Robertas B. Reichas (g. 1946) - ekonomistas, mokslininkas, kairuoliškomis pažiūromis garsėjančio Berklio universiteto profesorius. 1993-1997 m. užėmė JAV darbo ministro postą Clintono administracijoje. Yra išleidęs 11 knygų, populiariausia iš jų „Tautų darbas“ („The Work of Nations“, 1991), išversta 22 kalbomis. 2007 m. parašė knygą „Superkapitalizmas: transformuojant verslą, demokratiją ir kasdienybę“ („Supercapitalism: The Transformation of Business, Democracy, and Everyday Life“, New York: Alfred A. Knopf, 2007), kurioje pasiūlė „superkapitalizmo“ sąvoką dabartiniam pasauliui apibūdinti. Šioje knygoje jis konstatuoja, kad kapitalistiniai santykiai įsigalėjo absoliučiai visose žmogiškosios vaiklos sferose. R. Reichas turi asmeninį tinklaraštį „Robert Reich`s Blog“, jo minčių galima pasiklausyti video tinklaraštyje vimeo.com.

      Kaip kapitalizmas žudo demokratiją

      Mums ilgai buvo teigta, kad kapitalizmas ir demokratija yra dvi kietosios kolonos, laikančios ant savęs neįkainojamą gėrį ir laisvę. Įsivyravo norma, kad tomis šalimis, kur veši kapitalizmas ir demokratija, privalo sekti ir visi kiti. Pastaraisiais dešimtmečiais šis „duetas“ tapo labai svarbus, tačiau pastebima tendencija, kad kapitalizmas pirmauja prieš demokratiją: kapitalizmas klesti, o demokratija tiesiog stengiasi neatsilikti. Nors prieš tris dešimtmečius bent trečdalis tautų rengė laisvus rinkimus, o šiandien tai daro jau du trečdaliai, tačiau dar gerokai daugiau tautų priklauso bendrai, integruotai ir globaliai rinkai.

      Nesėkmingą demokratijos kovą su kapitalizmu gerai iliustruoja Kinijos pavyzdys. Ši valstybė, laikoma viena iš trijų didžiausių kapitalistinių valstybių po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Japonijos, puikiai sutaria su rinkos laisve, tačiau politinė laisvė jai vis dar sunkiai įkandama. Panašioje padėtyje yra atsidūrusios ir ekonomiškai sėkmingos Rusija bei Meksika. Nepaisant to, šias valstybes supančiojo ir JAV aktuali problema: korporacijos ir elitas traukia dideles pinigų žuvis, kurios sugriauna valdžios gebėjimus pasirūpinti piliečiais, jų reikalais ir poreikiais.

      Tačiau ne viskas priklauso nuo sąžiningų ir laisvų rinkimų. Demokratija – sistema, leidžianti piliečiams jungtis ir kartu siekti bendro gėrio. Nepaisant to, kad laisva rinka apipylė turtais vienus, ji taip pat pasėjo ir nelygybę tarp žmonių, jų gaunamų pajamų, žmonės nesijaučia saugūs dėl savo turto. Be to, ji vis labiau kenkia aplinkai, nes daro įtaką globaliniam atšilimui. Nors demokratija ir yra piliečių įrankis, kuriuo naudojantis galima atkreipti dėmesį į šiuos neigiamus kapitalizmo efektus, daugelis piliečių Europos šalyse, JAV, Japonijoje jaučiasi neįgalūs keisti padėtį. Tuo pat metu vartotojai ir investuotojai jaučiasi turį vis daugiau jėgos. Trumpai tariant, nė viena demokratiškai gyvenanti tauta nesusidoroja su neigiamais kapitalizmo efektais.

