Žvelgdami pro apdulkėjusį studentų bendrabučio langą matome daug nusiminusių, piktų, nelaimingų, susirūpinusių žmonių, skubančių į darželius, mokyklas, universitetus, darbą (jei tokį dar turi), darbo biržą... Dauguma pyksta tyliai, pasyviai, pasitaiko ir tokių, kurie savo nepasitenkinimą reiškia drąsesniais būdais (prisiminkime sausio mėnesio mitingą prie Seimo). Pasvarstykime, kodėl taip yra. Savaime suprantama, piliečiai yra nepatenkinti esama politine, ekonomine, socialine situacija. Bet tam, kad kažkas pasikeistų, neužtenka vien tyliai ar garsiai burnoti ir keikti, – reikia imtis veiksmų. Pasklaidykime istorijos puslapius, pasidomėkime, kaip mūsų protėviai elgdavosi siekdami, kad valdžia išgirstų tautos balsą, ir pabandykime išpranašauti, kas galėtų vykti šiomis dienomis.
Neatslūgus 1831 m. sukilimo nuotaikoms, okupuotos Lietuvos žmonės vis labiau nerimavo. Po 1861 m. vasario 19 d. valstiečiai patys liovėsi ėję lažą, kai kur atvirai priešinosi baudžiavai.
Viename emigrantų laikraštyje 1856 m. pradžioje rašoma: „Sukilti galima, taigi sukilti reikia. O kad tai pavyktų, reikia, kad bajorai eitų išvien su liaudimi, kuri yra gausi, tačiau tyli, neveikli. Kaipgi liaudį įtraukus, pažadinus? Bajorai vis svyruoja, dvejoja ir baudžiavų gaila, ir bijo pavojaus, visur mato komunizmą, palieka viską spręsti diplomatams. Jau reikia ruoštis sukilimui, o jam reikia turėti pasiruošusių žmonių. Jeigu jų būtų buvę, tai rusų jungo nebūtų buvę nė 1848 m., nė 1855 m. Reikia mokytis karo meno. Žmonių rastųsi, – bet kaip pasiekti valstiečius, kurie tebekenčia po bajorų padu ir neša baudžiavos jungą?“. Ryžtingų žmonių vis dėl to atsirado, jie kovojo prieš carinės Rusijos represijas. Pralaimėjimas kainavo daug žmonių gyvybių, bet valstiečiai išsikovojo įvairių nuolaidų, sukilimas paspartino baudžiavos panaikinimą, skatino tautinį sąmoningumą.
Bene žymiausias Lietuvoje yra 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, kurio metu nuverstas prezidentas Kazys Grinius ir įvestas autoritarinis režimas. Perversmo metu visiškai pasikeitė politinių jėgų pusiausvyra – į valdžią atėjo tautininkai. Iki 1926 m. tai buvo nedidelė partija, kuri turėjo tik 2000 narių. Tuo metu valstybėje buvo įtempta situacija, nes prieš tai buvusius rinkimus (1926 05 08–10) laimėjo kairiosios partijos (valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai), todėl ėmė sklisti kalbos, kad taip bolševikai ruošia dirvą perversmui. Žmonėms kėlė nerimą partijų vykdoma politika: nepagrįstas kariuomenės mažinimas, lietuviškų mokyklų uždarymas Vilniaus krašte, katalikų bažnyčios ir kunigų įtakos visuomenei mažinimas. Valdžia, nereaguodama į vyraujančias nepasitenkinimo nuotaikas, prarado žmonių pasitikėjimą. Karininkai pradėjo rengti perversmą, kurį palaikė Krikščionių demokratų partija ir Tautininkų sąjunga. Šią idėją aktyviai rėmė ir akademinis jaunimas. Pats perversmas truko tik pusantros valandos, bet buvo gerai organizuotas. Karininkai su studentais (ateitininkais ir neolituanais) užėmė Kauno paštą ir centrinę telefono-telegrafo stotį. Policija buvo paralyžiuota pėstininkų pulko, vyriausybei palankūs karininkai buvo izoliuoti. Svarbiausiuose į Kauną vedančiuose keliuose buvo pastatyti tankai ir šarvuočiai. Grupė karininkų nutraukė posėdžiaujančių seimūnų darbą. Šis perversmas buvo vykdomas ir palaikomas tik kelių žmonių grupių, bet jis kardinaliai pakeitė šalies gyvenimą. Tautininkai su A. Smetona valdžioje išliko iki pat 1940 m., kai Lietuvą užėmė Rusija.
Visais laikais geriausias būdas nuversti valdžią ir priversti išgirsti tautos balsą buvo revoliucija. Pabandykime įsivaizduoti, kaip revoliucija vyktų šiandien ir koks būtų jos utopinis scenarijus.
