Trejus metus praleidau mokydamasi tarptautinius santykius Anglijos Derbio universitete. Per trejus metus pripratau beveik kasdien matyti žuvusių britų kareivių Afganistane ir Irake nuotraukas. Vien praėjusią savaitę devyni iš jų sugrįžo iš Afganistano karstuose kaip nacionaliniai didvyriai. Atrodo, tai savaime suprantamas dalykas, nes ši šalis yra pagrindinė Amerikos sąjungininkė ir karo rėmėja.
       Arūno Jarmalavičiaus iš Alytaus mirtis ir trijų karių atsisakymas tęsti tarnybą Afganistane palietė mane asmeniškai, todėl nutariau parašyti šį straipsnį.

       Pagrindinis mano straipsnio tikslas – pateikti informaciją ir leisti žmonėms nuspręsti patiems, ar Lietuvai reikia dalyvauti šitame žiauriame kare. Ar kariai iš tikrųjų dalyvauja Taikos palaikymo misijoje? Kam Lietuva atstovauja šiame kare, ar turi mūsų šalis kitą pasirinkimą?

       2001 m. lapkričio 6 d. JAV prezidentas George'as W.Bushas pasakė, kad kare su terorizmu nėra vietos neutralumui. Neužtenka būti koalicijos partneriu, tik pareiškiant užuojautą. Koalicijos partneriai turi veikti. Kiekviena tauta turi žinoti, kad ji turės atsakyti už savo neveiklumą po tam tikro laiko. „Jūs esate arba su mumis, arba prieš mus kovoje su terorizmu.“

       G.W.Bushas, lankydamasis Vilniuje 2002 m. lapkričio mėn., savo kalboje pabrėžė, kad dabar jūs esate galingoje NATO šeimoje, aljanse, kurio priesaika – gynyba. Kiekvienas, kuris pasirinks Lietuvą savo priešu, juo pasirinks ir Jungtines Amerikos Valstijas. Sakydamas savo kalbą Latvijoje jis priminė, kad NATO pagrindinis principas – ataka prieš vieną yra ataka prieš visus. Vadinasi, Amerikos priešai yra ir Lietuvos priešai. O kiek jų yra pasaulyje, ar mes žinome?

       Prieš pradedant diskusiją, labai svarbu suprasti NATO poziciją ir vaidmenį kare su terorizmu. Pagrindinis organizacijos vaidmuo yra garantuoti savo narių laisvę ir saugumą politinėmis ir karinėmis priemonėmis, tačiau 2003 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kur JAV yra viena iš penkių nuolatinių narių, turinčių veto teisę, suteikė NATO mandatą padėti Afganistano vyriausybei įtvirtinti savo valdžią ir įtaką visoje teritorijoje, siekiant stabilumo ir užtikrinant ekonominę plėtrą.

       Taikos palaikymo misijos apibrėžimas sako, kad tai karinio konflikto sumažinimas arba pašalinimas, naudojant neutralias karines pajėgas, kurios atskiria priešiškas grupes. Pagal JT principus, Taikos palaikymo misija gali vykti tik su tos šalies vyriausybės sutikimu. Todėl labai sunku patikėti, kad NATO karinės pajėgos atlieka Taikos palaikymo misiją.

       Pirmiausiai, tai nėra neutralios karinės pajėgos, nes jos atstovauja Amerikos interesams. Šiuo metu NATO pajėgoms Afganistane vadovauja aukšto rango JAV generolas Danas McNeilas, kuris perėmė šią poziciją 2007 m. iš britų generolo Davido Richardso ir pradėjo daug agresyvesnius karo veiksmus. Karo veiksmus vadinti Taikos palaikymo misija yra ne daugiau, kaip karo romantizavimas, ir tai labai pavojinga – tas pats, kaip žavėtis sugriautu miestu ir suluošintais jo gyventojais. Kalbant apie karą Afganistane, reikėtų prisiminti, kad Amerika dosniai rėmė Talibano režimą ir „al Qaeda“ judėjimą 1978–1988 metų kare su Sovietų Sąjunga. Tarptautinė bendruomenė su JT priešakyje tai vadino okupacija. Talibano ir „al Qaeda“ pasipriešinimas okupacinei armijai buvo vadinamas nacionalinio išsivadavimo judėjimu.

