Ši ištrauka iš Hakim Bey‘aus knygos „Laikinoji Autonominė zona“ skirta vakarykščiams „meno“ demonstruotojams Vilniaus „Galeroje“, jų bičiuliams ir visiems tiems, kurie jų neišsigando.
DRAUGAI! Neseniai tam tikruose revanšistų sluoksniuose kilęs sąmyšis dėl „Chaoso“ įgriso OAA, priversdamas mus (niekinančius polemikas) paskirti Plenarinę Sesiją velnioniškai grėsmingiems
Prisiminkime, tik Klasikinėje Fizikoje Chaosas turi kažką bendro su entropija, šilumine mirtimi arba irimu. Mūsų fizikoje (Chaoso teorijoje) Chaosas tapatinasi su tao, in kaip entropija & jang kaip energija, ne tiek su nihil, kiek su nepaliaujamos kūrybos principu, vakuumu kaip potentia, o ne nualinimu. (Chaosas – „visų tvarkų suma“.)
Alchemijos būdu taip mes išgauname estetikos teoriją. Chaotiškas menas gali veikti šiurpinančiai, jis gali net vaidinti grand guignol2, bet niekad nesileis permerkiamas supuvusio negatyvumo, tanatozės, schadenfreude (pasitenkinimo kitų nykiu), užniūniuojamas memorialinių nacių daiktų & žudikų maniakų. Ontologinė Anarchija nekolekcionuoja filmų apie mirtį & jai iki žiovulio nuobodžios šeimininkės, plepančios apie prancūzų filosofiją. („Viskas beviltiška, bet apie tai aš sužinojau anksčiau už tave, subinės skyle! Hahaha!“)
Wilhelmą Reichą beveik išvarė iš proto Emocinio maro agentai; mažiausiai pusė jo darbų kildinama iš absoliučios paranojos (ateivių sąmokslai, homofobija, net jo orgazmo teorija), BET vienam dalykui mes pritariame visa širdimi – sekspolui: malšinamas seksualinis potraukis užveisia mirties maniją, kuri veda į blogą politiką. Didelė avangardinio meno dalis yra prisisotinusi Mirtinų Orgono Spindulių (MOS). Ontologinės Anarchijos tikslas – pastatyti debesų vaikymo įrenginius3 (OS ginklus), kad išsklaidytų nuodingus smegenų sadomazochizmo garus, kurie dabar atrodo malonūs, šiuolaikiški, nauji, madingi. Save luošinantys „performansų“ menininkai šokiruoja mus banalumu & kvailumu – jų menas kiekvieną padaro nelaimingesnį. Į kokį bevertį arklio mėšlą žiūrima pro pirštus... Koks tarakono smegenų dydžio Menas šliaužioja šiame apokaliptiniame troškinyje?
Žinoma, avangardas atrodo esąs „stiprus“ – tokie buvo Marinetti & Futuristai, tokie buvo Poundas & Celinas. Palyginti su tokia jų inteligencija, mes renkamės tikrą bukumą, nelaimingą piemenišką New Age tuštumą – geriau jau būti bukagalviais nei iškrypėliais, atsidavusiais mirčiai. Bet esame laimingi, kad mums nereikia išgręžti savo smegenų norint pasiekti mūsų pačių iškrypusį satori. Visi sugebėjimai, visi pojūčiai priklauso mums kaip nuosavybė – širdis & galva, intelektas & dvasia, kūnas & siela. Mūsų menas nėra luošinantis, tai – ekscesų, pertekliaus, nuostabos menas.
Betikslio liūdesio skleidėjai priklauso šiuolaikinės estetikos Baudžiamiesiems Būriams – mes esame „pražuvėliai“. Jų įsivaizduojama okultinių 3-iojo Reicho senienų salė & vaikų žudynės traukia Spektaklio manipuliatorius – mirtis geriau atrodo per televiziją nei gyvai – mes, Chaotai, garbinantys sukilimo džiaugsmą, esame išstumti į tylą.