      Tačiau šis faktas kapitalizmo egzistencijai netrukdo. Šioms dviem jėgoms pasklidus, nebeaiškios pasidarė jų pareigos, sunkiai išmatuojama ir žala, kurią jos padaro mūsų demokratinei galiai ir pareigoms. Pagrindinė kapitalizmo užduotis – padidinti mūsų ekonominę gerovę, tačiau kai jis prisitaikė prie žmonių, kaip individualių vartotojų, poreikių, demokratija susidūrė su sunkumu įvykdyti savo pagrindinę funkciją: aiškiai išreikšti ir kovoti dėl bendro gėrio, padėti bendruomenei vystytis ir siekti teisingumo. Pačiu geriausiu atveju dabar ji įgalina piliečius bendrai diskusijai, kuri sprendžia, kaip pinigų pyragas turi būti padalytas, kokias taisykles reikia taikyti privačiam ir viešajam gėriui. Tačiau piliečiams tai tik diskusija, o visas taisykles nustato rinka.

      Tarp globalaus kapitalizmo ir demokratijos, kaip ekonominio žaidimo, reikia nubrėžti aiškią ribą, numatyti taisykles, kaip viena turi veikti kitą. Kapitalizmo tikslas yra leisti korporacijoms agresyviai žaisti rinkoje, o piliečių iššūkis – sustabdyti tokią ekonominę būtį, tampant ribojančių taisyklių autoriais.

      Verslo kaina

      Daugelis žmonių turi dvejopą mąstymą: visų pirma kaip vartotojai/investuotojai mes trokštame susitarimų, lemiančių kuo dideles pajamas ir ekonominę naudą. Tuo pačiu metu kaip piliečiai nemėgstame daugelio socialinių pasekmių, išplaukiančių iš tų sandorių. Mėgstame kaltinti korporacijas dėl viso blogio, nors tikriausiai prisidirbome patys. Nepaisant visko, mes juk žinome, iš kur kyla ta ekonominė gerovė: iš už mažas algas viršvalandžius dirbančių darbuotojų, iš nelojalių bendruomenėms tarptautinių korporacijų, iš aukštų pareigūnų, nulupančių milžiniškus mokesčius nuo pramonininkų, iš tų pačių pramonininkų neatsakingo požiūrio į aplinką ir gamtą.

      Deja, JAV debatai ekonominių pokyčių tema suskaldo visus į dvi kraštutines stovyklas: pirmieji yra norintieji rinkos be taisyklių, antrieji – nori apsaugoti darbus, visuomenę, kuriai patys ir priklauso. Reziumė toks: užuot radę būdų, kaip sumažinti neigiamą globalizacijos poveikį, sumažinti pokyčių tempą, mes mušamės. Vartotojai ir investuotojai kasdien laimi, o tuo pat metu eiliniai žmonės plūstasi ir, atėjus tinkamam laikui, bando blokuoti naujus verslininkų susitarimus, arba, pavyzdžiui, protestuoti prieš JAV bendrovių pardavimą užsienio investuotojams. Paskutinį pavyzdį galima laikyti vidinio amerikiečių konflikto ženklu: juk dviejų viename – vartotojo ir piliečio –  santykis yra šizofreniškas reiškinys, nes konfliktuojantieji niekaip neapribojami.

      Neseniai Europoje korporacijų restruktūralizavimo banga supurtė supratimą apie darbo vietos apsaugos įsipareigojimus ir apskritai socialinę gerovę. Tai vėlgi sukėlė nesutarimų, tik šįkart tarp europiečių: ar jiems kovoti už savo gerovę, kylančią iš globalaus kapitalizmo, kai tuo metu visuomenė gyvena vis sunkiau – gyvenimo išlaidos auga visose šalyse. Tarkime, 2001 m. automobilius gaminanti bendrovė „Daimler Chrysler“ kartkartėmis patirdavo finansinių nuostolių, kurie vis didėjo. Galų gale Europos vartotojai nurašę šį gamintoją ir pradėjo demonstruoti lojalumą bendrovės konkurentams, prekiaujantiems pigesniais automobiliais. Dėl to vienas iš bendrovės vadovų Dieteris Zetsche buvo priverstas atleisti 26 tūkst. darbuotojų, taip pat uždaryti šešias gamyklas.

            Paradoksalu, tačiau netgi labai pelningai dirbančios bendrovės jaučia spaudimą dirbti dar efektyviau. 2005 m. Deutsche Bank pranešė, kad, pradėjus „įdarbinti“ internetą, reikia atsisakyti 6400 darbuotojų, o dar 1200 darbuotojų buvo sumažinti atlyginimai.

