Vilniaus anarchistų grupės, veikusios 2005-2015 metais, svetainės archyvas, kuriame rasite daug informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais
Karlas Korschas (1886–1961) – vokiečių filosofas, politinis veikėjas, ortodoksinio marksizmo kritikas. Trečiajame XX a. dešimtmetyje išgarsėjo kaip Vokietijos komunistų partijos (KPD) teoretikas. 1933 m., Reichstago padegimo dieną, paliko Vokietiją ir persikėlė į JAV. Čia jo pažiūros pasikeitė – K. Korschas tapo aštriu bolševizmo – ortodoksinės marksizmo srovės – kritiku.
Straipsnyje Otto Rühle kritikuoja bolševizmo strategiją ir mano, kad ji nedemokratiška bei per daug centristinė. Didelę vietą Otto Rühle skiria ir Lenino idėjų bei politikos kritikai. Straipsnis ypatingai naudingas tuo, kad parodo dvi marksistinės strategijos ir taktikos sroves, kurios viena nuo kitos radikaliai skiriasi. Tai centristinis (bolševikinis) metodas ir, atvirkščiai, decentralizuotas (tarybų) metodas.
Vadinamoji „valstybinė fašizmo koncepcija“ atsirado tik po to, kai dučė užėmė valdžią. Iki tol Italijos fašistų judėjimas, kaip ir Vokietijos nacionalsocializmas, mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Iš tikro Italijos fašizmas tada neturėjo konkrečios krypties. Jo ideologija buvo margas intelektualių elementų mišinys, surinktas iš pačių įvairiausių šaltinių.
Prieš keletą metų atidarant anarchija.lt portalą, Kasparas Pocius pasakojo bernardinai.lt žurnalistui, ką reiškia būti anarchistu. Tada jis sakė: „Labai apibendrintai tariant, egzistuoja du mąstymo būdai: fundamentalizmas ir anarchija. Fundamentalizmas susiformuoja tada, kai žmonių nuostatos yra labai aiškios, ir jos praktiškai nekinta. Pavyzdžiui, žmonių požiūriai yra susiformavę pagal tam tikrą ryškią tradiciją, ir tada jie sustingsta tame apibrėžtame ir tam tikra prasme steriliame savo idėjų pasaulyje. Anarchistinis mąstymas – tai nuolatinis judėjimas, naujų kelių paieškos, siekimas įveikti kiekvieną apibrėžtą atsakymą.”
Mes bijomės užsienio užkariautojų, bet nepastebime, kad nuo gimimo esame užkariauti valstybės. Argi valstybė ir jos valdininkai nėra užkariautojai, o mes – ne užkariautieji? Valstybė paima nelaisvėn kiekvieną naują žmonių kartą. Ji atima iš mūsų judėjimo laisvę, įpareigoja mus gyventi ir dirbti ten, kur liepia jos įstatymai. Ji prievarta renka iš mūsų mokesčius. Ji auklėja ir moko mus nesivadovaudama savais, o ne mūsų pačių interesais.
2011 m. balandžio pabaigoje Rusijos anarchistai pakalbino Globalizacijos ir socialinių judėjimų instituto direktorių Borisą Kagarlickį. Interviu buvo įrašytas iškart po diskusijos, skirtos Eriko Steenfeldto Reinerto knygai „Kodėl turtingos šalys tapo turtingomis, o skurdžios šalys lieka skurdžiomis“ (How Rich Countries Got Rich... and Why Poor Countries Stay Poor, 2007).
Antropologo Davido Graeberio knyga „Skola: pirmieji 5000 metų“ įdomi tuo, kad autorius parodo žmonių organizavimosi formų įvairovę. Tai ypač aktualu dabar, kai aplink girdime, kad kapitalizmas neturi alternatyvos. Davidas kitaip žiūri ir į tokį globalų reiškinį kaip skola.
Anarchizmas gali būti suprantamas kaip lberalizmo arba socializmo pakraipa. Taip pat kaip liberalai, anarchistai trokšta laisvės; taip pat kaip socialistai, anarchistai trokšta lygybės. Tačiau vien liberalizmo arba vien socializmo mums negana. Laisvė be lygybės reiškia, jog silpnieji skurdžiai yra mažiau laisvi nei stiprieji turčiai, o lygybė be laisvės reiškia, jog visi drauge esame vergai.
„Revoliucija ir seksas“ – tai ištrauka iš Erico Johno Ernesto Hobsbawmo knygos „Revoliucionieriai“ (Revolutionaries: Contemporary Essays, 1973). Ištraukoje autorius kalba apie laisvo seksualinio elgesio problemą dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje ir kairiųjų judėjimų požiūrį į seksualines revoliucijas.
Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kadaise, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra?
Draugai pasakoja, jog madinguose knygynuose būtinai parduodamos raktinių autorių knygos. Šalia multikultūralizmo idėją patvirtinančio Butler+Žižek+Agamben triumvirato dažnai randamas ir dar vienas leidinys, pavadintas „Tiqqun“. Kartais šalia padedama knyga pavadinimu „The Coming Insurrection“. Amerikos konservatoriai jos bijo net neskaitę.
Ar anarchistai visada nusiteikę prieš nacionalistus? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reiktų apibrėžti nacionalizmo sąvoką. Akivaizdu, jog daugeliui žmonių tai pirmiausia reiškia prisirišimą prie savo namų ar vietos, kurioje jie augo. Tačiau reikia suprasti, kad tokie jausmai neegzistuoja patys savaime, be sociumo.