Nėr ką sakyti, mes atmetame visokią Bažnyčios & Valstybės cenzūrą – bet „po revoliucijos“ mes ryšimės prisiimti individualią & asmeninę atsakomybę už viso šūdino Baudžiamųjų Būrių kuriamo mirties meno sudeginimą & išsiuntimą iš miestelio geležinkeliu. (Kritika anarchistiniame kontekste tampa tiesiogine veikla.) Manojoje erdvėje nėra vietos nei Jėzui & jo musių valdovams4, nei Chasui Mansonui5 & jo literatūros gerbėjams. Man nereikia jokios pasaulietinės policijos, jokių kosminių žudikų su kirviais; jokių skerdynių grandininiais pjūklais per televiziją, jokių jausmingų postruktūralistinių novelių apie nekrofiliją.
Kadangi tai vyksta, OAA vargiai gali tikėtis sabotuoti smaugiančius Valstybės mechanizmus & jos vaiduokliškas schemas, bet mums gali tekti ką nors iškrėsti mažesniems MOS maro skelbėjams, tokiems kaip maitėdos Žemutiniuose Rytuose6, & kitokiam Meniniam Niekalui. Mes remiame menininkus, kurie naudoja bauginančius siužetus – būtinai šokiruojančius ar nelegalius meilės / sekso siužetus – kokiam nors „aukštesniam tikslui“, remiame tuos, kurie naudoja savo pyktį & pasišlykštėjimą & tikrus geismus, kad trukteltų savirealizacijos & grožio & nuotykio link. „Socialinis nihilizmas“ – taip, bet ne mirtinas nihilizmas, sukeltas gnostinio pasišlykštėjimo savimi. Net jei jis žiaurus & įžūlus, turintys 3-iąją akį įžiūrės skirtumus tarp revoliucinio meno gyvenimui & reakcinio meno mirčiai. MOS smirda & chaoto nosis gali tą smarvę užuosti – taip pat, kaip gali užuosti dvasinio / seksualinio džiaugsmo kvepalus, kad ir kaip jie būtų tamsesnių kvapų užgožti ar užmaskuoti. Net Radikali Dešinė, didžiausiam savo siaubui, kartais atsitiktinai susiduria su pojūčiais & sąmoningumu – įvyksta nušvitimas, bet Baudžiamieji Būriai, nuolat tuščiai garbindami madingas revoliucines abstrakcijas, įperša mums tiek pat tikros libertarinės energijos kiek FTB ar FDA.
Gyvename visuomenėje, reklamuojančioje savo brangiausias prekes mirties & luošumo įvaizdžiais, spinduliuojančioje juos tiesiai į milijonų šliužų užpakalines smegenis alfa bangomis, generuojančiomis kancerogenines realybę iškraipančias priemones – kol tikri gyvenimo vaizdai (tokie kaip mūsų mėgstamas masturbavimasis) yra uždrausti & už juos siaubingai griežtai baudžiama. Išvis neverta būti Meniniu Sadistu, nes nešvanki mirtis yra estetinis mūsų Konsensuso Paradigmos pagrindas. „Kairieji“, norintys išsipuošti & žaisti Policininkus & Aukas, žmonės, besimasturbuojantys priešais baisias nuotraukas, mėgstantys mąstyti & samprotauti apie besitaškantį meną & pretenzingą beviltiškumą & žavingą šlykštalą & kitų žmonių nykumą – tokie „menininkai“ yra ne kas kita, kaip policija be valdžios (geras apibūdinimas daugeliui „revoliucionierių“). Šitiems estetiniams fašistams mes turime paruošę juodąją bombą – ji sprogs kartu su sperma & fejerverkais, traškančiomis žolytėmis & piratavimu, keistomis šiitų erezijomis & kunkuliuojančiais rojaus fontanais, painiais ritmais, gyvenimo pulsu – beformiu & rafinuotu. Pabuskite! Kvėpuokite! Savo oda pajuskite pasaulio kvėpavimą! Čiupkite už ragų šią dieną! Kvėpuokite! Kvėpuokite!
