Kaskart permąstydami menininkų sukilimo prieš „kultūrinio isteblišmento mašiną” ir jos vykdomos smegenų plovimo ideologijos istoriją, sugrįžtame prie praeito amžiaus ištakų – Italijos futuristų sprogimo. Nors praėjo visas šimtmetis, negrįžtamai pakeitęs bei nušlavęs daugybę reiškinių ir suformavęs visiškai kitokią tikrovę, šiandien iškyla ta pati sukilimo būtinybė. Tiesa, jo įgyvendinimo būdai turėtų būti visiškai kitokie – pritaikyti prie šiandieninės realybės. Labai malonu buvo atrasti, kad tas pats pirmojo futurizmo manifesto jubiliejus paskatino italus pačius pakoreguoti savo kultūrinį palikimą – visiškai atsitiktinai internete užtikome „Postfuturizmo manifestą“, kurį šiomis dienomis parašė italų rašytojas, kritikas, aktyvistas-autonomistas ir žiniasklaidos teoretikas Franco Berardi-Bifo. Štai kaip jis paaiškina kontrmanifesto parašymo aplinkybes:

„Lygiai prieš šimtą metų Filippo Tommaso Marinetti publikavo „Futurizmo manifestą“, kuris įprasmino naująjį šimtmetį kaip tikėjimą ateitimi. Taip prasidėjo nauja epocha, kuri kolektyvinį organizmą pavertė mašina. Sumašinėjimas pasiekė savo tikslą virsdamas globaliu tinklu, trūkinėjančiu kartu su futuristinės ekonomikos, skolų ir finansų sistemos krachu. Ekonomikos perspektyva žlugo. Prasideda nauja, postfuturistinė era.“ 

Belygindami Bifo ir Marinetti manifestus pastebėsime, kad nepajudinti teliko pagrindinis kontrkultūrinis tikslas ir netgi retorika – visa kita reartikuliuota. 

1. Mes norime apdainuoti meilės riziką, saldžios ir niekad neišsiskaidančios energijos kasdienį kūrimą.

2. Ironija, švelnumas ir maištas – tai pagrindiniai mūsų poezijos elementai.

3. Ideologija ir reklama išliaupsino nuolatinę žmonijos nervinės ir kūrybinės energijos mobilizaciją siekiant naudos ir sukeliant karus. Mes norime šlovinti švelnumą, miegą ir ekstazę, poreikių kuklumą ir jausmų malonumą.

4. Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis: autonomijos grožis. Kiekviena su savo ritmu; nė viena nebegali būti verčiama įsisprausti į uniformos diktuojamus rėmus. Automobiliai neteko savo išskirtinio žavesio ir galų gale jie nebeatlieka tos paskirties, kuriai ir buvo sukurti – greitis sulėtėjo. Miesto transporto kamščiuose automobiliai virsta nejudriais apsimiegojusiais vėžliais. Greitu tampa lėčiausias.

5. Mes norime kurti himnus besirūpinantiems vieni kitais žmonėms, norintiems tokiu būdu geriau pažinti pasaulį.

6. Poetė žmoguje su užsidegimu nuoširdžiai ir dosniai turėtų skleisti kolektyvinio sąmoningumo galią ir taip mažinti samdomam darbui skirtą laiką.

7. Tikras grožis yra autonominis. Joks kūrinys, nesugebantis atskleisti menkiausios galimybės svarbos, negali būti laikomas šedevru. Poezija – tai tiltas virš niekio bedugnės, sujungiantis skirtingas vaizduotes su laisvomis individualybėmis.

8. Mes esame ant amžių slenksčio!.. Todėl turėtume dairytis atgalios, kad nepamirštume prievartos ir siaubo prarajos, į kurią buvo įstūmusi militaristinė agresija ir nacionalistinis trumparegiškumas – tai vis dar nuolat kartojasi. Mes jau gyvenome religinės stagnacijos laike, ir tai truko ilgai. Visur esantis ir amžinasis greitis jau praeitis - jis mirė internete. Taigi, mes galime pamiršti sinkopuotus ritmus ir atrasti savo pačių ritmus.

9. Mes norime išjuokti karo diskursą įtvirtinusius idiotus: konkurencijos fanatikus, žudynes pašlovinančių barzdotų dievų pakalikus, kiekviename mūsų žydinčio nuginkluojančio moteriškumo niekintojus.

10. Mes norime meną paversti gyvenimą keičiančia jėga. Mes siekiame panaikinti atskirtį tarp poezijos ir masinės komunikacijos, perimti galias iš grobikiško žiniasklaidos verslo ir sugrąžinti tiems, kam jos visad priklausė – poetams ir išminčiams. 

