Birželio 10 d. BNS spaudos konferencijų salėje Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) pristatė penktąją žmogaus teisių apžvalgą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2007-2008“ – beveik 100 puslapių knygą, parengtą remiantis ŽTSI tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos monitoringo duomenimis. ŽTSI išvada vienintelė – žmogaus teisių padėtis Lietuvoje ir toliau sparčiai blogėja. 2007- 2008 m. Lietuvoje sparčiai plito rasizmas, antisemitizmas, ksenofobija, homofobija ir kitos nepakantumo formos; ženkliai pablogėjo socialiai pažeidžiamų grupių – moterų, vaikų, neįgaliųjų, ir kitų – padėtis; nesumažėjo kitų esminių žmogaus teisių pažeidimų – teisės į politinį dalyvavimą, teisės į saviraiškos laisvę, teisės į privataus gyvenimo gerbimą, teisės į teisingą teismą.
Spaudos konferencijoje dalyvavo ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius, Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro vadovas Tadas Leončikas, VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorė, Lietuvos neįgaliųjų forumo tarybos narė Dovilė Juodkaitė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė ir ŽTSI projektų vadovė Dovilė Šakalienė.
Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad blogėjant žmogaus teisių padėčiai, mažėjo žmonių pasitikėjimas valstybės institucijomis, kurios privalo šias teises ginti. 2008 metų pabaigoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad keturi penktadaliai respondentų, manančių, kad jų teisės buvo pažeistos, dėl to niekur nesikreipė, iš jų beveik 80% tai motyvavo netikėjimu, kad gaus efektyvią pagalbą.
2008 metais pasirodė moksliškai pagrįstas tiesioginio ryšio tarp nerimą keliančių emigracijos mąstų ir nepatenkinamos žmogaus teisių padeties Lietuvoje įrodymas. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje įsikūrusių lietuvių atlikta apklausa parodė, jog dauguma emigrantų į Lietuvą negrįžta ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl to, kad svetur geriau užtikrintas saugumas, laisvė ir kitokie, labiau pagarbūs, santykiai tarp žmonių.
ŽTSI direktoriaus H. Mickevičiaus teigimu, žmogaus teisių problema viešojoje erdvėje dominuoja ne gynėjų, o griovėjų naudai: „Jei ministras bambalizuoja šeimas, kurios neatitinka jo supratimo, tai yra ne žmogaus teisių gynimas, o griovimas. Žmogaus teises reikia ginti nuo Seimo Žmogaus teisių komiteto“, – pridūrė jis.
Etninių tyrimų centro vadovas Tadas Leončikas pabrėžė, kad beprecedentis nepakantumo „kitokiems“ – kitos etninės kilmės, tautybės, religijos atstovams, homofobijos pilitimas blogina visos visuomenės padėtį. „Vertinant žmogaus teisių pažeidimus įvairių visuomenės grupių atžvilgiu reiktų suvokti, kad tai tam tikru gyvenimo laikotarpiu gali nutikti kiekvienam iš mūsų, žemindami kitus, kuriame aplinką, kurioje nesame saugūs patys“, – sakė T. Leončikas.
Margarita Jankauskaitė iš Lygių galimybių plėtros centro apgailestavo, kad valstybiniu lygiu vis dar nesugebama kompleksiškai suvokti ir įvertinti diskriminacijos. „Antidiskriminacinė programa tai puikiai iliustruoja – joje nėra kompleksiškumo, o siūlomos antidiskriminacinės priemonės fragmentiškos, kai kurie diskriminacijos pagrindai išvis neapimami,“ – apgailestavo M. Jankauskaitė.
Globalios iniciatyvos psichiatrijoje direktorė Dovilė Juodkaitė apgailestavo, kad matyt visas valdžios rūpinimasis neįgalių piliečių gerove apsiriboja konvencijų ratifikavimu, ne tik nesiimant realių priemonių įgyvendinti jose numatytus principus, bet dažnai net nesugebant priimti bazinių teisės aktų pakeitimų. „Todėl šiandien galime paklausti savęs, kaip užtikrinamos neįgalių asmenų teisės, jeigu iš 30 tūkst. psichikos negalią turinčių asmenų tik 1 proc. dirba, ketvirtadalis visų suaugusių psichikos ar proto sutrikimą turinčių asmenų yra pripažinti neveiksniais, taigi neturi jokių teisių), ir tik 19 proc. judėjimo negalią turinčių asmenų gali išreikšti savo valią kaip piliečiai rinkimuose.“
„Šeimos koncepcija visų pirma pažeidžia vaikus – nejau grįšime į laikus, kai buvo stigmatizuojami nesantuokiniai vaikai, nepilnų šeimų vaikai? Turint omenyje aukščiausią Europoje patyčių mąstą, vaiko iš gėdingos šeimos įvaizdis gali prigyti labai greitai“, – pastebėjo Dovilė Šakalienė, ŽTSI projektų vadovė. „Smurtas, skurdas ir apleistumas, – taip daugelio Lietuvos vaikų gyvenimą apibūdino D. Šakalienė, primindama, kad kas ketvirtas vaikas gyvena žemiau skurdo ribos. – Tai keista ES valstybei, kuri yra geros nuomonės apie save.“
