Henry Giroux. Against the New Authoritarianism: Politics after Abu Ghraib. Arbeiter Ring Publishing, Winnipeg, Canada, 2005.
Henry Giroux yra labai produktyvus radikalus pedagogikos teoretikas, parašęs daugiau nei 40 knygų. Pasitelkdamas Frankfurto mokyklos kritinius metodus, jis siekia parodyti, kaip kultūrinės institucijos veikia vaikų mokymąsi. Knygoje „Prieš naująjį autoritarizmą“ Giroux grįžta prie vienos pagrindinių Frankfurto mokyklos problemų – fašizmo susiformavimo liberalios demokratijos visuomenėse. Knygoje keliamos dvi tarpusavyje susijusios hipotezės. Pirmoji skelbia, kad George’o W. Busho prezidentavimo metu Jungtinės Amerikos Valstijos vis labiau panašėja į profašistinę valstybę. Antroji – kad kritiniu mąstymu pagrįsta pedagogika yra gyvybiškai svarbi strategija, padedanti atsispirti tokiems reiškiniams.
Pirmoji hipotezė yra gerokai kontroversiškesnė, nes valstybių skirstymas į tam tikras kategorijas gali sukelti rimtus politinius padarinius. Ronaldo Reagano politinė patarėja Jeanne Kirkpatrick suskirstė nedemokratines valstybes į dvi grupes – priimtinas „autoritarines“ valstybes, kurias JAV turi remti, ir nepriimtinas „blogas“, „totalitarines“ valstybes, kurioms reikia aktyviai kenkti. Tas dvi grupes skyrė tik tai, kad oficiali „totalitarinių“ valstybių politika buvo „komunizmas“ ar „socializmas“ ir vertybių perskirstymu pagrįsta ekonomika, o tiesiog „autoritarinės“ valstybės, nors jose žmogaus teisių situacija buvo ne ką geresnė (o dažnai ir blogesnė), buvo palankios JAV investicijoms. Šis skirstymas ne tik turėjo pateisinti JAV karinius ir diplomatinius manevrus, bet ir padėjo formuoti politiką. Dar labiau supaprastintas skirtumas veikia ir Busho užsienio politiką, kurios padariniai panašiai pražūtingi.
Tad sąvokas „profašistinė“ ir „fašizmas“ Giroux taiko ne „smerktiniems“ dalykams apibūdinti. Norėdamas užbėgti kritikai už akių, jis paaiškina, kad vartodamas sąvokas jis neteigia, jog JAV yra iš tikrųjų panašios į istorinius fašistinių režimų pavyzdžius. Naujasis autoritarizmas nevilki svastikomis išpieštais rudais švarkais. Jis pasitelkia demokratijos diskursą, net ir tada, kai ją griauna. Tad ir naujosios fašistinės valstybės santykis su ekonomika yra kitoks: užuot valstybei inkorporavus privatų verslą (Mussolini) ar pajungus pramonę partijos-valstybės reikalams (Hitleris), privačios institucijos užvaldė demokratinį valdžios aparatą.
JAV ekonomikos raida ir dabartinė jos, kaip neįveikiamos karinės jėgos, pozicija reiškia, kad senieji fašizmo bruožai nebetinka. Anksčiau fašizmą apibūdino oficiali ideologija, vienintelė masinė partija, paprastai vadovaujama vieno žmogaus, teroro sistema, kurią sukuria politinė partija, monopolinis komunikacijų, ginklų ir ekonomikos valdymas. Viso to JAV nėra. Giroux tai pripažįsta ir teigia, kad šiuo atveju profašizmas formuojasi kitokiomis sąlygomis, bet turi bent vieną esminį tradicinio fašizmo elementą – viskas sutelkta dominuojančios klasės rankose.
Naujojo autoritarizmo valstybėje Giroux įžvelgia aštuonis pagrindinius elementus. Pirmiausia tai – reakcingas modernizmas, kai laisvos rinkos apologetų, ekstremistinių krikščionių evangelikų ir neokonservatorių aljansas kuria socialinę santvarką, pagrįstą amžinomis klasių, lyčių ir etninių grupių hierarchijomis. Antrasis bruožas yra pilietinės visuomenės korporatizavimas, kai demokratinės visuomeninės erdvės priverčiamos tarnauti verslo sektoriui ir valstybės administracijai. Be šių erdvių „individams tampa sunkiau įsivaizduoti save politinio veikėjo vaidmenyje ar suprasti būtinybę sukurti diskursą, galintį apginti pilietines institucijas“. Taip įstūmus bendruomeninį gyvenimą į kampą, užspeistiesiems lieka mažiau galimybių kurti alternatyvias vertybes ir socialines praktikas.
