Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 21 d.

        Baisių gatvės susidūrimų Teherane išvakarėse viena blogerė rašė: „Rytoj eisiu į demonstraciją. Galbūt mane ten užmuš, kaip ir kitus. Dabar klausausi savo mėgstamų dainų. Pagal keletą jų norisi netgi šokti. Visada norėjau pasidaryti labai siaurus antakius. Taip, prieš demonstraciją turbūt užeisiu į saloną. Dar turiu peržiūrėti keletą patinkančių filmų ir užsukti į biblioteką. Reikia perkaityti Forough ir Shamlu eilėraščius. Visas šeimos nuotraukas jau peržiūrėjau. Turėčiau paskambinti draugams ir atsisveikinti. Viskas, ką turiu, tai dvi knygų lentynos, kurias palieku šeimai. Iki diplomo liko du egzaminai, bet kam jie dabar rūpi. Galva sukasi. Rašau šiuos padrikus sakinius kitoms kartoms, kad jos žinotų, jog mes viską darėme ne apimti emocijų ir niekieno neįtakoti. Kad jie žinotų, jog darėme viską dėl jų ateities. Kad žinotų, jog mūsų protėviai vergavo arabams ir mongolams, bet nepasidavė despotizmui. Rašau šį laišką būsimoms kartoms...“

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 13 d.

        Žvelgdami pro apdulkėjusį studentų bendrabučio langą matome daug nusiminusių, piktų, nelaimingų, susirūpinusių žmonių, skubančių į darželius, mokyklas, universitetus, darbą (jei tokį dar turi), darbo biržą... Dauguma pyksta tyliai, pasyviai, pasitaiko ir tokių, kurie savo nepasitenkinimą reiškia drąsesniais būdais (prisiminkime sausio mėnesio mitingą prie Seimo).  Pasvarstykime, kodėl taip yra. Savaime suprantama, piliečiai yra nepatenkinti esama politine, ekonomine, socialine situacija. Bet tam, kad kažkas pasikeistų, neužtenka vien tyliai ar garsiai burnoti ir keikti, – reikia imtis veiksmų. Pasklaidykime istorijos puslapius, pasidomėkime, kaip mūsų protėviai elgdavosi siekdami, kad valdžia išgirstų tautos balsą, ir pabandykime išpranašauti, kas galėtų vykti šiomis dienomis.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 20 d.

                         {youtube}cjcgYycnlHI{/youtube}

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 12 d.

        Smarkiai sumažėjęs skolinimas toliau smukdo šalies ūkį, todėl natūraliai iškilo klausimas – kas dėl to kaltas? Bankai sako, kad ūkio kreditavimas sumažėjo dėl verslo subjektų nemokumo, o oponentai tikina, jog tai daroma tyčia siekiant galutinai palaužti įmones ir perimti pelningus verslus bei nekilnojamąjį turtą. Sąmokslo teorijos kūrėjai įžvelgia ilgą kolonijinio Lietuvos pajungimo strategiją. Iš pradžių būta spaudimo įvesti Valiutų modelį, kad, jei prireiktų, valstybė negalėtų išleisti papildomo pinigų kiekio atsirandančioms biudžeto „skylėms” kamšyti (kartu tai reiškia ir dalinį valiutos devalvavimą), po to sekė planingas nacionalinių bankų užgrobimas, vėliau - gyventojų ir ūkio subjektų pratinimas prie finansinių narkotikų, puikiai žinant, kad kada nors ateis krizė ir bus galima visus „narkomanus” eksploatuoti lyg vergus.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 19 d.

        Kas nutiktų Vokietijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, jei koks ministras į šventę susirinkusius žmones pasveikintų fašistiniu rankos pakėlimu? Tikrai ne tai, kas atsitiko Italijoje: nieko. Karabinierių renginyje, vykusiame Lecco mieste (Šiaurės Italija), dalyvavusi turizmo ministrė Michela Vittoria Bambrilla taip pasveikino šventės dalyvius. Vaizdo įrašą, kuriame matyti fašistinis ministrės pasveikinimas, išdrįso paskelbti tik dienraštis „La Repubblica“, vienintelis nebijantis neįtikti Ministrui Pirmininkui, magnatui Silvio Berlusconiui.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 12 d.

        Po lietuviško rasizmo kauke slepiasi baimė bei nepasitenkinimas dabartiniu gyvenimu. Nieko nebesuprantu. „Lietuva – lietuviams!“ – rėkia savanorė rusiška pavarde Violeta Iljinych. Ne tik rėkia – ji dargi „davė į galvą“ tamsiaodei televizijos žvaigždei Bernin. Už tai teismas Violetą pripažino rasiste ir nuteisė kalėti 43 paras. V. Iljinych – tik viena iš tūkstančių mūsų šalies rasistų. Dauguma jų slepiasi internete. Prokurorai kasmet vis daugiau rasistinių komentarų autorių traukia atsakomybėn, o išpuolių prieš kitataučius internete daugėja. Panagrinėkime, kodėl.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 16 d.

