Castor&Pollux      Castoras ir Polluxas juokiasi iš užkietėjusių valstybininkų ir laisvosios rinkos fanatikų neoliberalų, bandančių susitvarkyti su kapitalizmo krize, ir vadina juos šundaktariais, kurie maro apkrėstus miestiečius bando gydyti viralu iš numarinto šuns dvėsenos. Jie siūlo savitus problemos sprendimo būdus, kurie šokiruos (arba bent prajuokins) šiandieninius politologijos ir rinkodaros dogmatikus.


       Mano vaistų dėžutė yra kaip bioregionų suvažiavimas su atstovais, surinktais į vieną vietą per mano keliones po pasaulį į vakarus nuo Uolėtųjų Kalnų. Ši coptis šaknis buvo paimta iš ekskavatoriaus išraustos duobės miško pakraštyje, netoli Idaho. Žiupsnelis piepsissewa lapų atkeliavo iš sengirės prie Klamath upės, kai greta ant kelmo sėdintis rajono miškininkas pasakojo apie savo planus iškirsti visą mišką. Džiovinu dilgėles iš Kalifornijos slėnio, kuriame dėl ištisą amžių vykstančių pramoninių miškų kirtimų ir upėse besikaupiančio dumblo miršta lašišos.

castor&pollux      Castoras ir Polluxas, du amžinai jauni pusdieviai, šaiposi iš gražiausio tautos žiedo – Lietuvos jaunimo. Jie teigia, kas Sąjūdžio seniams jaunimas buvo tik „mėsa po tankų vikšrais“, o 1972 m. Kauno jaunimo maištas primena pavėluotą lavono pirstelėjimą. Ir prognozuoja, kad bent kiek rimtesnių pokyčių jaunimo gyvenime reikia laukti tik 2011-aisiais...

       Castoras ir Polluxas – du chaoso avatarai, laikinai pasirinkę mitinių graikų pusdievių tapatybes, savo pamišėlišku juoku išsklaidantys puritoniško eterio tylą, purvinais batais mindantys sterilias Valstybės ir Kapitalo rūmų sales, besityčiojantys iš stereotipų ir spjaunantys į veidus šventeivoms. Prieš du metus pradėję savo žygį per neramų pasaulį, šiandien jie pakyla tarsi feniksas iš pelenų, tarsi naujai atgimę nepraustaburniai sistemos, kultūros ir sociumo kritikai.

     Pollux: Iš pradžių pakalbėkime apie būtį. Negi politika tokia svarbi žmogui egzistencine prasme? Negi mums – paprastiems gyvuoliams – neužtenka sekso, duonos ir žaidimų? Kam mums reikalinga valdžia, galia ir dominavimas?

 

alt       Chaoso avatarai Castor&Pollux tyčiojasi iš Sąjūdžio, iš smetonmečio, tapusio neginčijamu dešiniųjų ideologijos fetišu ir iš dainuojančios revoliucijos, kuri buvo tik grįžimas penkiasdešimt metų atgal…

 

       Castor: Tauta mini Sąjūdžio dvidešimtmetį. Ar tau nebaisu pagalvojus, kad Sąjūdžio utopija tapo profašistinis prieškario režimas, o pats Sąjūdis netrukus virto priešų paieškos ir raganų medžioklės būreliu. Juk tai buvo absoliutus regresas, penkiasdešimt žingsnių atgal?

       Lingvistas ir visuomenininkas Noamas Chomskis jau ilgai kritikuoja amerikietiškąjį vartotojiškumą ir imperializmą. „Spiegel“ su juo kalbėjosi apie dabartinę kapitalizmo krizę, Baracko Obamos retoriką ir intelektualų luomo nuolankumą.

       Profesoriau Chomski, kapitalizmo katedros sugriuvo, o konservatyvi valdžia leidžia paskutines savaites savo kabinetuose, kurdama nacionalizacijos planus. Kaip jūs dėl to jaučiatės?

       Laikai per sunkūs, o krizė per žiauri, kad džiaugtumėmės dėl kito nesėkmės. Jei žiūrėtume iš perspektyvos, faktas, kad įvyks finansų krizė, buvo aiškiai nuspėjamas, bent jau jos bendrojo pobūdžio natūra, jei ne jos reikšmė. Rinkos visada neveiksmingos.

alt       „Totemas ir tabu“ (1913) – pirmasis didelis S. Freudo kultūros teorijos veikalas, kuris išlieka svarbus ne tiek atskleisdamas kultūros darinių genezę priešistoriniais laikais, kiek nušviesdamas šiandieninių institucijų atsiradimą, prievartą, viešpatavimą ir maištą mūsų dienų visuomenėje. Pasak 2005-ųjų leidimą pristatančio etnopsichoanalitiko Mario Erdheimo, „ne apie laukinius ten, o apie laukinius čia pasakoja istorija“.

