Ar anarchistai visada nusiteikę prieš nacionalistus? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reiktų apibrėžti nacionalizmo sąvoką. Akivaizdu, jog daugeliui žmonių tai pirmiausia reiškia prisirišimą prie savo namų ar vietos, kurioje jie augo. Tačiau reikia suprasti, kad tokie jausmai neegzistuoja patys savaime, be sociumo.
Tautybė, kaip pastebėjo Bakuninas, yra „natūrali visuomenės tikrovė“, nes „kiekviena, net ir pati mažiausia žmonių grupė turi savitą charakterį, savitą egzistencijos modelį, savitą kalbą, jausmus, mąstymą bei saviraišką. Visa tai ir apibrėžia tautybę.“ [The Political Philosophy of Bakunin, p. 325].
Šiuo konkrečiu atveju svarbiausias anarchisto uždavinys yra nubrėžti aiškią ribą, skiriančią tautiškumą ar etniškumą (t.y. kultūrinę priklausomybę) nuo nacionalizmo (kuris yra tiesiogiai susietas su valstybe ir valdžia). Nacionalizmas iš esmės yra reakcingas ir destruktyvus, tuo tarpu tautinė ir etninė priklausomybė yra bendruomenės socialinio gyvybingumo bei įvairovės pamatas.
Tokia įvairovė yra be galo sveikintinas dalykas ir jos reiškimuisi negali būti trukdoma. Kaip pabrėžė Murray‘us Bookchinas: „Laisvai lavinti savo kultūrinius gebėjimus nėra kažkieno teisė, bet siektina būtinybė. Pasaulis būtų apgailėtinai pilka vieta, jei dabartinę įvairių kultūrų mozaiką šiuolaikinis kapitalizmas pakeistų dekultūrizuota bei homogenizuota vienalyte mase.“ [„Nationalism and the „National Question“, Society and Nature, pp. 8-36, No. 5, pp. 28-29].
Bet tuo pačiu Murray‘us Bookchinas įspėja, jog kultūrinė laisvė ir įvairovė jokiu būdu negali būti paniojama su nacionalizmu. Nacionalizmas yra kur kas daugiau (etiniu požiūriu kur kas mažiau) nei tėvynės meilė ir kultūrinio unikalumo pripažinimas. Nacionalizmas yra meilė tautinei valstybei ir tuo pačiu siekis ją sukurti. Kaip tik dėl šitos priežasties anarchistai priešinasi bet kokiai nacionalizmo formai.
Būtina dar kartą pabrėžti, jog nacionalizmas jokiu būdu negali būti painiojamas su tautiškumu. Tautiškumas pirmiausia yra savaiminių socialinių procesų išdava, tuo tarpu nacionalizmas yra valstybės ir jos valdančiojo elito veiklos rezultatas. Socialinė evoliucija negali būti įsprausta į siaurus ir ribojančius tautinės valstybės rėmus, tuo pačiu nežalodama pavienių individų bei jų grupių, kurių gyvenimas ir sąlygoja visuomenės raidą.
Valstybė yra centralizuota mašina, siekianti jėga išlaikyti vienokį ar kitokį socialinį monopolį. Tautinė valstybė varžo pavienių ir smulkių bendruomenių autonomiją. „Tautos“ labui tarnaujantis vienas įstatymas, viena kultūra bei viena „oficialioji“ istorija sutraiško gyvybiškumu alsuojančią „tautų“ realiją (t.y. žmones ir jų kultūrų įvairovę). Kitaip nei nacionalistai, anarchistai nepripažįsta tokio dalyko kaip homogeniška tauta, todėl tautybę jie supranta nepalyginamai platesniame kontekste nei valstybių sienos žemėlapiuose. Anarchistų manymu, tautinės valstybės, kurias remia nacionalistai, yra nepajėgios išspręsti vadinamojo „tautinio klausimo“.
Rudolfas Rockeris argumentuoja, jog tauta jokiu būdu nėra valstybės susikūrimo priežastis, o veikiau valstybės atsiradimo pasekmė. Valstybė sukuria tautą, o „ne tauta sąlygoja valstybės atsiradimą“ [Nationalism and Culture, p. 200]. Kiekviena valstybė yra dirbtinis mechanizmas, primetamas visuomenei siekiant vienintelio tikslo – apginti tam tikrų privilegijuotų mažumų interesus ir garantuoti jų saugumą. Nacionalizmas buvo sukurtas tam, kad sustiprintų valdžios aparato galią garantuojant tam aparatui bendros kalbos, bendros etikos ir bendros kultūrinės priklausomybės žmonių lojalumą. O jei tokios bendrybės neegzistuoja, valstybinis aparatas stengiasi jas sukurti centralizuodamas švietimą, primesdamas „oficialiąją kalba“ ir pan. Taip panaikinami tam tikros valstybės teritorijoje gyvenančių žmonių kultūriniai skirtumai.