      Europos vartotojai ir investuotojai skina laurus ir kraunasi pelnus, tačiau grėsmė dėl darbo vietų išlaikymo bei socialinės nelygybės ir toliau didėja net ir socialdemokratinėmis save vadinančiose šalyse, kurių politinė ir ekonominė sistema buvo sukurta laisvos rinkos sudaromai nelygybei sumažinti. Tiesiog tokiomis aplinkybėmis Europos demokratijos galutinai patvirtino, kad yra paralyžiuotos, ir vienintelis būdas gyventojams išreikšti pasipriešinimą yra masiniai boikotai bei piketai.

      Japonijoje daugelis kompanijų taip pat sumažino darbuotojų skaičių, atsisakė ilgam laikui įdarbinamų darbuotojų, uždarė pelno nenešančius filialus. Kai vienu iš Sony vadovaujančių pareigūnų pradėjo dirbti ne japonų kilmės Howardas Stringeris, buvo paskelbta, jog kompanija atleis apie 10 tūkst. darbuotojų – tai yra maždaug 7 proc. visos darbo jėgos kompanijoje. Keletas Japonijos verslininkų nuo to pasijuto tik geriau, nes gavo naudos, tačiau daugelis darbininkų buvo palikti užnugaryje. Tauta, kažkada didžiavusis dėl stiprios ir beveik lygios viduriniosios klasės, pradėjo gyventi taip, kad atskirtis tarp dideles ir mažas pajamas gaunančiųjų pasidarė labai ryški. Piliečiai bandydavo reikšti savo nepasitenkinimą dėl apnikusio bejėgiškumo, tačiau Japonija jau buvo suderinusi savo vertybes su kapitalizmo vertybėmis, o demokratija buvo susilpnėjusi. Laisva rinka lėmė visuomenei kylančius sunkumus.

      Kitoje politinių barikadų pusėje sėdi Kinija, kurios laisvoji rinka vis auga ir auga, tačiau ši valstybė neturi demokratinių tradicijų. O tai – labai gera žinia investuojantiems Kinijoje, tačiau to kaina – eilinio piliečio gyvenimo lygio suprastėjimas, nes atskirtis tarp turtingųjų ir viduriniosios klasės yra milžiniška. Naujasis Kinijos verslo elitas gyvena didžiulėse priemiesčių vilose, spiečiasi į nedideles bendruomenes ir siunčia savo vaikus studijuoti už jūrų marių. Tuo pat metu didieji Kinijos miestai perpildyti iš provincijos atvykusių asmenų, įklimpusių į miesto skurdą ir nedarbą. Kas baisiausia, jie turi mažai, o tiksliau beveik visai neturi politinės galios keisti susidariusią situaciją.

     Demokratinėje santvarkoje gyvenantys piliečiai nėra suvaržyti. Jie turi galimybę keisti žaidimo taisykles taip, kad visuomenei daroma žala nebūtų tokia didelė, tačiau mes paliekame šią galimybę privačiam sektoriui, įvairioms kompanijoms, lobistinėms grupėms, ryšių su visuomene atstovams. Tuo pat metu apsimetame, kad išvardintųjų grupių moralė, bendrojo gėrio supratimas privers juos ieškoti geresnių sprendimų. Bet taip nėra. Jie neturi tikslo kautis su nelygybe, jie tikslingai gina savo priešakines linijas, skindamiesi kelią dar didesnių pelnų link.

      Žaidimo taisyklės

      Kodėl kapitalizmui taip pasisekė, o demokratijos vertybės vis silpnėja? Demokratinių principų silpnėjimą lėmė vis intensyvėjančios varžybos dėl pasaulio klientų ir investuotojų, kurie vis daugiau dėmesio kreipia į lobizmą, viešuosius ryšius, kyšius, „dėkingumo“ mokesčius, ieškodami kompanionų prieš konkurentus. Rezultatas – rankų lenkimo varžybas jie ir laimi, o piliečių balsai skęsta tyruose. Tarkime, JAV kovos dėl vietų Kongrese sueikvoja ištisas savaites ar net mėnesius Kongreso darbuotojų laiko, nors yra tik varžymasis dėl konkuruojančių bendrovių.

