Pasiaiškinimas. Žinau, kad šitas rašinys kai kuriems pasirodys per daug postmodernus, kad įtikintų. Šiame amžiuje nuo polemikos iki sąmokslo teorijos yra tik vienas žingsnis, tačiau nesuprask klaidingai. Konkrečiai šiuo rašiniu nenoriu paaiškinti tironiškų valdovų strategijų formuojant karo visuomenę. Kaip mūsų mėgstamas šokėjas Debord'as minėjo, spektaklis (skaityk – kapitalizmas) nėra kieno nors nuosavybė. Jis papildo pats save ir jo tikslas yra tik jis pats. Ši būsena, kai reiškiniai vyksta automatiškai, yra pasekmė ilgo vystymosi ir plėtros, kuri kūrėsi pati, šimtams lunatikų (valdovų, partijos pirmininkų, prezidentų) tiesiog dalyvaujant joje. Šie dalykai vyksta, bet nėra vykdomi. Tiesa, atsiprašau už biurokratišką kalbą. Knygos daro savo. Daugiau jų neskaitysiu.

      Karas? “Nejaugi vėl?” – paklaus eilinis pasaulio gyventojas. Apie karą juk ir taip daug pasakyta: žūsta žmonės, ekonomika sunaikinama ne iki pamatų, nes pamatai irgi sunaikinami, žmonės praranda namus, artimuosius, tikėjimą ir viltį. Karo priežastys niekada nėra aiškios. Iš istorijos žinome, kad karų kaltininkai visuomet buvo juodieji imperatoriai ir tironai, geidę valdžios ir dominavimo pasaulio gabalėliuose. Neseniai išsiaiškinom, kad lyg ir nustoję egzistuoti tironai slėpė savo veidus už demokratijos vėliavos. Mįslės nebėra. Karo priežastis aiški. Tironai toliau kramto pasaulį sukirmijusiais nuo saldėsių dantim. Taigi apie karą mes žinom lyg ir viską. Žinom, kad karas blogai, žinom, kad ne mūsų jėgoms jį sustabdyti, žinom, kad karas – geras verslas, sąrašas neturi pabaigos...

      Bet paklausyk, ką tau pasakysiu: karas nėra šiaip sau atsitikimas, išlendantis į bendros socialinės realybės podiumą dėl savo žiaurumo, dar vadinamo registruotų mirčių statistika. Karas nėra šiaip sau atsitikimas, neturintis savo atsiradimo paaiškinimo. Karas nėra šiaip sau atsitikimas, suorganizuotas vieno bepročio, užsigeidusio destruktyviai įtvirtinti savo galią panorėtoj teritorijoj. Hitleris nebuvo atsitiktinumas. Huseinas nebuvo atsitiktinumas. Bušas nėra atsitiktinumas. Karas yra reiškinys, tiesiogiai susijęs su visuomene, kurioje jis kyla. Taip, dabartinis karas yra kilęs visuomenėj, kurioje egzistuojam. “Visuomenė, kurioj egzistuojam” – tai ne Kauno ar Lietuvos visuomenė. Tai visuomenė kiekvienos valstybės, priėmusios vieningą ir niekada debatų neturėjusią demokratijos idėją, vieningai priėmusi Centrinį Pasaulio Diskursą, neuždavus nė vieno klausimo.* Nors karas vyksta tolimose dykumose, kurios su tokia rytietiška estetika skleidžia kvapą iš televizoriaus ekrano, jis gimsta čia, Vakarų Avalone. Medijos dėka, jis tapęs tokiu transendentaliu, kad neįjungus televizoriaus, tikriausiai net nesužinosi, kad jis vyksta (pamenu, kai mes daugmaž mėnesį laiko neturėjom priėjimo prie pasaulinės medijos, mums karas nevyko, Libanas buvo taiki šalis, Izraelis, sąlyginai, – irgi). Karas buvo perkeltas į virtualią erdvę, pavadintą Artimaisiais Rytais. Viskas lyg ir būtų gerai, jei ten negyventų žmonės, kuriems skauda.

