Žiniasklaida

     Bendrai paėmus, žiniasklaida veikia kaip kolektyviai kuriamas intelektualinis klimatas. Ji transformuoja individualią patirtį, atmintį ir betarpišką komunikaciją į kažką sintetiško ir išoriško, nors technologinis progresas sparčiai integruoja šią išorinę teritoriją į mūsų savastį. Knygos, įrašai, filmai, radijas, televizija, internetas, mobilieji telefonai ‒ kiekvienas iš šių išradimų įsiskverbė vis giliau į kasdienį gyvenimą, apimdamas vis didesnę mūsų patirties dalį.

     Masinės medijos atsirado su masine gamyba, standartizuodamos informacijos srautą ir sukurdamos bendras gaires milijonams vartotojų. Reklama tėra vienas iš pavyzdžių, kaip tai buvo būtina masinės rinkos įsteigimui bei tų, kurie pelnosi iš surinkimo linijų, pirkimo įpročių suformavimui. Korporacijos vis dar naudoja visuomenę kaip mėgintuvėlį, kuriame skoniai auginami kaip bakterijos, naudojant visas įmanomas priemones: nuo psichologijos iki avangardinės estetikos. To pasekmės išsiliejo į visas gyvenimo sritis; pavyzdžiui, politikai vis dažniau parsidavinėja kaip produktai ir elgiasi su balsuotojais kaip su vartotojais, kurie nori žinoti, kas jiems iš to.

     Iki XX a. pabaigos masinės medijos ir auditorijos santykis buvo iš esmės vienkryptis: informacija tekėjo į viena pusę, o dėmesys ‒ į kitą. Kritikai paprastai susikoncentruodavo į šį struktūros aspektą, kaltindami jį tuo, kad mažai klikai suteikiama milžiniška įtaka visuomenei, o visi kiti, tuo tarpu, imobilizuojami kaip žiūrovai. Šiame fone pogrindžio žiniasklaida tyrinėjo labiau įtraukiančias ir decentralizuotas formas.

     Pasirodžius plačiai prieinamoms skaitmeninėms žiniasklaidos priemonėms, dalyvavimas ir decentralizacija staiga tapo vyraujančiu modeliu. Viena vertus, internetas pasiūlė išlaisvinančią ir naujus komunikacijos būdus įgalinančią erdvę. Jo pamatinė struktūra buvo sukurta mokslininkų, kurie finansavimą gavo iš kariuomenės, o ne privataus sektoriaus, tad jis turėjo būti naudingas, o ne pelningas. Dar ir šiandien didžioji dalis interneto išlieka panaši į Laukinius Vakarus, kuriuose sunku palaikyti tradicinius nuosavybės įstatymus. Sugebėjimas nemokamai dalintis turiniu tiesiogiai su vartotojais turėjo didžiulį poveikį kai kurioms verslo šakoms, o kooperaciniai formatai, tokie kaip Wikipedia ir atvirojo kodo programinė įranga, parodo, kaip lengvai žmonės gali patenkinti savo poreikius be privačios nuosavybės. Korporacijos vis dar verčiasi per galvą bandydamos sugalvoti, kaip pasipelnyti iš interneto kitaip nei elektroninėmis parduotuvėmis ir reklama.

     Tačiau vis didesnei mūsų gyvenimo daliai tampant skaitmenizuotai, svarbu nepamiršti, kad tai ne visada išeina į gerą. Kapitalizmas klesti absorbuodamas kadaise nemokamais buvusius pasaulio aspektus ir pasiūlydamas prieigą prie jų už kainą, kuri ne visada išreiškiama doleriais.

     Mes turėtume atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kokiais būdais naujoji žiniasklaida siūlo patogumą: patogumas gali žymėti tai, kad begalinės žmonių gyvenimo galimybės yra priverstinai siaurinamos. Iš tiesų šias inovacijas vargiai galima pavadinti pasirenkamomis: šiandien sunku palaikyti draugystes ar gauti darbą neturint mobiliojo telefono. Vis daugiau mūsų mentalinių procesų ir socialinės veiklos turi būti medijuojama technologijų, kurios ataskaitas apie mūsų užsiėmimus ir santykius pateikinėja ne tik korporacijoms, bet ir vyriausybėms. Šie formatai taip pat formuoja ir tų užsiėmimų bei santykių turinį.

