Kategorija: menas

die welle        1967 m. Kalifornijos mieste Palo Alto jaunas mokytojas Ronas Jonesas, kuris buvo pažangių pažiūrų žmogus, Cubberley licėjuje griebėsi eksperimento. Jis savo auklėtiniams sumanė pademonstruoti, kaip sukuriamas ir kaip veikia fašistinis režimas. Pirmiausia jis militarizavo klasę: sugalvojo simbolį, himną, karišką pasveikinimą, devizą, herbus, vėliavas, griežtas taisykles, bausmes, discipliną ir pareigas. Mokytojo nuostabai, mokiniai entuziastingai pakluso jo griežtiems reikalavimams. Jie smerkė kitaip manančius, šnipinėjo vienas kitą, mušė tuos, kurie nenorėjo prie jų prisidėti. Per kelias dienas nuobodžiaujančių mokinių abejingumą pakeitė entuziazmas, o netrukus – fanatizmas, paranoja ir žiaurumas. Galiausiai pats mokytojas nebesugebėjo suvaldyti situacijos. Mokytojas sužinojo, kad rengiamas sąmokslas ir ginkluotas užpuolimas, kurio metu jis bus pagrobtas. Jis buvo priverstas nutraukti šį eksperimentą.

Kategorija: menas

Suvokimo durys       Aldous Huxley. Suvokimo durys. Rojus ir pragaras: esė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2008.

 

„Supurtyti sustingusį įprastinį suvokimą, kelias belaikes valandas regėti išorinį ir vidinį pasaulį ne išlikimo spiriamo gyvulio akimis, ne žmogaus, maniakiškai įsikibusio žodžių ir sąvokų, bet taip, kaip juos suvokia tiesiogiai ir besąlygiškai Didžioji Sąmonė – tai neįkainojamos vertės patirtis kiekvienam, ypač intelektualui.“ (p. 65). Užsibrėžęs sau tokį tikslą, garsus rašytojas Aldousas Huxley 1953 m. gegužės 5 d. vakare nurijo 0,4 g meskalino, kurio jam parūpino gydytojas psichiatras. Po to sėdo prie rašomojo stalo ir per du mėnesius surašė savo potyriais grįstus apmąstymus... apie narkotikų svarbą atskiro žmogaus ir visos visuomenės gyvenime.

Kategorija: menas

infernal noise brigade        1999 metais Sietle (Vašingtono valstija) susikūrusios grupės „Infernal Noise Brigade“ pirminis tikslas buvo dalyvauti protestuose prieš WTO susitikimą. Iš pučiamųjų ir mušamųjų sudaryta 20 žmonių komanda stipriai prisidėjo prie kovingos dvasios palaikymo, suteikė pasipriešinimui tam tikros muzikinės ir vaizdinės estetikos. Pro ašarinių dujų debesis ir guminių kulkų krušą išnyrantis marširuojantis orkestras, savo būgnais ir trimitais permušantis aplink vyravusį chaosą, tuo metu daug kam padarė neišdildomą įspūdį. Tada ir prasidėjo septynerius metus trukusios orkestro išvykos į karštus aktyvizmo taškus visame pasaulyje.

Kategorija: menas

Meno streikas       Preambulė. Neišvengiamai artėjanti Meno streiko bienalė jau 2009 m. apsireikš nedideliame Lietuvos miestelyje Alytuje. Be visų kitų deklaruojamų tikslų bienalė skelbia atvirą opoziciją Linco ir Vilniaus įvardijimui Europos kultūros sostinėmis 2009 m. Antroji Meno streiko bienalė turėtų vykti 2011 m. Taline ir Turku kaip atsvara šių miestų buržuazėjimui.

 

Meno streiko bienalės idėją iškėlė Redas Diržys ir dar keli Rytų Europos aktyvistai. Laikinoji meno streiko bienalės aukščiausioji vieno taryba (Londonas) dalyvaus Meno streiko bienalėje atsisakydama sukurti bet kokį naują darbą. Vietoj to plagijuos ir perdirbinės ankstesnių meno streikų medžiagą, taip pat užsiims ir kitokiu kultūriniu kanibalizmu. (Pastaruoju metu mūsų kelionės laiku įgalino Elžbietos laikų Londono kolonializmą ir todėl esame itin užsiėmę ištisų Šekspyro, Bacono, Middletono ir kitų autorių veikalų mėsinėjimais).

