Klaidingas „anarchizmo“ termino taikymas
Anarchistas yra tas, kuris prieštarauja visoms valdymo formoms. Bet kartais „anarchisto“ terminas pritaikomas ir asmenims, ne visiškai atitinkantiems tokį apibrėžimą. Kartais “anarchistais“ vadinami žmonės, naudojantys nelegalias priemones pasiekti politiniams tikslams, kurie nėra anarchistiniai. Pavyzdžiui, Guy Fawkesas kartais vadinamas anarchistu, nors jo tikslas buvo pakeisti išnaudotojišką Anglijos režimą režimu, palankesniu Ispanijai, kuris buvo dar žiauresnis. Neseniai grupė britų, niokojančių knygynus, pasivadino „anarchistais“, nors jų tikslas buvo sugriežtinti cenzūrą.
Kitas klaidingas „anarchisto“ termino taikymas yra juo vadinti žmones, mirtinai įsikibusius savo nuomonės. Kartą autobuse girdėjau vieną prisigėrusį žmogų, garsiai ginantį įvairias autoritarines nuostatas, tarp jų ir karo prievolę, pinigines baudas, rėkiantį „išsiųskit visus emigrantus namo“ ir vis kartojantį „jei kam nepatinka, galit nesutikti, bet aš nesustosiu to siekti, nes aš esu anarchistas“.
Dar yra pozuojantys „anarchistai“, tokie stilingi vyrukai, kurie ant savo odinių švarkų išsipiešia A raidę rate, visiškai nesidomėdami anarchizmu kaip idėja. Dar yra klaidingai apibūdinantys save „anarchistai“ („anarchokapitalistai“), norintys panaikinti valstybę kaip reguliuojančią ir socialines paslaugas teikiančią instituciją, bet nesipriešinantys kapitalo priespaudai.
Skirtumai tarp tikrų anarchistų
Teisingai apibrėžtas anarchizmas apima plačią skalę įvairių nuomonių, bet tie skirtumai neveda prie judėjimo skaldymo. Pacifistai anarchistai petys į petį dirba su klasinės prievartos panaikinimo šalininkais, ateistai darbuojasi kartu su mistikais, kartais sukeldami karštus ginčus, bet be pykčio.
Nenoriu sukurti įspūdžio, kad anarchistai niekada nesikivirčija. Yra gilių ir skausmingų takoskyrų, kai anarchistai kaltina vieni kitus apgavystėmis, melu, tarnavimu slaptajai policijai, vagystėmis ir apskritai bjauria asmenybe. Bet tokių prieštaravimų pagrindas yra asmeninė priešprieša, anarchistų judėjime retai pasitaiko, kad asmeninis pyktis būtų maskuojamas ginčais dėl doktrinos.
Intelektualai ir darbininkai
Skirtumai, dažniausiai iššaukiantys anarchistų susiskaidymą į skirtingas grupes, susiję ne su politinėmis nuostatomis, o su tuo, kaip jos pristatomos. Kai kurie anarchistai mėgsta pristatyti anarchizmą aiškindami idėjas ir jas aptarinėdami. Kitiems visiškai nerūpi argumentai ir jie vertina tiesiai šviesiai išsakytas nuostatas bei šūkius, raginančius darbininkų klasę veikti. Erzindamiesi jie kreipiasi vieni į kitus kaip į „žmones, kurie mano esantys intelektualai“ ir kaip į „žmones, kurie mano, kad priklauso darbininkų klasei“.
Skirtumai visai ne socialinės klasės ar išsilavinimo skirtume. Tarp „intelektualų“ yra savo rankomis užsidirbančių duoną žmonių, kurių formalus lavinimasis baigėsi palikus mokyklą ar net dar anksčiau, bet kurių inteligentiškumas reiškiasi giliamintiškumu ir intelektu. „Darbininkų“ tarpe yra gerą išsilavinimą turinčių žmonių iš turtingų šeimų, kurie darbininkų klasei priklauso tik tiek, kad tam tikru metu jie dirba ar dirbo apmokamą darbą.