Tautinės valstybės kuriamos pasitelkiant gerai pažįstamus „nacionalinio išsivadavimo“ judėjimus, kurie „svetimą“ išorinę priespaudą pakeičia „savąja“ šalies viduje. Nieko nuostabaus, kad nacionalizmas yra priemonė, įgalinanti vietinį valdantįjį elitą įtvirtinti savo valdžią tam tikroje valstybėje.
Nacionalizmas yra paprasčiausiai nepajėgus atnešti laisvę ir gerovę visai visuomenei. Dar blogiau – nacionalizmas slepia socialinę nelygybę ir neteisybę po vadinamosios „Tautos“ skraiste. Nacionalizmas teigia, jog svarbiausia būti vieningiems vardan bendro tautos intereso, tuo tarpu tos „vieningos tautos“ atstovai dažnai turi labai mažai bendro dėl visuomenėje egzistuojančių socialinių klasių ir hierarchijų. Tai viso labo fikcija, kurią vietinis valdantysis elitas pasitelkia, kad galėtų įgyvendinti savo ambicijas – valdyti ir išnaudoti „savo tautą“ „savo valstybės“ teritorijoje.
„Mes privalome nepamiršti, kad susiduriame su organizuotu priveligijuotų mažumų savanaudiškumu, kuris nematomas dėl masių lengvatikystės. Mes kalbame apie nacionalinius interesus, nacionalinį turtą, nacionalinę garbę bei nacionalinę dvasią, bet pamirštame, kad už viso to slepiasi valdžios trokštantys politikai ir pinigus mylintys verslininkai, kuriems „Tauta“ yra viso labo naturali savo godumo ir politinių machinacijų priedanga juos supančio pasaulio akyse“ [Rudolf Rocker, Op. Cit., pp. 252-3].
Dar daugiau – „Tauta“ šiandien pakeitė Dievą, tuo pateisindama neteisybę ir priespaudą, leisdama nusiplauti rankas tiems, kurių rankos suteptos žmonių kančiomis. Atkartodamas Bakuniną, Rudolfas Rockeris tvirtina: „Šiandien viskas gali būti paslėpta po „Tautos“ priedanga. Kiekvieną neteisybę, kiekvieną nežmoniškumo apraišką, kiekvieną melą, kiekvieną smurto protrūkį ir kiekvieną nusikaltimą galima paslėpti po nacionaline vėliava. Kolektyvinė tautos atsakomybė žudo sveiką individualios atsakomybės sampratą ir leidžia žmogui pateisinti savo padarytą nusikaltimą kaip pagyros vertą aktą, atliktą „Tautos“ vardan“. [Op. Cit., p. 252].
(Netolimoje ateityje tautą greičiausiai pakeis ekonomika, kaip tauta savo laiku pakeitė Dievą asmeninės atsakomybės už savo veiksmus sferoje. Laikas parodys, bet „ekonominis našumas“, kaip „valstybinio“ ar „tautinio intereso“ vėliava, jau buvo ne kartą pasitelktas pateisinant priespaudą ir išnaudojimą.)
Būtent dėl šių priežasčių anarchistai priešinasi bet kokioms nacionalizmo apraiškoms. Anarchistai priešinasi apskritai bet kokioms išnaudojimo ir priespaudos formoms, įskaitant imperializmą (t.y. išorinio dominavimo padėtis, kada vienos šalies valdantysis elitas kontroliuoja ir išnaudoja kitos šalies žmones bei teritoriją).
Atmesdami nacionalizmą, anarchistai nėra priešiški tautiniam išsivadavimui, kuris siekia išsilaisvinti iš imperialistinio dominavimo. Tačiau anarchistai yra vienareikšmiškai prieš bet kokį tautinio „išsivadavimo“ judėjimą, kuris grindžiamas rasiniu, kultūriniu ir etniniu pranašumu ar grynumu arba tvirtinimu, jog kultūriniai skirtumai yra sąlygoti biologijos.
Iš www.spunk.org vertė Valkata
2011 04 15