Kategorija: menas

alt

Kažkur virš Ramiojo vandenyno skrido trys draugai: Aferistas, Finansininkas ir Taupusis. Gerokai įkaušusius nuo absento draugus neapsikentę pilotai išmetė iš lėktuvo – kartu su išlaužtomis tualeto durimis. Jie išsigelbėjo atplaukdami į mažytę salelę Polinezijos salyne. Išsiblaivę nusprendė, kad reikia kažkaip kurtis, ir įkuria naują valstybę – Jungtines Alkoholikų Valstijas (JAV). Aišku, kai juos metė iš lėktuvo, laiko pasiimti bagažą jie neturėjo, tačiau Finansininko kišenėje buvo $100, o Taupusis, bekrisdamas iš lėktuvo, apdairiai prigriebė WC duris. Taigi tokiu būdu naujai įkurta JAV valstybė turėjo nefinansinį aktyvą – duris, ir finansinį aktyvą – $100, kurie ir sudarė grynųjų pinigų masę. 

Kategorija: menas

Menininkai. D. Martino pies.      Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės: literatūros kritika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

      Laimantas Jonušys, kurį radikalieji oficialiosios kultūros kritikai Castor&Pollux pavadino „žymiausiu mūsų kultūros vesternizatoriumi“, nuosekliai ir atkakliai tęsia savo darbą, pradėtą „Laisvosios Europos“ radijuje. 2007 metais jis išleido politologinių esė rinkinį „Laisvės šiokiadienis“, kuriame gėrėjosi, kaip į mūsų kūnus masiškai liejasi kokakola, didžiavosi pažangiausia JAV armija, kuri, šluodama nuo žemės paviršiaus ištisus miestus, gali išsaugoti savo karių gyvybes, ir gyrė pastarojo dvidešimtmečio kultūrinius Lietuvos pasiekimus – sovietinėse parduotuvėse nebuvo ko ėsti, o dabartiniai prekybcentriai lūžta nuo ėdesio gausos. Naujausiame esė ir straipsnių apie literatūrą rinkinyje „Rūmas virš bedugnės“ (2008) L. Jonušys kiek nutolsta nuo proamerikietiškos geopolitikos propagavimo, tačiau socialinis autoriaus, laikančio save nuosaikiu konservatoriumi, angažuotumas vis tiek išlieka toks milžiniškas, kad greta jo renčiamas literatūros kritikos rūmas atrodo lyg kaimo bakūžė greta Pentagono.

Kategorija: menas

berardi vs. marinetti        Kaskart permąstydami menininkų sukilimo prieš „kultūrinio isteblišmento mašiną” ir jos vykdomos smegenų plovimo ideologijos istoriją, sugrįžtame prie praeito amžiaus ištakų – Italijos futuristų sprogimo. Nors praėjo visas šimtmetis, negrįžtamai pakeitęs bei nušlavęs daugybę reiškinių ir suformavęs visiškai kitokią tikrovę, šiandien iškyla ta pati sukilimo būtinybė. Tiesa, jo įgyvendinimo būdai turėtų būti visiškai kitokie – pritaikyti prie šiandieninės realybės. Labai malonu buvo atrasti, kad tas pats pirmojo futurizmo manifesto jubiliejus paskatino italus pačius pakoreguoti savo kultūrinį palikimą – visiškai atsitiktinai internete užtikome „Postfuturizmo manifestą“, kurį šiomis dienomis parašė italų rašytojas, kritikas, aktyvistas-autonomistas ir žiniasklaidos teoretikas Franco Berardi-Bifo. Štai kaip jis paaiškina kontrmanifesto parašymo aplinkybes:

Kategorija: menas

Redo Diržio performansas       Rašyti šia tema paskatino du tarpusavyje jokių ryšių neturį įvykiai, kuriuose buvo gvildenamos labai panašios problemos, be to, jie buvo sutrikdyti labai panašiais destrukciniais veiksmais. Vienas jų įvyko š. m. rugsėjo 11 d. Vilniuje, Užupio „Galeros“ galerijoje, kuomet mano vos pradėtą skaityti paskaitą Laisvojo universiteto auditorijai apie radikalaus meno istoriją „paįvairino“ porelė pankų grupės atstovų. Jie tiesiog iškratė porą kibirėlių išmatų klausytojams ir lektoriui ant galvų. Lig šiol neaišku, ar patys šio veiksmo autoriai, ar jiems prijaučiantys bičiuliai publikavo internete vadinamąjį „Šūdų svaidytojų manifestą“, kuris po incidento buvo ištrintas iš grupės puslapio, bet išliko jį perspausdinusiame anarchija.lt portale. Pastarajame tekste, beje, jaučiama stipri rusų menininko ir skandalisto Aleksandro Brenerio įtaka.

Kategorija: menas

Grazdanskaja oborona

      Prieš metus, 2008 m. vasario 19 d. mirė legendinės rusų pankroko grupės „Graždanskaja oborona” lyderis Jegoras Letovas. Š. m. vasario 19 d. Jegoro Letovo gerbėjai laukiami klube "Musė", (Jakšto 9, Vilnius), kuriame pernai paminėjome jo išėjimą. Šiemet čia muzikantai gros akustines Jegoro Letovo dainų versijas. Muzikantai, norintys renginyje sudalyvauti ir pagerbti Jegoro atminimą, kviečiami kreiptis į renginio organizatorių Evaldą: +37065337370.