Jei tik atsiranda pakankamas anarchistų skaičius, intelektualai ir darbininkai linksta organizuotis atskirai. Jie apsikeičia žaismingais įžeidimais, bet dažniausiai gerbia vieni kitų skirtingus skonius ir supranta, kad jie papildo vieni kitų pastangas kreipdamiesi į skirtingas auditorijas. Jie pakankamai draugiškai dirba kartu, jei tai atrodo naudinga.
Individualus anarchizmas yra klasių kovos anarchizmas
Daugelis anarchistų apibūdina save papildomais pavadinimais. „Pacifistai anarchistai“ ar „anarchosindikalistai“ atspindi nuomonių skirtumus tarp anarchistų. O „anarchokomunistai“ ar „anarchosocialistai“ naudojami tik siekiant atskirti anarchistinių įsitikinimų žmones nuo žmonių, kuriems „anarchisto“ pavadinimas pritaikytas klaidingai.
Dabartinėje kalboje „klasių kovos anarchistai“ ir „individualus anarchistai“ yra būdingi antram atvejui. Prieš šimtą metų „individualizmas“ buvo naudojamas apibrėžti konkurencingumui. To meto „individualistų anarchistų“ idėjos buvo panašios į dabartinių „anarchokapitalistų“. Dabar „individualistas“ naudojamas apibrėžti anarchistą, akcentuojantį individo svarbą.
Visai neseniai terminą „klasių kova“ dažniausiai naudojo autoritarinės politikos pasekėjai, neigiantys individo svarbą ir aukštinantys beveidį junginį, vadinamą „masėmis“. Tie, kurie dabar save vadina „klasių kovos anarchistais“, tėra paprasčiausi anarchistai, manantys, kad kovą prieš engėjus gali laimėti tik patys engiamieji, veikdami savo nuožiūra.
Tarp „klasių kovos anarchistų“ ir „individualių anarchistų“ nėra tokio didelio skirtumo. Skirtingų pavadinimų pasirinkimas atspindi tik skirtingus akcentus. Kartais jų nuomonės išsiskiria, ir jie įtaria, kad tas kitas anarchizmas slepia savyje kažkokį blogį, bet tai tik pasenusių terminų sukeliamos asociacijos.
Galima numanyti, kad tie, kurie save vadina „klasių kovos anarchistais“, linksta prie darbininkų skonio, o „individualūs anarchistai“ – prie intelektualų, bet jei toks ryšys ir egzistuoja, tai jis tikrai nėra tikslus. Kai kurie nekalbūs aktyvistai vadina save individualistais, o kai kurie klasių kovos anarchistai įsivelia į aistringą žodžių mūšį.
Revoliucinė prievarta ir pacifistinis anarchizmas
Su keletu išimčių visi anarchistai sutaria, kad karai tarp vyriausybių neturi būti remiami ir kad grupinė prievarta priimtina tik vykstant anarchistinei revoliucijai. Nuomonių skirtumai atsiranda kalbant apie tai, kiek smurto galima naudoti.
Vienoje kraštutinėje pozicijoje atsiduria tie, kurie teigia, kad revoliucija gali laimėti tik tada, kai apskritai nebus jokio smurto. Jie tvirtina, kad visuomenė, sukurta smurtu nuverčiant bosus, gali būti palaikoma tik smurtu malšinant buvusius bosus. Todėl smurtas veda ne į anarchiją, o tik į bosų pakeitimą.
Kitame kraštutinį požiūrį demonstruoja tie, kurie tvirtina, kad bet kokia kova tarp darbininkų klasės ir autoritarinių jėgų, nežiūrint motyvų, pasiektų pergalių ar pralaimėjimų, prisideda prie revoliucijos, parodydama, kad valdantiesiems galima pasipriešinti. Tokių įsitikinimų anarchistai kartais įsimaišydavo į taikias demonstracijas ir stengdavosi išprovokuoti policiją atakuoti demonstrantus. (Kalbama, kad anarchistai kartais sukeldavo riaušes įkalbėdami taikius demonstrantus pulti policiją. Tai kvailas kaltinimas. Jei žmonės dalyvauja riaušėse, tai ne todėl, kad kažkas jiems taip pasakė, o todėl, kad jie yra pikti.)