       Toliau aš pateikiu supaprastintą karo su terorizmu istoriją, kuri atskleidžia, kad Lietuvos kariai dalyvauja žiauriame kare, kuris greitai nesibaigs. Važiuodami į Afganistaną jie turi suprasti, kad jie atstovauja okupacinei armijai ir įgyvendina mažos neokonservatyvios Amerikos elito grupelės grobikiškas strategijas, nepaisant, kokiais kilniais tikslais jos yra dangstomos. Mes, lietuviai, labiau negu bet kas turime suprasti Afganistano žmonių nuotaikas, nes mes patys ką tik išsikovojome laisvę ir, kaip sako britų žurnalistas J.Steelas, sunku paaiškinti, kodėl mes elgiamės kaip okupantai.

       1991 m. Persų įlankos karas, kai Jungtinių Amerikos Valstijų armija įsiveržė į šiaurinę Irako dalį kurdų etninės grupės vardu, buvo esminis įvykis pasaulio politikoje, kuris tapo testu šalių suverenitetui. Jungtinės Valstijos įtvirtino naują globalinį konstitucinį režimą ir iškilo kaip vienintelė jėga pasaulyje, galinti palaikyti tarptautinį teisingumą.

       JAV pasiskyrė sau naują globalinio teisėjo ir budelio vaidmenį. Tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ 1998 m. ataskaita atskleidžia, kad JAV ekstremaliai pažeidinėja žmonių teises, skatina žmonių kankinimą ir terorizmą ir taiko valstybinį smurtą visame pasaulyje, bet ypač gamtiniais ištekliais turtinguose regionuose, kaip Lotynų Amerika ir Artimieji Rytai. Larsas Sulcas, garsus žmogaus teisių akademikas, teigia, kad šalys, kurios skatina smurtą savo šalyse ir sudaro palankias sąlygas galingoms Amerikos transnacionalinėms korporacijoms, gauna daugiau finansinės paramos.

       Dar įdomesnius faktus apie JAV finansinę pagalbą pateikia Michaelas Manas kygoje „Padrika Imperija“. Jis teigia, kad vidutinis amerikietis galvoja, jog JAV išleidžia 15 proc. bendro nacionalinio biudžeto finansinei paramai neturtingoms šalims. Tokie žmonės yra labai klaidinami. Parama tolygiai mažėja nuo 1996 m. ir sudaro mažiau nei 0,2 proc. BNP 2006 m. Be to, parama neteikiama pačioms vargingiausioms šalims. Trečdalis atitenka vienai iš turtingiausių šalių pasaulyje – Izraeliui, kuris nepriekaištingai atstovauja Amerikos interesams Artimuosiuose Rytuose. Penktadalis atitenka Egiptui, kad jis nepultų Izraelio.

       Nuo 1991 m. labai pablogėjo JAV ir Jungtinių Tautų organizacijos santykiai. JAV nuolat ėmė sulaikyti nario mokesčio mokėjimą, motyvuodamos, kad JT yra neveiksminga organizacija, o 1999 m. JAV atstovas Johnas Boltonas pareiškė, kad „iš viso toks dalykas, kaip Jungtinės Tautos, neegzistuoja“. 2000 m. senatorius Jesse'as Helmsas savo kalboje JT Saugumo Taryboje įspėjo JT neprimetinėti savo valdžios ir pabrėžė, kad Amerikos mokesčių mokėtojų sunkiai uždirbti pinigai, išleisti JT, nėra skirti labdaringiems tikslams: „Priešingai, tai investicija, iš kurios Amerikos žmonės tikisi naudos.“

       2002 m. Amerikos nacionalinio saugumo strategija, dar kitaip vadinama G.W.Busho doktrina, pamini JT vieną kartą, užsimenant, kad „Amerika kovos su terorizmu Afganistane, toliau bendradarbiaus su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip JT ir nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiant humanitarinę, politinę ir ekonominę pagalbą...“