       Primityvių tautų santykį su vadais, karaliais, šventikais nusako du principai, regis, veikiau papildantys vienas kitą, nei prieštaringi. Šių asmenų reikia saugotis ir, antra vertus, reikia juos saugoti. Ir viena, ir kita atliekama remiantis daugybe tabu reikalavimų. Kodėl valdovų reikia saugotis, jau sužinojome: jie įkūnija tą paslaptingą ir pavojingą magišką jėgą, persiduodančią tarsi elektros krūvis juos palietus ir gresiančią mirtimi, pražūtimi tam, kurio nesaugo panašus krūvis. Todėl vengiama tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio su pavojinga šventybe, o tiems atvejams, kai toks sąlytis neišvengiamas, buvo išrastas ceremonialas, apsaugantis nuo grėsmingų padarinių.

Crucufied skinhead      Visi skinhedai – rasistai, nacionalistai ir naciai! Deja, tai dažnai pasitaikantis stereotipas, paplitęs tarp nelabai daug ką išmanančių žmonių, atstovaujančių įvairioms subkultūroms (apie tai bene daugiausia žino punk/hardcore scenos žmonės, bet ne visi, tai ypač pasakytina apie neseniai į šią sceną atėjusius jaunuolius). O ką jau kalbėti apie paprastus visuomenės atstovus, kurie dažnai iš viso nežino apie tokią subkultūrą, kaip skinhedai, ir vadina juos paprasčiausiai pankais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šios subkultūros turi daug ką bendro.

       - Kas yra propaganda, bent jau primityviai, galima suprasti. O kas yra simbolinis mąstymas, kuris, kaip rašote viename straipsnyje, dabar tiesiog klesti?

       - Simbolinis mąstymas yra nuoroda į simbolinio mąstymo formas. O simbolinio mąstymo formos tai pirmiausia mitinis, maginis, ideologinis, meninis, mokslinis, religinis mąstymo būdas. Tai yra tam tikros samprotavimo taisyklės arba tam tikri sprendimo būdai ir atitinkamos vertybės. Visi žmonės turi šias minėtas vienaip ar kitaip išpuoselėtas mąstymo formas. Propaganda siekia jas tikslingai veikti, o kadangi dauguma žmonių labiausiai remiasi mitine, religine ir ideologine mąstymo formomis, atitinkamai daugiausia manipuliacijų vyksta su šiomis vertybėmis ir idėjomis.

       Sulaukėjimas yra aplink mus nuolatos vykstantis procesas. Jis vyksta mūsų galvose, kūnuose, bendruomenėse ir bet kuriame po patirtos žalos atsistatančiame miške ar upėje. Grįžimas prie laukinių formų, nekontroliuojamų vienos gyvybės rūšies, yra vienas sunkiausiai paneigiamų fizinių faktų, kurį mes galime stebėti. Visų pirma - Senoji Žemė! Šūkis „gamta kanda atgal“ suformuoja sulaukėjimo filosofijos pagrindus anticivilizaciniame kontekste. Tai nebūtinai reiškia žavėjimąsi artėjančiomis ekologinėmis katastrofomis, greičiau tai betarpiška reakcija į rūstų ir neišvengiamą įspėjimą dekadentiškai mūsų kultūrai. Žinoma, „gamta kanda atgal“ į daugelį vietų, dramatiškiausiai tai matosi esminiuose mūsų rūšies poreikiuose - maiste ir medicinoje.

       1. Kas yra kairuoliškumas?

       Daugumai tai reiškia vienokios ar kitokios formos socializmą, nežiūrint į tai, kad yra nemažai kairiųjų, kurie neprieštarauja kapitalizmui (istoriškai visiškai aišku, kad kapitalizmui prieštarauja ir ne visi socialistai). Galima sugalvoti ir dar daugiau argumentų, bet paprastumo dėlei laikykime, kad šie du terminai reiškia tą patį. Kaip dažniausiai ir būna miglotų terminų atveju, bus lengviau nagrinėti charakteristikų, o ne apibrėžimų sąrašą. Kairuoliškumas apima daug įvairialypių idėjų, strategijų ir taktikų. Ar yra kokie nors bendri bruožai, kurie apjungia visus kairiuosius nepaisant skirtumų? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina patyrinėti filosofines socializmo prielaidas.

        Pranešimas skaitytas 2008 m. rugsėjo 24 d. Londono ICA surengtoje diskusijoje tema „Nuo smurto ištvermės link – ekstremalus kuravimas“

        Man patinka, kai viešoje diskusijoje atsiskleidžia aiškūs dalyvaujančių kalbėtojų sutarimai ir principiniai skirtumai. Šioje diskusijoje apie „ekstremalų kuravimą“ akivaizdus principinis skirtumas tarp manęs ir kitų dalyvių – man iš esmės nepriimtina specializacija ir pasidalijimas vaidmenimis (kaip antai: kuratorius, menininkas, kritikas). Negana to – aš siekiu įveikti tokią specializaciją kaip eilinę kapitalistinę kanalizaciją ir ji yra pagrindinis mano kritikos objektas. Tuo tarpu kiti kalbėtojai, atrodo, visiškai jaukiai jaučiasi savo specializacijų plyšeliuose, o kuratoriai apskritai itin nemėgsta savo viešose diskusijose svarstyti kuravimo problemų, bet paprastai lygiuojasi tiesiog į meno istoriją. Galbūt taip yra todėl, kad kuratoriai mėgsta išlaikyti savo veiklą nematomą ir taip išvengti kritikos.