Baisių gatvės susidūrimų Teherane išvakarėse viena blogerė rašė: „Rytoj eisiu į demonstraciją. Galbūt mane ten užmuš, kaip ir kitus. Dabar klausausi savo mėgstamų dainų. Pagal keletą jų norisi netgi šokti. Visada norėjau pasidaryti labai siaurus antakius. Taip, prieš demonstraciją turbūt užeisiu į saloną. Dar turiu peržiūrėti keletą patinkančių filmų ir užsukti į biblioteką. Reikia perkaityti Forough ir Shamlu eilėraščius. Visas šeimos nuotraukas jau peržiūrėjau. Turėčiau paskambinti draugams ir atsisveikinti. Viskas, ką turiu, tai dvi knygų lentynos, kurias palieku šeimai. Iki diplomo liko du egzaminai, bet kam jie dabar rūpi. Galva sukasi. Rašau šiuos padrikus sakinius kitoms kartoms, kad jos žinotų, jog mes viską darėme ne apimti emocijų ir niekieno neįtakoti. Kad jie žinotų, jog darėme viską dėl jų ateities. Kad žinotų, jog mūsų protėviai vergavo arabams ir mongolams, bet nepasidavė despotizmui. Rašau šį laišką būsimoms kartoms...“

Kokį keistą judėjimą mes matome! Valdžia suklastojo rinkimus: vietoj vieno turčių ir šventikų klano statytinio į prezidento postą bando prastumti kitą. Vietoj Mousavio, glaudžiai susijusio su Irano oligarchais, prie valdžios vairo buvo paliktas Ahmadinejadas, remiamas Irano jėgos struktūrų. Ir viskas. Tai negi tik dėl to žmonės išėjo į gatves ir rizikavo gyvybe? Nejaugi tik dėl to 2 milijonai iraniečių rengė manifestacijas Teherane, o šimtai tūkstančių – kituose dideliuose Irano miestuose?

Prisiminkime kitą minią. Prisiminkime tuos žmones, kurie nešini bažnytinėmis vėliavomis, ikonomis ir monarcho portretais, vedini popo (itin nepastovaus charakterio žmogaus), ėjo nusilenkti carui ir paprašyti, kad šis padėtų paprastiems žmonėms ir įvestų parlamentinį valdymą... Tiktai tiek. Ir ši minia buvo sušaudyta. Būtent šitaip prasidėjo rusų revoliucija. 

Žmonių, kurie pirmą kartą dalyvauja masiniuose protestuose, galvose verda košė. Taip visada. Tačiau priežastys būna įvairios.

Irano žmones erzina griežta islamistų kontrolė ir dvasininkų kišimasis į visuomenės gyvenimą. Į šventikus žiūrima daug kreiviau nei prieš islamo revoliuciją. Kai kuriems, ypač studentams, islamas apskritai nusibodo. Žinoma, taip elgiasi ne visi. Netgi ne dauguma. Tačiau būtų klaida neatsižvelgti į antiklerikalinį faktorių. Irane pastebimas platus antiklerikalinių nuotaikų spektras: nuo visiško islamo atsisakymo iki nuosaikios antipatijos šiitų klierikams. 

Nė kiek ne mažesnį, o gal netgi didesnį vaidmenį vaidina ekonominiai faktoriai: socialinių apačių nepasitenkinimas korupcija, skurdas, krizės pasekmės. Dėl krizės nukrito naftos kainos, ekonomika ėmė žlugti – argi nieko neprimena?

Kita vertus, dauguma sukilusių žmonių laiko save musulmonais: klesti šachidų kultas, o nuo Teherano ir Isfahano stogų skamba „Allah akbar!“. „Mes nebijome nieko – nei prezidento, nei policijos. Mes bijome tik dievo!“ – štai šios manifestacijos esmė.

Kitaip tariant, Irano žmonių sukilimo priežastys yra kompleksinės, jos neapsiriboja vien tik politiniais faktoriais. Taip visada būna pasipriešinimo judėjimų užuomazgoje. Šiam judėjimui nugalėjus, nors pergalė dar neaiški, Iranas visiškai pasikeis. Pergalės atveju visuomenėje prasidės apsisprendimo ir atsinaujinimo procesai, visų pirma klasiniai. Kaip ir per 1979 metų revoliuciją, kai buvo įkurtos dirbančiųjų tarybos, bandžiusios perimti stambių Irano pramonės įmonių kontrolę.

Į gatvę išėjusios merginos – bent trečdalis visų žmonių – jau niekad nebesutiks su nuolankių patelių, gyvenančių patriarchalinėse šeimose, vaidmeniu. Jaunimas – didžiausia sukilėlių dauguma – visam gyvenimui atsimins šventikų, priskyrusių sau teisę bausti dievo vardu, žiaurumą ir veidmainystę. Mes matome pirmąją pasaulio istorijoje revoliuciją, nukreiptą prieš islamistus. Tegul ji pranašauja islamistų ir visų klerikalų galą! Ir Artimuosiuose Rytuose, ir visame pasaulyje!