     Facebook siūlomi ryšiai nėra nauji; nauja yra tai, kad jie atrodo mums išoriški. Mes visada turėjome socialinius ryšius, bet niekas negalėdavo jų panaudoti reklamai. Dabar jie iš naujo atsiranda kaip kažkas, su kuo reikia konsultuotis. Žmonės susirašinėdavo su senais draugais, lavindavo įgūdžius ir sužinodavo apie viešus renginius seniai iki elektroninio pašto atsiradimo, Google ir Twitter. Žinoma, šios technologijos labai pagelbėja pasaulyje, kuriame retas iš mūsų bendrauja su kaimynais ar praleidžia daugiau nei porą metų vienoje vietoje. Technologijų įgaunamos formos ir kasdienis gyvenimas veikia vienas kitą, ir įsivaizduoti jų atskyrimą darosi vis sunkiau.

     Dar viena skaitmeninių technologijų pasekmė yra tam tikra informacijos infliacija. Pasaulyje vis daugiau ir greičiau mus pasiekiančios informacijos. Tai paskatina nuvertėjimą, pavyzdžiui, failų dalinimosi sistemos ir nemokamos prieigos numušė internetines filmų ir muzikos kainas. Tai taip pat sutrumpina mūsų dėmesio išlaikymą. Tačiau visų svarbiausia, kad tai reiškia, jog mes teikiame šiai informacijai vis mažiau prasmės. Mes labiau nei bet kada esame pasirengę atsakyti į gyvenimo kaip, bet visiškai nežinome, ką daryti su kodėl.

     Mūsų poreikiams ir informacijos prieinamumui peržengiant gebėjimo ją įsisavinti ribas, panašu, kad informacija tampa nuo mūsų atskirta. Tai įtartinai primena skirtį, reikalingą paversti darbuotojus vartotojais. Internete esanti informacija nėra visiškai nemokama ‒ kompiuteriai ir prieiga prie interneto kainuoja pinigus, jau nekalbant apie sąskaitą už elektrą ir nuostolius aplinkai, reikalingus kompiuteriams bei elektrai gaminti ir serverių veikimui visame pasaulyje palaikyti. O kas būtų, jei korporacijos surastų būdų, kaip apmokestinti prieigą prie visų šių technologijų, kai mes jau būsime tapę visiškai nuo jų priklausomi? Jei taip atsitiktų, ne tik galia ir žinios, bet ir sugebėjimas palaikyti socialinius ryšius būtų tiesiogiai priklausomi nuo turto.

     Tačiau tai gal ir ne tas pavojus, kurio reiktų saugotis. Seni turtingi konglomeratai tikriausiai nesugebėtų suvienyti jėgų šioje naujoje terpėje. Būdai, kuriais kapitalizmas kolonizuoja mūsų gyvenimus per skaitmenines technologijas gali nepriminti senųjų kolonizacijos formų.

     Kaip ir bet kokia piramidinė schema, kapitalizmas turi nuolat plėstis, įsiurbdamas naujus išteklius ir veikėjus. Jis jau paplitęs po visą planetą; paskutinis kolonijinis karas vyksta Himalajų papėdėje, pačiame pasaulio pakraštyje. Teoriškai, išsėmęs visus naujus plotus, dabar jis turėtų žlugti. Tačiau kas būtų, jei jis galėtų tęsti ekspansiją į mus, o šios naujos technologijos būtų kaip Nina, Pinta ir Santa Maria, išlaipinančios konkistadorų armiją mūsų pačių minčių procesų ir socialinių ryšių kontinente?

     Šiuo atžvilgiu, internetas galėtų veikti kaip dar vienas ant materialios ekonomikos pastatytas susvetimėjimo sluoksnis. Jei daug kas, ką randame internete, yra nemokama, tai ne dėl to, kad kolonizacijos procesas dar nesibaigė, o dėl to, kad lemiama valiuta žiniasklaidoje yra ne doleriai, o dėmesys. Informacinėje ekonomikoje dėmesys funkcionuoja taip pat, kaip materialių išteklių kontrolė pramoninėje ekonomikoje. Net jei dėmesys tiesiogiai neišverčiamas į pelną prisijungus, jis gali padėti užtikrinti jį atsijungus. Kaip valiutos, dėmesys ir kapitalas elgiasi skirtingai, tačiau abu pasitarnauja galios nelygybės sukūrimui.

     Kas iš tiesų yra kapitalas? Kai atsisakai prietarų, kurie verčia jį atrodyti kaip gamtos jėgą, jis iš esmės pasirodo kaip socialinis konstruktas, kuris leidžia kai kuriems žmonėms sukaupti galią. Be privačios nuosavybės idėjos, kuri yra „tikra“ tik tol, kol visi jai paklusta, materialūs ištekliai negalėtų funkcionuoti kaip kapitalas. Šiuo atžvilgiu, nuosavybės teisės pasitarnauja tam pačiam tikslui kaip ir sena išmonė apie dievišką karalių kilmę: abu sudaro sistemų, priskiriančių suverenumą, pagrindą. Kai kurie žmonės aistringai tiki nuosavybės teisėmis net tada, kai jos panaudojamos atimti iš jų bet kokią įtaką visuomenei. Galima būtų sakyti, kad šie žmonės apkerėti nuosavybės.