Vieną gražią dieną galėtų būti taip...
Prisiminkime, kad jau išmintingasis Platonas pabrėžė, jog valstybę turi valdyti išmintingiausi – filosofai. Ar šiandien valdžios vairą tikrai sukioja išminčiai? Pasvarstykim. Juk sakoma, kad rytas yra protingesnis už vakarą, bet mūsų „išmintingieji“ šitą taisyklę, matyt, pamiršo ir ignoruoja liaudies patirtį. Galime prisiminti ir kitą senolių posakį: skubos darbus velniai gaudo. Iki šiol tebegaudo ir dar ilgai, matyt, gaudys...
Sparčiai blogėjant Lietuvos situacijai, kyla nedarbo lygis. Valstybė ne tik ima daugiau, nei duoda, bet apskritai viską atima. Žmonėms besirikiuojant eilėse prie psichologų (žinoma, tų, kurie teikia nemokamas paslaugas) kabinetų ir pradėjus klestėti butelių supirkimo verslui, tarp bedarbių filosofų pradeda sklandyti maištingos, ryžtingos idėjos – „nuogosios revoliucijos“ vizija. Šia idėja greitai užsikrečia nebežinantys kuo tikėti ir ko tikėtis bedarbiai ir potencialūs bedarbiai, t. y. studentai bei moksleiviai, o valdžia ir toliau itin sėkmingai vykdo savo politiką kodiniu pavadinimu nieko nematau, nieko negirdžiu ir nieko nežinau. Revoliucionieriai gyvena veiksmų, o ne kalbų dvasia, drąsina prisijungti ir kitus piliečius. Idėjos sklinda nemokamai – iš lūpų į lūpas. Prie revoliucijos idėjos, savaime suprantama, noriai prisijungia ir jėgos struktūros (kariuomenė ir policija) – juk juos valstybė taip „myli“. Visuotinės krizės sąlygomis plinta sąmoningumo pandemija. Žmonės pagaliau supranta, kad jie yra valstybės šeimininkai ir kad jie patys atsakingi už savo gerovę.
Veiksmo plano pradžioje sąmoningieji revoliucijos herojai užima strategiškai svarbius objektus: valdžios ponų ir damų pilis, valstybės galvų, galvelių/galūnėlių būstinę ir 141 plėšiko irštvą (aiškiname tiems, kurie nesuprato: Turniškes, Seimo viešbutį, prezidentūrą, parlamentą). „Atleidus iš darbo“ valdžios pareigūnus, skelbiama naujoji valstybės santvarka – monanarchija (monarchija + anarchija) – monarchija su šiuolaikinės anarchijos elementais. Šiuolaikinė anarchija remiasi amerikiečių lingvisto ir politinio aktyvisto N. Chomsky idėja, kad anarchizmas jau nebesiejamas su chaosu ar jokios tvarkos nebuvimu. Jo manymu, pirmiausia reikia kovoti už skaidrias valdžios institucijas ir palaipsniui jas naikinti, jei jos tampa nereikalingos. Svarbiausia, kad valstybės valdyme dalyvautų kuo daugiau žmonių.
Lietuvos tūkstantmečio proga renkamas karalius, kuriam skiriamas simbolinis valstybės atstovavimo užsienyje vaidmuo – juk šiuolaikinė valstybė negali izoliuotis nuo viso pasaulio. Karalius karaliaus 5 metus, o vėliau bus renkamas naujas.
Visuomenės gyvavimo principai: teisingumas ir sąmoningumas. Šių principų laikomasi visose gyvenimo srityse, o jų pradedama mokyti nuo pat mažų dienų. Mokytojauti leidžiama tik pašaukimą turintiems žmonėms, kurie sugeba padėti jaunajai kartai surasti savo pašaukimą, plėtoti savo gebėjimus. Žmonės tokioje visuomenėje veikia laisvai, sąmoningai ir atsakingai, vadovaudamiesi principu: esu atsakingas už save ir kitus ir nesielgsiu su kitu taip, kaip nenoriu, kad elgtųsi su manimi...
Šia utopija norėjome parodyti, kaip svarbu pagaliau suprasti, kad valdžia yra nevisagalė ir kad patys žmonės turi imtis atsakingai rūpintis savo valstybe, nes valstybė – tai mes. Tereikia noro ir ryžto. Kaip pasakė Victoras Pauchetas: „Geriausias produktas yra tas, kurį žmogus pagamina savo noru“. Būkime sąmoningi. Labanakt.
Monika Razulytė, Akvilė Barauskaitė, Agnė Daknytė, Aurelija Tamošiūnaitė, Jolanta Gaigalaitė – ŠU Humanitarinio fakulteto filosofijos ir visuomenės mokslų programos III k. studentai
