija.lt
