Beveik du tūkstantmečius Europos gyvenime viešpatavo katalikų bažnyčia. Viešpatauti ji sugebėjo dėl to, kad krikščionybė suteikė jai gyvenimo prasmės monopolį: visa tai, kas šventa ir reikšminga, negalėjo būti atrasta šiame pasaulyje – tik kitame, pomirtiniame. Žmogus – nedoras, bedvasis, įkalintas bevertės žemės spąstuose, o visa tai, kas gražu, visiems laikams nuo jo paslėpta danguje ir jam nepasiekiama. Tik bažnyčia galėjo veikti kaip tarpininkė tarp šio ir to kito pasaulio, ir tik jos dėka žmonės galėjo pasiekti gyvenimo prasmę.
Misticizmas buvo pirmasis maištas prieš šį monopolį: pasiryžusieji patys paragauti tų anapusybės grožybių, mistikai darė ką įmanydami – badavo, plakė savo kūnus, patyrė visus įmanomus nepriteklius – kad pasiektų dieviškosios vizijos akimirką: apsilankytų danguje ir sugrįžtų papasakoti, kokia ten laukia palaima. Bažnyčia pirmuosius mistikus pripažino nenoromis, buvo įžeista – kažkas norėjo paveržti jos bendravimo su Dievu pirmenybę. Tačiau ji pagrįstai tikėjosi, kad mistikų istorijos tik patvirtins Bažnyčios įrodinėjimus, jog visos vertybės ir visa prasmė glūdi pomirtiniame pasaulyje.
Bet vieną dieną atsirado naujoviškas misticizmas; tie, kurie jį praktikavo, vadinosi Laisvosios dvasios broliais. Tai buvo vyrai ir moterys, kurie buvo perėję mistinį etapą, bet grįžę pasakojo kitokias istorijas: jie skelbė, kad tapatinimasis su Dievu gali būti nuolatinis, o ne trumpalaikis. Kai jie jau būdavo išgyvenę virsmą, nebejautė jokios prarajos tarp dangaus ir žemės, tarp to, kas šventa ir pasaulietiška, tarp Dievo ir žmogaus. Laivosios dvasios eretikai mokė, kad gimtoji nuodėmė, vienintelė nuodėmė, buvo pasaulio padalinimas, sukurta prakeikimo iliuzija – jei Dievas yra šventas ir geras, ir jei jis viską sutvėrė, tai viskas yra absoliučiai gera, ir viskas, ko reikia tobulumui – tai šis atradimas.
Taip šie eretikai tapo žemės dievais: dangus nebuvo ta vieta, kurios privalu siekti – jis buvo ten, kur jie gyveno; kiekvienas jų juntamas geismas buvo absoliučiai šventas ir nuostabus. Ir ne vien tik tai – jį patirti buvo liepta iš dangaus, jis buvo svarbesnis nei koks nors įstatymas ar paprotys, nes visi geismai sukurti Dievo. Jiems, atskleidusiems pasaulio ir savo pačių grožį, buvo netgi įmanoma nueiti toliau už Dievą ir atsidurti pasaulio centre: vadovaudamiesi bažnyčios autoritetu ir objektyviu požiūriu į pasaulį, jie būtų supratę, kad jei Dievas nebūtų jų sukūręs, jie nebūtų egzistavę, bet dabar, pripažindami savo nepriklausomus troškimus ir perspektyvas, ir dėl to gindami savo pasaulio patyrimo subjektyvumą kaip vienintelį autoritetą, jie galėjo pastebėti, kad jei nebūtų jų, nebūtų ir Dievo.
Knygoje „Schwester Katrei” („Sesuo Katrina”), viename iš tų laikų išlikusių šaltinių, aprašoma, kaip viena moteris tokiu mistiniu keliu siekė dieviškumo: pabaigoje ji ištaria savo nuodėmklausiui žodžius, sukrėtusius Viduramžių pasaulį: „Pone, džiaukitės kartu su manimi, nes aš tapau Dievu”. Laisvosios dvasios broliai niekad netapo judėjimu ar organizuota religine grupe: iš tiesų jie priminė „CrimethInc.” labiau, nei kokia nors ankstesnė grupė. Jų paslaptys sklido po pasaulį, plito tarp įvairių klasių žmonių, jas nešiojo vargani klajūnai, keliavę iš vienos šalies į kitą ieškoti nuotykių. Tai buvo vagabundai, atsisakę dirbti ne dėl savęs atsižadėjimo o dėl, to kad jie buvo pernelyg geri tam, kad dirbtų – taip elgtis jie patarė visiems, kurie to norėjo; dėl to paties jie atsisakė parduoti savo tikėjimą, kaip daro daugelis tradicinių katalikų (ir komunistų, ir netgi anarchistų), bet labiau susitelkė į to tikėjimo išgyvenimą – o tai, pasirodo, buvo daug labiau užkrečiama.
Žinoma, katalikų bažnyčios atsakas buvo tūkstančių brolių skerdynės. Jei ne visuotinio teroro kampanija, bažnyčios likimas būtų nuspręstas, nes jos autoritetą beveik visiškai buvo pakirtusi ši nauja išlaisvinimo teologija. Nepaisant represijų žiaurumo, Laisvosios dvasios paslaptys buvo perduotos laiko ir erdvės platybėms; nematomos ir nepažymėtos, jos keliavo nuo istorijos pasislėpusiais koridoriais (gal dėl to, kad buvo sudarytos iš akimirkų, patekusių už istorijos ribų?), kad gimtų socialiniuose sprogimuose ir revoliucijų artumoje po šimtmečių, už tūkstančių mylių?
Bažnyčią ir jai tarnavusias valstybes tie, atrodytų, spontaniški sukilimai dažnai beveik sutriuškindavo; oficialiojoje istorijoje jie atsirasdavo kaip širdies tvinksniai užmigusiame kūne. Laisvosios dvasios eretikams pavyko pasiekti tokią visiško įtikėjimo savimi ir galios būseną, apie kurią šiandien mes, anarchistai ir feministės, tik pasvajojame; tai, kad jie sugebėjo pasiekti tokią būseną naudodamiesi krikščionybės, tradiciškai tokios apribojančios ir suluošinančios religijos, dėka, yra tiesiog neįtikėtina. Aš dažnai galvoju, kad jei tik mes atmestume visas savo abejones ir išties pajustume, kokie mes esame gražūs ir nuostabūs (tokiais turime būti, jei jau tokios sąvokos išvis privalo egzistuoti!), kad neturime nieko baimintis ir gėdytis, mes tapsime nenugalimais ir pasaulis amžinai bus mūsų.
redagavo kp
