Vilniaus anarchistų grupės, veikusios 2005-2015 metais, svetainės archyvas, kuriame rasite daug informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais

                                                                                                                                                 

          Tuomet danguje pasirodys ženklas,
          o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys... (Mt 24,30)

         
Ėjau vieną gražią dieną į muz. mokyklą
          ir štai ką pamačiau. (Traumoholikas,
hardcore.lt)

        Šią savaitę Lietuvoje pasirodo naujas nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ – pirmasis periodinis kairiosios minties leidinys nuo Lietuvos nepriklausomybės ir kapitalistinių santykių atkūrimo pradžios. Tai pirmasis bandymas suteikti viešo leidinio formatą radikalioms, maištingoms, o dažnai – ir pavojingoms idėjoms, gimusioms globalaus kapitalizmo, socialinės priespaudos ir komercializuotos kultūros priešininkų stovykloje.

        Pirmasis „Juodraščio“ numeris bus pristatytas š.m. liepos 31 d. (ketvirtadienį) 19:00 val. alternatyvaus meno galerijoje „Galera“, Užupio g. 2/11, Vilniuje. Aplink „Galerą“ esanti teritorija kelioms valandoms bus paskelbta „LAISVA NUO KAPITALIZMO ERDVE“. Už šios erdvės ribų visi susirinkusieji privalės palikti savo pinigines, kreditines korteles, mobiliakus ir net vartotojišką mentalitetą. Bendrausime laisvai, be jokių išskaičiavimų ir merkantilinių minčių. Redakcinė kolegija papasakos apie „Juodraščio“ kūrimo problemas ir perspektyvas, aišku, bus platinamas ir pirmasis „Juodraščio“ numeris – NEMOKAMAI!

        Prieš keletą dienų Karolis Klimka delfyje išspausdino straipsnį „Marozai – gatvės sanitarai“. Štai keletas citatų: „Nors Lietuvos gyventojai, anot apklausų, nenorėtų gyventi šalia čigonų, nemėgsta imigrantų ir kristų kryžium gėjų paradui skersai kelio, visi šie priešai šalia „marozo” atrodo kaip angelai. „Marozo“ figūra užima reikšmingą vietą Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, pasaulio suvokime: ji žymi trauminę, jau ankstyvoje vaikystėje išgyvenamą ir neišdildomą pėdsaką paliekančią agresijos, disciplinavimo ir svetimumo patirtį. (...) Nors dažnai pabrėžiamas materialus gatvės agresorių interesas, „marozai” daug įdomesni kaip ne(be)egzistuojančių normų ir kodeksų sargai, „nesuinteresuoti” gynėjai. Pavyzdžiui, jie dažnai agresyviai reaguoja į žmonių išvaizdos ypatumus, taip pratęsdami valstybinio disciplinavimo funkciją. Šiuo atžvilgiu „marozai” yra giliausiųjų lietuvių tautos fantazijų – apie tvarką, teisingumą, gėjų ir juodaodžių išgyvendinimą ir t.t.– delegatai, taip pat Konservatorių partijos deputatai („iškrypėlius reikia gydyti, grėsmes kultūros grynumui – pašalinti”).“  Straipsnis ir įžvalgus, ir teisingas, tačiau... neiliustratyvus. Siekdamas kompensuosi šį trūkumą, parinkau keletą nuotraukų, kurios vaizdžiai parodo, kas Lietuvoje yra valstybinio disciplinavimo tarnai, trokštantys išguiti gėjus, imigrantus ir visus kitaip atrodančius žmones.