       Vertėtų prisiminti, kad Rugsėjo 11-osios Pasaulio prekybos centro atakos ir tolesni karo su terorizmu įvykiai buvo interpretuojami labai įvairiai: kaip simbolinis, bet laukinis vargingų šalių, nuskriaustųjų protestas, kaip sumanus veiksmas tų, kurie žinojo, kur skaudžiausia imperijos vieta, ir kaip Trečiojo pasaulinio karo tarp radikalaus islamo ir moderniųjų Vakarų pradžia. Amerikos prezidentas G.W.Bushas pateikė kitokią islamo ekstremistų neapykantos amerikiečiams versiją. 2002 m. kalboje, norėdamas nukreipti visų dėmesį nuo Amerikos užsienio politikos ir tikrųjų ketinimų įkurti nuolatines Amerikos bazes Artimuosiuose Rytuose bei kontroliuoti naftos ištekliais turtingas šalis, jis sakė, kad jie mūsų nekenčia dėl mūsų laisvės ir mūsų vertybių. Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas 2006 m. kalboje pabrėžė, kad labai naivu tikėtis, jog skurdas yra pagrindinė atakos priežastis. Jis tai pavadino vertybių ir progreso mūšiu.

       Šis mūšis prasidėjo 2001 m. spalio mėnesį, kai galingiausia pasaulio valstybė be jokio gailesčio subombardavo vieną iš skurdžiausių šalių – Afganistaną. Pagrindinis atakos tikslas buvo sunaikinti teroristų grupuotę „al Qaeda“ ir surasti pagrindinį Rugsėjo 11-osios atakų kaltininką Osamą bin Ladeną.

       Labai akivaizdu, kad, nepaisant neprilygstamos Amerikos karinės jėgos ir šiuolaikiškiausių karinių technologijų, nė vienas iš tikslų nebuvo pasiektas. Vietoj to žuvo daugiau nei 3000 nekaltų Afganistano žmonių, kurie išgyveno baisų nepriteklių dar nuo karo su Sovietų Sąjunga metų. Kartu buvo sunaikinta ir vargana šalies infrastruktūra. Nė vienos šalies masinės informacijos priemonės neparodė paprastų Afganistano žmonių skausmo, skurdo, bado, priespaudos ir kruvinos karo realybės.

       D.K.Thussu ir D.Freedmanas savo knygoje „Karas ir masinės informacijos priemonės“ sako, kad vietoje skaudžios tikrovės buvo akcentuojamos aukštos karinės technologijos. Karas buvo perteikiamas kaip kompiuterinis žaidimas, pasitelkiant palydovinius vaizdus ir kompleksinę grafiką. Pagrindinis to tikslas buvo pademonstruoti neprilygstamos imperijos galybę ir pritraukti kuo daugiau karo rėmėjų. Pavyzdžiui, CNN žinios spalio 7 d. priminė televizinę parduotuvę: ne tik gyrė karinių bombonešių B1 ir B52s nepakartojamą tikslumą, bet ir prikabino 1,2 mlrd. JAV dolerių kainą.

       Apskritai, tai rodo Amerikos politikų pasaulio supratimą, kariniais terminais susijusį su technologinėmis specifikacijomis, kaip draugiškos ir priešiškos zonos, taikiniai, koordinatės. Dar 1821 m. garsus Amerikos politikos strategas Johnas Quincy Adamsas išreiškė baimę, kad Amerika gali tapti pasaulio diktatore, jeigu ji tikslingai ieškos monstrų kitose šalyse, kad juos sunaikintų iš anksto manydama, jog tie monstrai gali sunaikinti JAV.

       O amerikietis istorikas Calzas Beardas 1930 m. išreiškė susirūpinimą, kad Amerikos pastangos atverti pasaulio duris JAV kompanijų prekybai ir investicijoms gali sukelti didelį pasipriešinimą, tuo atverdami duris didėjančiam militarizmui namuose. Jis sakė, kad Amerika gali pavirsti į Spartą, kai jos pilietinės ir kultūrinės institucijos gali būti reformuotos tarnauti ne gyventojų gerovei, bet kariniams tikslams ir kariniam mentalitetui.

       Dažnai Amerikos politikai kalba apie demokratiją ir šalių atstatymą po bombardavimo šoko. Šiandien akivaizdu, kad jiems nepavyko to padaryti nė vienoje šalyje. Didžiausias pasiekimas Afganistane buvo 300 mylių greitkelio nutiesimas nuo Kabulo iki Kandacharo, tačiau tai buvo tik Pentagono prioritetas ir naudojamas kariniams tikslams.

       Neseniai BBC televizijos reportažas iš Afganistano rodė visiškai karo nuskurdintas šeimas. Žmonės sakė esą daug girdėję apie humanitarinę pagalbą jų šaliai, bet niekada jos nesulaukė ir gyvena ant bado ir siaubo ribos.