     Panašus procesas vyksta, kai reklamos agentas susiruošia sparčiai paskleisti memą. Galima sakyti, kad jis mėgina paskleisti kerus. Jei dėmesys yra žiniasklaidos valiuta, tai jo prikaustymas yra būdas tiesiogine ir perkeltine prasme priversti žmones įsitraukti į galios struktūrą. Lemiamas faktorius yra ne tai, ar žmonėms patinka, ką jie mato, bet kiek tai, ką jie mato, formuoja jų elgseną.

     Atrodo, kad skaitmeninė žiniasklaida decentralizavo dėmesį, tačiau ji taip pat standartizavo jo apytakos vietas. Saugokis esinių, kurie sutraukia dėmesį, net jei jis niekada ir nepaverčiamas finansine verte. Tikroji Google ir Facebook galia glūdi ne jų finansinėse valdose, o būduose, kuriais jie struktūruoja informacijos tekėjimą.

     Tai nėra kritika technologijai per se. Esmė ta, kad ji nėra neutrali: technologija visada formuojama visuomenės, kurioje ji išvystoma ir pritaikoma, struktūrų. Daugelis mums pažįstamų technologijų buvo suformuotos pelno imperatyvų, bet visuomenė, pagrįsta kitokiomis vertybėmis, užtikrintai pagamintų kitokias technologijas. Skaitmeninėms technologijoms tampant vis labiau įpintoms į visuomenės audinį, svarbu klausti, ne „ar turėtume jomis naudotis?“, o „kaip pakirsti struktūras, kurios jas gamina?“.

     Kūnai ir simuliakrai

     Informacijos amžiuje individai vis mažiau traktuojami kaip fiziniai kūnai ir vis labiau kaip duomenų rinkiniai. Tai, ar tau gali būti įjungtos dujos, labiau priklauso nuo tavo skolų istorijos nei nuo to, kiek pinigų turi piniginėje, jau nekalbant apie tai, kas esi; tas pats nulemia ir tai, ar gali skristi lėktuvais, kirsti valstybių sienas, būti pasamdytas, išsinuomoti butą ar pirkti namą. Mes galime būti nulaužti, redaguoti ir net ištrinti; tapatybių vagystės pakeitė pagrobimus. Mūsų kūno ir kraujo egzistencija tėra nepatogus priedas prie gydytojų, korporacijų, mokyklų, bankų ir vyriausybių vedamų bylų.

     Šiuo atžvilgiu, socialiniuose tinkluose matomos mūsų projekcijos egzistuoja ne už ekonomikos ribų, bet kaip jos pratęsimas. Gyvenimo aprašymai rašomi nebe tik darbdaviams, bet ir pasimatymams ar draugams (kuriuos darbdaviai irgi patikrina).

     Konstruojama viso pasaulio kopija: genetinė medžiaga verčiama patentais, idėjos ir meno kūriniai ‒ autorinėmis teisėmis, pokalbiai ‒ pokalbių įrašais, žinios ‒ testų rezultatais, dainos ‒ mp3. Jie planuojami ir koduojami rinkos ir ją kuriančių jėgų patogumui. Ši kopija pakeitinėja kitas tikrovės formas: vaikai žaidžia interaktyvius žaidimus tinkle, vietoj to, kad lakstytų lauke; ekosistemos naikinamos tam, kad būtų palaikomos interneto paslaugos.

     Visa tai pasireiškia formose, kurias naudojame duomenų įrašymui. Pavyzdžiui, pereinant prie skaitmeninių technologijų, begalinis įvairovės spektras paverčiamas dvinariu kodu. Unikalaus signalo pavertimas vienetais ir nuliais ‒ atkartojantis tą pačią logiką, kuri išreiškia turtą doleriais ‒ sukuria įspūdį, kad viskas gali būti suprastinta iki tarpusavyje pakeičiamų vienetų sumos. Kol turime savo gyvenimų valandas įvertinti doleriais, pats žmogaus potencialas matomas kaip turintis abstrakčią mainomąją vertę.