Trečiasis profašizmo bruožas – tai patriotizmo ir nacionalizmo diskurso bei jį palaikančios baimės kultūros kūrimas. Žiniasklaidoje nuolat tratanti agresyvaus šovinizmo baterija, plazdančios vėliavėlės ir valdžios kritikų tildymas, nes jie esą „nepatriotai“, rodo stiprią nacionalizmo srovę. Ji nulemia ketvirtąjį bruožą – žiniasklaidos kontrolę, kuri realizuojama derinant oligarchinę nuosavybę ir valstybės reguliavimą. Giroux kaltina G.W. Busho vyriausybę už tai, kad ji labiau nei bet kuri kita valdžia supynė administraciją su žiniasklaida ir manipuliuoja „ketvirtąja valdžia“. Dabartinė vadovybė pakeitė įstatymus taip, kad galėtų sukurti neįveikiamus žiniasklaidos konglomeratus, kur interesai ir vertybės neišvengiamai sutampa su ekonominiu liberalizmu, o žurnalistams mokama už tai, kad propaguodami valdžios politiką jie atrodytų objektyvūs; samdomi aktoriai, kurie apsimeta reporteriais, kuria netikras žinių laidas ir platina jas nieko neįtariantiems televizijos kanalams. Šis žurnalistikos nuosmukis reiškia penktąjį elementą – orveliškos žinių versijos susiformavimą.
Kritinis diskursas taip pakeičiamas, kad politikos poveikis užmaskuojamas, o intencijos paslepiamos. Tyčia neteisingai vartojamos tokios sąvokos kaip „reforma“ ir „užuojauta“, įstatymas, leidžiantis pramonei netrukdomai teršti gamtą, pavadinamas „Giedro dangaus“ įstatymu, multimilijonieriams taikomas nekilnojamojo turto mokestis pakrikštijamas „mirties mokesčiu“, o perskirstomojo apmokestinimo šalininkai – „naciais“. Kitos orveliškos technologijos – tai istorinių dokumentų klastojimas, pavyzdžiui, teigiant, kad invaziją į Iraką pateisinę teiginiai niekada nebuvo išsakyti. Tokiomis aplinkybėmis galimybės priversti galinguosius atsakyti už savo veiksmus ar net užimti priešingą poziciją tampa ribotos.
Šeštasis JAV profašizmo elementas yra bažnyčios atskyrimo nuo valstybės panaikinimas. Užuot laikiusis demokratijos principų, siekiama pateisinti valdžios sprendimus Dievo vardu, apeliuojant į institucinius Bažnyčios šalininkus. Tai dar labiau naikina kritinį mąstymą ir demokratinį diskursą. O sumažindama demokratines garantijas, valdžia atvirai sankcionuoja kankinimus kare prieš terorizmą.
Giroux gerokai plačiau aptarinėja paskutinius du bruožus: militarizaciją viduje ir užsienyje, taip pat demokratinių institucijų pakeitimą neoliberaliomis. Militarizacija ima veikti visas viešojo gyvenimo sritis ir pateisina esamų hierarchijų išsaugojimą, darbo intensyvinimą ir „vyrišką“ kultūros politiką: „JAV dabar karui išleidžia tiek pat, kiek švietimui, sveikatos apsaugai, aprūpinimui būstu ir darbu, pensijoms, humanitarinei pagalbai ir socialinėms reikmėms kartu sudėjus.“ Nestebina, kad esant tokioms didžiulėms pinigų sumoms, universitetuose pirmenybė teikiama ne socialiniams tyrimams ar produktyviam mokymui, bet gynybos departamentų užsakomiems tyrimams.
Tačiau į visuotinę militarizaciją plačioji JAV visuomenė žvelgia pozityviai, manydama, kad kariuomenė negali padaryti nieko blogo, nors militarizacija jau keičia visuomenę. Ribotos konstitucinės teisės, kurias garantuoja klasikinė liberali demokratija, pakeičiamos sulaikymu be teismo, kariniais teismais ir pilietinių teisių suspendavimu. Kultūrinė veikla – mada, videožaidimai ir vaikų žaislai – apauginama militaristinėmis vertybėmis ir skatina jaunimą įsilieti į karines pajėgas.
Paskutinis punktas Giroux išvardytų bruožų sistemoje – tai demokratijos pakeitimas neoliberaliomis ekonominėmis struktūromis. Socialinė rūpyba naikinama remiant dideles korporacijas, kurios įsiveržia į pilietinės visuomenės erdves. Galutinis rezultatas – „neoliberalizmas ištuština valstybės iždą, privatizuoja viešąsias tarnybas, apriboja žodyną ir vaizdus, iš kurių galima atpažinti antidemokratinius galios pavidalus, ir įtvirtina siaurus individualios veiklos modelius“. Kapitalizmas įkalina ekonomikos prastuomenę, apribodamas jos vaizduotę troškimais, kurių esmė – prekių vartojimas.