         Pensinio amžiaus žmonės sudaro beveik trečdalį Lietuvos gyventojų. 2006 m. pabaigoje įvyko steigiamasis pensininkų partijos susirinkimas, o 2007 m. birželio mėn. registrų centras Kaune užregistravo naują - pensininkų partiją. Partijos vadovas 65 metų Vytautas Kadžys, prieš metus tvirtinęs, kad partija turi pusantro tūkstančio narių, šiandien teigia, kad jų partija vienija daugiau nei 3000 pensininkų įvairiuose miestuose ir kaimuose, ietuvos miestuose iš viso veikia 35 šios partijos skyriai. Pensininkų partija turi didelių užmojų: dalyvauti rinkimuose, inicijuoti pensininkams palankesnių socialinių sprendimų priėmimą savivaldybėse. Solidaus amžiaus aktyvistai rengia ir tiesioginio veiksmo akcijas - mitingus, piketus. Šių metų gegužės pabaigoje Šiauliuose į mitingą susirinko apie 200 pensininkų, nepatenkintų sparčiai didėjančiomis kainomis ir menkomis pensijomis. Tai buvo vienas didžiausių pensininkų sujudimų nuo 2000 metų. O šiandien, liepos 26 d. pensininkų partija surengė mitingą Kaune, Rotušės aikštėje.

        Žurnalas JUODRAŠTIS platinamas aktyvistų susibūrimo vietose ir savuose platinimo taškuose. Oficialiai jį galima įsigyti knygynuose. Tačiau knygynuose daugeliui per brangu. Ką gi daryti? Ogi kreiptis į Tavo mieste gyvenantį JUODRAŠČIO platintoją. Paskambinsi, susitiksi ir įsigysi žurnalą daug pigiau.

    JUODRAŠTĮ platina:

    Vilniuje:  Leidykla KITOS KNYGOS, netoli „Kiaušinio“ skulptūros,
                    Šv. Stepono g. 4, tel. (5) 21245021, 8 699 64287.

                                                           Knygynas EUREKA, netoli Katedros,
                                                           S. Daukanto a. 2 / Universiteto g. 10, tel. (5) 2629146.
                                                           Alternatyvios muzikos klubas MUSĖ, Jakšto g. 9
                                           Kaune: Laurynas, tel. 8 678 09606
                                           Klaipėdoje: Darius, tel. 8 615 49470
                                           Šiauliuose: Kristina, tel. 8 682 11690
                                           Panevėžyje: Vilma, tel. 8 658 30692
                                           Alytuje: Mantas, tel. 8 678 07884

       Pradėsime nuo pankų. Jie yra vieni iš daugelio Robino Hudo palikuonių, išdidūs proletarai su „Humanos“ džinsais ir snobams į akis kaišiojamu viduriniu pirštu, tiesa, jų šukuosenoms reikia labai daug lako, kuris kainuoja ne mažiau kaip 20 litų ir ardo ozono sluoksnį. Pankai mėgsta gerti degtinę, daužytis mosh pituose ir būti maištingai nusiteikę. Gotės su pankais nedraugauja, jos malasi savo sijonuose ir dievina Amy Winehouse makiažą (jos pačios nekenčia, nes ji – narkomanė). Jei vyriškosios arba neaiškios lyties asmuo atrodo kaip gotė, tai jis ne gotas, o emo. Emo tipas yra naujas, o gotės – senas (gotika radosi XII amžiuje), tačiau jie abu yra liūdni, juodi ir ne daugiau kaip dvidešimties metų. Juodi yra ir metalistai, bet jie yra ne liūdni, o pikti ir dėl to nekenčia gočių ir emo. Metalistai yra maždaug dviejų metrų ūgio, o jiems svarbiausia – ilgi plaukai, kurie visada yra tvarkingai sušukuoti. Metalistai mėgsta alų ir nemėgsta politikos. Apskritai jie yra gana dori žmonės, juos gali sujaudinti netgi muzika, bet tik tada, kai jie krato galvas.

          Išleistas pirmasis „Juodraščio“ numeris. Svetainėje atsirado nauja rubrika Juodraštis“ (žr. į viršų). Šių metų rudenį planuojamas antrasis žurnalo pasirodymas.
          Koks jis turi būti?
          Labiau akademinis ar „pankiškas“?
          Grynai anarchistinis ar plataus kairiojo spektro?
          Super radikalus ar gana nuosaikus, kad neatbaidytų plačiųjų masių?
          Kokios temos ir kokie autoriai šiandien būtų aktualiausi?
          Pakalbėkime.