     Bet ne viskas gali būti pakeičiama; kai kurie mainai vyksta tik viena kryptimi. Galime už pinigus parduoti savo gyvenimų valandas, bet su gautais atlyginimais negalime jų susigrąžinti. Galime vartoti savo trokštamų patirčių atvaizdus, bet tai ne tas pats, kas jas išgyventi. Galime susikurti savo įvaizdžius, bet tai pakeičia kitus būdus būti savimi ‒ net jei tapatinamės su savo pažymių vidurkiais ir paskolų reitingais, vis dar gyvename kaip kūnai iš mėsos ir kraujo.

     Mūsų visuomenėje paplitusi idėja, kad viskas yra pakeičiama. Pavyzdžiui, kai kurie tiki, kad neįtikėtinai aukštas šiltnamio efektą keliančių dujų išmetimas gali būti išspręstas įsteigiant anglies paskolų ir aktyvų rinką, kurioje korporacijos pirktų ir pardavinėtų teisę išmesti anglies dvideginį. Tokia politika laiko paskirus medžius tiesiogiai sukeičiamais; vešinčių atogražų miškų iškirtimas laikomas pateisinamu, jei kas nors jį perkelia kitur, net jei pakaitalas yra homogeniška korporacinė medžių plantacija kitoje planetos pusėje.

     Panašiai kai kurie teigia, kad perėjimas nuo spaudos prie skaitmeninės žiniasklaidos pasitarnauja aplinkai. Tačiau troškimas išsaugoti konkrečius pavienius miškus labiau primena prisirišimą prie konkrečių pavienių knygų, o ne tai, kad ištisos bibliotekos gali būti skaitmenizuotos be jokių nuostolių. Duomenų bazė nėra tas pats, kas knygų kolekcija. Bet kas, kas to nesupranta, žvelgia į pasaulį per abstrakcijos lęšį ‒ taip, kaip ir medienos kompanijos.

     Kaip ir kitos atgyvenusios paradigmos, senamadiškas materializmas tapo pačių turtingiausiųjų privilegija. Meno darbų kolekcionavimas, pavyzdžiui, yra viena iš kelių sričių, kuriose individualūs objektai vis dar traktuojami kaip turintys nepakeičiamą vertę: Van Gogho paveikslas laikomas vertingu kaip unikalus fizinis objektas, o ne tik kaip masiškai reprodukuojama estetinė kompozicija.

     Tačiau taip pat nebederėtų tapatinti godumo su materializmu. Šykštumas tapo abstrakčiu, metafizišku. Godumas yra nebe troškimas turėti egzistuojantį pasaulį, bet neįveikiamas potraukis supaprastinti jį iki prestižo ir kontrolės signifikantų.

     Prieš kelis metus aš dirbau keturiasdešimt dviejų akrų šiltnamių komplekse Šiaurės Amerikos pomidorų pramonės šerdyje.

     Šiltnamio vidinė aplinka buvo palaikoma vien kompiuteriais, šildoma garais ir karštu vandeniu iš milžiniškos boilerių ir vamzdžių sistemos, vėsinama ventiliatoriais ir mechanizuotais gartraukiais. Paremiami sudėtingų gyvybės palaikymo sistemų, pomidorų stiebai augo nenatūraliai ilgi. Jie buvo automatiškai laistomi iš vamzdelių, įsišakniję sodininkystei skirtoje akmens vatoje, panardinti chemikaluose, ištempti ir išpūsti trąšomis, pakabinti ant virvučių, apskabyti nuo lapų ir apdulkinami bičių, kurios gyveno kartoniniuose aviliuose, kur ne kur sukrautų kaip miniatiūrinių daugiabučių rajonai. Aviliai neišvengiamai ištuštėdavo bitėms krentant nuo pesticidų; jie periodiškai būdavo pakeičiami naujais kartoniniais daugiabučiais.

     Kad įeitume ir išeitume iš sandėlio, naudojome apvalius magnetinius „raktus“; kiekvieną kartą, kai durys būdavo atidarytos per ilgai, pasigirsdavo ausis veriantis sirenos kaukimas. Kiekvienas darbuotojas turėjo plastikinę laiko žymėjimo kortelę, kurią turėdavo perbraukti kiekvienos darbo dienos pradžioje ir pabaigoje. Ženklas prie laiko kortelių aparato mus perspėjo: NEPASIŽYMĖSI ‒ NEMOKĖSIM.