Nors kritinės erdvės susitraukimo aprašymai įtikinamai niūrūs, kai kuriais aspektais Giroux analizė yra kvestionuotina. Pavyzdžiui, gali būti, kad jo įvardyti bruožai yra tik atsitiktinis tradicinių skundų klestinčios konservatyvios demokratinės visuomenės adresu rinkinys. Siaubinga šių elementų sankaupa, regis, tapo priimtina Irake, ypač kankinat sulaikytuosius Abu Graibe – tai užfiksuota pagarsėjusiose fotografijose.
Šių vaizdų struktūra atspindi jų kūrėjų vertybes – šlovinamą militarizuotą vakarietišką suprematizmą, saugumo vardan žeminantį nekrikščionišką priešą. Pradinė orveliška JAV žiniasklaidos reakcija buvo ignoruoti ar pateisinti įtariamųjų kankinimą. Fotografijos buvo pateikiamos kaip pornografija – individualizuota ir suprekinta sekso versija.
Taip pat abejotinas Giroux teiginys, kad neoliberalizmas ne tik dera su fašizmu, bet ir yra būtinas naujojo autoritarizmo bruožas. Tai labai kontroversiška, nes įtakingi teoretikai – Kirkpatrickas, F.A. Hayekas, Karlas Popperis ir Rogeris Scrutonas – teigė, jog totalitarizmą apibūdina valstybės kišimasis į ekonomiką. Jų manymu, privati nuosavybė apsaugo nuo per didelės galios koncentracijos valstybėje. Ekonominis liberalizmas vaizduojamas kaip tikra laisvė ir priešingybė autoritarizmui. Tačiau ekonominis liberalizmas neapgina nuo valstybės galios. Jis remiasi priverstinėmis, valstybinių funkcijų reikalaujančiomis sutartimis, o neoliberalizmas, užuot paskirstęs galią, linksta į ekonomikos monopolizavimą. Be to, vis labiau dominuojančios rinkos ekonomikos vertybės atmeta visus kitus, humaniškesniais socialiniais santykiais pagrįstus modelius.
Dar labiau kritikuotina Giroux hipotezė apie neokonservatyvumo poveikį augant totalitarizmui. Giroux, kaip ir Frankfurto mokyklos atstovai, laikosi pesimistinės nuostatos, kad ateities socialinė raida visiškai nulemta ir alternatyvų dominuojančioms galioms galimybė yra menka. Giroux, kaip Adorno ir Marcuse, nuogąstauja, kad mes artėjame į vienamatę visuomenę, sudarytą iš protinių neūžaugų, kuriais manipuliuoja kultūros institucijos. Jie remia militarizuotas socialines hierarchijas ir vadovaujasi tik rinkos vertybėmis pagrįstais santykiais. Šią niūrią distopiją nuolat prižiūri technologiškai vis labiau apginkluojama policija ir legitimuoja vis paklusnesnė ir banalesnė žiniasklaida. Taigi įtikinamas Giroux pasakojimas apie augantį autoritarizmą palieka mažai erdvės pasipriešinimui.
Giroux siūloma pasipriešinimo forma – radikalus švietimas. Fotografijos iš Abu Graibo ne tik išreiškė profašistines nuostatas, bet ir atliko visuomeninį pedagoginį vaidmenį. Jos atskleidė kitokias interpretavimo galimybes – nėra vieno teisingo būdo interpretuoti fotografiją, kad ir koks galingas būtų jos pranešimas. Kitokią vaizdo interpretaciją gali atlikti tik kritiška visuomenė, sugebanti atpažinti prasmės konstravimo metodus. Giroux pasiskolina mintis iš Adorno esė „Švietimas po Osvencimo“ ir siūlo „švietimo modelius, kuriančius kritiškus, angažuojančius ir laisvus protus“. Bet čia glūdi ir teksto trūkumas – Giroux nepasako, kokios esamos institucijos ir socialinės praktikos galėtų būti tokios kritinės pedagogikos pavyzdžiai ar kaip kritinė vaizdų interpretacija fundamentaliai pasipriešintų hierarchizuotiems galios santykiams.
Kyla klausimas, ar šis atsakas yra adekvatus totalitarizacijos grėsmei? JAV veikiančios akademinės institucijos čia netinka – pats Giroux paskutiniame skyriuje prisimena savo pabėgimą iš prestižinio Penn State universiteto į McMaster universitetą Kanadoje, nes sukritikavęs universiteto teikiamą prioritetą kariniams tyrinėjimams užsitraukė administracijos nemalonę.
Tačiau tai menkos problemos. Knygą smagu skaityti, ji aistringa, jos problematika gerai ištirta. Joje analizuojami įvairialypiai karinių struktūrų, žiniasklaidos, valdžios ir švietimo santykiai, drąsiai perspėjama apie autoritarizmo pavojų.
Parengta pagal: Benjamin Franks. Who Are You to tell me to Question Authority? Radical education in a ‘proto-fascist’ era. Variant, issue 29. www.variant.randomstate.org
Parengė A. N., 7 meno dienos