Be kraštutinių pacifistų ir karingai nusiteikusiųjų, dauguma anarchistų mano, kad prievarta kartais naudinga, bet dažniausiai visiškai bevertė. Daugumai nepatinka prievarta, nes paprastai tai baigiasi pralaimėjimu ir sužalojimais, bet jie sveikina pasisekusius maištus, pavyzdžiui, nuverčiant Ceausescu Rumunijoje.
Individualūs anarchistai dažnai įstodavo į ginkluoto pasipriešinimo grupes, anarchistų armijos kovojo Ukrainoje ir Meksikoje 1920-aisiais, Ispanijoje 1930-aisiais ir Japonų okupuotoje Korėjoje 1940-aisiais. Tose šalyse dabar vyrauja ne anarchisto kaip „išprotėjusio sprogdintojo“, bet kaip laisvės kovotojo stereotipas.
Dar yra gyvų anarchistų, kurie savanoriškai kovojo prieš Franco Ispanijoje ir sėdo į kalėjimą vietoje to, kad įstotų į Britų armiją ir kovotų prieš Hitlerį. Jie triukšmingai prieštaravo nesenam karui prieš Saddamą Husseiną. Tokie gali būti kaltinami prieštaringa pozicija, nes paėmė ginklus kovodami prieš vieną diktatorių, bet atsisakė kovoti prieš ne ką geresnius kitus du.
Tačiau iš tikro jų pozicija yra gana vientisa, nes ji pozityvi. Jie veikia pagal savo supratimą apie tai, kam skirti tie karai, o ne prieš ką jie nukreipti. Oficialus karo prieš Saddamą Husseiną tikslas buvo atstatyti Kuveito monarchiją. Oficialus karo prieš Hitlerį tikslas buvo išsaugoti Britų imperiją. Oficialus Ispanijos anarchistų tikslas buvo laisva visuomenė. Iš visų šitų tik karas Ispanijoje buvo vertas kovos.
Darbininkų kontrolė ir anarchosindikalizmas
Visi anarchistai tiki darbininkų kontrole ir mano, kad individai turi patys nuspręsti, ką jiems dirbti, kaip jie dirbti ir su kuo jie dirbti. Tai logiškai seka iš anarchistų nuostatos, kad niekas neturi paklusti valdovui.
„Darbininkų kontrolė“ naudojama ir kita prasme, t. y. kalbant apie galią, kurią syteikia darbininkų kolektyvo pasitikėjimas. Šia galia praktikoje naudojasi išrinktieji darbininkų atstovai. Ši idėja vadinama sindikalizmu, nuo prancūzų žodžio sydicat, reiškiančio profsąjungą.
Sindikalistinės valdymo sistemos pasižymi sudėtinga tvarka. Paprastai įkuriamas darbo vietos komitetas, sudarytas iš tiesiogiai renkamų atstovų, ir vietinis komitetas, sudarytas iš darbo vietos komitetų atstovų, ir t.t. Piramidės viršuje stovi atstovų komitetas, kontroliuojantis visą industriją. Atstovai siunčiami ir į vietinę, ir į nacionalinę įstatymų leidybos valdžią. Piramidinė struktūra garantuoja, kad įvairių lygių rinkėjai asmeniškai žino savo atstovus ir jie gali būti bet kada atšaukti, o tai apsaugo nuo sprendimų, prieštaraujančių rinkėjų nuomonei, priėmimo. Tokios tvarkos tikslas nėra anarchistinis, bet demokratinis. Siekiama ne atsikratyti vyriausybės, o paversti ją kontroliuojama.
Kiek laisvesnis sindikalizmo traktavimas yra gana gerai suderinamas su anarchizmu. Jo esmė – naudoti profsąjungų galią ne tik aukštesniems atlyginimams ar darbo sąlygų gerinimui, bet ir tikriems socialiniams pokyčiams pasiekti. Jei socialiniai pokyčiai linksta anarchijos link, tai vadinama anarchosindikalizmu.