     Mums visiems buvo išduoti vandeniui nepralaidžiose pakuotėse uždaryti delniniai kompiuteriai. Nešiojome juos ant virvučių, pritvirtintų prie mūsų diržų, arba persimetę per petį ir dirbdami juose žymėjome viską, ką darome. Kiekvieną rytą aš įvesdavau savo darbuotojo numerį, užduotį ir šiltnamio bei lysvės numerius. Delninis kompiuteris pradėdavo skaičiuoti laiką ir tęsdavo, kol aš jam pranešdavau, kad pabaigiau lysvę, pasiėmiau pertraukėlę ar ėmiau daryti kažką kita. Tada, jei užsiimdavau skinimu, įvesdavau, kiek prikroviau dėžių. Dėžė po dėžės, lysvė po lysvės, kiekviena dienos minutė buvo tiksliai apskaičiuota.

     Kiekvieną dieną po darbo išsirikiuodavome į eilę ir dėdavome savo kompiuterius ant metalinių padėklų prie biuro, kurie mūsų įvestus duomenis automatiškai perkeldavo į kažkokią milžinišką duomenų bazę. Tada mūsų mašinos ‒ taip mes jas vadinome, nuestras maquinas ‒ mums duodavo „efektyvumo įvertinimą“, išreikštą procentais. „109“,- pypteltų mano mašina ypatingai sunkios dienos pabaigoje, parodydama, kad aš nudirbau 109 procentus to, ką kažkoks anglakalbis su verslininko kostiumu manė esant priimtinu dienos darbo kiekiu.

     Kai buvo įvesta mašinų sistema, prižiūrėtojas mums pasakė, kad tas, kuris kiekvienos savaitės pabaigoje turės aukščiausią efektyvumo įvertinimą, gaus apmokėtą laisvadienį. Negaliu apsakyti, kokį rimtą pavojų tai sukėlė mūsų solidarumo kultūrai. Šiltnamiuose visi judėdavo daugiau ar mažiau tuo pačiu tempu. Greitesni darbuotojai sustodavo, kad padėtų lėtesniesiems jų lysvėse, ir visi išeidavo beveik vienu metu su pilnomis dėžėmis pomidorų. Ore kabant nuolatinei grėsmei būti išsiųstam atgal į Meksiką, paskutinis dalykas kurio būtum galėjęs norėti ‒ tai patraukti dėmesį būnant greitesniu ar lėtesniu nei kiti.

     Tačiau su nauju delninių kompiuterių režimu, saugus judėjimo vienodu tempu anonimiškumas buvo trumpam sutrikdytas, nes kiekvienas darbuotojas plūkėsi iki nukritimo, kad pagerintų savo įvertinimą, tuo pačiu metu kaupdamas pagiežą kitiems, kurie darydami tą patį kėlė jam pavojų pasirodyti blogai. Galiausiai visi susirinkę nusprendė išvis nebenaudoti kompiuterių. Kelias dienas truko nerami taika, kol vadovybė atsikeršijo išsiųsdama šešis įtariamus lyderius atgal į Meksiką ir atšaukdama greičiausio darbuotojo prizą. Darbuotojus, kurie buvo išsiųsti namo, pakeitė pagal oficialų kontraktą pasamdyti jamaikiečiai ‒ akivaizdi skaldyk ir valdyk taktika. Visi kiti pasidavė ir vėl pradėjo naudoti kompiuterius.

     Kompiuteriai buvo tokie efektyvus, kad mes beveik nebematėme anglakalbių baltųjų viršininkų. Žmogiška priežiūra tapo nebereikalinga. Kontrolė buvo viską apimanti ir praktiškai nematoma ‒ korporacinio žmogiškųjų išteklių departamento idealas. Viršininkui nereikėjo prižiūrėti mūsų su botagu: jis kabėjo ant mūsų kaklų ir buvo mūsų galvose.

     Aš jau kurį laika nebedirbu šiltnamiuose, bet vis dar galvoju apie delninius kompiuterius. Jie man leidžia kitaip pažvelgti į technologijas, kurias visi šiandien priima už gryną pinigą. Daugelis jų yra mūsų kasdienio laisvalaikio dalis ‒ jos iš tiesų yra „mūsų“ mašinos ‒ bet tai tik suteikia joms didesnę galią.

     Kai tik mano draugai rašo trumpąsias žinutes, aš įsivaizduoju jų kopijas tuoj pat atsirandant korporacijų ir vyriausybių duomenų bazėse. Kai jie atnaujina savo socialinių tinklų profilius, aš svarstau, kiek dar liko iki to laiko, kol darbdaviai ir nuomotojai pradės naudoti tą pačią sistemą, kad mus sektų ir atitinkamai nustatytų mūsų atlyginimų bei užstatų dydžius. Kas, jei mūsų našumas darbo vietoje, mūsų skolinimosi reitingai, tai, kiek turime draugų, ir kiek paspaudimų surenka mūsų vaizdo įrašai, būtų suvesta į vieną pagrindinį „efektyvumo įvertinimą“, nurodantį mūsų galutinę ekonominę vertę? Kas, jei nuestras maquinas būtų tiesiogiai prijungtos prie akcijų rinkos, kad makleriai galėtų pirkti ir parduoti akcijas tuo pačiu metu, kai kistų mašinų įvertinimai? Kas, jei mes visi gautume tokio pobūdžio akcijų ‒ ne tik finansiškai, bet ir dėmesiu bei socialine padėtimi? Ar tada būtų įmanoma atskirti save nuo savo ekonominių vaidmenų?

