Pasibaigus šaltajam karui
visame pasaulyje įsigalėjo kapitalistinė rinkos ekonomikos sistema, kitaip vadinama neoliberalizmu. Neoliberalią laisvosios rinkos teoriją, kurios pagrindas yra dereguliacija, privatizacija ir minimali valstybės intervencija, 1970-aisiais sukūrė Miltonas Friedmanas. Ši ideologija įtvirtino didelių korporacijų valdžią ir perorganizavo globalinę ekonomiką tarnauti jų interesams. Tokia politika, primesta laissez-faire ekonomisto Miltono Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek ir užsienyje, tapo milijonų žmonių klaikaus skurdo ir vargų priežastimi. Politinėms neoliberalizmo idėjoms priešinasi daugybė intelektualų visame pasaulyje, kurie bando jas demaskuoti ir nuneigti. Viena tokių aktyvisčių yra Naomi Klein – viena įtakingiausių šiuolaikinių kairiųjų politinių mąstytojų, knygos „No Logo“ (2000) autorė. Pirmosios Naomi Klein knygos „No Logo“ pasirodymas sutapo su antiglobalistinio judėjimo, įsižiebusio Sietle blokuojant PPO susitikimą, pradžia. Naomi Klein laikoma viena iš garsiausių šio judėjimo balsų. Naomi Klein ypač aktyvi pastaruoju metu, kai ekonominis Volstryto kolapsas iš pamatų sudrebimo visą neoliberalaus kapitalizmo sistemą. Siūlau pasiklausyti naujausių Naomi Klein pasisakymų, kuriuose ji oponuoja M. Friedmano neoliberalizmui, o dabartinę finansinę krizę prilygina Berlyno dienos griūčiai.

      Kokia kančia tas gyvenimas! Taip: kentėjimas dėl meilės kaip tik ir paverčia gyvenimą kančia! Dar blogiau: gyvenimas be meilės neįsivaizduojamas. Todėl: paskutinis kairysis studentas šiandien kenčia.

      Mes žinome: paskutinis kairysis studentas myli naują gražiausią studentę. O nauja gražiausia studentė: taip pat jį galbūt myli. Vis tik: mes to nežinome. Taigi: kančia. Bet viskas, kas nėra tikra: yra prieš apšvietą. Kadangi: netikra. Nes, taip sakant: neįrodoma. Nors meilę galima: aptikti savyje: pavyzdžiui, leisti: atšalti kavai. Arba visai neskaityti: laikraščio. Arba pamiršti: svarbiausią susirinkimą. Taigi sava meilė yra tikra. Betgi kitų meilė nėra tikra. Nors: nauja gražiausia studentė neateina į susirinkimą. Bet: gal ji nepanoro. Ir ji geria kavą: visada karštą. Reiškia: nieko tikslaus neįmanoma sužinoti. Taip išliekama: paskutiniu kairiuoju studentu.

       Laisvojo universiteto kvietimu į Vilnių stvyksta Londono universitete daktaro disertaciją rašantis socialinis aktyvistas Stevphenas Shukaitis, kuris surengs du užsiėmimus: „ŠOKIAI LIEPSNOSE: VAIZDUOTĖ IR MAŽOSIOS SAVIORGANIZACIJOS FORMOS“ – spalio 9 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Kairė-dešinė“, Latako g. 3, ir „SIZIFIŠKAS SAVIVALDOS TRIŪSAS“ – spalio 10 d., penktadienį, 18:00 val. Šiuolaikinio meno centre, Vokiečių g. 2. Stevphenas Shukaitis papasakos apie mažąją politiką, jos vietą socialiniuose judėjimuose, apie nedidelių grupių organizavimosi principus ir aktyvistų tykančius saviišnaudojimo pavojus. Stevphenas Shukaitis – šiuo metu pasaulyje bene labiausiai žinomas anarchistinės pakraipos aktyvistas, turintis lietuviškas šaknis. Stevphenas Shukaitis aktyviai reiškiasi daugelyje sričių - yra garsaus leidybos bei medijų projekto „Autonomedia” bendradarbis, dirba garso įrašų kompanijoje „Ever Reviled Records”, radijo stotyje „Rise Up Radio”, bando sukurti internetinį aktyvistų internacionalą „Planetary Alternatives Network”. Supažindiname su vienos jo paskaitos konspektu. Daugiau informacijos rasite www.luni.lt

       Protingas žmogus, ketinantis piktai ar nepiktai pasišaipyti iš krikščionybės, visų pirma turėtų nulenkti galvą prieš ją už daugelį tų dalykų, kurių visumą mes dabar įvardiname Vakarų kultūra; ir būtent už daugelį teigiamų dalykų. Skelbti ją esant visiškai visomis prasmėmis neigiamą tegalėjo filosofinės sistemos ir ideologijos, mažų mažiausiai tapačios krikščionybei kai kuriais klausimais redukuotu požiūriu į tikrovę.