       Irako administravimo pavyzdys nesuteikia daug vilčių, kad Afganistane situacija pagerės, jeigu valdymas būtų vykdomas tais pačiais metodais. Pentagonas perėmė Irako valdymą 2003 m. Per vienerius metus jie sugebėjo išleisti 22 mlrd. JAV dolerių, bet nepasiekė net iki karinio Irako infrastruktūros lygio.

       Irako administratorius Paulas Bremeris 2003 m. sakė, kad Amerika sunaikins bet kokį pasipriešinimo judėjimą, privers irakiečius paklusti Amerikos valiai ir įves tvarką šioje šalyje. Jis panaikino galiojančius Irako įstatymus ir pareiškė, kad tarptautiniai įstatymai irgi negalioja, tuo užtikrindamas šalies kelią į chaosą ir politinį neatsakingumą. Tik vienas statybų objektas buvo užbaigtas laiku ir išlaikant numatyto biudžeto ribas – 592 mln. JAV dolerių, ir tai buvo didžiausios pasaulyje JAV ambasados statybos.

       F.Willisas, vienas iš aukštų Amerikos pareigūnų, kuriems buvo patikėtas Irako vertybių administravimas, pripažino, kad darbą jie atliko labai neatsakingai. Pinigai nebuvo išleisti Irako žmonių gerovei, bet praktiškai sudėti į Amerikos kompanijų kišenes. Jis tai pavadino „laukinių Vakarų beprotiška atmosfera“.

       2003 m. Michaelas Ignatjevas savo straipsnyje apie Amerikos imperijos naštą pastebi, kad ir kokia būtų galinga JAV karinė jėga, amerikiečiai vieni negali įtvirtinti savo naujos globalinės tvarkos, todėl reikalingas naujas darbo pasidalijimas: Amerika atlieka visas karines operacijas, tada britai, prancūzai ir vokiečiai vykdo globalinio policininko funkcijas, o vėliau ateina olandai, šveicarai ir skandinavai su savo humanitarine pagalba, finansuoja kelių, mokyklų ir namų statybas. Pagal naują strategiją valdymo centras išlieka Vašingtone, kur visa galia priimti užsienio politikos sprendimus sutelkta vieno žmogaus rankose.

       2002 m. prezidentas G.W.Bushas išplėtė karo veiksmų zoną sakydamas, kad karas Afganistane pateikė įrodymų, jog tūkstančiai pavojingų žudikų, kuriuos remia nelegalūs režimai, paplito po visą pasaulį kaip uždelsto veikimo bombos. Jis sakė, kad šiems priešams visas pasaulis yra mūšio laukas ir Amerika juos persekios, nesvarbu, kurioje šalyje jie bandys pasislėpti.

       Garsus Amerikos užsienio politikos kairiųjų pažiūrų kritikas Naomas Chomsky teigia, kad G.W.Busho doktrina suteikia teisę Amerikai sunaikinti bet kurią pasaulio šalį, jeigu amerikiečiai nusprendžia, kad ateityje ši šalis gali kelti pavojų JAV. „Jungtinės Valstijos bendradarbiaus su tais nacionaliniais lyderiais, kurie remia Amerikos tikslus. Tie, kurie bandys sudaryti kliūčių šiu tikslų pasiekimui, bus nustumti į šalį arba fiziškai sunaikinti“, – teigia G.W.Busho kritikai. D.Rieffas pavadino Amerikos Nacionalinio saugumo strategiją nesibaigiančio karo doktrina.

       Neseniai „The Baltic Times“ laikraštyje teko perskaityti, kad mūsų premjeras žada padidinti karines išlaidas Irakui. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius mano, kad Lietuvos kariai žūsta už Lietuvą, nes tokia yra kolektyvinės gynybos sistemos kaina. Iš esmės tai tik G.W.Busho žodžių pakartojimas, neįsigilinus, kas juos parašė, kokie jie yra pavojingi, ir kiek juose tiesos.