     Gal aš neturėčiau būti toks įtarus. Egipte žmonės neseniai panaudojo tas pačias technologijas, kad suorganizuotų masinį sukilimą ‒ nors vos tik jis pakilo nuo žemės, vyriausybė ištraukė kištuką. Ar galėtume kažką panašaus padaryti čia, ar esame per daug užsiėmę konstruodami savo virtualias asmenybes? Ar jie ir mums ištrauks kištuką ‒ ar to niekada ir neprireiks?

     Finansai

     Kapitalistinėje sistemoje viskas galiausiai atsiduria rinkioje: ne tik materialinės gėrybės ir darbas, bet ir užstatai, draudimo polisai, turto sulaikymo teisės bei bet kokia kita įsivaizduojama turto ar pajamų forma. Pati skola tampa perkama ir parduodama preke. Šalia materialiosios ekonomikos, kurioje žmonės iš tikrųjų gamina, perka ir parduoda daiktus, kitas kapitalizmo sluoksnis susidaro iš naujų, vis labiau nuo bet kokio materialaus pagrindo nutolusių spekuliacijos rūšių.

     To pasekmės siurrealistiškos. Akcijų kainos tapo tokios svarbios, kad korporacijų vadovai atsisako ilgalaikių perspektyvų dėl trumpalaikių akcijų vertės padidėjimų. Wall Streeto darbuotojai kiurkso JAV centrinės dalies ūkininkų tinklaraščiuose, kad įgautų pranašumą žemės ūkio išankstinių sandėrių rinkoje. Tikri astrofizikai kuria ypatingai sudėtingas investavimo į pirkimo teisių kontraktus strategijas. Bankai įvairiose valstijose superka visą mokestinę skolą ir paverčia ją investuotojams parduosiamais vertybiniais popieriais. Investavimo kompanija superka įkeistas skolų obligacijas tam, kad pastatytų prieš jas, o tada susišluoja milžiniškus pelnus, kai ekonomika žlunga.

     Šio rinkos sluoksnio dinamika tokia sudėtinga, kad net patys įtakingiausi politiniai intrigantai negali palaikyti tempo. Ir vis dėlto, nuo 1960-ųjų milžiniška ekonominės veiklos dalis persikėlė nuo realių produktų gamybos ir paslaugų teikimo prie spekuliacijos tokiose finansinėse rinkose kaip akcijų rinka ir jos derivatyvai.

     Dėl šios priežasties pastarosios ekonominės krizės kilo ne dėl materialiosios, o dėl spekuliacijų ekonomikos. Reikalai jau nebesisuka apie tokius paprastus dalykus kaip korporacijos, kurios pagamina daugiau prekių nei gali parduoti ar pasiskolina daugiau nei gali grąžinti. Šiandien bankai, fondai, draudimo kompanijos ir kiti yra surezgę sudėtingą finansinių įsipareigojimų tinklą aplink visą pasaulį ‒ tad kai kas nors negrąžina vienos skolos, investuotojai praranda pasitikėjimą kitomis tinklo dalimis ir sudreba visa sistema.

     Pirmasis spekuliacinės ekonomikos sluoksnis susideda iš rinkų, kuriose pardavinėjami daugiau ar mažiau paprasti aktyvai. Tai gali būti akcijos, kurios yra korporacijų nuosavybės dalys; produktai, tokie kaip žaliavos ar žemės ūkio produktai; ir obligacijos, kas iš esmės yra korporacijoms arba vyriausybės agentūroms išduodamos paskolos. Šių aktyvų vertė suskaičiuojama pakankamai lengvai. Kompanija turi vertę, nes jai priklauso pastatai ir įranga, ir kiekvieną metų ketvirtį ji uždirba tam tikrą kiekį pinigų. Produktai turi vertę, nes žmonėms jų reikia ir jie pasiryžę už juos sumokėti. Obligacijos turi vertę, nes jos reprezentuoja grąžos ateityje, paprastai su palūkanomis, pažadą.

