Pasibaigus Europos parlamento rinkimams iš visų kampų pasigirdo patyčios ar dejonės dėl kairiųjų partijų pralaimėjimo senajame žemyne. Tiek nuosaikūs dešinieji, tiek jiems artimos radikalios dešiniosios partijos (Geertas Wilderis iš Olandijos – tinkamas pavyzdys) džiaugiasi – europiečiai nubaudė kairiuosius. Esą jie pasirinko „tikrąsias vertybes“ – rasinį, moralinį grynumą, aristotelinį liberalaus konsensuso gėrį. Reikėtų priminti – atmesdami visa tai, kas nepriklauso tų vertybių erdvei, kas jai prieštarauja – beteisius imigrantus, vienišas motinas, homoseksualus ir, pagaliau, neoliberalizmo krizės nustekentas plačias gyventojų mases – nuo dėstytojų iki autobusų vairuotojų ir bedarbių.
Kai iš dvasinių ir pasaulietinių Europos sakyklų plūsta homofobija ir ksenofobija, kai panaikinus ribą tarp to, kas vieša ir privatu, reikalaujama besąlygiškos kontrolės žmogaus gyvenimui, kai žmonės, netgi akis į akį nesusidurdami su kitos rasės imigrantu, suserga mirtina neapykanta jam – nebelieka nieko kito, kaip tokią neapykantą paversti institucija ar partija. Ir panašu, kad šiame Europos parlamente tokių nuomonių bus dauguma. Pesimistai gali dejuoti – Europos Sąjungą pagimdžiusi socialinio solidarumo, gerovės visiems, išplėstinės ir visus gyventojus įtraukiančios demokratijos utopija virto tuo, kuo, pasak kai kurių kritikų, Europa buvo prieš šimtmetį – brutalios neapykantos įsivaizduojamam svetimam, įsibrovėliui, Viktorijos amžiaus gyvenimo kontrolės erdve. Beje, nenuostabu, kad naujojoje Europos Sąjungos valdžioje pilna euroskeptikų – žmonės, sergantys neapykanta svetimiems, taip pat serga savosios tautinės valstybės didybės manija, juos vargina imperializmas ir paranoja.
Ir visgi didžiausia Europos problema yra ekonominės ir politinės kapitalizmo krizės problema, kurią, regis, Europos dešinieji stengsis spręsti ignoruodami jos neišvengiamus padarinius – vis didėjantį skurdą ir socialinę priešpriešą. Galima teigti, kad sunkmetyje europiečiai pasirinko ne socialdemokratinį krizės sprendimą, ne gerovės valstybės projekto atgaivinimą, o jai atvirkštinį radikalios socialinės atskirties, atstūmimo, neapykantos ir kovos projektą, kurio metu valstybės mūsų sąskaita toliau gelbės bankus, korporacijas, o socialinį pasipriešinimą slopins ir kolektyvines pastangas pasiekti tvirtesnių socialinių garantijų slopins jėga. Prie to be, abejo prisidės, kovotojų dėl tiesioginės demokratijos kriminalizavimas, reakcingas sąskaitų suvedinėjimas su istorija ir kiti panašūs reiškiniai, gerai atpažįstami mūsų oficialiajame diskurse.
Europos kairieji pralaimėjo – bet ar tai tiesa? Ne visai, ir tai teikia nemažai optimizmo. Jei kairieji pralaimėjo didžiojoje politikoje, tai, tikėkimės, kartu su jais pralaimėjo ir socialdemokratinis gerovės valstybės kaip būtino socialinių pokyčių tarpininko vaizdinys. Tiek sovietinio, tiek socialdemokratinio projekto pralaimėjimas aiškiai įrodo – valstybė ar jų Sąjunga niekada netaps nei visuotinio gėrio, nei demokratijos kūrimo įrankiu – ji visuomet išliks prievartos mechanizmu. Todėl kairiesiems, jei jie neišsižada klasių kovos, kovos dėl pilietinių teisių ir demokratijos, didžiojoje politikoje vietos nebėra. Jų vieta – gatvė, protesto judėjimų kūrimas ir įsiliejimas į nevalstybinės politikos tinklus. Atstovaujamoji veikla neįtikina net labiausiai pilietiškų šalių gyventojų – rinkimai parodė, kad jie nebenori savo sprendžiamosios galios atiduoti juos galimai išduosiantiems politikams. Alternatyva tam – tiesioginis veiksmas, nesankcionuoti streikai, kuriuos skelbdami žmonės nesitaria su savais valdžios atstovais, didžiulės, kartais net brutalios, protesto demonstracijos, fabrikų ir universitetų užėmimai, vadinamosios okupacijos, kurių metu žmonės išreiškia savo galią tiesiogiai, o ne per lengvai nutildomus ir paperkamus politikus. Kas savaitę galima stebėti (ar dalyvauti) dešimtyse tokio tiesioginio veiksmo pavyzdžių – tereikia apsilankyti radikaliose interneto svetainėse. Žmonių aktyvumas, jų sąmoningumas, suvokimas, kad didžiuosius sprendimus turime priimti savarankiškai, tiesiogiai ir kolektyviai, remdamiesi tarpusavio pagalbos ir savivaldos principais, tampa didesne kairiąja vertybe nei pasitikėjimas leisgyvėmis tariamai demokratinėmis institucijomis. Todėl tikiu, kad tariamas nusivylimas Europos Sąjunga – tai sąmoningų europiečių brandos, jų tapimo aktyviais ir nepriklausomais nuo valdžios sprendimų metas.
Aktyvistų laukia dideli išbandymai – persekiojimai, policinė priežiūra, laisvių apribojimai. Visus juos kurs reakcingos dešiniosios Europos struktūros, pasitelkdamos tiek neoliberalius metodus, tokius kaip „pasiskolinto“ aukštojo mokslo programa, tiek senuosius imperialistinius sentimentus, tokius kaip prieš imigrantus nukreipti įstatymai. Bet taip pat tikėtina, kad kiekvienam europiečių gerovei kenkiančiam įstatymui bus pasipriešinta streikais, demonstracijomis ir galbūt dar didesnio masto tiesioginiais veiksmais. Ignoruojamas simptomas savaime neišnyksta. Todėl neverta nusiminti ir kairiesiems – socialinis priešiškumas gali įgauti dar masiškesnį pobūdį. Tik dabar socialinė krizė nebebus įkalinta už vykdomųjų institucijų sienų – ji spręsis gatvėje.
Ir dar. Manau, tik pilietiniai judėjimai ir kolektyviniai projektai dabar yra pajėgūs kovoti už tokią Europą, kuri kaip utopija iškilo jos kūrėjų vaizduotėje – solidarią, pilietišką, atvirą. Akivaizdu, kad šią idėją verta išlaikyti ir galbūt netgi įgyvendinti revoliuciniu sukilimo būdu – griaunant reakcingas valstybines Europos tvirtoves ir dar (ne) sykį pakartoti laisvieji ankstyvojo renesanso miestai, Paryžiaus Komuna, 1968-ųjų Praha ir Paryžius, 2008-ųjų Atėnai. Koks kelias laukia Europos, turbūt greitai pamatysime.
delfi.lt
2008.06.08