       Kviečiame į *stovyklą*, kuri vyks nuo liepos 28 iki rugpjūčio 3 d. Siūlome ne vartoti renginį, o dalyvauti procese. Ne „aš sumokėjau ir dabar duokit“, bet „aš važiuoju į stovyklą ir ten darysiu tai ir tai“. Ši stovykla – tai savarankiškos sąmoningos veiklos pratimas.

       Kodėl taip?
       Vieta ta pati. Bet tai ne „Padarom“. Šiemet darome kitaip. Galvojame, kad daug įdomiau ir „anarcho" yra pasidaryti festivalį visiems kartu. Tikimės, kad bus mažiau vartojimo ir skirties tarp „klientų“ ir „organizatorių". Nedarome festivalio. Darome tik pamatus mūsų visų darymui drauge – viskas dalyvautojų rankose. Atvažiuokit su šaukštu, bliūdeliu, pora maišų šiukšlėms ir maistu/gėrybemis. Tik nesivežkit šūdo, kurio jums nereiks: plejerių, fotoaparatų, 100 pinigų, šlamšto, kuris ten bus beprasmiškas ir kurį bus gaila prapist. Ir kuo mažiau plastiko. Pasiimkit daiktų dalintis. Kviečiame ne vartoti renginį, o jame dalyvauti!

       Protestuodami prieš augančias maisto produktų kainas, Rusijoje veikiantys nacionalbolševikai už pietus viename iš Maskvos restoranų pamėgino susimokėti ne pinigais, o propagandinėmis skrajutėmis, skelbia „Russia Today“.

     Radikali kairioji nacionalistinė organizacija nacionalbolševikai, kuriuos teismas 2005 metais yra pripažinęs ekstremistais, skrajutėse kaltino vyriausybę dėl nesugebėjimo stabdyti infliacijos bei nenoro naudoti už prekybą nafta gaunamas pajamas visuomenės gerovei kelti.

        Vakar į savo namų pašto dėžutę gavau man adresuotą laišką nuo skinų su daug straipsnių apie žydus, t.y. kokie jie yra blogi ir kiek žalos jie yra padarę pasauliui. Informacijos buvo labai daug - visko neskaičiau. Daugiausia tai atšviesti "Lietuvos aido" ir dr. Rūtos Gajauskaitės straipsniai.

        „Bernardinai.lt“ redakciją sudomino spaudos pranešimas, jog parengtas žurnalas, kuris sieks tapti alternatyva Lietuvoje vyraujančiai žiniasklaidai ir kovos su vartotojiška visuomene. Žurnalo leidėjai – Lietuvos anarchistai. Nelabai gausi, bet tikrai aktyvi grupelė žmonių, bandančių „plaukti prieš srovę“. Pervertus pirmąjį žurnalo numerį, kilo daug klausimų, į kuriuos paprašėme atsakyti žurnalo rengėjus. Į mūsų klausimus atsako „Juodraščio“ redkolegijos nariai – Darius , Kasparas ir Saulius.

        Pirmiausia, klausimas – spaudos pranešime apie leidinį rašoma, kad tai minties ir veiksmo žurnalas. Ką tai reiškia? Kitas su pirmu įspūdžiu susijęs klausimas: kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas. „Juodraštis", nes į „švaraštį“ dar nedrįstate pretenduoti?

         Darbininkų judėjimo istorija pilna skaudžių pralaimėjimų... Visgi kai kurie iš jų, kad ir kokie skaudūs bebūtų pažiūrėjus atgal, virto laimėjimais. Kodėl? Kokie tų pralaimėjimų privalumai?

 

         Čikaga ir Gegužės pirmoji. Garsiausia iš pralaimėtų kovų turbūt yra Čikagos demonstracija, policijos susidorojimas ir vienuolika nuteistų mirti beipakartų vadų... Bet jie laimėjo. Laimėjo, nes reikalavo ne ilgesnės grandinės ar erdvesnio narvo, o pasikėsino į kapitalizmo šventenybę – darbą. Jie pareikalavo 8 valandų darbo dienos, tas reikalavimas plito po pasaulį ir beveik visur tapo realybe.