     Tačiau ant šių rinkų buvo užklotas papildomas „derivatyvų“ arba išvestinių finansinių priemonių sluoksnis. Derivatyvas iš esmės yra investicija, kuri yra vertinga ne pati savaime, o dėl to, kad gauna savo vertę iš kitur. Vienas iš dažnų derivatyvų yra akcijų pirkimo teisė ‒ kontraktas, aprašantis galimus mainus. Pirkėjas sumoka tam tikrą kainą ir gauna teisę per tam tikrą laika pirkti arba parduoti sutartas akcijas už iš anksto numatytą kainą. Šios teisės neturi jokios savaiminės vertės; jų vertę nulemia skirtumas tarp tikrosios akcijų kainos ir tos, dėl kurios buvo susitarta. Pavyzdžiui, jeigu investuotojas įsigyja akcijų pirkimo teises, kurios jam suteikia galimybę lapkritį pirkti kompanijos akcijas po 100 dolerių už vieną, o iki tol akcijų vertė pakyla iki 110 dolerių, tada teisės vertos po 10 dolerių už akciją. Kita vertus, jei akcijos iki lapkričio neperžengia 100 dolerių ribos, tada investicija yra bevertė.

     Pirminis motyvas šiems derivatyvams sukurti buvo siekis įvesti finansų rinkose daugiau stabilumo. Jei investuotojas turėdavo daug akcijų, kurios rinkoje buvo parduodamos po 100 dolerių, ir jaudindavosi, kad jų kaina gali nukristi, jis galėjo už nedidelį mokestį įsigyti pirkimo teisių, kurios suteikė jam galimybę parduoti akcijas po 100 dolerių ‒ tarsi kainos draudimo forma. Tačiau kadangi pirkėjui nebūtina turėti atitinkamų akcijų, kad nusipirktų į jas teises, derivatyvai siūlo lengvą ir pigų būdą daryti milžiniškus statymus ant kainų kaitos. Akcijų pirkimo teisės tėra viena iš derivatyvų rūšių; išankstiniai sandėriai yra jų atitikmuo produktų prekyboje. Taip pat yra ir kitais aktyvais pagrįstų derivatyvų.

     Aktyvai, kurie buvo standartizuoti, kad galėtų būti lengvai ir gausiai pardavinėjami už lengvai prognozuojamą rinkos kainą, vadinami „vertybiniais popieriais“. Akcijos ir obligacijos yra dvi vertybinių popierių formos, bet yra ir kitų. Pavyzdžiui, bankai gali iš visos šalies supirkti tūkstančius automobilių paskolų. Šios paskolos reprezentuoja didelį pinigų kiekį, kurio bėgant laikui tikimasi sulaukti. Bankai gali šių paskolų paketą padalinti į tūkstančius gabalėlių, kad sumažintų pavienių neišsimokėjimų riziką, ir parduoti juos investuotojams. Tada kiekvienas investuotojas taptų smulkiu ateityje iš paskolų gausinamo pelno dalininku. Šis procesas bankams yra neįtikėtinai pelningas ir vadinamas „sekuritizacija“ – paskolų vertimu investicijomis.

     Kaip ir sekuretizacija užsiimantys bankai, investuotojai dažnai pasirūpina padalinti savo lėšas tarp daug skirtingų investicijų, kad jei viena iš jų neatsipirktų, tai neturėtų didelio poveikio. Vienas iš būdų tai padaryti ‒ tai surinkti daug investicijų į krūvą ir tada pardavinėti jos akcijas. Kai kurie fondai siūlo profesionalų tokio pobūdžio įvairaus investavimo valdymą.

     Pažvelgus į ją kaip į visumą, spekuliacinė ekonomika funkcionuoja kaip didžiuliai lošimo namai. Kaip ir bet kuriame kazino, yra laimėtojai ir yra pralaimėtojai, o namai visada pasipelno. Brokeriavimo kompanijos pasipelno iš bet kokios veiklos; instituciniai investuotojai turi milžinišką pranašumą prieš individus.

     Šiame kontekste pati vertingiausia prekė yra informacija, veikianti kaip kapitalas, nes įgalina spekuliuotojus padaryti teisingas investicijas. Tai padidina naujausių technologijų ir analitikų poreikį ‒ kainą, kuri daugelį žmonių pašalina iš konkuravimo šiame lygyje. O ši informacija vis labiau nurodo pati į save: investuotojai daro statymus atsižvelgdami į korporacijų veiklą ir ekonomines prognozes, tačiau taip pat ir į tai, ką mano, kad numanys kiti. Kolektyvinė dalyvių psichologija tapo vienu daugiausiai lemiančiu spekuliacinės ekonomikos faktoriumi, tiriamu visos minios pranašų ir žynių.