        Tvankų šeštadienio vakarą Atėnų centre dėliodama rankas pagal „Village people“ YMCA ir braukdama džiaugsmo ašaras staiga pagalvojau – Lietuvoje „Gay Pride“ dar greit neįvyks. Ir pasidarė labai liūdna, kad esu iš tokios siaurapročių šalies, kurie žegnojasi išgirdę žodį „linksmas“ (angl. „gay“ – linksmas). Neilgai liūdėjau – perskaičius apie seime nuolatos vykstantį groteską, apėmė siutas. Įniršis dar labiau sustiprėjo suvokus, kad stipraus marazmo bangas skleidžia ne tik valdžią pasiekę neišsilavinę asmenys, tačiau ir „objektyvioji“ žiniasklaida yra ne ką mažiau išprususi ir dar labiau klaidina gana retai savarankiškai mąstančias mases.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 12 d.

        Vieno rūbų krautuvių tinklo atstovė, kalbėdama apie smukusią prekybą ir krentančius pardavimus, pareiškė, kad sunkmetis verčia prekybininkus mažinti kainas ir daryti visokias kitokias nuolaidas pirkėjams, nes „dabar pirkėjas to nori – ANKSČIAU TO NEBUVO“. Šis teiginys tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip žiaurus nusišnekėjimas. Iš tikrųjų, šio teiginio loginis statusas yra toks pat, kaip kadaise daug juoko visame pasaulyje sukėlusio televizijos laidos dalyvės pareiškimo, kad „Sovietų Sąjungoje sekso nėra“. Visi žinojo, kad Sovietų Sajungoje seksas yra, bet pranešimas nebuvo beprasmiškas. „Sovietų Sąjungoje sekso nėra“ reiškia: „Sovietų Sąjungoje seksas nėra viešos kultūros ir pokalbių objektas; seksas yra tabu“ (ar pan.).

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 16 d.

        Kanadiečių kilmės amerikietė aktyvistė Naomi Klein savo neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas“ įtikina – tam, kad laisvosios rinkos kapitalizmas apskritai išliktų, jam reikalingos katastrofos ir krizės. Knygos įvade rašoma: „Neoliberalizmo guru, Čikagos universiteto profesorius Miltonas Friedmanas buvo įsitikinęs, kad, vos ištikus krizei, būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į status quo tironiją. Šiai skausmingai taktikai jis sugalvojo ir specialų pavadinimą: ekonominis „gydymas šoku.“ Vėlesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo visuotinai taikomo gydymo šoku ar „šoko terapijos“ būdu“.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 10 d.

Birželio 10 d. BNS spaudos konferencijų salėje Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) pristatė penktąją žmogaus teisių apžvalgą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2007-2008“ – beveik 100 puslapių knygą, parengtą remiantis ŽTSI tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos monitoringo duomenimis. ŽTSI išvada vienintelė – žmogaus teisių padėtis Lietuvoje ir toliau sparčiai blogėja. 2007- 2008 m. Lietuvoje sparčiai plito rasizmas, antisemitizmas, ksenofobija, homofobija ir kitos nepakantumo formos; ženkliai pablogėjo socialiai pažeidžiamų grupių – moterų, vaikų, neįgaliųjų, ir kitų – padėtis; nesumažėjo kitų esminių žmogaus teisių pažeidimų – teisės į politinį dalyvavimą, teisės į saviraiškos laisvę, teisės į privataus gyvenimo gerbimą, teisės į teisingą teismą.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Nuo Paksogeito laikų tualetinis popierius Lietuvos viešajame gyvenime yra ne šiaip asmens higienos reikmuo, bet galingas simbolis bei visuomenės ir valdžios tarpusavio bendravimo priemonė. Apmėtydami prezidentūrą tualetinio popieriaus ritinėliais žmonės atsakė į Pakso gyvenimo kredo ŠIKAU IR TAPŠNOJAU. Nuo tada apsitapšnoti reiškia beviltiškai įklimpti savo paties išmatose. Tualetinio popieriaus svaidymas tada reiškė ir linkėjimą apsivalyti apsitapšnojusiesiems, –  kaip koks gelbėjimosi ratas skęstantiesiems, – ir apkaltą, siuntimą šikt išvietėn.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. birželio 8 d.

        Pasibaigus Europos parlamento rinkimams iš visų kampų pasigirdo patyčios ar dejonės dėl kairiųjų partijų pralaimėjimo senajame žemyne. Tiek nuosaikūs dešinieji, tiek jiems artimos radikalios dešiniosios partijos (Geertas Wilderis iš Olandijos – tinkamas pavyzdys) džiaugiasi – europiečiai nubaudė kairiuosius. Esą jie pasirinko „tikrąsias vertybes“ – rasinį, moralinį grynumą, aristotelinį liberalaus konsensuso gėrį. Reikėtų priminti – atmesdami visa tai, kas nepriklauso tų vertybių erdvei, kas jai prieštarauja – beteisius imigrantus, vienišas motinas, homoseksualus ir, pagaliau, neoliberalizmo krizės nustekentas plačias gyventojų mases – nuo dėstytojų iki autobusų vairuotojų ir bedarbių.