      Šis dvidešimtojo amžiaus karo transendentalumas, žinoma, puikiai konstruoja karą ignoruojančią visuomenę. Juk sunku išsiugdyti empatiją kito skausmui, kai net negirdi riksmų. Tačiau tai dar ne viskas. Karo perkėlimas į kitą erdvę nutolina jį nuo savo motinos – visuomenės. Eilinis pilietis per ekraną niekada nepamatys karo fizionomijos, kurią reikia suvokti. Karas yra tiesiogiai susijęs su modernios visuomenės vertybėmis ir principais. Jei centralizuotas represinį aparatą kuriantis tironas ir dingo susikūrus demokratinei struktūrai, tai tik todėl, kad engimas, hierarchija ir dominavimas patys įsigalėjo visuomenės viduje. Karas, tuo tarpu, yra šių vertybių eksplozija – proveržis už demokratinės visuomenės ribų.

      Aiškesniam paaiškinimui kaip metaforą galima pritaikyti Virilio karo aiškinimą: karas yra [progreso] greičio maksimumas. Jei uždaroje visuomenėje vyksta progreso (puikios ateities, PEPSI tvirtovės ar Megos) konstruojamieji darbai, tai karas visą šią ateitį pastato per vieną minutę, nihilizmo (sugriaut ir pastatyt) principu. Teritorinio karo siekis yra pasirinktą teritoriją prijungti prie Centrinio Pasaulio Diskurso nesiskaitant su laiku. Karas stovi pačioje vertybių piramidės viršūnėje, kadangi iš visų mūsų visuomenės vertybių manifestacijų jis yra pati didžiausia. Šios vertybės mumyse yra taip giliai, kad kai kurie jas vadina “natūraliomis”. Hierarchija, engimas, dominavimas, konkurencija, akis už akį, dantis už dantį – tai mūsų kultūros ekstraktas. Galbūt drįsi suabejoti, ar tu – vienas žmogus, dalyvaujantis kapitalo lenktynėse – gali prisidėti prie nesveikų žudynių, vykstančių anapus ekrano. Bet tu nesi vienas. Yra dar keli milijardai maratone dalyvaujančių žmonių, nė nepastebinčių žudikiškos nuotaikos, tvyrančios kapitalizmo natūroj. Taip, tu dalyvauji kare. Nešioji jo uniformą. Kalbi jo semantika. Vartoji jo simboliką. Netgi naudojiesi prostitucijos paslaugomis, kaip ir daugelis viltį praradusių kareivių, pavargusių laikyti sunkius ginklus.

      Diskursas vienoje vietoje skaudžiai apsiriko. Manyta, kad karą ištrėmus į rytų tolumas, t.y. jį nutolinus nuo jį sukėlusios visuomenės, karas nepažeis ribų ir nepasieks jos savo žiaurumu. Manyta, kad visas esmines globalines problemas galima perkelti į trečiąjį ir ketvirtąjį pasaulius, tuo tarpu Vakarai turėtų džiaugtis tik savo uždaromis gėrybėmis (sukurptomis, žinoma, ne be karo pagalbos). Tačiau per pastaruosius kelius metus matome, kad “karas grįžta namo”. Karas ištrūko iš savo tremties ir atsigręžia į savo šaknis (kas nesuprato – tai, žinoma, aliuzija į pastaruosius pasaulio įvykius – rugsėjo 11-ąją, metro sprogimus Londone, Madride ir pan.). Paskui grįžtančius karių lavonus seka pats karas.

      Taigi buvimas prieš karą nėra viso labo pacifizmas. Tai nusistatymas prieš visą smirdinčią karo industriją, kultūrinį smurtą ir babilono loteriją, kuri nuo mažens mums įdiegia karo priežastis. Taip, karo priežastis gali būti ir tu, tyli mergaite, besiruošianti studijuoti verslo vadybą, nes kapitalizmas yra subtilus, apsukrus, įtraukiantis, nepaleidžiantis, žiaurus organizuotas nusikaltimas.

      *Tuo nenoriu pasakyti, kad “nedemokratinės” valstybės nėra prisidėjusios prie vykstančio karo. Taktikos prasme Hamas, Hezbullah, buvusi Irako valstybė ir daugelis kitų “karštųjų taškų” nė kiek nenusileidžia demokratiją ginklu nešančioms šalims. Tačiau istoriškai panagrinėjus vykstančius konfliktus bei “karštųjų taškų” atsiradimus, beveik kiekviename iš jų kaltininkės vaidmenį galima priskirti demokratijos šalininkei.

      Nebėk, 2007