       Vis dėlto ši religija ne veltui susilaukė gausios kritikos ir pasipriešinimo. Apimdama daugelį žmogiškosios veiklos sričių, krikščionybė kritikuota ir dėl teologinių prieštaravimų, ir dėl konkretaus teologinių tiesų įgyvendinimo istorijoje. Su pagrindinėmis krikščioniškosiosmis tiesomis sunkiai dera kryžiaus žygiai, inkvizicija, aktyvus dvasininkų dalyvavimas pasaulietinėje veikloje ir kiti krikščionių veiklos būdai.

      Ernesto Che Guevara. Motociklininko dienoraštis: kelionės užrašai. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. - Kaunas: Kitos knygos, 2008. - 136 p.

      Cintio Vitier
      Prologas

      Jeigu tektų pasirinkti vieną Lotynų Amerikos herojų, kuris laisvės žygiais – nuo Bolivaro laikų iki šių dienų – yra patraukliausias ne tik Lotynų Amerikos, bet ir viso pasaulio jaunimui, tai tas herojus, be abejo, yra Ernestas Che Guevara. Nors po mirties jis tapo šiuolaikiniu mitu, tikroji jo charizmos paslaptis greičiausiai buvo jo jaunatviškas gyvybingumas, jo drąsa ir tyrumas, jo jaunystė – ir mitinės figūros įvaizdis visa tai tik išaukštino.

       CrimethInc. padalinys #69:

       SEKSUALINĖS REVOLIUCIJOS AVANGARDAS

       Šį ad hoc komitetą sudaro visi bet kurio laikmečio žmonės, kurie mylisi. Tai: a) praplečia jų asmeninius horizontus; b) yra socialiai draudžiama, arba c) vyksta nelabai slaptoje viešoje vietoje. Dažnai jie būna jauni įsimylėjėliai, tie, kurie savo gyvenimą paverčia beatodairišku menu, visų amžiaus grupių vyrai ir moterys, įsiveliantys į netikėtus meilės romanus. Garbės nariais visada laikome besimasturbuojančius paauglius, kurie gyvena su savo tėvais. Žinoma, užkariavimų siekiantys "libertinai" atmetami iš principo. Štai S.R.V. manifestas, kurį Nadia C. vieną naktį parašė bibliotekoje, užsiėmusi agitacija ir nesimylėjusi tris dienas… Arba ramų Kalėdų rytą po aistringos nakties su metų metus geista moterimi.

       Albertas Einsteinas (1879-1955) - bene žymiausias XX a. mokslininkas, reliatyvumo teorijos kūrėjas - buvo socialistas. Aktyvią politinę veiklą jis pradėjo jau 1927 m. perskaitęs pranešimą „Antiimperialistinės lygos“ konferencijoje Briuselyje. Iki pat savo mirties A. Einsteinas liko aršus antifašistas ir socializmo šalininkas. Nedidelį esė „Kodėl socializmas?“ Albertas Einsteinas parašė pirmajam didžiausio ir dabar jau seniausio JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ numeriui (1949 metų gegužė). Verta pažymėti tiek žurnalo redaktoriaus, tiek ir paties Einšteino drąsą, kadangi jie paskelbė apie savo ištikimybę socializmui bei marksizmui per patį antikomunistinės isterijos Jungtinėse Valstijose įkarštį.

      Kai vyksta karas, tai paskutinis kairysis studentas žino: visuomet yra gerietis ir blogietis. Bet tai reiškia: reikia apsispręsti. Ir kalbėdamas pats su savimi: paskutinis kairysis studentas apsisprendžia. Jis yra: už geriečius. Prielaida galioja jau seniai. Ji yra kieta kaip plienas ir nepajudinama. Ir šiandien: ji bus naudojama. Nes šiandien: vyksta karas. Karas vyksta tarp Gruzijos ir Rusijos. Paskutinis kairysis studentas vėlgi žino: Gruzija yra maža šalis. O Rusija yra didelė šalis. Taigi iš pradžių atrodo, tarytum: Rusija yra bloga šalis.