Daug aktyvių profsąjungų narių yra anarchosindikalistai. Tačiau kiti anarchistai profsąjungiečiai nesutinka su anarchosindikalistais. Jie tvirtina, kad veiksmingoje profsąjungoje gali būti įvairių politinių pažiūrų žmonės, tačiau veiksmingas judėjimas, siekiantis socialinių pokyčių, turėtų apsiriboti tik tais žmonėmis, kurie tokiems pokyčiams teikia pirmenybę.
Anarchizmas ir religija
Daugumos anarchistų religiniai ar antireliginiai įsitikinimai persipynę su jų politiniais įsitikinimais. Tradicinis anarchistų šūkis „Nei dievo, nei pono“ išreiškia tikėjimą, kad dievas yra melas, sukurtas tam, kad būtų lengviau iškęsti vergystę. Daug anarchistų pradžioje buvo ateistai. Atmetus dieviškąjį autoritetą, atsivėrė kelias ir žmogiškų autoritetų atmetimui.
Daug anarchistų priima sąmoningą egoizmą, nes savanaudiškumas yra neišvengiamas, todėl absurdiška vadinti jį gėdingu. Visata neturi absoliutaus centro, todėl gyvai būtybei realus visatos centras yra taškas, iš kurio ji stebima, - tai pati asmenybė. Dievui (jei toks yra) visatos centras yra dievas. Man visatos centras esu aš pats.
Ateistiškų pažiūrų anarchistai, sąmoningi egoistai, humanistai ir agnostikai mano, kad aukščiausiosios dievybės sąvoka, „rojaus tironas“, yra tik pateisinimas žemės tironams. Iš kitos pusės, yra anarchistų, kuriems dievo garbinimas yra jų anarchizmo pamatas. Jie gali tikėti, kad žmogiškasis autoritetas yra įžeidimas dieviškajam autoritetui. Arba jie iš savo religinio požiūrio gali tikėti, kad karas yra blogis, tačiau iš praktinės patirties suprasti, kad karas neatskiriamas nuo vyriausybės.
Yra anarchistų krikščionių, budistų, žydų, daoistų, hinduistų ir neopagonių, ir jiems visiems religija neatskiriama nuo anarchizmo. Kitiems anarchistams lygiai taip pat neatskiriami anarchija ir netikėjimas. Pvz., vienas pažįstamas neopagonis ilgiausios vasaros nakties šventę apibūdina kaip „esminį anarchistinio kalendoriaus įvykį“.
Anarchizmas toleruoja skirtingus tikėjimus iki tol, kol nėra prievartos. Religiniai ir antireliginiai anarchistai gali ginčytis, bet jie neatstumia vieni kitų. Yra ir tokių, kurie mano, kad „krikščionis anarchistas“ – tai absurdiškas sugretinimas.
Gyvūnai
Anarchistai nepakantūs kančiai, todėl daugelis norėtų palengvinti tiek žmonių, tiek gyvūnų kančias. Visada buvo anarchistų, kurie kartu buvo ir vegetarai ar veganai, o dauguma valgančių mėsą anarchistų norėtų, kad gyvuliai būtų skerdžiami humaniškai.
Neseniai susikūrė gyvūnų gerbūvio judėjimas, peržengiantis šią ribą ir siekiantis gyvūnų išlaisvinimo, o kartu su juo išsiplėtojo ir anarchistinės minties kryptis, žiūrinti į žmonių išlaisvinimą kaip į specialų gyvūnų išlaisvinimo atvejį.
Komunizmas, kolektyvizmas, savitarpio pagalba
Nors anarchistai atsargiai žiūri į „laisvos visuomenės sukūrimo planus“, jie turi savo nuomonę dėl socialinių pokyčių, suderinamų su laisve nuo autoritetų. Kai kurie anarchistai yra komunistai tiesiogine prasme ir tvirtina, kad viskas turi būti bendra. Kiti sutinka su privačia nuosavybe asmeniniame ar bendruomenės lygyje, bet ne su fabriko nuosavybe, kuriame dirba ne savininkai, ir ne su žemės nuosavybe, kai kiti naudotojai moka už ją nuomą. Šia prasme nuosavybė laikoma vagyste.