       Tokie sprendimai reiškia, kad žus dar daugiau Lietuvos karių, kurie kovoja prieš tuos, kurie mums niekada negrasino. Finansavimo didinimas karinėms išlaidoms reiškia, kad jos bus mažinamos kitose srityse ir dėl to, kaip ir visur, nukentės patys vargingiausi Lietuvos žmonės. Visos tarptautinės organizacijos skelbia apie precendento neturinčią humanitarinę krizę Irake ir Afganistane. Ar ne geriau būtų padidinti ne karines, o humanitarinės pagalbos išlaidas Lietuvos žmonių vardu ir pasirūpinti, kad ši pagalba pasiektų savo tikslą?

       Visiems yra plačiai žinoma, koks atsakingas yra gydytojo darbas, nes jų rankose dažnai būna žmogaus gyvybė. Už padarytą klaidą jie turi atsakyti. Įdomus dalykas, kad ta pati taisyklė negalioja politikoje.

       Politikai savo rankose laiko tūkstančių žmonių gyvybės, bet padarę klaidingus sprendimus, kurie kainuoja karių gyvybes, niekada neteisiami. Jų klaidos visada padengiamos kilniais tikslais, tokiais kaip demokratijos ir laisvės skleidimas. Ypač Amerikos politikai nuo to apsidraudė. 2002 m. Amerika neratifikavo Tarptautinio Kriminalinio teismo sutarties, garantuodami sau neribotas laisves. Kaip sako vienas F.Dostojevskio romano herojus, neribota laisvė atveda prie neriboto despotizmo.

       Visi trumpai pagalvokime, ar nėra loginės klaidos Amerikos imperijoje, ir kaip galima paaiškinti vakarietišką racionalumą, kai bandoma demokratiją įtvirtinti brutaliomis priemonėmis, kai milijardai išleidžiami karinei ginkluotei, bet 1,2 mlrd. planetos gyventojų pasmerkiami gyventi žiauriame skurde.

       Akademikai kuo toliau, tuo labiau pastebi, kad globalinėje politikoje lyderių veiksmai skiriasi nuo jų ideologijos. Dažnai tenka girdėti, kaip svarbūs pareigūnai vadina savo šalies kareivių misiją kilnia ir prasminga, nes jų pagrindinis tikslas – apginti žmonių teises ir ypatingai pagerinti vergišką moterų situaciją radikalaus islamo šalyse. Ekseterio universiteto Arabų ir islamo studijų instituto 2006 m. ataskaita patvirtina, kad nauja Irako Konstitucija, kurią padėjo perrašyti Amerikos pareigūnai, panaikino 1959 m. Asmeninio statuso teisę, kuri garantavo lygias moterų ir vyrų teises, ir įtvirtino islamiškus Šarijos įstatymus, kurie įtvirtino Irako moterų beteisiškumą.

       Marksistas filosofas I.Meszarosas teigia, kad Amerika pasiekė pačią ekstremaliausią imperijos stadiją, kuri veikia kaip griaunančioji jėga visose gyvenimo srityse, socialiai atskiria ištisus žemynus, didina skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų visame pasaulyje ir grindžia kelią naujam globaliniam holokaustui. 2008 m. „Amnesty International“ ataskaita apie žmogaus teises įspėja, kad pasaulio lyderiai ignoruoja žmogaus teisių pažeidimus, ir jų lėta reakcija kainuos daugybę gyvybių. Kaip rodo pavyzdžiai iš Irako ir Afganistano, žmogaus teisių problemos nėra izoliuotos tragedijos, bet jos, kaip virusai, yra užkrečiamos ir gali išplisti taip greitai, kad visai žmonijai iškils didelė grėsmė.

       M.Manas mano, kad naujas militarizmas sukelia dar daugiau priešiškumo, skatina smurtą ir suirutę. Paskutinis dešimtmetis, kuriame JAV viešpatavo kaip neprilygstama supervalstybė, išsiskirs pasaulio istorijoje daugybe karų ir neregėto masto terorizmu. Senovės Romos istorikas Tacitas tokiu atveju apie amerikiečius pasakytų: „Jie sukūrė dykumą ir vadina tai taika.“

       Pabaigoje noriu pacituoti vieno kirgizų moksleivio nuomonę apie Amerikos karinių bazių buvimą jo šalyje: „Aš negalvoju, kad Amerikos kariai apsaugotų mus, jeigu Kirgizijai grasintų kita šalis. Jie niekada neapsaugos mūsų, nes galvoja, kad jų gyvybė yra daug brangesnė negu kitų.“

       lrytas.lt
      2008.07.03