     Klaidingas „anarchizmo“ termino taikymas

     Anarchistas yra tas, kuris prieštarauja visoms valdymo formoms. Bet kartais „anarchisto“ terminas pritaikomas ir asmenims, ne visiškai atitinkantiems tokį apibrėžimą. Kartais “anarchistais“ vadinami žmonės, naudojantys nelegalias priemones pasiekti politiniams tikslams, kurie nėra anarchistiniai. Pavyzdžiui, Guy Fawkesas kartais vadinamas anarchistu, nors jo tikslas buvo pakeisti išnaudotojišką Anglijos režimą režimu, palankesniu Ispanijai, kuris buvo dar žiauresnis. Neseniai grupė britų, niokojančių knygynus, pasivadino „anarchistais“, nors jų tikslas buvo sugriežtinti cenzūrą.

alt      Tai tiesa. Jei manai, kad normalių santykių tarp žmonių pavyzdys yra vakarienė su draugais, kur kiekvienas mėgaujasi kito kompanija, o atsakomybė už veiksmus yra pasidalinta savanoriškai ir nevaržomai, jei niekas neįsakinėja ir nieko nepardavinėja, tada tu esi anarchistė aiški ir paprasta.

      Lieka vienintelis klausimas: kaip šį modelį pritaikyti kitose gyvenimo srityse ar situacijose.

      Kiekvienąkart, kai elgiesi nelaukdama instrukcijų, nurodymų ar „oficialaus leidimo“, tu
anarchistė. Kiekvienąkart, kai apeini juokingus ir nereikalingus įstatymus arba jų išvengi, tu anarchistė. Jei nepasitiki valdininkais, teisėtvarka, tauškalais laikraščiuose, televizijoje, ar nurodymais „iš aukščiau“, kaip elgtis situacijose, kurios tiesiogiai siejasi su tavimi ir tavo gyvenimu, tu taip pat anarchistė. Ypatingai tu esi anarchistė tada, kai įgyvendini savo pačios sumanymus, imiesi iniciatyvos, pati sprendi kylančias problemas.

       Ši ištrauka iš Hakim Bey‘aus knygos „Laikinoji Autonominė zona“ skirta vakarykščiams „meno“ demonstruotojams Vilniaus „Galeroje“, jų bičiuliams ir visiems tiems, kurie jų neišsigando.

       DRAUGAI! Neseniai tam tikruose revanšistų sluoksniuose kilęs sąmyšis dėl „Chaoso“ įgriso OAA, priversdamas mus (niekinančius polemikas) paskirti Plenarinę Sesiją velnioniškai grėsmingiems skundams ex cathedra. Mūsų veidai raudonuoja nuo retorikos, spjūviai lekia iš mūsų lūpų, kaklo venos išpampsta nuo įkarščio pamokslauti. Mes galų gale sumenkėjame tiek, kad imame klijuoti plakatus su piktais šūkiais (su ketvirtojo dešimtmečio veidais), skelbiančiais, kas nėra Ontologinė Anarchija.

      Robertas B. Reichas (g. 1946) - ekonomistas, mokslininkas, kairuoliškomis pažiūromis garsėjančio Berklio universiteto profesorius. 1993-1997 m. užėmė JAV darbo ministro postą Clintono administracijoje. Yra išleidęs 11 knygų, populiariausia iš jų „Tautų darbas“ („The Work of Nations“, 1991), išversta 22 kalbomis. 2007 m. parašė knygą „Superkapitalizmas: transformuojant verslą, demokratiją ir kasdienybę“ („Supercapitalism: The Transformation of Business, Democracy, and Everyday Life“, New York: Alfred A. Knopf, 2007), kurioje pasiūlė „superkapitalizmo“ sąvoką dabartiniam pasauliui apibūdinti. Šioje knygoje jis konstatuoja, kad kapitalistiniai santykiai įsigalėjo absoliučiai visose žmogiškosios vaiklos sferose. R. Reichas turi asmeninį tinklaraštį „Robert Reich`s Blog“, jo minčių galima pasiklausyti video tinklaraštyje vimeo.com.