Anarchistai atmeta ir barterinius mainus, nes kaip ir bet kuri kita sistema, sukurta apkeisti daiktus pagal jų vertę, mainai garantuoja, kad turtingas ir liks turtingas, o vargšas – ir liks vargšu. Dauguma anarchistų atmeta ir pinigus, kurie yra tik žetonai, padedantys supaprastinti barterinius mainus.
Tačiau kai kurie anarchistai mano, kad bankininkystės sistema yra iš esmės skiriasi nuo barterinės sistemos, kad pinigai nėra mainų žetonai, o bankininkystės vienetai, reikalingi bet kuriai sudėtingesnės ekonominės veiklos įmonei. Jie mano, kad centrinis bankas turėtų būti ne prievartos institucija, o kiekvienos sudėtingesnės už save išlaikančią agrarinę bendruomenę anarchistinės visuomenės bruožas.
Ši kolektyvizmo ir savitarpio pagalbos idėja šiandien yra nepriimtina daugeliui anarchistų, bet buvo pripažįstama daugelio XIX a. anarchistų, kurių darbai iki šiol spausdinami ir gerbiami.
Optimistai ir pesimistai
Anarchistai turi daug nuomonių apie tai, kaip greitai galima pasiekti anarchijos idealus. Kai kuriems jauniems anarchistams atrodo, kad anarchizmas yra toks suprantamas ir akivaizdus, kad visi turėtų su juo sutikti, kai tik apie jį išgirs. Šie jaunuoliai įsitikinę, kad veikiant pakankamai energingai, revoliucija gali būti užbaigta per trumpą laiką.
Ilgiau anarchistiniams judėjimams priklausantys žmonės turi pripažinti, kad visuomenė priešinasi staigiems pokyčiams. Anarchistinę revoliuciją skubama įvykdyti jau daugiau nei šimtmetis, bet prisijungia tik vienetai, o progresas labai lėtas.
Tai įsisąmoninus, galimi įvairūs variantai. Kai kurie, praradę viltis, palieka anarchistų judėjimą. Kiti atsisako savo politinių pažiūrų kasdieniame gyvenime ir stumia dienas tikėdamiesi, kad vieną dieną darbininkai supras jiems siunčiamą žinią ir vyriausybė akimirksniu bus nušluota. Yra ir grupės žmonių, vadinamų anarchistais (nors jie patys ir neigia tai), kurių pagrindinė veikla yra nuolat susitikinėti ir kalbėti apie jų tikėjimą artėjančia greita pasauline revoliucija. Panašiai kaip religinės grupės susitikinėja, kad sutvirtintų savo tikėjimą.
Yra anarchistų, tikinčių, kad karai, pasiruošimas karui, skurdas, netolerancija, engimas ir kitos vyriausybių blogybės būdingos visai visuomenei, todėl vienintelė anarchistų misija yra „nuolatinis protestas“, atkreipiant dėmesį į visuomenėje vykstantį neteisingumą ir per daug nesitikint ką nors pakeisti.
Gerokai optimistiškesnė idėja teigia, kad „ anarchistinė revoliucija vyksta dabar“. Visuomenė nėra stabilioje būsenoje, ji nuolat kinta, kartais lėtai, kartais greitai. Kai kurie pokyčiai stiprina vyriausybę, kai kurie silpnina, bet bendrieji socialiniai pokyčiai per paskutinius kelis šimtmečius krypo platesnių individualaus pasirinkimo galimybių link.
Niekas netvirtina, kad tai įvyko vien tik anarchistų agitacijos dėka, bet optimistai, tikintys, kad „revoliucija vyksta dabar“, tvirtina, kad anarchizmas buvo ir tebelieka neatskiriama šio proceso dalis.
Šis skyrius verstas iš „What is Anarchism. An Introduction Donald Rooum“.
Visas knygos tekstas www.mediafire.com
Vertė RB