11. Mes apdainuosime išsilaisvinančias iš samdomojo darbo žmonių mases; apdainuosime visuotinį ir solidarų maištą prieš išnaudojimą. Mes apdainuosime begalinį žinių ir kūrybiškumo tinklą; apdainuosime nuo alinančio darbo išlaisvinsiančias nematerialias technologijas. Mes apdainuosime savo moteriškumą pajutusio kognitariato sukilimą. Mes apdainuosime dabarties begalybę, o iliuzijas paliksime ateičiai.

[Iš anglų kalbos vertė Redas Diržys]

                  {youtube}5eojG4Hom3A{/youtube}

1909 metų vasario 20 dieną italų poetas Filippo Tommaso Marinetti (1876-1944) Paryžiaus dienraštyje „Le Figaro“ paskelbė „Futurizmo manifestą“, kuriame buvo pasirašytas nuosprendis senajai kultūrai, tradicinėms vertybėms, aukštinamas ateities menas (il Futurismo), šlovinantis technikos pažangą, didmiesčių grožį, suvis naujas atsiveriančias perspektyvas, dinamiškumą, greitį, agresyvumą, riziką, narsą. Futuristai, ateities garbintojai ir kūrėjai, pasisakė už kišimosi politiką, nacionalizmą, karą, su panieka žiūrėjo į jiems nuobodulį kėlusią akademinę literatūrą, o profesorius, archeologus vadino dvokiančia gangrena. Pasak futuristų, ilgainiui Italija tapo sendaikčių turgumi, jie norį šią šalį išvaduoti iš begalės muziejų, pavertusių šią šalį bekraštėmis kapinėmis.

1. Mes norime apdainuoti meilę rizikai, veiklumą ir nutrūktgalviškumą.

2. Drąsa, įžūlumas ir maištas – tai pagrindiniai mūsų poezijos elementai.

3. Lig šiolei literatūra buvo sustabarėjusi, šlovino ekstazę ir svajonę. Mes norime kelti į padanges agresyvų judėjimą, karštligišką veiklumą, bėgimą, salto mortale, mes už antausį ir kumštį.

4. Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis, greičio grožis. Lenktynių automobilis su savo dailiu kapotu, storais gyvatiškais išmetamųjų dujų vamzdžiais, riaumojantis automobilis, lekiantis tarsi artilerijos sviediniai yra žymiai gražesnis už Vittoria di Samotracia (Nikė – vert. pastaba).

5. Mes norime kurti himnus žmogui, sukiojančiam idealų vairakotį, skriejančiam žaibišku greičiu per Žemę, tiksliau sakant, ratu apie jos orbitą.

6. Poetas su užsidegimu prašmatniai ir dosniai turėtų šlovinti svaigulį keliančius pirminius elementus.

7. Tikras grožis yra kovojantis grožis. Joks neagresyvaus charakterio kūrinys negali būti laikomas šedevru. Poezija turi gimti kaip veržli ataka prieš nežinomas galingas jėgas.

8. Mes esame ant amžių slenksčio!.. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris, vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar. Mes jau gyvename absoliute, kadangi jau sukūrėme visur esantį amžinąjį greitį.

9. Mes norime šlovinti karą – vienintelį pasaulio sanitarą – militarizmą, patriotizmą, griaunamąjį anarchistų gestą, gražias idėjas, dėl kurių mirštama, ir panieką moteriai.

10. Mes norime naikinti muziejus, bibliotekas, visokio plauko akademijas, kovoti prieš moralizmą, feminizmą, prieš menkiausią oportunistinę ar utilitarinę niekšybę.

11. Mes apdainuosime dirbančias, pramogaujančias ir maištaujančias žmonių mases; apdainuosime įvairiaspalves ir polifoniškas revoliucijų jūras šiuolaikinėse sostinėse; apdainuosime vibruojantį nakties karštį, sklindantį nuo ryškiais elektros mėnuliais apšviestų arsenalų ir uostų; godžias stotis, praryjančias rūkstančias gyvates; dangų remiančius gamyklų kaminus, susivijusiais dūmų lynais prisirišusius prie debesų; upes apžergusius tiltus, panašius į milžiniškus gimnastus, šokančius saulėje kaip peilio ašmenys; horizontą šniukštinėjančius ir nuotykių ieškančius garlaivius; bėgiais dundančius lokomotyvus plačiomis krūtinėmis, panašius į didžiulius vamzdžiais pažabotus plieno žirgus; svaigius skrydžius aeroplanų, kurių propeleriai plaikstosi vėjyje kaip vėliavos ir atrodo, kad jiems ploja minia entuziastų.

[Iš italų kalbos vertė Veronika V. Vilytė]

                  {youtube}HY8kVa0qB9Q{/youtube}