      Korporacijos, pakliuvusios valdžion, rašo savo taisykles, tačiau tuo pat metu yra įpareigojamos būti socialiai atsakingos, moralios. Politikai tokias kompanijas vertina, garbina arba pasmerkia – esą jos tik vaidina socialiai atsakingas. Juk kapitalizmo tikslas – gauti gerų užsakymų ir kuo laisviau atleisti sankcijų vadeles. Daugelis neturi noro daryti moraliai teisingų skaičiavimų ir sandorių. O demokratija vaizduoja atstovaujanti visuomenei, bando nubrėžti sankcijų ribas, tačiau formaliai ši teisė paliekama galingiesiems – juk tik jos, socialiai atsakingos kompanijos „gali“ kažką keisti.

      Situacija čia tokia pat, kaip ir su bendrovių teikiama labdara. Kompanijos aukoja pinigus gerų motyvų skatinamos, tačiau iš tikrųjų labdara tampa puikia ryšių su visuomene priemone. Kompanijų akcijų turėtojai investuoja į labdarą tikėdamiesi dar didesnių pajamų. Viskas puikiai apskaičiuota, nes tokie socialiai atsakingi veiksmai apgauna visuomenę. Toks socialinis korporacijos pasiaukojimas atitraukia visuomenę nuo atsakomybės nustatyti ekonominio žaidimo taisykles ir taip apsaugoti bendrąjį gėrį.

      Vienintelis mūsų kelias – užčiaupti vieną iš savo pusių, t. y. vartotojiškąją ir pradėti mąstyti kaip piliečiams, kelti tikslus, kad galų gale laimėtų socialiniai poreikiai, o kartu ir asmeniniai. Juk pasikeitimai darbo teisių sistemoje lėmė geresnes darbuotojų sąlygas organizuoti pasipriešinimą despotiškai tvarkai ir reikalauti geresnių sąlygų, geresnių atlyginimų, kurie gali pakelti paslaugų ir produktų kainą. Nors mes esame vartotojai ir to nenorime, net nemėgstame, bet kaip piliečiai turime mąstyti, kad sąžiningai mokėsime priklausančią kainą. Mažas kainos padidėjimas sulėtina kapitalo judėjimą, duoda daugiau laiko prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

      Noriu kalbėti aiškiai: demokratijos tikslas – užpildyti tai, ko negalime pasiekti kaip eiliniai asmenys, bet demokratija negali ignoruoti kompanijų naudojimosi politikais. Tai vyksta, kai kompanijos nori užsitikrinti išlikimą ir didesnį pelną. Nors jos ir atrodo socialiai atsakingos, tačiau neturi galimybių arba autoriteto iš tikro tokios būti. Čia gali įsikišti visuomenė ir pasipriešinti kovai tarp ekonominio augimo ir socialinių problemų, tokių kaip darbo vietos laikinumas, auganti nelygybė, klimato pokyčiai, tačiau dažniausiai vartotojo ir investuotojo interesai nuolat pralenkia bendruosius tikslus.

      Daugelis mūsų – globalūs vartotojai, tačiau kad ir kaip būtume tuo patenkinti, turėtume ieškoti geriausių susitarimų, juk dalyvaujame globalioje rinkos ekonomikoje. Tiesiog asmeninė nauda visada turi savo kainą. Todėl mums, gyvenantiems demokratijose, yra privalu atsiminti, kad visų pirma esame piliečiai ir turime galią sumažinti socialinę nelygybę nustatydami tikrąją prekių ir paslaugų kainą. Visa tai įmanoma, jei rimtai žiūrėsime į piliečio pareigas. Pirmas žingsnis – doras mūsų mąstymas. Bet tai, deja, ir yra sunkiausia.
      _________________

      Tekstas parengtas pagal „Supercapitalism: The Transformation of Business, Democracy, and Everyday Life“, New York: Alfred A. Knopf, 2007

      Vertė Kristina Urbaitytė

      Bernardinai.lt