     Aukščiausiuose šios rinkos lygmenyse elitas naudoja superkompiuterius, kad aptiktų miniatiūrinius kainų neatitikimus ir susikrautų milžiniškus pelnus iš ypač greitų pirkimų ir pardavimų. Ši „aukšto dažnio prekyba“ šiandien sudaro didžiąją dalį JAV finansų rinkos veiklos. Šiuo atžvilgiu dirbtinis intelektas jau kontroliuoja kai kuriuos ekonomikos sektorius, neatsižvelgdamas į sveiką protą ‒ prisiminkime 2010-ųjų gegužės „žaibišką griūtį“, kai Dow Jones vidurkis atliko stačiausią kritimą istorijoje vien tam, kad po kelių minučių atsistatytų. Tokioje situacijoje prieiga prie technologijų tiesiogiai nulemia galimybę pasipelnyti: kuo greitesnis kompiuteris, tuo didesnis pranašumas.

     Finansinės spekuliacijos kaip savarankiško ekonomikos sektoriaus sprogimas įkūnija visą spektrą naujų pavojų. Lengvi kapitalo investavimo būdai gali dirbtinai išpūsti vertes. Tai sukuria burbulus, kurie galiausiai turi sprogti, kaip interneto rinka amžių sandūroje. Net patys rimčiausi investuotojai dažnai nė neįsivaizduoja, į ką yra investavę, ir kiek už to yra realaus materialaus turto. Visos šios sąsajos plečia riziką; nors daugelis investuotojų lengviau susidoroja su mažais nuostoliais, dideli sukrėtimai kaip 2008-ųjų finansinė krizė nuvilnija per visą pasaulį.

     Perėjimas nuo gamybos prie spekuliacijos yra dar vienas rinkos logikos pratęsimo žingsnis. Jis suteikia plataus masto kapitalizmui tvirtą pagrindą kiekvienoje kasdienio gyvenimo srityje: gali būti, kad tavo vietinė kavinė dalinai priklauso danų bankui, o dalis tavo paskolos išmokų nueina į apribotos rizikos fondus Brazilijoje, net jei paskolą pasiėmei iš vietinio banko. Galbūt kapitalistai turi išsigalvoti vis sudėtingesnes abstrakcijas, kad toliau koncentruotų kapitalą; akcijų rinkoje gali gauti tik ribotą kiekį pelno, bet derivatyvai siūlo investuotojams galimybę padidinti savo išlošimus visiškai nepriklausomai nuo su jais susijusių realių prekių.

     Spekuliacija kuria vis abstraktesnes konkurencijos struktūras, kurios vis labiau tolsta nuo materialaus pasaulio. Tačiau privati nuosavybė ir pinigai kartu yra prietarai, ne ką „tikresni“ nei labiausiai išpūsta akcijų kaina; nuo fizikos dėsnių vargu ar galima pabėgti, bet ekonomikos dėsniai mums primetami tik dėl kolektyvinio tam tikrų prielaidų priėmimo. Kadaise vietoj valiutos buvo naudojami naudingi produktai, tokie kaip druska; ilgainiui jie buvo pakeisti vis dar apčiuopiamomis, bet savaime bevertėmis formomis, tokiomis kaip auksas ir sidabras. Pradžioje doleriai turėjo reprezentuoti pastarųjų kiekį, bet ilgainiui jie buvo atskirti nuo bet kokio materialaus referento ir liko vertingi tiek, kiek žmonės sutarė. Šiandien net ir popieriniai doleriai tampa retenybe: turtas išreiškiamas tiesiog finansinėmis ataskaitomis, vaiduokliškais užkeikimais, keliančiais grėsmę žmonijai. Vienintelis tikras dalykas tokioje sistemoje yra jos kuriama galios nelygybė.

     Kapitalo fikcija sukūrė įmantrų kitų fikcijų tinklą, kuris turi dramatiškas pasekmes tiems, kas pagal jį gyvena. Kapitalistinėje ekonomikoje nėra nieko neišvengiamo; tai paprasčiausiai vienas iš būdų, kaip tvarkyti išteklius ir santykius taip, kad galia susitelktų mažumos rankose. Toks metodas sudėtingesnis nei feodalinis, bet taip pat lankstesnis bei efektyvesnis. Tačiau kitoks kriterijų kaip susisieti su aplinka ir vieniems su kitais rinkinys sukurtų visiškai kitokį pasaulį.

 

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

 

     Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10.

     Sociologai.lt