Kategorija: menas

        „Juodoji kaukė“ („Black Mask“) – tai 1966-1968 metais veikusi Niujorko siurrealistų ir anarchistų grupuotė, kuri paskelbė 10 teorinių biuletenių ir vykdė meninius bei politinius veiksmus (jie blokavo Moderniojo meno muziejų, okupavo Kolumbijos universitetą; oficialiai palaikė feministę Valerie Solanas po pasikėsinimo akto, kai ji šovė į Warholą; būtent jie Woodstocko festivalyje sukarpė tvoras, kad žmonės galėtų nemokamai klausytis muzikos, o vėliau pavogė iš organizatorių palapines ir miegmaišius – pastarieji ketino pasipelnyti iš nuomos – ir išdalijo viską susirinkusiems žmonėms). Grupuotės lyderiai Benas Morea ir Danas Georgakas ilgainiui transformavo savo veiklą į visiškai andergraundinę revoliucinę grupuotę „Prie sienos, močkrušiai“ („Up Against the Wall Motherfuckers“, arba trumpai – UAW/MF), beveik visi šios nariai už savo veiklą vėliau buvo įkalinti. Po daugiau nei 30 metų tylos Benas Morea vėl pasirodo viešumoje, propaguoja savo 7-ajame dešimtmetyje vykdytos veiklos principus, nes šiandieninės kapitalizmo grimasos pasaulyje kaip niekada agresyvios, o pasipriešinimo aktyvistai kartoja vis tas pačias klaidas.  -rd-

Kategorija: menas

Kazio Borutos kuryba      1926 m. pabaigoje, grįždamas iš paskaitų (1), Boruta išgirdo Vienos berniūkščius, laikraščių pardavėjus, šūkaujant apie perversmą Lietuvoje. Laikraštis virpėjo rankose, skaitant buržuazinės demokratijos epilogą: seimas išvaikytas, vyriausybė nuversta, susirinkimai užginti, grąžintas karo stovis ir karo cenzūra, atnaujinti karo lauko teismai... Netrukus gavo iš Kauno savo draugo revoliucionierių–maksimalistų veikėjo Vl. Karosos atsisveikinimo raštelį. Karininkai išvilko jį, sukaustytą reumato, iš ligoninės ir ruošėsi tuoj pat sušaudyti.

 

Boruta buvo sukrėstas ligi pašaknių. Kas daryti? Gal grįžti į Lietuvą su dviem revolveriais kišenėse? Bet ten kapų tyla. Gatvėje negalima rinktis daugiau kaip trim žmonėms. Slaptosios policijos ausys klausosi kiekvieno šnabždesio. Vakarais kariniai patruliai praleidžia tik pareigūnus, žinančius slaptažodį. Kas cypteli nepatenkintas, nugarma į drėgnuosius fortų kazematus. Teisėjai su karininkų antpečiais skaito mirties nuosprendžius iš raštelių, prisiųstų aukštesnės valdžios. Kaip pasipriešinti diktatūros kumščiui, apsiginklavusiam kalėjimais, šnipų tinklu ir beveide biurokratija, šokančia pagal diktatorių dūdelę? Ką tu gali padaryti autokratinei valdžiai, kuriai nusispjauti į nepritariančių urzgimą, kuri valdo vien policiniu prievartos aparatu?

Kategorija: menas

      Yoshitomo Nara (g. 1959) priskiriamas 90-taisiais Japonijoje prasidėjusiam ”New Pop” judėjimui. Didžiausią įtaką šio laikotarpio menininkams darė gatvės mada, punk rokas ir japoniškas animacijos stilius anime. „Man patinka pankrokas ne tik kaip muzika, bet ir kaip nepriklausomybės simbolis” - sako Yoshitomo Nara.  Jis buvo dirbančių japonų vaikas, dažnai paliktas namie vienas, leido laiką su dviem geriausiais draugais - šuniu ir televizoriumi. Nenuostabu, jog jo piešimo stilius nepanašus į dabartinį japonų „manga“ komiksų stilių, bet labiau primena senąjį “Astro boy” ar “Speed Racer”. Maištingi ir tuo pačiu melancholiški personažai sukėlė daugelio vaikų, paauglių ir net suaugusiųjų susidomėjimą. Y. Nara personažai išlaiko pagrindinius “Kawaii” bruožus, tačiau įpinti maištaujančio vaiko elementai kritikuoja ir stengiasi paneigti idealizuojamą “Kawaii” pasaulį.